Renginių vedėjas Arnas Šimonis profesionaliu logopedu tapo norėdamas padėti savo sūnui Jonui. Šeima įsivaikino Joną dar kūdikystėje, o apie ketvirtus metus pamatė, kad vaiko kalbos raida nesivysto.
Dabar Jonui 8 metai, logopedinių pratybų rezultatas akivaizdus – jo kalbos raida beveik pasivijo bendraamžius. O kasdienes pratybas namuose jie vadina „Tėvo ir sūnaus kalbos valandėle“.
Arnai, klausiu jūsų – kaip specialisto logopedo – kada tėvams reikėtų sunerimti, jei vaikas vis dar nekalba?
Iki metų kūdikis jau turėtų čiauškėti ir tarti pirmuosius prasmingus žodelius. Iki pusantrų metų prasmingų žodžių atsiranda daugiau. Trejų metų vaikas jau turėtų kalbėti paprastais, trumpais sakinukais. Jeigu iki trejų metų vaikas visai nekalba ar kalba labai mažai, jau reikia atkreipti dėmesį ir ieškoti priežasčių, kodėl taip yra.
Vaikui nepradėjus kalbėti tiksliai tuo laikotarpiu, kada daugmaž nustatytos ribos, panikuoti nereikia. Pusmetis į vieną ar kitą pusę yra normalu, kalbos raidą gali lemti kiekvieno vaiko unikalumas. Bet jei kalba vėluoja smarkiai, pirmiausia reikia ieškoti priežasčių. Galbūt šeimoje mažai bendraujama su vaiku gyvai, jis girdi kalbą daugiausia tik iš televizoriaus ar kompiuterio ekrano? Tai didelė visuomenės problema, kad vaikas kalbą girdi, bet pats gyvai kalba labai mažai. Niekada ekranas nekompensuos gyvo bendravimo. Sėdinčio prie ekrano vaiko kalba tiesiog nelavės.
Vėluojant kalbai, reikėtų nedelsti ir apsilankyti pas LOR gydytoją. Kalbos raida gali būti lemta neprigirdėjimo, kurtumo ar kitų fiziologinių sutrikimų. Būna, kad padidėję adenoidai ar tonzilės trukdo kvėpuoti, vaikas nuolat būna pravira burna, dėl to jo kalbos padargai vystosi kitaip, nei sveiko vaiko. To nesprendžiant laiku, vėliau vaikas susidurs ir su sąkandžio, žandikaulio formavimosi problemomis. Visas šias problemas reikia spręsti.
Tėvams patarčiau stebėti, ar vaikas socialus: ar bendraudamas su kitais žmonėmis nevengia akių kontakto? O galbūt tėvai pastebi kitų nerimą keliančių elgesio požymių – vaikas plasnoja, linguoja, jam būdinga echolalija (išgirstų garsų kartojimas)? Autizmo spektro sutrikimas gali būti pagrindinė priežastis, kodėl vaiko kalbos raida vėluoja. Tada jau reikėtų kreiptis į Vaiko raidos centro specialistus.
Papasakokite asmeninę savo šeimos patirtį – kada susirūpinote vėluojančia Jono kalba?
Jono kalba kūdikystėje vystėsi normaliai, jis pradėjo tarti pirmuosius žodelius, o paskui procesas nutrūko ir net regresavo. Prasmingus žodžius pakeitė „ooo“, kitokie garsai. Mes pradėjome ieškoti pagalbos, kreipėmės į Vaiko raidos centrą. Tada tiksli diagnozė nebuvo nustatyta, specialistai akivaizdžiai pastebėjo tik aktyvumo ir dėmesio sutrikimui būdingus bruožus. Buvo pasiūlyta ieškoti logopedo, kuris dirbtų su vaiku, nes išvada – kalbos neišsivystymas. Darželio logopedė su Jonu nerado kontakto, mat jis turi ir dėmesio sutelkimo sunkumų. Pradėjome ieškoti privačių specialistų, ir tik ketvirtai logopedei pavyko užmegzti ryšį su vaiku. Tada Jonui buvo jau ketveri. Prasidėjo labai rimtas darbas vejantis bendraamžių raidą. (Per ketverius metus mums pavyko pasivyti!)
