Noriu pristatyti vaiko kalbos raidos ypatumus nuo 1 iki 7 metų, supažindinti su dažniausiai sutinkamais kalbos ir kalbėjimo sutrikimais, jų atsiradimo priežastimis bei požymiais ir pateikti keletą mažųjų kalbos ugdymo patarimų.
Konsultuoja vyr. logopedė Viktorija Atkočiūnienė
Vaiko kalbos raida nuo 1 iki 7 metų
Nuo 1 iki 1,5 metų
Vaikas jau gali pasakyti nuo 2 iki 30 žodžių. Jeigu kaimynų mažylis iš skiemenų sudėlioja daug žodžių, dar nereiškia, kad jis išaugs gabesnis už jūsiškį, puikiai išsiverčiantį su keliais žodeliais.
Vaikas gali sakyti tik pirmą žodžio skiemenį, pavyzdžiui, ge (gerti). Tokio amžiaus vaikams būdingi įvairūs garsų praleidimai, jis netaria pirmo arba paskutinio garso. Kartais tėvai išsigąsta, jei jų kūdikis iki šiol daug čiauškėjęs, skiemenavęs staiga liaujasi tai daręs. Kalbos raidai būdinga, kad 10-12 mėn. mažylis „prityla“. Kaip tik tuo metu vaikas nustoja čiauškėti ir mokosi tarti pirmus prasmingus žodžius. Šis periodas sutampa su bandymu atsistoti, eiti apie lovytės kraštą ir vaiko dėmesys nuo kalbos nukrypsta į kitus dalykus. Tačiau jei mama dažnai kūdikį skatina kartoti žodelius, netrukus jis pats sugebės daiktus įvardyti tikrais vardais.
1,5-2 metai
Šiame amžiuje gausėja žodynas, todėl 2 m. vaikutis jau sugeba daug pasakyti. Antrųjų metų pabaigoje galima išgirsti trijų keturių suderintų žodžių sakinius, tačiau dauguma vaikų kalba dviejų trijų žodžių sakiniais. Būna, kad vaikas paberia ir daugiau tarpusavyje nederančių žodžių. Kartais kalbos „šuolis“ neįvyksta ir mažylis vartoja tik kelis pirmus žodžius arba ką nors pasakoja „savo“ kalba. Nereikia dėl to išgyventi, nes kiekvienas vaikas savitas. Nieko keista, jei toks kalbos „šuolis“ įvyksta jau perkopus antruosius metus.
3 metai
Vaikas jau supranta ne tik paliepimus, bet ir, pavyzdžiui, pasakojimą apie daiktus, kurių nėra šalia. Mažylis netaria tam tikrų garsų, juos painioja ir sukeičia vietomis. Besibaigiant tretiesiems metams, vaiko kalbą sudaro jau 1200-1700 žodžių. Nors jo suregzti sakinukai nebūtinai būna suderinti, tačiau vaikutis jau sugeba praktiškai viską pasakyti. Trečiais gyvenimo metais daugelis vaikų nesugeba ištarti garsų h, f, r, š, ž, č, dž. Šiame amžiuje prasideda labai įdomus reiškinys – žodžių kūryba, kuri suklesti tik ketvirtaisiais metais.
4 metai
Smarkiai tobulėja „naujadarų“ kūryba. Būna, kad minkština kai kuriuos priebalsius – sako liova, liabas, liabai… Pasitaiko, kad vis dar painioja garsus ar neištaria sudėtingesnės struktūros žodžių. Šiame amžiuje greitai vystosi rišlioji kalba, ilgėja, tobulėja sakiniai, nors kartais be konteksto jie sunkiai suprantami. Tėvams svarbu stebėti, ar vaikas sugeba rišliai kalbėti, dėlioti žodelius į sakinius, atskleisti savo mintis. Maždaug iki 5 m. daugiausiai vystosi vaiko kalba.
