Dainininkė Ieva Zasimauskaitė niekada nemanė, kad jos namai bus kaime, beveik miške, kur po langais laksto kiškiai ir vaikšto stirnos. Labiau įsivaizdavo Kauną, bet viskas pasisuko kitaip.
Neseniai jie su vyru Simu Grabausku įsikėlė į nuosavą namą Vilniaus rajone, kurį įsirengė taip, kaip patinka Ievai. Čia šviesu, vyrauja ramios žemiškos spalvos ir nuolat žydi gėlės. Svajonėse nuosavi namai visada būdavo išpuošti gėlių puokštėmis. Taip ir yra – kiekviename kambaryje stovi po vazą. Ir nemažai rožinės spalvos, kuri neva labai patinka Prijai, bet iš tiesų patinka ir pačiai Ievai.
„Gyvename paprastai, kaip ir daugelis šeimų, auginančių vaikus. Yra išmėtytų žaislų ir lengvo chaosėlio. Taip pat yra altorėlis su dievybėmis, kartais uždegami smilkalai. Galbūt neįprasta tai, kad nuo pažinties pradžios su vyru gyvename atskiruose kambariuose. Jis turi savo erdvę, aš savo. Po poros metų reikės atskiro kambario ir Prijai, o dabar ji dažnai būna kartu su mumis“, – sako beveik trimetės Prijos mama Ieva.
Apie truputį nestandartinę motinystę kalbamės su Ieva.
Jūsų dukrytė jau du kartus lankėsi Indijoje. Nebijote ten skristi su mažu vaiku?
Aš pati esu buvusi Indijoje gal 14 kartų. Nuo to laiko, kai pradėjau savęs pažinimo kelionę, man Indija tapo tuo kraštu, kur nuvažiuoju pasipildyti ir truputėlį pabūti kitokioje aplinkoje. Labai norėjau ten nuvykti ir gimus Prijai. Žinoma, kad pirmą kartą buvo baimės: ar nieko nenutiks? Jai tada buvo 8 mėnesiai, dar ją žindžiau. Pasitarusi su kitomis mamomis, vis dėlto ryžausi keliauti. Juk jei kas nutiks, koks skirtumas, ar namie, ar ten. Gal pasitikėjau likimu, kad viskas turi būti gerai.
Apie Indiją sukurta mitų, kad nesaugu, kad visi nuvykę ten suserga. Aš pati sirgau tik po pirmosios savo kelionės, kai nežinojau, kad nuolat reikia dezinfekuoti rankas ir geriau nevalgyti gatvės maisto. O paskui jau važiavau į Indiją kaip į antrus namus. Ten turiu savo draugų, visą laiką važiuojame į tą pačią vietą, žinau, kur valgyti, kokį vandenį gerti, tad viskas būna gerai. Kai pirmą kartą nuskridome su Prija, visos baimės atsipirko pamačius, kaip ten jai patinka. Ji verkė, kai reikėjo išvažiuoti. O dabar kalba, kad vėl važiuosime Indiją. Pajutau, kad ir man, ir jai Indija asocijuojasi ne su nešvara, o su laime, ramybe, vieta, kur mums tinka. Nuskridę paprastai pabūname apie 3 savaites, o šiais metais planuojame ir ilgesnę kelionę.
Indijoje labai mylimi vaikai, jie kaip mažos dievybės – jiems visi šypsosi, kalbina, džiaugiasi. Ten galima visą laiką lakstyti basomis. Kai Prijos paklausiau, kas jai labiausiai patinka, atsakė, kad šokti, dainuoti ir būti laisvai. Ji mielai eina į šventyklėlę, kur vyksta meditacijos ir maldos. Atsimenu, kaip vaikystėje mane tėvai įkalbinėdavo eiti į bažnyčią, Prijai atvirkščiai. Tai ji mane tempia, kad eitume į šventyklą šokti ir dainuoti.
Jai patinka ryškios spalvos, iš Indijos esame parsivežę keletą spalvotų sijonukų. Tiesa, kai ką jau išaugo. Patinka ir indiškas maistas. Indijoje valgoma gana aštriai, ir jau mažiems vaikams duodamas prieskoniais gardintas maistas, bet aš paprašau tiek prieskonių neberti. Prija ten valgo europietiškai, o jos bendraamžiai trimečiai jau pripratę ir prie aštrių čili prieskonių.
Kokių nuotykių ten nutiko?
