Rudenį bei žiemą peršalimas ir gerklės skausmas tampa kasdieniais palydovais. Kiekvienas suaugusysis bent kartą per metus, o vaikai – keletą kartų – patiria gerklės skausmo epizodus, kai kiekvienas seilių nurijimas tampa išbandymu.
Kodėl gerklės skausmas toks stiprus
Gerklės skausmas skausmo skalėje yra labai aukštoje vietoje, beveik nenusileidžia ausies ar danties skausmui, taip yra dėl keleto priežasčių.
Ypatingas nervinių galūnių tankis. Ryklės ir tonzilių gleivinėje yra labia daug jautrių nervinių galūnių (receptorių). Ryklė yra viena jautriausių kūno vietų, nes ji atlieka apsauginę funkciją – saugo kvėpavimo takus ir stemplę. Uždegimo metu išsiskyrusios cheminės medžiagos dirgina šiuos receptorius, todėl smegenys gauna labai intensyvius skausmo signalus.
Nuolatinis mechaninis dirginimas. Skirtingai nei kitos pažeistos kūno vietos, kurioms galima leisti „pailsėti“, gerklė dirba nuolatos. Žmogus per dieną seiles nuryja šimtus kartų (net ir miegodamas). Kiekvienas nuryjamas gurkšnis ar seilių lašas ištempia bei trina patinusią, uždegimo pažeistą gleivinę.
Uždegimas sukelia perštėjimą ir norą kosėti, o kosulys dar labiau braižo ir dirgina audinius, sudarydamas uždarą ratą.
Patinimas. Uždegimo metu į ryklės audinius priteka daugiau kraujo, gleivinė parausta ir stipriai patinsta. Dėl patinimo ir padidėjusio spaudimo audiniuose sustiprėja skausmo pojūtis. Be to, kai nosis būna užsikimšusi, žmogus pradeda kvėpuoti per burną – šaltas ir sausas oras dar labiau išsausina gerklės gleivinę, padarydamas ją dar jautresnę pažeidimams.
Pagrindinis lūkestis: greitas skausmo malšinimas
Kai skauda gerklę, stipriai pablogėja gyvenimo kokybė, nes sunku kalbėti, valgyti, gerti, miegoti. Jeigu dėl slogos ar kitų peršalimo ligų simptomų gydymas atidedamas (gal praeis savaime), tai dėl gerklės skausmo jau pirmomis dienomis ieškoma pagalbos būdų.
Nors pažvelgus į vaistinių lentynas gali pasirodyti, kad priemonių nuo gerklės skausmo yra labai daug, realybėje ne visos padės greitai ir efektyviai. Pastilės, purškalai, čiulpiamos tabletės su anestetikais veikia trumpai, leidžiama čiulpti kas kelias valandas, tad poveikiui praėjus lieka dar didelis laiko tarpas kankintis. Be to, didžioji dalis įprastų preparatų tiesiog užblokuoja skausmo signalus ar šiek tiek apmalšina uždegimą, bet neatlieka esminio darbo – efektyviai nepašalina ligos sukėlėjo.
80 procentų atvejų – virusai: kodėl įprasti vaistai dažnai bejėgiai?
Apie 80–90 proc. suaugusiųjų gerklės uždegimų (faringitų ar tonzilitų) sukelia virusai – gripo virusai, koronavirusai, adenovirusai, enterovirusai. Likusią dalį sudaro bakterinės infekcijos arba mišrios būklės, kai prie viruso pažeistos gleivinės prisijungia bakterijos. Kadangi antibiotikai neveikia virusų, greitos ir efektyvios pagalbos nuo gerklės skausmo nėra. Jau aptarti tradiciniai antiseptikai (purškalai, pastilės) veikia trumpai, gali dirginti jau ir taip jautrią gerklės gleivinę.
Dėl šių priežasčių mokslo pasaulis jau kurį laiką ieškojo universalaus, saugaus ir efektyvaus sprendimo. Juo tapo antimikrobiniai peptidai.
