Internetiniu šveplavimu vadinama rašyba, kai lietuviškos abėcėlės raides ė, ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž rašomos be diakritikų – taško, brūkšnelio, nosinės ar varnelės.
Apie tai, kodėl lietuviai internete švepluoja, kokią įtaką interneto vartojimas daro lietuvių kalbai apskritai ir kaip šveplavimas veikia bendrąjį asmens raštingumą, kalbamės su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu.
Kodėl elektroninėje erdvėje kai kurie vis dar rašo šveplai, nors techninės galimybės naudoti savitąsias lietuviškas raides yra sudarytos jau seniai? Mokslininkas Gintautas Grigas mano, kad šveplavimo priežastis – nepatogi, dažnai persijungti verčianti standartinė klaviatūra. Kokia Jūsų nuomonė?
Tikrai būtų daug geriau, jeigu turėtume patogias ir visiškai lietuvių kalbai pritaikytas kompiuterių klaviatūras. Tačiau tada reikėtų persijungti, norint rašyti anglų kalba, nes lietuvių kalbos abėcėlėje nėra trijų lotyniškų raidžių q, w ir x. Dar turėkime galvoje, kad Europos kalbos turi daugiau specifinių raidžių – jų abėcėlės praplėstos raidėmis su kitais diakritikais, tad bet kokiu atveju, rašant ne viena kalba, perjunginėti klaviatūrą tenka.
Turbūt tas, kas įpranta rašyti nešvepluodamas su dabar paplitusia klaviatūra, gali rašyti lietuviškai pakankamai patogiai. Aš didelės problemos nematau. Žinoma, būtų daug geriau, jeigu pajėgtume įsidiegti visavertę lietuvišką klaviatūrą, dar geriau – nusipirkti, tačiau nematydami poreikio, nejausdami vartotojų spaudimo, verslininkai to nesiima. O visuomenininkų ar savanorių pastangomis to nepadarysime.
Manau, didesnė problema yra tai, kad mes dar esame labai provincialūs ir galvojame, kad rašydami nelietuviškai būsime panašesni į europiečius. Deja, švepluodami netampame europiečiais, tik parodome nepagarbą sau ir savo gimtajai kalbai.
Kitaip sakant, šveplavimas atskleidžia didesnę problemą – menka kalbinė ar tautinė savivertė.
O lietuviškos kompiuterio klaviatūros standartas yra parengtas, tai standartas LST 1582. Ji visavertė, pritaikyta dirbti principu „ką matau, tą gaunu“, t. y. lietuviškos abėcėlės raidėms surinkti nereikia papildomų antro ir trečio lygio – jis naudojamas kabutėms ar kirčio ženklams. Tačiau kaip daikto lietuviškos klaviatūros neturime. Kol kas galima nebent užsiklijuoti lietuviško standarto klaviatūros lipdukus ant turimos klaviatūros mygtukų.
2004 metais Kauno technologijos universitetas, administruojantis .lt domeną, sudarė techninę galimybę domenų varduose naudoti savitąsias lietuviškas raides ė, ą, ę, į, ų, ū, č, š, ž. Tačiau domenų su tokiomis raidėmis užregistruojama itin mažai – jie sudaro vos vieną procentą nuo visų registruotų .lt domenų. Panaši situacija visoje Europoje, tačiau Rusijoje, Kinijoje, arabų šalyse nacionalinių rašmenų naudojimas domenų varduose yra populiarus. Galbūt lotyniška abėcėlė unifikuoja Europą, ar yra kitų priežasčių?
Šalims ir tautoms, kurios turi kitą rašto sistemą, yra lengviau laikytis savo. Lietuviška abėcėlė yra sudaryta lotyniškos pagrindu, skirtumai nedideli, todėl labai lengva nukrypti prie lotyniškos ir švepluoti. Pavyzdžiui, graikų ar kinų abėcėlėje to padaryti neįmanoma, tad jie klausimą išsprendė iš esmės – susiformavo teisingą įprotį rašyti gimtąja kalba. Deja, Lietuvoje teisingi įpročiai dar tik formuojasi, todėl turime šveplavimo problemą.