Kai keliavome su dukryte pirmą kartą, pametėme vežimėlį. Indijoje beveik nepamatysi vaikų, vežamų vežimėliuose, – tėvai juos arba neša, arba veda už rankytės. Su vežimėliais kūdikius vežioja tik užsieniečiai. Mes įlipome pas rikšą, o išlipdami pamiršome pasiimti vežimėlį. Susivokėme tik po pusvalandžio. Kur jį rasti – tų rikšų šimtai, niekas nekalba angliškai. Labai jaudinausi, kaip toliau gyvensime su kūdikiu be vežimėlio? Bet jis stebuklingai atsirado! Ne veltui sakoma, kad Dievo žemėje vyksta stebuklai. Vienas rikša mus pasigavo, net išsigandau, kur mus veža? O jis nuvežė mus pas vežėją, kur palikome vežimėlį.
Prija nuo gimimo pratusi būti tarp žmonių, jai patinka gyvenimo šurmulys. Tuo ji labai panaši į mus su vyru. Jai nebaisu nei Indijos pypsėjimai, nei garsai. Keliauti ji patogus vaikas.
Kai antrą kartą skridome su ja į Indiją, buvo jau dvejų su puse. Daug lengviau atlaikė kelionę, nes daug žaidė ir miegojo. Ir Indijoje dažnai užsiimdavo pati su savimi, žaisdavo kieme. Mes mėgstame masažus, tad kartais į namus pasikviesdavome masažo specialistų. Ir net abiem tuo pačiu metu būdavo daromas masažas, nes Prija kuo ramiausiai žaisdavo viena. Ji taip greitai tapo savarankiška, kad jau norime ir antro leliuko! Kai vaikas išmoksta kalbėti, įgyja savarankiškumo įgūdžių, nebegąsdina mintis ir apie dar vieną. Mūsų Prija labai anksti pradėjo kalbėti, gal pusantrų metų. O dabar jau deklamuoja eilėraščius, kuria dainas ir labai išmintingai pajuokauja. Pavyzdžiui, vakar valgėme cepelinus ir kalbėjomės – pagalvojau, kad neįtikėtina, kaip su drauge!
Sunkiausias motinystės etapas auginant kūdikį jau praeityje…
Jis tikrai buvo nelengvas, jaučiausi išsekusi. Pirmą kartą su Prija ir išvažiavau į Indiją išstumta savo psichologės. Pamenu, per terapiją labai verkiau, sakiau, kad aš nebegaliu fiziškai, emociškai ir kaip tik įmanoma. Psichologė paklausė, kas pirmiausia šauna į galvą, kas galėtų atkurti tas jėgas? Man akys tik sužibo: Indija! Ji pasakė: „Dabar iš karto paskambink vyrui ir nusipirkite bilietus į Indiją.“ Galvojau, juk toks poelgis būtų neracionalus, ką tik įsigijome namą, atliekamų finansų nėra. Bet psichologė paragino negalvoti protu, tiesiog imti ir nusipirkti. Aš nupirkau bilietus, o po poros dienų gavau tris didelius užsakymus, ir viskas išsisprendė. Stebuklingai išvažiavome, nes pirmi metai, auginant kūdikį, yra labai sunkūs. Pas psichologę pati pirmą kartą sau įvardinau, kaip jaučiuosi, kad esu labai pavargusi, kad man sunku. Vyras išklausydavo, bet mes jokio sprendimo taip ir nepriimdavome. O kai tiksliai įvardijau savo būseną, viskas susidėliojo į vietas. Man buvo svarbu, kad vyras mane palaikytų ir mes galėtume iškeliauti.
Auginant kūdikį, turbūt labiausiai išvargina nemiegotos naktys. Kadangi maitinau pati, Prija miegodavo tik su manimi. Bandė naktį pavaduoti ir vyras, bet kai vaikas alkanas, vis tiek mama turi keltis ir pamaitinti. Pabandykite bet kokį darbą daryti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę ir metus laiko be atostogų. Nuovargis didelis. Niekam Prijos nepalikdavau, nebent valandai–dviem vyrui arba močiutei. Šiaip visą laiką auginau pati, tvarkiau namus, gaminau valgyti, dar prie viso to nebuvau atitrūkusi ir nuo tiesioginės savo darbinės veiklos. Tik dabar, po trejų metų, jaučiu, kaip kūnas atsigauna. Aš pradėjau sportuoti ir kurti muziką. Grįžta visos gyvenimo spalvos.
Ką reiškia jūsų dukrytės vardas?
Prija – gerų palaiminimų deivė. Indijoje pažinojau moterį Višnu Priją, kuri man padarė didelę įtaką. Galvojau, jei turėsiu dukrą, irgi pavadinsiu tokiu vardu. Dukrytei tas vardas visiškai prilipo, ji Prijukė, ir niekas kitas.
