Liepa Maknavičiūtė, dar žinoma Ofelijos vardu, yra atlikėja, pianistė, modelis-aktorė ir socialinių tinklų turinio kūrėja. Moteris dažnai matoma TV ekranuose, nes dalyvauja įvairiuose projektuose, realybės šou. Ją esate matę „Eurovizijos“ atrankoje ir gyvenimo būdo laidose. Liepa išgarsėjo ir atvirai kalbėdama apie turinio kūrimą suaugusiesiems skirtoje svetainėje „OnlyFans“.
Pakvietėme Liepą pasikalbėti apie motinystę. Liepos dukrai Mayai balandžio mėnesį sukako 6 metukai. Dukrą moteris augina viena, nuo to ir pradėjome pokalbį.
Liepa, priklausote tai pusei Lietuvos moterų, kurios vaikus augina vienos. Kaip atsidūrėte toje pusėje?
Buvau 27 metų, kai netikėtai pastojau, nors dar gerai nepažinojau to žmogaus – buvome pradėję draugauti vos prieš dvi savaites. Jis norėjo vaiko, skirtingai nei daugybė vyrų, kurie, sužinoję apie netikėtą nėštumą, siūlo darytis abortą. Nepaisant nėštumo, vaikinas vis tiek kartojo, kad manęs laukia Holivudas, būsiu žvaigždė, nesvarbu, kad su vaiku. Sakė, turi pažinčių, mane „prastums“.
Mano planuose tuo metu motinystės nebuvo. Daug keliavau, visur dalyvavau, atrodė, motinystė nesuderinama su mano veikla. Pramogų versle buvo žmonių, kurie man rašė: „O Dieve, darykis abortą, tavo karjerai galas.“
Aš iš esmės esu prieš abortus, nebent tai būtų kažkoks ypatingas atvejis, išprievartavimas ar baisi liga. Abortą prilyginu gyvybės atėmimui, nežinočiau, kaip su tokia našta paskui gyventi. Tai karminis dalykas. Dabar matau 6 metų nuostabų vaiką. Jei būčiau pasidariusi abortą, būčiau nužudžiusi šitą žmogų. Esu už tai, kad jaunimas būtų šviečiamas apie kontracepciją (juk yra ne tik geriamų vaistų, bet ir įvairių spiralių), pati per mažai tuo domėjausi.
Nors dėl nėštumo suglumau, puikiai supratau, kad jis yra dovana, juolab kad daugybė šeimų negali susilaukti vaikų.
Jau laukdamasi sužinojau, kad tas žmogus, su kuriuo gyvenau, turi psichologinių problemų. Prasidėjo kivirčai, dažniausiai iš jo pusės. Pykdavo, kai darydavausi makiažą, puošdavausi, nors man atrodydavo, kad nieko blogo nedarau. Nėštumo metu patyriau tikrai daug streso, nors santykiai nesiklostė, mylėjau tą žmogų. Manau, kad jeigu kartu susilauki vaiko, gauni meilę visam gyvenimui.
Po dukros gimimo viskas aprimo, kelerius metus gyvenome gana normaliai. Prekiavome medicininėmis kaukėmis, pinigų pakako. Mayos tėtis bandė statyti įrašų studiją (jis kompozitorius, tuo metu kartu dirbo su Faustu Latėnu). Vykdant darbus, Latėnas netikėtai mirė, be to, prasidėjo Ukrainos karas, viskas griuvo.
Mayos tėtis norėjo, kad jaustumėmės saugiai, nes žiniasklaida vis rašydavo, kad bus karas Lietuvoje, todėl išskridome į Ispaniją. Viskas vyko labai staigiai. Pamenu, kaip pardavinėjau daiktus per socialinius tinklus, nes reikėjo išsikraustyti iš buto per kelias dienas. Buvo vasara, įsikūrėme prie vandenyno, atsipalaidavau. Bet neilgam – užklupo finansinės problemos, turėjau išlaikyti ne tik vaiką, save, bet ir Mayos tėtį. Vėl barniai, nesutarimai. Galų gale jis išskrido, palikęs mus vienas. 10 mėnesių nežinojau, kur jis yra. Vėliau sužinojau, kad jis Graikijoje ir turi problemų. Padėjau jam grįžti į Lietuvą.
