Dvejų metų vaikas – tai mažas žmogus, kurio pasaulis sparčiai plečiasi. Jis ne tik vaikšto, tyrinėja, savarankiškėja, bet ir intensyviai mokosi kalbėti. Būtent antraisiais gyvenimo metais įvyksta vienas didžiausių kalbos raidos šuolių.
Šiaulių lopšelio-darželio „Žirniukas“ logopedė Jurgita Lendraitienė
Vis dėlto daugeliui tėvų kyla klausimas – ar mano vaiko kalba vystosi pakankamai gerai? Ar normalu, kad jis dar neištaria kai kurių garsų, trumpina žodžius ar kalba taip, kad suprantu tik aš? Pasidalinsiu keliais patarimais, kurie nuramins.
Kokia yra dvimečio kalba
Pirmiausia svarbu žinoti, kad dvejų metų vaikas paprastai supranta kur kas daugiau, nei pats geba pasakyti. Jis atpažįsta kasdienius daiktus, supranta paprastas užduotis („atnešk batą“, „padėk knygą ant stalo“), reaguoja į klausimus, suvokia draudimus. Šio amžiaus vaikas jau pradeda geriau skirti panašiai skambančius žodžius, suvokia save kaip atskirą asmenį ir ima vartoti žodžius „aš“, „mano“, „man“. Tai labai svarbus žingsnis savimonės ir kalbos raidoje.
Kalbant apie tarimą, dvejų metų vaiko kalba dar toli gražu nėra taisyklinga, – ir tai visiškai normalu. Mažyliai dažnai praleidžia skiemenis, ypač ilgesniuose žodžiuose, palikdami tik kirčiuotą dalį. Gali būti praleidžiami žodžių galūnių garsai, sukeisti garsai vietomis ar supaprastinti priebalsių junginiai. Šiame amžiuje dažniausiai dar netariami sudėtingesni garsai – s, š, č, ž, r, taip pat gali būti sunku ištarti k, g ar l. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris susijęs su dar ne iki galo subrendusiu kalbos aparatu. Liežuvis, lūpos, minkštasis gomurys, kvėpavimo sistema dar tik mokosi koordinuotai dirbti. Augant ir lavėjant šiems įgūdžiams, tarimas natūraliai tikslėja.
Antraisiais gyvenimo metais itin sparčiai plečiasi žodynas. Jei vienerių metų vaikas gali vartoti vos kelis ar keliolika žodžių, tai antrųjų metų pabaigoje jų gali būti keli šimtai. Dažnai būtent apie dvejų metų antrą pusmetį įvyksta vadinamasis „žodyno šuolis“, kai nauji žodžiai įsimenami kone kasdien. Vaikai pradeda jungti žodžius į dviejų žodžių sakinius („noriu gerti“, „mama ateik“), o vėliau – ir į trijų ar keturių žodžių junginius. Jie klausinėja „kas čia?“, „kur?“, „ką daro?“, komentuoja aplinką, reiškia emocijas, pradeda paprastai pasakoti. Kartais, nežinodami tinkamo žodžio, sukuria savąjį – tai rodo ne atsilikimą, o aktyvų mąstymą ir kalbos kūrimą.
Vis dėlto kalbos raida nėra visų vaikų vienoda. Vieni prabyla anksčiau, kiti – vėliau. Būna atvejų, kai iki dvejų metų vaikas kalba nedaug, o vėliau staiga pradeda kalbėti labai aktyviai. Svarbu vertinti ne tik pasakytų žodžių skaičių, bet ir tai, kaip vaikas supranta kalbą, ar bando bendrauti, ar reaguoja į aplinką.
Ką gali tėvai ir smulkioji motorika
Tėvų vaidmuo kalbos raidoje – itin svarbus. Vaikas mokosi kalbėti girdėdamas kalbą, todėl labai svarbu su juo kalbėti aiškiai, taisyklingai ir daug. Reikėtų vengti „vaikų kalbos“, dirbtinai trumpinamų ar iškraipytų žodžių, nes vaikas turi girdėti taisyklingą kalbos modelį. Be to, nerekomenduojama apie save kalbėti trečiuoju asmeniu („mamytė ateis“), nes tai gali apsunkinti asmeninių įvardžių suvokimą. Labai naudinga skaityti knygeles, aptarti paveikslėlius, įvardinti daiktus, kalbėti apie tai, ką darote kasdienėje veikloje. Net paprasti buities darbai gali tapti puikia kalbos pamoka, jei juos lydės gyvas pokalbis.
Kalbos vystymuisi didelės reikšmės turi ir smulkiosios motorikos lavinimas. Segiojimas, varstymas, dėliojimas, piešimas, plastilino minkymas, konstravimas – visa tai aktyvina smegenų sritis, susijusias su kalba. Naudingi ir žaismingi liežuvio bei lūpų pratimai – pūtimas, liežuvio judinimas į šonus, aukštyn–žemyn, įvairūs garsų mėgdžiojimo žaidimai.
Kada sunerimti
Sunerimti reikėtų, jei dvejų metų vaikas nepasako nė vieno aiškaus žodžio, nereaguoja į kalbą, nevykdo paprastų nurodymų, nebando bendrauti. Verta pasikonsultuoti su specialistu, jei 2,5–3 metų vaiko žodynas labai skurdus arba jo kalbos nesupranta net artimieji. Visada svarbu įsitikinti, ar vaikas gerai girdi, nes klausa – būtina sąlyga kalbos raidai.
Kartais tėvai, norėdami padėti, prisitaiko prie vaiko kalbos ir ima kalbėti taip, kaip kalba jis. Deja, tai gali sustiprinti netaisyklingus tarimo įpročius. Vaikui reikia girdėti taisyklingą kalbą, net jei pats jis dar jos neatkuria. Ankstyvas kreipimasis į logopedą nereiškia rimtos problemos – dažnai pakanka konsultacijos ir kelių patarimų, kaip tinkamai skatinti kalbą namuose.
Kalba – tai ne tik garsai ir žodžiai. Ji glaudžiai susijusi su mąstymu, emocijomis, socialiniais santykiais, vėliau – su skaitymu ir rašymu. Todėl svarbiausia kantrybė, nuoseklumas ir gyvas bendravimas su vaiku. Kiekvienas mažylis turi savo tempą, tačiau mūsų, suaugusiųjų, užduotis – sudaryti jam kuo palankesnes sąlygas augti, mokytis ir drąsiai atrasti kalbos pasaulį.