Iš tiesų dukros gimimas mano gyvenimą palaimino. Anksčiau grįždavau į namus po koncertų ir jausdavau savotišką tuštumą. Viską atidavusi žiūrovams, jausdavausi vieniša. Štai neseniai koncertavau Motinos dienos proga. Pasiėmiau kartu ir Priją, paskui likome nakvoti viešbutyje. Grįžau po koncerto, ją užmigdžiau ir pravirkau iš laimės. Pagalvojau, kaip pasikeitė mano gyvenimas, – dabar ir po koncertų jaučiu pilnatvę. Kai tampi mama, nebekyla klausimų dėl gyvenimo prasmės. Anksčiau klausdavau savęs: kas aš būčiau be dainavimo? O dabar žinau, kad esu ir visada būsiu mama.
Esate vegetarų šeima. Vaiko gimimas tos nuostatos nepakeitė?
Priją savo pienu maitinau beveik dvejus metus. Kai atėjo metas paragauti ir kitokio maisto, ji valgė tai, ką valgome mes. O mes nevalgome mėsos, žuvies, kiaušinių, bet valgome visus pieno produktus. Ir tokia mityba labai tinka, aš jaučiuosi sveika, kraujo tyrimų rodikliai puikūs. Simas vegetaras jau 22 metus – daugiau nei pusę savo gyvenimo. O Prija nuo gimimo nėra išranki maistui, galbūt vienintelė daržovė, kurios šiuo metu nemėgsta, tai pomidorai. Kiti vaikai sako: „Fui, tie brokoliai“, o mūsiškei skanu, ji mielai renkasi brokolį, vietoj šokolado graužia morką. Ir auga sveika.
Kol dar valgiau mėsą, dažnai pritrūkdavau idėjų, ką gaminti. Šlaunelės, karbonadas ar kotletai? O dabar mityba tokia įvairiapusė, tiek visko skanaus galima prigaminti, kad idėjų niekada nepritrūkstu. Vien vegetariškų kotletų galima sugalvoti kokias 12 rūšių, juk yra daugybė daržovių, kruopų, o kur dar prieskoniai! Man būna net per daug idėjų, atrodo, ir to norėčiau, ir kitko. Buvau gavusi vienos leidyklos pasiūlymą parašyti vegetariškų receptų knygą. Gal kada tam ir ryšiuosi, nes maisto gaminimas yra vienas iš tų dalykų, kurie mane pačią įkvepia. Man patinka ir gaminti, ir kai kiti valgo mano maistą.
Mano tėtis sako: „Jei tu gamintum, tai ir aš galėčiau būti vegetaras.“ Dabar jau improvizuoju, o anksčiau naudodavausi indiškų patiekalų receptų knygomis. Bandydama atradau, kas skanu mūsų šeimai. Mūsų virtuvėje visada yra daržovių: kalafiorų, brokolių, baklažanų, cukinijų, moliūgų, saldžiųjų bulvių. Visada turime ir įvairių ankštinių produktų, kruopų, makaronų. Šiuo metu stengiuosi nevalgyti miltų ir cukraus, su draugėmis išsikėlėme tokį iššūkį sutikti vasarą sveikesnės. Nes mėgstu saldumynus, datulės, medus – labai skanu.
Kaip išsprendžiate tradicinių švenčių klausimą, kai giminės, tarkime, neįsivaizduoja Kalėdų be keptos anties?
Per tiek metų vieni prie kitų prisitaikėme. Pirmus trejus metus gal ir buvo sunkiau, man atrodė, kad taip gyventi teisinga, kaip aš gyvenu, tėvams – kaip jie. Bet mano mama matė, kad tas kelias, kuriuo einu, teikia man laimės. Ji džiaugiasi mano gyvenimo pokyčiais.
Būna labai smagu, kai Kūčias švenčiame pas mane. Aš pagaminu 12 patiekalų net vegetariškos silkės! Yra nuostabus receptas, kaip porą dienų marinuoti baklažanus, kad jų skonis taptų panašus į silkę. Jei nežinotum, kas tai, nepasakytum, kad valgai ne silkę. Pagaminu ir tradicinių kūčiukų, išverdu kisieliaus. Bet mums šventėse svarbiausia ne maistas, o tarpusavio ryšys.
Mes einame ir į bažnyčią – tylomis pasimelsti labai gera. Eidama dvasingumo keliu daug labiau supratau tikėjimo prasmę. Anksčiau į bažnyčią eidavau iš pareigos, kad reikia, o dabar pati noriu nueiti. Kiekvieną kartą kalbėdama maldą pagalvoju, kaip nuostabu, kad gyvenime yra aukštesnių dalykų.