Ar įprotis rašyti šveplai elektroninėje terpėje nekenkia raštingumui? Gal nosinės ir varnelės nebededamos jau ir rašant ranka, o korektūros klaidos vis labiau toleruojamos?
Raštingumui tai yra peilis po kaklu. Tyrimai rodo, kad jaunosios kartos rašymo įgūdžiai prastėja, o kalba yra siaubingai skurdi. Žinoma, negalime pasakyti, kad visos visuomenės, nes yra ir nepaprastai raštingų, ir labai neraštingų. Internetas, kompiuterija prie to prisidėjo, bet kaltinti IT sektoriaus dėl to nereikėtų. Pažangos nesustabdysi, reikia išmokti prisitaikyti prie naujų technologijų ir jas naudoti, turime mokytis, būti sąmoningi ir formuoti tinkamus įpročius. Tik tuomet internete nebešvepluosime, o neraštingumas, tikėkimės, Lietuvoje taip sparčiai nebeplis. Korektūra SMS žinutėse neatrodo svarbi, tačiau leidyklos labai stengiasi, kad knygose, leidiniuose klaidų nepasitaikytų. Vis dėlto kalbos lygis – tai ir asmens, ir įstaigos, ir visuomenės kultūros lygis.
Įsigalėjusi „švepla kalba“ suformavo vartotojų įpročius, o juos pakeisti – ypač sunku. Jeigu vos tik atsiradus kompiuteriams nuo pat pradžių būtų buvusi galimybė rašyti lietuviškas raides su diakritikais, gal šiandien nekalbėtume apie šveplumo problemas?
Žinoma, arba tokios bėdos nebūtų, arba ji būtų mažesnė. Bet kitaip būti negalėjo. Ne mes kompiuterius ir internetą išradome, ne mes sukūrėme pirmąją klaviatūrą ir įkūrėme pirmąjį domeną. Mes tik mokėmės iš tų, kurie tai padarė pirmieji. Tai, kad mes atsilikome ir pašveplavome, turbūt natūralu, juk neturėjome kitos išeities. Lietuvos istorijoje mes prie to jau pripratę: užtrukome, kol priėmėme krikščionybę, kariavome su kryžiuočiais, bet tapome Europos ir Vakarų kultūros dalimi.
Dabar mūsų pagrindinis uždavinys – neatsilikti ir, suvokus, kaip grėsmingai blogėja visuomenės raštingumas, kokybiškai diegti lietuvybę į informacines technologijas. Reikia tik didesnio visuomenės sąmoningumo, pagarbos gimtajai kalbai ir IT sektoriaus teigiamo požiūrio.
Be šveplavimo yra kita opi problema – angliškų terminų lietuvinimas tik pridedant galūnę. Kaip vertinate memus socialiniuose tinkluose ir įvairias pašaipas iš kalbininkų, bandančių kurti kompiuterijos terminus, kurie neprigyja, atrodo keisti ir atitrūkę nuo realybės? Galbūt patyčių ir pašaipų mažėja atsisakius Didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašo, konsultuojant visuomenę, o ne gąsdinant baudomis?
Jeigu dalis visuomenės linksmai pasišaipo iš kalbininkų, tai yra gerai. Vadinasi, visuomenei rūpi kalbos reikalai. Juk lygiai taip pat šaiposi ir netgi pyksta ant krepšinio trenerių, o tai rodo, kad lietuviai mėgsta krepšinį. Blogiau būtų, jeigu niekas nejuokautų ir nekalbėtų apie lietuvių kalbą, nematytų kalbininkų darbo.
Dėl juokingų terminų, kurių kalbininkai niekada nesiūlė, galiu pasakyti, kad tai yra taip pat gerai. Tegul visuomenė juokauja.
Anekdotai apie vielabraukius (red. troleibusus) jau visiems puikiai žinomi, o štai apie skudurlėkius (red. parasparnius) dar ne visi turbūt yra girdėję. Noriu pasakyti, kad su šiais ir kitais anekdotais Valstybinė lietuvių kalbos komisija nieko bendra neturi.