Su dukrytė tėtis susitinka retai. Norėtųsi, kad jaustų daugiau pagarbos man, nes viena auginu ir išlaikau vaiką. Džiaugiuosi, kad nors matosi retai, su tėčiu Mayos santykis geras, jis vaiką myli, o ji myli jį.
Ar prisimenate pirmąjį susitikimą su dukra?
Gimdžiau per „koroną“, viena pati, su kauke ant veido. Labai įdomi vienetinė patirtis.
Kursų, kaip gimdyti, nelankiau, nes besilaukiant man buvo pats darbymetis, kurdavau gyvas transliacijas „Bigo Live“ programėlėje, turėjau komandą, buvau įdarbinusi žmones. Eidavau miegoti 5 ryto, tai buvo klaida, reikėjo ilsėtis. Į gimdymą važiavau pervargusi, juolab kad jis prasidėjo būtent tuo metu, kai turėjau miegoti, – paryčiais. Kitoms moterims nuoširdžiai patarčiau – kai žinote gimdymo terminą, bent jau kurį laiką iki jo pailsėkite, nesiplėšykite. Jei gimdysiu kitą kartą, šitą taisyklę žinosiu ir jos laikysiuosi. Beje, ir parneris turi pasakyti moteriai – užteks, turi eiti pailsėti.
Man teko nuostabi akušerė, ji mane labai palaikė psichologiškai. Vienu metu palūžau, pasakiau, kad neturiu jėgų ir mirsiu, nes taip ir galvojau. Bet ji mane suėmė į rankas, nuteikė, kad viskas bus gerai. Labiausiai įsiminė pirmasis rimtas gilus Mayos žvilgsnis į mane. Tarsi sakytų: „Na, ar tu pasiruošus?“ Žinoma, verkiau iš laimės. Adrenalino per gimdymą gauni nepaprastai daug.
Dabar gal nebūčiau tokia stipri priimti naują gyvybę – matyt, Maya mane pasirinko tinkamu laiku. Juk buvau nemiegojusi, be jokių mokymų. Prisimenu, man sako – ar žinote, kaip reikia kvėpuoti gimdymo metu? Kur aš žinosiu! Kai užeidavo skausmai, dainavau arba eidavau pastovėti po dušu – prisiminiau skaitytą patarimą, kad kai skauda, padės vanduo. Nelankiau ir žindymo kursų, o reikėjo. Žindžiau pusę metų. Kartu su dukra miegodavome, Mayiai lovytės nereikėjo iki 1,5 metų.
Kaip išrinkote vardą?
Kai laukiausi, dalyvavau filmo atrankoje, personažui, vardu Maja. Nors to vaidmens vis dėlto negavau, bet įstrigo išgirstas vardas. Vaikinui patiko šis vardas, bet jis norėjo, kad būtų rašoma su „y“ ilgąja (vis tiek dauguma rašo su „j“). „Y“ raidė suteikė vardui išskirtinumo.
Papasakokite apie dukros kūdikystę. Kaip pavyko suderinti vaikučio auginimą su šou veikla?
Pirmieji Mayos metai praėjo „koronoje“, laikau tai visai geru sutapimu, nes nesijaučiau izoliuota ar nematoma. Negalėjau išeiti iš namų, bet ir visi kiti tuo metu negalėjo. Moterims, auginančioms kūdikius, labai skaudus tas laisvės praradimas, savotiškas įkalinimas. O mano atveju, tai buvo norma. Įkalinti visi.
Gyvenome atokioje vietoje, šalia miško, išeidavau su vežimėliu, atsigaudavau. Žinoma, kaip dauguma mamų, buvau apimta pirmųjų mėnesių baimės, ar vaikas kvėpuoja, ar ne per šiltai aprengiau, ar ne per šalta. Kartais be reikalo supanikuodavau, pakilus aukštai temperatūrai esu kvietusi greitąją, kad tik jai kas nors nenutiktų.
Dabar Maya lanko darželį. Ir koks sutapimas – ji eina į tą patį darželį, kurį lankiau aš. Net noriu paminėti – tai darželis „Vėtrungė“, nuostabus, su puikiomis auklėtojomis, daug edukacijų, ekskursijų.
