Kaunietė Evelina Biliūnaitė – veikli moteris, kurios kompetencijoms ir pasiekimams išvardinti įžangos nepakaks. Bet didžiausias gyvenimo laimėjimas – studentė dukra, kurią Evelina užaugino viena.
Evelina, kodėl likote viena su vaiku?
Santuokos griūtis prasidėjo nuo vaiko gimimo. Toks jausmas, kad kol buvau nėščia, visa aplinka mane maitino iliuzija, kad viskas aplink gerai: mes abu su buvusiu vyru dirbome, aš studijavau vakariniame VU Kauno humanitariniame fakultete, pasiėmėme paskolą namui, atrodė, viskas sekasi puikiai. Bet gimus vaikeliui pradėjo birti kortų namelis. Ėmė lįsti tiek daug melų ir blogos informacijos, kad vyro sugavimas palaikant ryšį su dar trimis moterimis buvo ne baisiausia naujiena. Vis dėlto, tai buvo finalinė vyšnia ant torto, lėmusi sprendimą skirtis ir eiti į niekur.
Fiziškai palikome bendrus namus, kai dukrai buvo pusantrų metukų.
Kokia buvo vienišos mamos gyvenimo pradžia?
Po skyrybų su dukra išsikėlėme į Kauno daugiabutį „kiauromis sienomis“. Ten jau pirmą naktį mane kaimynai „pakrikštijo“ šlykščiausiais epitetais, nes nuėjau paprašyti, kad pirmą valandą nakties nerėkautų. Atsikrausčius iš nuosavo namo, jausmas buvo lyg girdėčiau keturių šeimų pokalbius. Vėliau ausų jautrumas atbuko, pradėjau nebegirdėti. Gyvenimas daugiabutyje dėl asocialių kaimynų buvo toks baisus, kad tapo mano motyvacija susikurti keturias veiklas ir siekti įsigyti bent jau kotedžą su savo nuosava pievele.
Iš pradžių įsidarbinau IT įmonių grupėje kaip marketingo vadybininkė, greitai tapau marketingo direktore. Vienu metu buvo ir sunku, bet kartu ir įdomu, plius – beprotiškai greitas augimo tempas.
Ar kas nors padėjo auginti dukrą?
Dukrą padėjo auginti mano mama ir auklės, kurių pakeitėme tikrai daug ir apie tai galima parašyti atskirą knygą.
Pavyzdžiui, istorija apie nuostabią auklę Janiną, kuri pusę metų dirbo nepriekaištingai, bet, atėjus Joninėms, išlindo jos liga – alkoholizmas. Užgėrė tiek daug ir taip ilgai, kad tiesiog dingo. Teko skubiai ieškotis kitos auklės.
Kita auklė studijavo VDU teologiją, taip užsigarantavo mano akyse šventuolės etiketę, nors galų gale pasielgė labai nešventai: mušė mano dukrą per galvą didele pasakų knyga kietais viršeliais ir smailiais kampais. Pamenu, kaip auklę vežiau tą vakarą į stotį, už nugaros sėdėjo dukrytė ir be paliovos paniškai spardė mano kėdės nugarą. Iš karto supratau, kad kažkas ne taip, ir vaikas kažką bando pasakyti. Klausiau auklės, ar viskas gerai, ji nieko blogo nepapasakojo. Bet kai auklė išlipo, duktė papasakojo, kad ją mušė. Vėl skubi naujos auklės paieška.
Tas skubus auklių ieškojimas iš tiesų siaubingas dalykas, visoms mamytėms patarčiau iš karto turėti akiratyje nusimačius bent kelis variantus, kad auklei staiga dingus nebūtų šoko.
Atskleiskite, kokia finansinė vienišos mamos gyvenimo pusė?
Pagal savo svajonių projekciją (kai mačiau, kiek reikia investuoti į vaiko lavinimą), suvokiau, kad man reikia bent dešimt tūkstančių litų per mėnesį. Ir aš to pasiekiau, net dar daugiau.