Kai keičiausi aš pati, keitėsi ir mano aplinka, draugai. Kartais, kai tenka dalyvauti renginiuose ir sutikti kitokių pažiūrų žmonių, net nustembu: palauk, ir toks pasaulis yra? Aš gyvenu savajame, kuris blaivus, sąmoningas, gera linkintis. Man atrodo, ir vaikus visi augina taip, kaip mūsų aplinkoje. Ir kai išgirstu, kad ant vaikų šaukia ar ką šiurkščiai sako, galvoju: „O dieve, ar taip būna?“ Esu susikūrusi savo burbulą, kuriame man gera. Man patinka čia, kur dabar esu. Man atrodo, jei žmogus eina tikėjimo keliu, tikėjimas turėtų vesti į šviesą ir meilę. Jei nuveda į neapykantą, ar čia tikėjimas? Tai žmogaus ego. Arba fanatizmas. Vaišnavizme mokaisi mylėti visus, dėl to mes ir vegetarai, nes mylime gyvūnus. Ir jei eini tinkamai pasirinktu keliu, turėtum jaustis laimingas.
Ar Prija lanko darželį?
Kol neturėjau vaikų, galvojau, kad auginsiu juos namuose ir į darželį neleisiu. Bet matau, kaip kartais reikia laisvesnės dienos ar bent pusdienio pabaigti savo darbus. Nuo rudens trejų metukų Prija pradės lankyti Valdorfo darželį. O dabar porą dienų per savaitę ji pabūna su aukle.
Kai lankys darželį, norėčiau, kad ten ji praleistų tik dienos dalį, nenoriu išsiskirti ilgam. Kiekviena mama susiduria su dvilypiu jausmu: kol būna su vaiku, nori rasti laiko sau. Kai tik atsiskiria nuo vaiko, iš karto pradeda kamuoti ilgesys. Jei vaikas nuo ryto iki vakaro būtų darželyje, pritrūktų kokybiško laiko kartu. Juk kai grįžtame po darbų, esame pavargę ir nebėra jėgų žaisti ar kvailioti.
Bet kad Pijai jau atėjo laikas pradėti lankyti darželį, pastebiu iš jos elgesio: kai anksčiau susitikdavome su draugėmis ir jų vaikais, mes bendraujame sau, vaikučiai kiekvienas žaidžia savo kampelyje. Su amžiumi vaikai keičiasi, jau pradeda dominti vieni kitus, atsiranda poreikis bendrauti.
Kaip pasiskirstote mamos ir tėčio pareigas?
Anksčiau dieną daugiau su Prija būdavau aš, vakarais tėtis. Dabar dalinamės jos priežiūrą pagal užimtumą. Savaitgaliais stengiamės būti visi kartu, kartais važiuojame į Kauną pas močiutes.
Žinoma, kartais pasiginčijame dėl dukros auklėjimo, bet mes esame šeima ir turime rasti kompromisą, kaip auklėti vienodai. Jei neleido vienas, tai neleidžia ir kitas.
Priją auginame be ekranų. Ji nežiūri filmukų, neklauso garsinių pasakų. Esame bandę leisti jai klausyti garsinių pasakų, bet pamatėme, kad ir jos veikia kaip priklausomybė. Žiūrėdamas televizorių ar klausydamasis įrašų, vaikas pasyvus, jis nenori nieko daryti. Ir tokių pramogų nori vis daugiau. Nusprendėme, kad kol kas Prija apsieis be to, geriau skaitysime knygutes. Šitą užsiėmimą ji labai mėgsta, kartais pati susisodina žaisliukus ir iš atminties perpasakoja, ką skaitėme knygelėse. Būna labai juokinga iš šono stebėti. Ir man patinka paskaityti kartu, ypač, kai matau, kad vaiko ši veikla neišderina. Kaip ir dėlionių dėliojimas. Aš neturiu kantrybės, jei daugiau nei 50 detalių, man jau sudėtinga, o jai patinka.
Prija stebi gyvenimą. Ji seka iš paskos, žiūri, ką minkau, kaip šluoju, siurbiu, ji gyvena veikloje. Jei būtų ekranai, žinoma, kad rinktųsi juos. Juk ir mums patiems įdomiau naršyti telefone, o ne šluoti grindis. Bet kol vaiko gyvenimo ekranai dar neužvaldė, jai labai smagu gyventi realiame pasaulyje. Ji žino, kur namuose indai ar įrankiai, pati išmoko apsirengti ir susitvarkyti žaisliukus. Ir kai kitos mamos nori savo vaikus pagloboti, viską padaryti už juos, mūsų Prijai tai netiktų – ji viską nori daryti pati. Kai iš dvidešimto karto pavyksta užsitraukti užtrauktuką, pamatytumėte, koks išdidus būna jos žvilgsnis.
Man Prija – pirmas vaikas, bet daug kas sako, kad ją auginu kaip antrą. Stengiuosi nebijoti. Tarkime, matau, kaip kieme laipioja akmenimis ir gali pargriūti, užsigauti, bet stengiuosi ja pasitikėti, leisti pačiai patirti gyvenimą.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos Olios Gotli
Makiažas ir šukuosena Gabrielės Ginaitytės
Stilius Gabijos Felenderės
Aksesuarai, skarelės Mari made
Susiję straipsniai