Sunkiausia vienišai mamai yra laiko organizavimas. Kuriant turinį, man dažnai reikia būti vienai arba išvažiuoti. Vaikas ne visada gali būti šalia, todėl labiausiai reikia pagalbos pabūti su dukra. Kai tikrai reikia, su Maya pabūna mano mama ir sesė. Nors ji gyvena Vokietijoje, bet atskridusi visada apipila Mayą dovanomis ir pabūna, kiek reikia. Jeigu ne mama ir sesė, neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjusi dalyvauti visuose projektuose, juk kartais reikėdavo palikti namus dviem savaitėms. Svetimam žmogui palikti vaiko nenorėčiau.
Ar Mayos vaikystė panaši į jūsų?
Mano tėtis mirė prieš 3,5 metų, sirgo kepenų vėžiu. Iš šeimos esu atsinešusi stiprios mamos pavyzdį. Esu antras vaikas iš 4 vaikų. Jauniausias brolis turi negalią, negali vaikščioti nuo gimimo. Mano mama viską laikė ant savo pečių. Ji ir dabar man labai padeda, kada tik gali (yra dirbanti). Mama mus augino visavertiškai, žiūrėjo ne tik, kad būtume pavalgę, ji vesdavosi mus į „Keistuolių teatro“ spektaklius, meno būrelius. Namie turėjome pianiną.
Žinoma, keturi vaikai, reikėdavo dalintis, turtingi nebuvome. Svajojau uždirbti daug pinigų, kad galėčiau padėti broliui, kad jis pradėtų vaikščioti. Katedros aikštėje yra plytelė, ant kurios atsistojus ir apsisukus, išsipildo norai. Mano didžiausias noras būdavo, kad brolis pasveiktų. Liko labai gražūs prisiminimai iš gausios šeimos laisvalaikio, pavyzdžiui, kasmetinių vasaros atostogų Nidoje. Dabar girdžiu iš Mayos, kad jai reikia broliuko ar sesutės – žaidimų draugo. Mes tokių problemų neturėjome, nes buvome keturiese.
Baigėte M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją. Dukra mėgsta muzikuoti?
Labiau dukrą orientuočiau į dailę, nes jai labai patinka piešti. Gal net vasarą paieškosiu papildomų pamokų. Norėčiau leisti į dailę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nors žinau, kad ten labai sunku įstoti.
Dukra labai jautri, daug jautresnė, nei buvau aš, todėl į muziką jos nenorėčiau leisti. Aš studijavau fortepijono specialybę, bet ten reikia labai stiprių nervų. Toje specialybėje labai daug streso, nenorėčiau, kad Maya tai patirtų. O dailėje ją matau.
Mayos piešiniai unikalūs, išsiskiria. Galvoju, kad prie to prisidėjo ir Mayos gyvenimo būdas. Ji yra vaikas, pamatęs daug pasaulio. Gyvenusi Ispanijoje, šiek tiek Dubajuje, Budapešte, Anglijoje. Užsienyje aktyviai leisdavome laiką, lankėme muziejus, parkus, aplankėme daugybę įdomių vietų dviese.
Ar Mayos charakteris vaikystėje panašus į jūsų?
Maya – gera mergaitė, o ir mano auklėjimo filosofija – prieš smurtą, rėkimą. Nemanau, kad toks vaikas labiau klausys, jis tiesiog patirs traumą. Visada reikia kalbėti, paaiškinti.
Mes labai skiriamės. Aš vaikystėje buvau šaltesnė, uždaresnė, net nenorėjau miegoti kartu su mama, o geriau viena savo lovoje. Maya daug meilesnė, nori miegoti kartu, apsikabinti. Būdama 6 metų pareiškiau, kad išeinu iš namų, užsidėjau kuprinę, tačiau nuėjau tik iki gatvės. Pirmose klasėse pasakodavau visiems, kad turėsiu verslą, pardavinėsiu baldus ir turėsiu daug pinigų. Neslėpsiu, mano charakteris buvo sudėtingas, norėjau daryti viską atvirkščiai nei kiti. Bet buvau ir stipri, nieko nebijodavau.
Mūsų ryšys su dukra labai artimas, daug laiko praleidžiame kartu. Mane ji mato kaip pagrindinę visko vadybininkę, stiprią mamą. Maya dažnai mane apkabina, sako – mamyte, myliu.
Tekstas Gintos Liaugminienės
Nuotraukos „Vabaliuko foto“