Vienu metu turėjau keturias veiklas: be samdomo darbo, į kurį eidavau dieną, vakarais dirbdavau kaip nekilnojamojo turto brokerė. Buvau išsipirkusi vienos didžiausių NT agentūrų franšizę, baigusi specialius mokymus. Slapta nuo vadovo įkūriau reklamos agentūrą, kurią per krizę turėjau uždaryti. Ir dar vienoje jaunimo organizacijoje ėjau viceprezidentės pareigas komunikacijai.
Po skyrybų man teko sumokėti vyro paliktą skolą, nes jis išsiregistravo iš Lietuvos ir antstoliai judino mane, kaip buvusią žmoną – jis buvo nerandamas.
Toks didelis įsisukimas į veiklas, manau, buvo ir dėl to, kad nepripažinau, jog man po skyrybų buvo reikalinga pagalba. Negalėjau vaidinti aukos, nes nebuvo prieš ką. Nebent prieš mažametę dukrą. Todėl mano galvoje nuolatos sukosi įvairiausios verslo idėjos. Man labai paprasta būdavo rašyti verslo planus, apskaičiuodavau žingsnius strategiškai iki minidetalių. Esu parašiusi be pasiruošimo penkias ES paraiškas – visos klientams buvo patvirtintos, gavo paramą. Rašiau jas neįdėdama daug laiko ir papildomų pastangų, pavykdavo natūraliai.
Kas suteikė jėgų, stiprybės, kas išsklaidė pilkas mintis?
Nėriau į saviugdos knygų skaitymą naktimis. Pradėjau nuo Vadimo Zelando „Transerfingo“ bei Robin Sharma knygų – jis mano mintis ir dienos situacijas sudėdavo į stalčiukus.
Keldavausi penktą, turėjau savo magišką ryto valandą su smilkalais, žvakėmis, žalios arbatos gėrimu, gera muzika. Man tai nebuvo kažkoks didelis valios išbandymas, nes aš nuo vaikystės – vyturys. Fizinių jėgų neišeikvodavau, nes iki detalių apskaičiuodavau laiką. Gyvenimas išmokė strategiškai sekundžių tikslumu planuoti laiką, maršrutus, stebėti miestiečių judėjimo greitį, kelio srauto užimtumą tam tikromis valandomis – taip aš optimizavau savo laiką, per kurį spėjau viską. Dar ir į sporto salę nueiti likdavo laiko.
Kadangi praktikavau pasninkavimą, mano kūnas buvo lengvas, sportiškas, mintys skaidrios, o protas veikė idealiai.
Stebėjau savo savijautą, žinojau, kad man būtina dienos metu nors kelias minutes pamiegoti. Taigi išsiugdžiau tokį įprotį, kad darbo tualete pamiegodavau, nusistačiusi žadintuvą. Septynias minutes miegodavau net su dviem sapnais. Galva padėta ant dviejų popieriaus rulonėlių, ir aš miegu.
Klaipėdoje, prie pat Girulių miško, dvejiems metams visiems sezonams išsinuomojau butą, ir mes su dukryte kiekvieną savaitgalį, po penktadienio darbų sėsdavome į automobilį ir važiuodavome į Klaipėdą. Ten sau daviau užduotį – nedirbti, o tik mėgautis buvimu su dukra ir jūra. Ją dievinu.
Susiklostė paradoksas, kad būtent prie jūros, naktimis, kai neturėdavau ką veikti, išmokau kurti interneto puslapius ir juos optimizuoti „Google“ paieškos sistemai. Taip sukūriau visą SEO metodiką, ir būtent Klaipėdoje man net neieškant pradėjo rastis pirmieji SEO klientai.
O Kaune darbo savaitės metu per pietų pertraukas pradėjau važinėti į susitikimus su SEO klientais. Aišku, tai dariau slapta nuo savo darbdavio. Dabar galvoju, kad nebuvo jis aklas, tiesiog jis man tai leido.
Pamenu, pirmadieninį devintos valandos susirinkimą: sėdžiu, ten taip neįdomu, šalia – technikos direktorius, gamybos direktorius, komercijos, plėtros, jie ten kažką rimtai svarsto, o aš užrašų knygelėje rašausi SEO klientus: vienas, du, trys… dvidešimt. Tada supratau, kad gal jau laikas mesti samdomą darbą? Bet vis tiek labai ilgai bijojau tai padaryti.
