Šveplavimas – dažnas reiškinys vaikystėje, tačiau ne visada jis yra tik laikinas kalbos raidos etapas. Kada galima ramiai laukti, o kada metas kreiptis į logopedą?
Jurgita Lendraitienė, Šiaulių lopšelio-darželio „Žirniukas“ logopedė metodininkė
Šveplavimas toks mielas
Daugelis tėvų bent kartą su šypsena yra girdėję, kaip „ratas“ tampa „latu“, „saga“ – „siaga“, o „šuo“ – „suo“. Kol vaikas mažas, tai atrodo miela ir net žavu. Tačiau kartu kyla klausimas – ar tai natūralu, ar jau reikėtų specialistų pagalbos? Šveplavimas – vienas dažniausių kalbos sutrikimų, dar vadinamas dislalija, todėl labai svarbu atskirti, kada tai normalus kalbos raidos etapas, o kada – sutrikimas, kurį būtina koreguoti.
Kodėl vaikai švepluoja
Daugumai vaikų tarties netikslumai išnyksta savaime 4–5 gyvenimo metais. Toks šveplavimas vadinamas fiziologiniu. Jis dažniausiai atsiranda dėl dar netikslių lūpų ir liežuvio judesių – mažylio artikuliacinis aparatas dar tik mokosi tiksliai dirbti. Augdamas vaikas vis atidžiau klausosi suaugusiųjų kalbos, lygina ją su savąja, daugiau kartoja žodžius, todėl palaipsniui tikslėja liežuvio ir lūpų judesiai, o netaisyklingas tarimas išnyksta savaime. Tokiu atveju tėvams pakanka kalbėti aiškia, taisyklinga kalba ir sudaryti vaikui kuo daugiau galimybių girdėti gerus kalbos pavyzdžius.
Garsų sukeitimas
Tačiau šveplavimu laikomi ir tokie garsų tarimo trūkumai, kurių negalima pateisinti amžiaus ypatumais ir kurie savaime neišnyksta. Dažniausiai pasitaiko garsų keitimas (pavyzdžiui, ratas → „latas“, „jatas“, tiltas → „tiutas“), garsų praleidimas (blynas → „bynas“, plonas → „ponas“) ar garsų iškraipymas (lapė → „liapė“). Jei ketverių metų vaikas netaisyklingai taria daug garsų, delsti nebereikėtų – šiame amžiuje jau negalima tikėtis, kad vaikas „išaugs“ netaisyklingą tarimą. Kuo ilgiau klaidingas garsas įsitvirtina, tuo sunkiau jį ištaisyti.
Sunkusis R
Tėvai dažnai kreipiasi prašydami išmokyti vaiką tarti garsą R. Vis dėlto patikrinus kalbą neretai paaiškėja, kad netaisyklingai tariamas ne tik šis garsas. Dažniausiai nukenčia visa garsų grupė – šnypščiamieji (Š, Ž, Č), švilpiamieji (S, Z, C), taip pat R, L, rečiau K, G, CH, D, T, J, V, F. Jei vaikas nemoka aiškiai ištarti garso Š, paprastai netaisyklingai tars ir Ž, Č – kitaip tariant, nukenčia visa fonetinė grupė. Dažnai kieti priebalsiai keičiami minkštais: lokys → „liokys“, saga → „siaga“. Garsas R yra vienas sudėtingiausių ir paprastai pradeda taisyklingai skambėti 5–6 gyvenimo metais.
Šveplavimo priežastys
Šveplavimo priežastys gali būti įvairios: per trumpas liežuvio pasaitėlis, netaisyklingas dantų sukandimas (dažnai atsirandantis per ilgai čiulpiant čiulptuką ar pirštą), adenoidai, artikuliacinio aparato silpnumas ar net netaisyklingi kalbiniai pavyzdžiai aplinkoje. Kartais kalbos sutrikimai gali būti ir paveldimi – neretai paaiškėja, kad vienas iš tėvų vaikystėje taip pat turėjo panašių sunkumų.
Kiek laiko reikės korekcijai
Jei nėra anatominių trūkumų, šveplavimas dažniausiai greitai ištaisomas. Esant tik garsų tarimo sutrikimui, be kitų kalbos problemų, korekcija paprastai trunka nuo 2 iki 6 mėnesių – priklausomai nuo vaiko gebėjimų ir užsiėmimų intensyvumo. Vis dėlto svarbu suprasti, kad logopedas nėra stebukladarys. Naują garsą reikia ne tik išmokti kabinete, bet ir įtvirtinti kasdienėje kalboje. Vienas sudėtingesnių atvejų – tarpdantinis sigmatizmas, kai tardamas S garsą vaikas kiša liežuvį tarp dantų. Net išmokęs taisyklingai tarti, jis gali „pamiršti“ tai taikyti kasdienėje kalboje, jei trūksta nuoseklaus artimųjų palaikymo ir kontrolės.
O jei problema liko?
Kartais manoma, kad jei vaikystėje problema nebuvo išspręsta, suaugus nieko pakeisti nebeįmanoma. Tai nėra tiesa. Nors geriausi rezultatai pasiekiami ankstyvame amžiuje, logopedas gali padėti ir suaugusiam žmogui. Galbūt tarimas netaps idealiai taisyklingas, tačiau reikšmingas pagerėjimas tikrai galimas.
Logopedinio darbo sėkmė labai priklauso nuo to, ar sutrikimai pastebėti ir pradėti koreguoti laiku. Kartais tėvai sako: „Mums labai gražu, kai vaikas taip kalba.“ Iš tiesų mažylio kalba gali atrodyti žavinga, tačiau suaugęs žmogus tikrai nepasidžiaugs tuo, kas kadaise atrodė miela.
Tėvai irgi švepluoja
Pasitaiko ir situacijų, kai tėvai negali kontroliuoti vaiko kalbos, nes patys švepluoja, – tokioje aplinkoje vaikui ypač sunku išmokti taisyklingo tarimo. Todėl labai svarbu kalbėti aiškiai, taisyklingai, būti kantriems ir nuosekliems. Naujo garso įtvirtinimas reikalauja daug kartojimo ir pastangų – kartais net su pasipriešinimu. Kaip yra pasakęs vienas berniukas po ilgo kartojimo: „Na, žinok, logopede, keiksiuos.“
Jei kyla abejonių, geriau pasikonsultuoti ir išgirsti, kad nerimaujate be reikalo, nei pražiūrėti laiką, kai pagalba būtų efektyviausia. Taisyklinga kalba – tai ne tik gražus skambesys. Tai pasitikėjimo savimi, sėkmingo mokymosi ir sklandaus bendravimo pagrindas. O svarbiausia – tai dovana, kurią vaikui galime padėti išsaugoti visam gyvenimui.