Logopedė sistemingai dirbo su vaiku, bet to neužteko, supratome, kad turime jam padėti ir namuose. Mus su žmona pamokė, kokius namų darbus turėtume skirti Jonui, kad kalba lavėtų. Pavyzdžiui, visą savaitę turėdavome mokyti jį pūsti orą lūpomis. Labai pasitikėjome logopedės darbu, sąžiningai darėme jos skirtus namų darbus, ir ji paskui pagirdavo, kad matyti atliktų namų darbų rezultatas.
Man iš pradžių pavykdavo išlaikyti vaiko dėmesį 10 minučių, paskui jau 15. Į logopedinius užsiėmimus pradėjau žiūrėti kaip į bendravimą su vaiku, man ta veikla pradėjo patikti. Mačiau, kad vaikas daro didelę pažangą.
O tada prisidėjo ir noras kažką keisti savo profesiniame gyvenime. Daug metų labai intensyviai dirbau renginių vedėju. Buvau pavargęs nuo darbų, ta veikla manęs nebedžiugino. Pabandžiau dirbti kontoroje ,,nuo 8 iki 17“, irgi supratau, kad toks gyvenimo būdas ne man. Tada žmona pamėtėjo idėją tapti logopedu, nes man tas darbas patinka ir sekasi. Kartą vežiau vaiką į darželį ir tarsi sutapimas, kad per radiją išgirdau, kad Lietuvoje labai trūksta logopedų ir specialiųjų pedagogų. Grįžęs namo ėmiau naršyti po aukštųjų mokyklų puslapius, susidomėjau Vytauto Didžiojo universitete esančia Švietimo akademija. Įstojau ten studijuoti. O kai po pirmojo kurso reikėjo atlikti praktiką, pasiprašiau į tą pačią privačią mokyklą, kurią turėjo pradėti lankyti Jonas. Po praktikos mokykloje ėmiau dirbti puse etato specialiojo pedagogo darbą. Paskui jau ir kaip privatus logopedas savo kabinete.
Ar tėvams paprasta dirbti su savo pačių vaikais? Ar jūsų Jonas nebėga nuo tų „tėčio ir sūnaus valandėlių“, nuo logopedinių užsiėmimų?
Visokių akimirkų yra buvę, net ir ašarų. Aš stengiuosi pratybas paruošti tokias, kad būtų įdomios, nemonotoniškos. Kartais sūnus net sako: „Tėti, pasiilgau mūsų pratybų.“ Užsiėmimus turime kasdien. O savaitgalį – ir du kartus per dieną, nes Jonui reikia pasivyti kitus. Kai pradėjo kalbėti, Jono tartis buvo neaiški, žodynas siauras.
Iš pradžių maniau, kad pagrindinį darbą nudirbs mūsų samdoma logopedė, o aš tik papildysiu jos veiklą. Bet paskui logopedė dėl asmeninių priežasčių sumažino darbo apimtis ir visą Jono terapiją perdavė man. Dažniausiai mudviejų užsiėmimai vyksta namuose, nors kartais Jonas įsiprašo ir į mano privatų kabinetą.
Kaip vaikas jaučiasi, kai pagaliau gali komunikuoti žodžiais?
Kol mažai kalbėjo, darželyje mūsų Jonui buvo sudėtinga įsilieti į socialinį gyvenimą, nes jis savo minčių ir emocijų tiesiog negalėjo išsakyti. Nekalbantis vaikas sunkiau įsitraukia į bendras veiklas. Kyla sunkumų ir bendrauti su kitais vaikais – jis nesugeba įsitraukti į kai kuriuos žaidimus. Pastebėjome, kad su „atsirišusia“ kalba pasikeitė ir Jono elgesys, jis tapo drąsesnis, labiau pasitikintis savimi. Kalba leido jam pasijusti visaverčiu bendruomenės nariu.
Nors ir pradėjo kalbėti, iš pradžių Jonas netaisyklingai tardavo kai kuriuos žodžius. Tarimo klaidos paprastai būna dvejopos: kartais vaikas negeba ištarti garso dėl netaisyklingos liežuvio ar lūpų padėties, per silpno oro srauto. O kartais netaria kai kurių garsų dėl fonologinių priežasčių, jis jų neišskiria – kai kurie garsiai skamba taip pat. Pavyzdžiui, garsai s ir š atrodo vienodi. Tai daug dažnesnė priežastis, ir jeigu šios problemos neišsprendžiame iki mokyklos, vaikui gali kilti sunkumų mokytis – jis rašys su klaidomis, sunkiau mokysis skaityti.