5 metai
Rišlioji kalba vystosi itin sparčiai. Vaikas su tėvais jau bendrauja dialogu, o kartais mėgsta ir pats vienas su savimi pasikalbėti. Jau sugeba ką nors nuosekliai papasakoti, tačiau pasakojimas dar susijęs su kokia nors esama padėtimi. Nuo 2 iki 5 m. pabaigos vaikams, ypač greitakalbiams, būdinga kelis kartus pakartoti atskirus skiemenis (fiziologinė iteracija). Tokia kalba panaši į mikčiojimą, tačiau tai įprasta, ypač jei vaikas kupinas įspūdžių ir nori kuo greičiau jais pasidalyti.
6-7 metai
Aiškios mintys. Šio amžiaus vaikas žaidžia ir daug bendrauja su bendraamžiais. Bet kalba jis du tris kartus mažiau nei penktaisiais gyvenimo metais. Jau nebesikalba pats su savimi, o rišlioji kalba lieka tokia, kokia buvo ir prieš metus. Susidaro įspūdis, kad vaiko kalba nesivysto, netobulėja, bet yra ne visai taip. Tai vadinama išorinės kalbos perėjimu į vidinę, paprastai tariant, vaikas mokosi atskleisti savo mintis, reikšti tai, ką galvoja.
Kalbos garsų raida
Šioje schemoje pavaizduotas amžius, kurio sulaukę vaikai turėtų taisyklingai tarti nurodytus garsus. Fiziologinis šveplavimas yra normalus kalbos raidos etapas, jis turėtų baigtis maždaug apie penktuosius metus.
Kokie požymiai gali rodyti kalbos sutrikimą?
Tėvams būtina susirūpinti, jeigu:
- vienerių – dvejų metukų vaikai netaria jokių garsų;
- trejų metų vaikutis vartoja tik pavienius žodelius, garsus, garsažodžius;
- ketverių – penkerių metų vaikai kalba netaisyklingais sakiniais, nederina žodžių sakiniuose, vaiko kalbą sunkiai supranta aplinkiniai;
- penkerių su puse – šešerių metų vaikas dar netaisyklingai taria garsus, kitaip tariant – švepluoja;
- vaikas mikčioja;
- vaikas turi kitų raidos problemų.
Būdingiausi ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos sutrikimai
Kalbos sutrikimai – tai įvairūs nukrypimai nuo bendrinės kalbos normų, esant normaliai klausai ir intelektui. Skiriant kalbos nukrypimus kuriai nors kalbos sutrikimų kategorijai, būtina atsižvelgti į kalbančiojo amžių. Vaikų kalbos raidos tempai gali labai skirtis. Tie skirtumai priklauso nuo įgimtų savybių, kalbinės bei kultūrinės aplinkos. Vieni vaikai pirmuosius žodžius taria 9-10 mėn., kiti tik 15 mėn. Vienų frazinė kalba atsiranda antrųjų, kitų tik trečiųjų metų pabaigoje. Atsižvelgiant į vyraujantį kalbinės veiklos sutrikimą, išskiriami:
- fonetiniai kalbėjimo sutrikimai (šveplavimas),
- kalbos neišsivystymas
Fonetiniai kalbėjimo sutrikimai (šveplavimas)
Tai įvairūs garsų (dažniausiai priebalsių) tarimo sutrikimai. Vaikai, turintys tokius sutrikimus, gerai girdi ir skiria kalbos garsus, turi pagal amžių pakankamų garsinės analizės ir sintezės įgūdžių.
Šis sutrikimas gali būti įvairaus laipsnio – nuo visiško negebėjimo tarti kalbos garsų iki vieno ar kito garso netarimo bei netaisyklingo garso ar garsų grupės tarimo. Būdingesni šveplavimo tipai:
- garsų keitimas – vaikas visai nemoka tarti garso ir keičia jį kitu ( „š“ į „s“, „ž“ į „z“, „r“ į
„l“ ir kt.). taip jis garsus gali keisti nuolat ir nepastoviai ( atskirai garsą ištaria, žodyje – ne);
- garsų praleidimas – vaikas, nemokėdamas ištarti garso, jį praleidžia (ropė – opė);
- garsų tarimo iškraipymas – netaisyklingai veikia kalbos padargai (pvz.: s, z,c – tariami kišant liežuvį tarp dantų ; „k“ keičiamas į „t“; „g“ į „d“, „r“ į „l“ ir kt.);
- garsų painiojimas – moka tarti atskirai garsą, bet žodžiuose ar sakiniuose painioja juos su kokybiškai panašiais garsais (s-š, p-b, z-ž, l-r ir kt.).