Ateities antibiotikai
Antimikrobiniai peptidai (AMP) – tai natūralios kilmės arba sintetiniai trumpi baltyminiai junginiai, kuriuos kaip gynybinį mechanizmą naudoja praktiškai visi gyvieji organizmai. Jie veikia tiesiogiai infekcijos židinyje.
Unikalu tai, kad antimikrobiniai peptidai veikia ne tik bakterijas, bet ir tuos virusus, kurie turi apvalkalėlį (o tokie ir jau išvardinti gerklės skausmą sukeliantys virusai). Peptidai geba suardyti virusų apvalkalėlius ir atimti galimybę virusams daugintis.
Skirtingai nei įprasti antibiotikai, kuriais kartais „šaudome žvirblius iš patrankos“ׅ, antimikrobiniai peptidai yra visiškai saugūs organizmui ir nesukelia atsparumo. Tradiciniai antibiotikai veikia bakterijų fermentus (prie kurių bakterijos ilgainiui pripranta), o peptidai fiziškai pažeidžia mikroorganizmo membraną arba apvalkalėlį. Prie tokio mechanizmo patogenai nemoka pritaikyti mutacijų.
Kaip peptidai „atsirado“
Mokslininkai antimikrobinius peptidus atrado stebėdami, kaip nuo infekcijų apsisaugo augalai ir gyvūnai. Didysis proveržis įvyko 1980 m., kai švedų mokslininkas Hans G. Boman atliko tyrimus su šilkverpių lervomis. Jis pastebėjo, kad užkrėtus lervas bakterijomis, jų organizmai skubiai pradeda gaminti mažus baltymus, kurie efektyviai sunaikina infekciją. Tai buvo pirmasis įrodymas, kad gyvūnai turi prigimtinį imuninį atsaką, paremtą peptidais.
Supratę, kaip šie peptidai natūraliai apsaugo gleivines nuo patogenų, mokslininkai išmoko juos susintetinti ir pritaikyti medicinoje.
Kodėl iki šiol apie juos negirdėjome?
Jei antimikrobiniai peptidai tokie efektyvūs, kodėl jais dar negydomos visos infekcijos? Nurytos tabletės ar sušvirkšti preparatai greitai susiduria su organizmo fermentais, kurie peptidus suskaldo dar iki jiems pasiekiant tikslą. Mokslas kol kas nemoka išsaugoti peptidų stabilumo skrandyje ar kraujyje, todėl sukurti geriamų tablečių ar injekcijų nepavyksta.
Nors sisteminiu būdu jų naudoti dar nemokama, juos galima sėkmingai naudoti vietiškai – gerklės priežiūrai skirtose čiulpiamosiose pastilėse. Patekę tiesiai ant gleivinės, peptidai iškart pradeda veikti ten, kur yra infekcijos židinys. Būtent todėl čiulpiamosios pastilės arba purškalai gerklei su antimikrobiniais peptidais tapo proveržiu peršalimo ligų gydyme.
Kompleksinis poveikis vienoje pastilėje
Gydant suaugusiųjų gerklės skausmą šiuolaikiniais preparatais, pasiekiamas greitas dvigubas efektas.
Pirmiausia greitai numalšinamas jautrumas, perštėjimas ir skausmas ryjant, nenaudojant agresyvių burną „užmarinančių“ cheminių medžiagų.
O antra – tuoj pat prasideda kova su sukėlėju. Antimikrobiniai peptidai tiesiogiai ryklės ir tonzilių gleivinėje stabdo virusų ir bakterijų plitimą, trumpina ligos trukmę.
Ar galima duoti vaikams
Kadangi priemonė su antimikrobiniais peptidais kol kas tik vienos formos – pastilių – jų negalima duoti vaikams, kurie dar nemoka čiulpti, nes gali užspringti. Vyresniam vaikui ši priemonės tiks.