Kartais vaikams būdinga disleksija, disgrafija – specifiniai skaitymo ar rašymo sutrikimai. Būna, pradinių klasių mokytojai verčia tokį vaiką vis rašyti ir rašyti, bet rezultatas negerėja. Taip galima tik atmušti vaiko norą mokytis. Reikia suvokti priežastį, kodėl tos klaidos atsiranda. Kartais patyrę mokytojai patys turi žinių, kaip padėti vaikui. Bet jeigu neturi, – nieko baisaus, tam yra specialistų, kurie įvertins situaciją ir duos rekomendacijų.
Dabar jau vos ne nuo gimimo vaikai laiką leidžia prie ekranų. Kaip tai keičia kalbos raidą?
Esu girdėjęs, kaip tėvai sako, kad vaikas pirmiausia pradėjo tarti angliškus žodžius, tik paskui lietuviškus… Aš manau, kad jokios mistikos čia nėra, – kokią kalbą vaikas dažniau girdi, tokia ir pradeda kalbėti. Matyt, angliškai prakalbęs vaikas žiūri daug filmukų ta kalba, žaidžia žaidimus.
Ekranai atima laiką, per kurį galėtume gyvai bendrauti vieni su kitais. Keičiasi ir suaugusiųjų komunikacijos įpročiai – jau dažniau nebe skambiname vieni kitiems, o rašome žinutes. Esame labiau užimti, mažiau laiko turime tiesioginiams pokalbiams. Tai nėra blogai, tik reikia žinoti, kad kiekviena tendencija turi savo pasekmes.
Mūsų šeimoje ekranų beveik nėra. Su žmona nusprendėme, kad telefono, planšetės ar žaidimų konsolės aštuonerių Jonui kol kas nereikia. Mums labai aiškiai buvo pasakyta, kad vaikas ir taip turi rimtų aktyvumo ir dėmesio sutrikimo bruožų, tad ekranai jį dar labiau išderintų. Vienintelis dalykas, kam visi šeimoje naudojame ekraną, – mes kartais kartu žiūrime šeimos nuotraukas. Ypač tai smagu keliaujant, kur nors toliau važiuojant automobiliu. Bet laisvalaikį paprastai leidžiame ne prie ekranų, o važinėdami dviračiais, sportuodami ir daug kalbėdami.
Ar gali patys tėvai paspartinti kalbos raidą, jeigu jie nėra profesionalūs logopedai?
Neseniai buvau stažuotėje Italijoje, kur stebėjau italų logopedų darbą. Ten, kitaip, nei pas mus, į logopedo kabinetą su vaiku ateina visa šeima – kartais net seneliai, broliai, seserys… Specialistai dirba su visa šeima, kad visa vaiko aplinka žinotų, kaip jam padėti.
Lietuvoje paprastai tėveliai lieka už durų, logopedas dirba tik su vaiku. Manoma, kad taip vaikas geriau susikaupia. Aš laikausi ,,aukso viduriuko“ – didžiąją užsiėmimo dalį dirbu tik su vaiku, bet kai lieka 10–15 minučių, į kabinetą pakviečiu ir jo tėvus. Iš savo patirties žinau, kad vienas užsiėmimas per savaitę pas profesionalų logopedą yra per mažai. Su vaiku reikia dirbti kasdien ir namuose. Jei tėvai sąžiningai prisipažįsta, kad namie patys užsiimti negalės, nes neturi laiko, nes yra labai užimti, tada rekomenduoju skirti daugiau užsiėmimų pas specialistą.
Mes su savo sūnumi jau ketverius metus turime kasdienius logopedinius užsiėmimus. Šioje kalbos kelionėje tikslai keičiasi. Turime trumpalaikių ir ilgalaikių. Kai pasiekiame vieną trumpalaikį tikslą, imamės kito. Dabar mūsų pagrindinis tikslas – kad vaikas galėtų mokytis neišsiskirdamas iš bendraamžių konteksto. Jis turi specialiųjų ugdymosi poreikių, tad reikia dirbti daug. Labai džiaugiuosi, kad šią vasarą įvyko didelis šuolis skaityme, jis jau gali perskaityti tekstą be mūsų pagalbos.
Toliau tobuliname jo tartį, stengiamės, kad kalba taptų vaizdinga. Bet svarbiausia, kad vaikas gebėtų dalyvauti socialiniame gyvenime, kad galėtų išreikšti savo mintis žodžiais. O jei kuris garsas ir nebus ištartas idealiai, – tai daugiau kosmetiniai dalykai, kuriuos galima tobulinti.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