Kalbos neišsivystymas
Dėl įvairių priežasčių vėluoja kai kurių vaikų visos kalbos sistemos grandžių plėtotė. Vaikai vėliau išmoksta tarti garsus, lėtai gausėja žodynas, ilgą laiką kalba agramatiškais sakiniais. Tokiems vaikams nustatomas kalbos neišsivystymas. Būdinga, kad šie vaikai pradeda kalbėti vėlai, būdami 3-4 metų, kartais ir vyresni. Skiriami trys kalbos neišsivystymo lygiai:
- žymus,
- vidutinis,
- nežymus.
Žymus kalbos neišsivystymas nustatomas tada, kai nėra jokių rišliosios kalbos pradmenų, žodžiai nesiejami gramatiniais ryšiais, žodyne vyrauja garsažodžiai arba neatpažįstamai iškraipytais žodžiais, pavadinančiais pačias aktualiausias vaikui būsenas, daiktus (,,popa“- skauda, ,,niam“- valgyti, ,, lele“- vaikas ir pan.). Vaikas gali atlikti tik kai kurias kalbos supratimo užduotis (vykdyti elementarius paliepimus – ,,duok“, ,,ateik“ ir pan.; parodyti buitinius objektus).
Vidutinis kalbos neišsivystymas nustatomas tada, kai vaikas negeba sukurti pasakojimo, bet gali atsakyti į klausimus bent vienu žodžiu, atlikti kai kurias lengvesnes gramatines užduotis (vienaskaitą pakeisti daugiskaita), pavadinti dalį daiktų ir veiksmų paveikslėliuose. Tačiau jo kalboje dar gausu agramatizmų, žodžių derinimo sakinyje klaidų, neištaria ilgesnių negu dviejų skiemenų žodžių, dažniausiai neištaria arba keičia kitais daug garsų, sutrikęs girdimasis suvokimas.
Nežymus kalbos neišsivystymas nustatomas, kai vaikas turi rišliosios kalbos pradmenis, gali sudaryti pasakojimą, bet jis yra skurdus, daug agramatizmų. Vaikui sunku atlikti gramatines užduotis, sunku ištarti ilgesnius, sudėtingesnius savo garsine-skiemenine struktūra žodžius. Tartis šių vaikų dažniausiai netaisyklinga, neišlavėjęs girdimasis suvokimas.
Sulėtėjusi kalbos raida
Tai lėtesnė kalbos įgūdžių (garsų tarimo, žodyno, rišliosios kalbos, gramatiškai taisyklingos kalbos plėtotės) negu daugumos bendraamžių. Ji būdingesnė lėtesnės psichinės brandos ar turintiems specifinių pažinimo problemų vaikams. Sulėtėjusią kalbos raidą nuo kalbos neišsivystymo skiria laikas, per kurį vaikas išmoksta kalbėti, kai įtariamas sutrikimas ir intensyviai pradedama dirbti. Vaikai su sulėtėjusia kalbos raida, kalbą išmoksta tuo pačiu nuoseklumu, tačiau daug lėčiau nei bendraamžiai, bet greičiau, nei vaikai su kalbos neišsivystymu. Intensyvi mokytojo pagalba padeda greitai normalizuoti kalbą.
Kalbos ir kalbėjimo sutrikimų priežastys
- Kalbai formuotis reikalingas pakankamas protinis ir fizinis išsivystymas, normalūs jutimo organai, ypač klausa, regėjimas, normalus kalbos aparatas. Esant bent vienam iš šių komponentų pažeidimų, kalbos raida vienaip ar kitaip sutrinka.