Memų ir anekdotų atsiradimas liudija kūrybingumą, gal tas pats žmogus sukurs ir gražų, taiklų svetimžodžio atitikmenį. O kalbininkai iš tiesų ne taip dažnai kuria terminus, dažniau konsultuoja specialistus – būtent įvairių sričių specialistai, gerai išmanantys savo dalyką, ir kuria savo srities terminu. Konsultuojame, kaip juos sudaryti, kad būtų sistemiški ir prigytų, arba kaip adaptuoti jau įsitvirtinusius svetimžodžius. Tarp tokių patenka ir simbolinis pavadinimas Googleʾas (su juo nutiko panašiai, kaip kadaise su žodžiu INTERNET): dažniau vartojant prilipo galūnė Googleʾas, o paskui jis virto kone bendriniu žodžiu – neseniai rekomendavome rašyti gūglas, gūglinti.
Ar Jums neatrodo, kad, net ir dedant daug pastangų lietuvinant kompiuterijos ir interneto kalbą, vadinamasis programuotojų žargonas su gausybe aplietuvintų angliškų terminų vis dėlto nesitrauks. Kalbininkas Antanas Smetona yra pripažinęs profesionalų teisę tarpusavyje bendrauti žargonu, gal ir programuotojų nereikia bausti už pusiau angliškus terminus?
Žargonas – taip pat natūrali gyvenimo dalis, kalbos atmaina. Žargoną turi profesinės, socialinės grupės ir čia nieko nėra smerktino. Tik kalbėdamas viešai, žargoną palieki ir kalbi visiems suprantama bei taisyklinga bendrine lietuvių kalba. O profesionalas turi pasistengti rašydamas vadovėlius, straipsnius, dėstydamas, pateikdamas savo srities žinias visuomenei.
Pastaruoju metu matyti, kaip stengiasi ir sėkmingai tai daro medikai.
Nereikia galvoti, kad kalbininkai viską draudžia ir už bet ką baudžia. Tai dar vienas iš visuomenėje paplitusių mitų. Kalbos komisija tuo niekada neužsiėmė, jos darbas – nustatyti normas. Nesuprantu, iš kur atsirado mitas, kad žodis „cepelinas“ yra draudžiamas ar žodis „čigonas“. Tiek „čigonas“, tiek „romas“, tiek „cepelinas“ – nedraudžiami.
Mes stengiamės leisti kuo daugiau paralelinių variantų, sinonimų, kirčiavimo gretybių, pakeitėme Didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašo statusą – tai nebėra nutarimas, už kurio nesilaikymą Kalbos inspekcija gali bausti. Dabar tai kalbos normų sąrašas visuomenei. Ir anksčiau buvo Kalbos komisijos narių, kuriems bausti už klaidas atrodė nesąmonė. Tačiau nepriklausomos valstybės kūrimosi pradžioje daugumai dar atrodė kitaip.
Dabartinis kalbos liberalizavimo kelias, mano nuomone, yra teisingas. Už kalbėjimą, už kalbos vartojimą, kad ir su klaidomis, bausti yra kvaila. Verta bausti tik tada, kai valstybės kalba nevartojama iš viso, tai viešajame gyvenime yra privalu.
Kokie, Jūsų nuomone, buvo patys nesėkmingiausi, juokingiausi ir daugiausiai visuomenės neigiamos reakcijos sulaukę bandymai lietuvinti angliškus terminus? Dėl kokių priežasčių, pavyzdžiui, „byla“ buvo pakeista „failu“, „vaizduoklis“ – „monitoriumi“, „sukčius“ – „kietuoju disku“ ir t. t.? Dėl kokių interneto naujadarų šiuo metu diskutuoja kalbininkai?
Dėl žodžio „sukčius“ – turbūt tai dar vienas anekdotas. Kas nors iš specialistų ar vartotojų, matyt, įžiūrėjo veiksmažodžio „sukti, suka, suko“ daugiaprasmiškumą ir panaudojo. Ir „vaizduoklis“ buvo sugalvotas kompiuterijos ar inžinerijos specialistų, norint skirtingai perteikti angliškus terminus „monitor“ ir „display“. Kalbininkai nujautė, kad dėl priesagos –uoklis, kaip terminas „vaizduoklis“ neturi perspektyvos (plg. pakaruoklis, svyruoklis). Dabar vartojami terminai „monitorius“ ir „ekranas“.