Pagaliau nusipirkau kotedžą su miško vaizdu, sava pievele, įsigijome dvi auksaspalves retriveres. Gyvenimas pradėjo šviesėti.
Koks jūsų ryšys su dukra?
Būtent pajūryje mudvi patyrėme gražiausias akimirkas, tiek visko sugalvodavome veikti. Mėgdavome pildyti apklausos apie viena kitą knygeles. Dabar jos yra mūsų prisiminimų dėžėse. Neseniai ištraukusios skaitėme – net nustebome, kiek visko jau pamiršusios, kiek visko nuostabaus mes patyrėme.
Ypatingai skatinau dukrą domėtis menine veikla ir rašymu, nes pati esu „prie meno“. Jei ne samdomi būreliai, tikriausiai ir pati viena būčiau išugdžiusi ją kaip menininkę, nes manyje idėjų buvo begalės. Džiaugiuosi, kad viską fiksavome fotoaparatu ir turime be galo daug gražių fotoakimirkų prisiminimų.
Nejau tiek dirbant nebuvo nei pervergimo, nei perdegimo?
Būdavo, be abejo. Pamenu per vieną savo perdegimą visą savaitę nepakilau iš lovos. Tada iš neturėjimo ką veikti vis tiek sukūriau naują verslą, drabužių e-parduotuvę konsignacijos pagrindais, tad net gulėdama lovoje sugebėjau tuo metu užsidirbti pusantro tūkstančio litų. Marketingas man visada gerai sekėsi: kad ir ką sugalvočiau ir praneščiau rinkai, visada ateidavo didelis srautas klientų.
Taigi vieną dieną vis dėlto apsisprendžiau kurti jau antrą savo UAB ir palikti samdomą darbą, nors jame dar metus dirbau kaip atvykstanti rinkodaros specialistė.
SEO klientų srautas tiek įsisuko, kad netikėtai man pasiūlė vesti dviejų dienų SEO mokymus. Susisteminau žinias, įveikiau viešo kalbėjimo baimę, atsistojau prieš keturiasdešimt turizmo verslo atstovų ir pravedžiau dviejų dienų mokymus.
Greitai supratau, kad nebijau scenos, galiu vesti seminarus (vaikystėje buvau itin didelė bailė), tad paskelbiau mokymus Vilniuje, Kaune, vėl susirinkdavo pilnos konferencijų salės klientų. Taip įsisuko SEO Akademija, tada po metų gimė pačių klientų išprašyta Rašytojų akademija, taip nė nepajutau, kaip sukūriau kelių šimtų SEO specialistų bendruomenę, įkūriau marketingo ir SEO paslaugų agentūrą.
Žodžiu, viskas vyko taip greitai, kad net nesuprantu, kaip dar spėjau ir knygas rašyti, ir keliauti, ir tapti rebefingo (sąmoningo cirkuliacinio kvėpavimo) instruktore, kelių verslo klubų nare – viskas tiesiog mane įsuko. Nesupratau nei kaip namuose atsirado dar keturi gyvūnai, dabar jų iš viso šeši. Dukrą pradėjau leisti į privačią mokyklą, įsigijome namą. Visko buvo tiek daug: ir automobilių, ir man padedančio personalo, ir draugų, ir verslo partnerių, renginių.
Jei atvirai, dabar nė pati nesuprantu, iš kur turėjau tiek daug jėgų. Gal todėl, kai užauginau dukrą, susirgau vėžiu, gydymui ir operacijoms praleidau dvejus paskutinius metus. Pasveikau, dabar remisija. Buvo daugiau laiko pagalvoti, kaip greitai praskriejo gyvenimas ir kad tiek darbų, kiek aš padarydavau, – ne žmogaus jėgoms. Džiaugiuosi, kad ir kaip ten būtų, po tokio išgyvenimo maratono likau gyva.
Kito vyro neieškojote. Kokie jūsų patarimai kitoms vienišoms mamoms?
Atvirai – aš savo kelio kopijuoti nerekomenduoju nė vienai mamai. Kažkuria prasme ramu tuo klausimu, kad, kaip liaudyje sakoma: „Niekas smegenų nelesa“. Bet. O kur vyro šiluma, kuri moteriai reikalinga? Apkabinimas? Saugumas? Mėgavimasis moteriška laime? Visa tai aš paaukojau. Nors niekas manęs tos aukos neprašė. Tiesiog mano pačios vaikystėje įgytos programos man sukūrė tokį požiūrį į gyvenimą, kad aš jokiu būdu nepartempsiu dukrai patėvio į namus.