- Kalbos sutrikimo priežastys: pirmiausia – nėštumo patologijos: intoksikacijos, įvairūs virusiniai susirgimai, vartotas alkoholis, antibiotikai, migdomieji, psichinės ar fizinės traumos, rezus minus faktorius ir Ypač kalba sutrinka, kai neigiami veiksniai pasireiškia pirmais nėštumo mėnesiais.
- Įtakos gali turėti ir gimdymo traumos, paveldimumas: ankstyvas gimdymas, deguonies stoka, pavyzdžiui, kai, gimdamas kūdikis pridūsta. Taip pat – persirgtos smegenų ligos pirmaisiais gyvenimo metais, galvos traumos, paveldėtos neigiamos kalbos sąvybės, neigiami socialiniai buitiniai veiksniai.
Kaip ugdyti vaikų kalbą namuose. Patarimai tėvams
Nekalbėkite su vaikais tik mažybiniais žodžiais, kai jie išaugęs iš kūdikystės. Kalbėkite ramiai, neiškraipykite žodžių.
Visa tai ką veikiate su vaiku, įvardinkite žodžiais – turtinkite ir tikslinkite vaiko žodyną. Skatinkite vaiką domėtis aplinka, klausti, sužadinkite smalsumą, vaizduotę.
Skaitykite savo vaikui. Pradėkite nuo tokių knygelių, kuriose yra daug paveikslėlių. Taip klausydamas Jūsų vaikas galės vaizdžiai visa tai matyti.
Kartu aptarkite iliustracijas, atsakydami į klausimus: Kas? Ką veikia? Kaip? Kur? Kodėl? Žaisdamas vaikas susidaro pasaulio vaizdą, perpranta žmonių santykius, mokosi susikaupti, išlaikyti dėmesį. Tinkamai parinktas žaidimas lavina vaizduotę, atmintį, dėmesį, suvokimus, mąstymą, o taip pat ir kalbą.
Lavinant vaiko kalbėjimą svarbu atsižvelgti į keletą kalbos komponentų:
- žodyno apimtį;
- gramatinę kalbos sandarą;
- rišlaus pasakojimo įgūdžius.
Žodyno turtinimas
- Antraisiais – penktaisiais gyvenimo metais vaiko žodynas plečiasi labai sparčiai.
- Aptarkite daiktus, veiksmus, kai rengiatės, vaikštote lauke, važiuojate į svečius, ruošiatės miegoti. Vaikai mokosi mėgdžiodami, todėl ir tėvų kalba turėtų būti taisyklinga, vaizdi, suprantama.
- Vartokite įvairias žodžio formas (pvz., senelė, senutė), sinonimus (svečiai, viešnia), palyginimus (meilus kaip katinėlis), priešingybes (ilgas – trumpas) ir pan. Naujus žodžius pakartokite keletą kartų įvairiose situacijose.
- Svarbu paminėti daiktų savybes, požymius. Lieskite įvairius paviršius, klausykite garsų, uostykite kvapus, ragaukite, kad vaikas patirtų naujų pojūčių ir išmoktų juos išreikšti žodžiais (švelnus, garsus, kvapnus, slidus, kietas, rūgštus).
- Nepamirškite progai pasitaikius pavadinti gyvūnus, jų jauniklius (arklys – kumeliukas), aptarti gyvūnų judėjimą (krypuoja, šliaužia), kokius garsus jie skleidžia (gieda, kukuoja).
- Mokykite erdvinių, laiko santykius reiškiančių žodžių (arti, pradžia, vidurys, žemai, apačia, vakar, rytoj, dabar), parodykite, kad žodžiai gali apibendrinti (medžiai, gėlės, miestai), turėti kelias reikšmes (kasa, žiedas).
- Skaitydami vaikams knygeles nebijokite senovinių, retesnių žodžių, svarbu vaikui juos paaiškinti, kartas nuo karto priminti, paklausti, ką reiškia pvz., šarma, klėtis ir pan.