Pavadinimai „byla“, „failas“, „rinkmena“ – tiesa, konkuravo (rodos, Vilniaus ir Kauno kompiuterininkai kurį laiką palaikė skirtingus terminus), kol vis dėlto nusistovėjo „failas“. Galbūt „byla“ asocijuojasi su nemalonia teisine kalba ir sovietmečiu okupantų fabrikuotomis bylomis prieš disidentus, todėl mūsų kalboje įgijo tam tikrą konotaciją.
Naujausiame svetimžodžių atitikmenų sąraše gana daug aplietuvintų pavadinimų, pvz.: kosplėjus (cosplay < costume play), glampingas, tuktukas.
Kompiuteriai ir internetas ne tik įliejo į lietuvių kalbą naujų žodžių, bet ir suteikė daugiau vizualumo. Be jaustukų (angl. emoticons), kitaip vadinamų šypsniukų, jau neįsivaizduojamos žinutės ir e. laiškai. Kita tendencija – daug santrumpų, lietuviškų ir nelietuviškų, pvz.: KVK (ką veiki?), OMG („oh my god“ – nustebimas), LOL („laugh out loud“ – juokas), IRL („in real life“ – realiame gyvenime). Kaip vertinate?
Žinutė gali būti vien iš šypsenėlių, ir tai yra nuostabu. Tiek jaustukai, tiek santrumpos nėra blogai. Visada būdavo žaidžiama kalba ir, mano galva, tai yra gerai. Jeigu tai mylimajai laiškas su širdelėmis – gražu. Aišku, turime atskirti viešąją ir privačią kalbą.
Į oficialiąją jaustukai nepersikelia ir neturėtų. Viešoji kalba yra reguliuojama įstatymais, o rašant įstatymus svarbu ne vaizdingumas ir jausmingumas, bet tikslumas ir aiškumas. Privačioji erdvė – niekaip nereguliuojama, todėl jaustukai ar santrumpos yra privačios kalbos reikalas.
Tačiau yra ir negatyvioji šio reiškinio pusė. Angliškais akronimais tarpusavyje bendraujančio jaunimo vyresnė karta nebesupranta. Juk mes rašėme laiškus ir turėjome mintį išreikšti žodžiais, sklandžiais sakiniais. Todėl nuogąstaujame, ar jaunosios kartos kalba neskursta.
Kadaise, seniai seniai žmonija sugalvojo raštą. Pradėjo nuo įbrėžimų, įkirtimų, paveiksliukų –piktografijos. Naudojant pernelyg daug akronimų ir paveiksliukų tarsi grįžtama į akmens amžių. Tikriausiai vėlesnės kartos taip pat turėtų daug erdvės jų rašto interpretacijoms. Kažin ar atsiras tokiu būdu parašytų knygų?
Lietuviškoms interneto svetainėms ir el. parduotuvėms suteikiama daug angliškų domeno vardų, o angliški lietuviškų prekių ženklai tapo beveik norma. Kaip vertinate tokį reiškinį ir kokių patarimų galėtumėte duoti ieškantiems unikalių, aiškių, taisyklingų, trumpų ir lengvai įsimenamų domeno ar prekių ženklo pavadinimo?
Tai, kad Lietuvoje domenų vardams ir prekių ženklams sudaryti labai dažnai naudojami angliški žodžiai, tikrai yra didelė problema. Dar didesnė problema – švepli lietuviški žodžiai domenų varduose.
Žinoma, gali būti, kad dalis angliškų žodžių domenų varduose yra būtinybė, jeigu interneto svetainė ar el. parduotuvė yra skirta užsienio rinkai arba yra tarptautinis projektas, tada būtina, kad suprastų visas pasaulis. Jeigu projektas yra akivaizdžiai lietuviškas ir neturi pretenzijų būti tarptautiniu, tuomet reikėtų pagalvoti apie lietuviškus žodžius. Verslo bendruomenė galėtų surasti puikių ir labai originalių idėjų, kaip pavadinti įmonę, prekę ar domeną, pavartę lietuvių kalbos ar sinonimų žodynus, pasitarę su kalbininkais.