Gramatinė kalbos sandara
- Gramatines klaidas dažniau daro vaikai, turintys kalbos sutrikimų. Jei vaikas pradėjo kalbėti vėliau nei daugelis jo bendraamžių, jo žodynas skurdus, žodžiai nesuderinti tarpusavyje ar gramatinių klaidų labai daug, ilgai nelaukite ir kreipkitės į specialistus. Nėra įmanoma išmokyti visų žodžių gramatinių formų, tačiau pastebėkite vaikų kalbos klaidas ir pasistenkite jas pašalinti. Galima pažaisti įvairių žaidimų:
- „Ko trūksta?“. Išdėliokite ant stalo keletą žaisliukų, paprašykite vaiko juos įsidėmėti (žaisliukus suskaičiuokite, paklauskite kuris yra pirmas, paskutinis, vidurinis). Tada vieną paslėpkite ir klauskite: „ko trūksta?“.
- Nupieškite piešinėlių, kuriuose trūksta kokios nors svarbios detalės (kiškiui – ausies, lapei – uodegos). Tokios užduotys lavina ne tik vaiko kalbą, bet ir pastabumą, dėmesį.
- „Pavadink švelniai“ (katė – katytė, bitė – bitutė).
- „Atspėk, kas jis“ (jei kerpa – kirpėjas, jei šoka – šokėjas, jei moko – mokytojas).
- „Suskaičiuokim“ (viena šarka, o trys…?, vienas vėžlys, o penki…?).
- „Šiandien, vakar, rytoj“ (Tomas šiandien plaukia, o rytoj plauks).
- „Kam tinka šie daiktai?“ (gydytojai tinka švirkštas, virėjui – puodas).
- „Kieno daiktai?“ (sodininko, kirpėjo, policininko).
- „Kuo galima kasti, grėbti, pjauti, kapoti?“ ir pan.
- „Kur pasislėpė kiškutis?“ (po kilimu, ant kėdės, prie stalo ir t. t.).
Rišlaus pasakojimo įgūdžiai
- Daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų pasakojimus sunku suprasti nežinant įvykių, apie kuriuos kalbama. Vaikai praleidžia pagrindines sakinio dalis, monologai dažnai neturi pradžios ar pabaigos, painiojamos vietos ir laiko aplinkybės.
- Iš pradžių galima mokytis apibūdinamojo pasakojimo, lyginant du daiktus. Pavyzdžiui, „Ant stalo yra bananas ir obuolys. Bananas yra pailgos formos, geltonas. Jis auga šiltuosiuose kraštuose, o obuoliai auga ir mūsų šalyje. Obuolys yra apvalus, raudonas. Bananas minkštas, o obuolys kietas. Jie abu yra vaisiai“.
- Galima išdėlioti paveikslėlių seriją ir papasakoti juose pavaizduotą istoriją. Paskui paveikslėliai sumaišomi, o vaikas prašomas juos sudėti teisinga tvarka ir papasakoti pasakojimą. Vėliau vaikas sudeda paveikslėlius teisinga tvarka ir pasakoja į juos nežiūrėdamas, sugalvoja pavaizduotų veikėjų dialogus ir pan.
- Paprašykite jums pasekti gerai žinomą pasaką, papasakoti daug kartų matytą filmuką. Jei sekasi labai sunkiai, padėkite vaikui klausimais: „Kas buvo toliau? Ką jis pamatė? Kodėl taip atsitiko?“.
- Vaikai mėgsta kurti, todėl pažaiskite žaidimą „Tęsk toliau“. Kiekvienas žaidėjas paeiliui sugalvoja 3–4 sakinius, pakreipdamas pasakojimą norima linkme ir sako „Tęsk toliau“, leisdamas pasakoti kitam žaidėjui. Sugalvokite linksmų, nebūtų istorijų, juokingų veikėjų.
- Pasakojimo pavyzdį turėtų pateikti tėveliai, vyresni broliai ar sesutės. Papasakokite, ką veikėte darbe, ką matėte teatre, parodoje, sužinojote skaitydami knygą. Klauskite vaiko, kaip jis nulipdė darbelį iš plastilino, pagamino sumuštinį, žaidė kieme ar darželyje.