Visos valstybinės ir savivaldos institucijos privalėtų domenų vardams naudoti lietuviškus pavadinimus su taisyklinga lietuvių kalbos rašyba. Švepluoti neturėtų nei verslas, nei valstybė, tačiau kas, jei ne valstybės ir savivaldybės institucijos, turėtų laikytis aukščiausių standartų. Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Jeigu kuri nors valstybės institucija naudoja šveplą domeno vardą, plačiąja prasme galime kalbėti apie įstatymo pažeidimą.
Turime rūpintis taisyklinga kalba ir paskatinti tiek valstybės, tiek savivaldos institucijas, tiek verslo įmones naudoti domenų varduose savitąsias lietuviškas raides, o vardus sudaryti taisyklingai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Domeno vardas, prekių ženklas ar įmonės pavadinimas – tai viešosios kalbos dalis, todėl kalbininkai apeliuoja į visuomenės sąmoningumą ir institucijų pareigą vartoti valstybinę kalbą.
Ačiū už pokalbį.
Apie tai, kokie domeno vardų su savitosiomis lietuvių kalbos raidėmis naudojimo privalumai, pasakoja KTU Interneto paslaugų centro DOMREG vadovė Daiva Tamulionienė:
Galimybė įkurti domenų vardus su diakritiniais nacionalinių kalbų ženklais atsirado 2003 m. internetą valdančiai organizacijai ICANN patvirtinus IDN (angl. Internationalized Domain Name) techninius dokumentus, skirtus savitosioms nacionalinėms raidėms koduoti ir atvaizduoti.
Atsižvelgdamas į gana dažnai lietuvių kalbos žodžiuose naudojamus diakritinius ženklus, KTU pritarė iniciatyvai sukurti daugiakalbę domenų vardų sistemą ir ją įdiegė 2004 m. kovo 30 dieną. IDN sistema leido įkurti .lt domeno vardus su savitosiomis lietuviškos abėcėlės raidėmis ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž.
Nors pavyko išspręsti sudėtingus IDN sistemos diegimo klausimus, pagrindine problema išliko žmonių įprotis rašyti šveplai. Nebuvus techninių galimybių naudoti savitąsias lietuviškas raides, vartotojai įprato rašyti jas keisdami įprastomis lotynų abėcėlės raidėmis.
Domenų vardai su savitosiomis lietuviškomis raidėmis įkuriami tokia pačia tvarka, kaip ir kiti interneto vardai, t. y. pagal .lt domeno procedūriniame reglamente apibrėžtus reikalavimus, tačiau IDN domenų skaičius siekia tik apie 1 proc. nuo viso .lt domenų skaičiaus. Dauguma domenų turėtojų net praėjus 17 metų nuo galimybės nebešvepluoti naudoja šveplus .lt domeno vardus.
Jeigu varde yra savitųjų lietuviškų raidžių ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž, reikėtų registruoti abu domeno variantus – IDN domeną su savitosiomis lietuviškomis raidėmis, pvz., gražus-vardas.lt, ir šveplą, tik su lotyniškomis raidėmis, pvz., grazus-vardas.lt.
Turint abu variantus, reikėtų padaryti nukreipimą į kurį nors vieną neprarandant srauto, kai lankytojas interneto svetainės adresą naršyklėje rašo vienaip arba kitaip.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sakant telefonu ar radijo reklamoje šveplai reklamuojama interneto svetainė skamba nenatūraliai, apsunkina vartotojui galimybę lengviau atsiminti svetainės adresą. Vaizdinėje reklamoje ir iškabose ant pastatų švepli domenų vardai atrodo lyg parašyti su lietuvių kalbos klaidomis, o tai kenkia verslo įvaizdžiui.
Dar vienas labai svarbus IDN domeno naudojimo privalumas – didesnis saugumas. Naudojant abu domeno variantus, galima išvengti painiavos ir ginčų dėl klaidinamo domenų vardų panašumo su kitam asmeniui priklausančiu domenu vien dėl panašios rašybos. Turint abu domeno variantus lengviau apsaugoti svetainę nuo konkurentų ar nusikaltėlių bandymo klaidinti nukreipiant lankytojus į visai kitą interneto svetainę.