Man buvo baisiausia, kai kažkas bando kažką pasakyti apie mano vaiką. Negalėjau to pakęsti. Saugojau savo vaiką kaip mama liūtė. Fanatiškai. Ir tai dariau todėl, kad kai pati augau, mačiau daug patėvių ir jie mane labai nervino. Matyt, buvau maža egoistė, norėjau mamos tik sau. O mamyte teko dalintis su kitais vyrais. Taigi nenorėjau, kad tą patį išgyventų mano duktė.
Aišku, galėjo įvykti stebuklas, galėjo atsirasti lygiavertis partneris, kuris nebūtų gesinęs nei dukters, nei manęs, o su meile į mus pažiūrėjęs ir priėmęs tokias, kokios esame. Tačiau tokio stebuklo neįvyko. Mano draugystės su vyrais vyko už namų ribų. Ir netrukdavo ilgai. Greitai pajaučiu, ar žmogus tinkamas šeimai, ar tiesiog eilinis klajūnas, nenorintis atsakomybės. Juk šeima nėra tik kalėdiniai pasisėdėjimai – tai daugybė rutinos, kompromisų ir vienas kito toleravimo. O dar reikia toleruoti ir svetimą vaiką – reta kuris vyras to nori.
Labai „neskaniai“ iš šalies atrodo tos moterys, kurios dėl statuso – „turiu vyrą namuose“ apleidžia savo tikruosius vaikus ir popina vyrelį ant sofos. Atminkite, kad vaikas patiria traumas, kurias jis ilgai kuops ateityje pas psichologus, o gal net psichiatrus.
Pagrindinis mano patarimas – klausykite savo širdies balso. Aš visą gyvenimą tikiu Dievu ir jo vedimu. Visada matau jo siunčiamus ženklus ir, galima sakyti, gyvenu flow principu. Man patinka, kai gaunu ženklą, jį perskaitau, padarau taip, kaip reikia, ir situacija susiklosto savaime. Stebiu ir mėgaujuosi, kaip Dievas žaidžia šį žaidimą GYVENIMAS per mano rankas.
Apie autorę:
Evelina Biliūnaitė – SEO metodikos autorė ir lektorė, viena pirmųjų Lietuvoje nuosekliai kūrusių sisteminę SEO mokymo kryptį, taip pat SEO Akademijos įkūrėja. Per daugiau nei 12 metų Evelina paruošė virš 10 000 SEO specialistų.
Lygiagrečiai ji įkūrė Rašytojų akademiją – erdvę, kurioje ugdomas tekstų meistriškumas ir autorystė. Evelina įkvepia žmones tapti knygų autoriais ir rašytojais, padeda atrasti balsą, struktūrą ir komunikacijos aiškumą. Evelina yra „Amazon“ knygų autorė, rašytoja. Jos knygos: „Mafijos anatomija: Nusikalstamo pasaulio psichologija ir moralinės dilemos“, „16 pirmadienių praktika Šivai: askezės, tylos ir vidinės švaros kelias moteriai, kviečiančiai šventą meilę“, „AIO – Dirbtinio intelekto optimizavimas: matomumas, prasmė ir autorystės buvimas dirbtinio intelekto sistemose“, „Rašymas DI sistemoms: Sviestas sviestuotas. AIO tekstų kūrimas, kuriuos dirbtinis intelektas randa, supranta ir kuriais pasitiki“ bei „Gyvojo rašymo metodas: kaip tekstas išmoko rašyti mane“.
Tarptautinėje erdvėje Evelina žinoma kaip MIRKONA – skaitmeninė menininkė, kurios darbai sulaukia pripažinimo meno galerijose Italijoje, JAV ir kitose šalyse. Lietuvoje ji moko žmones, kaip tapti skaitmeniniais menininkais ir NFT kūrėjais, bei padeda suprasti, kaip kūryba įgauna vertę decentralizuotoje erdvėje.
Verslui Evelina teikia pilną marketingo / SEO / AIO paketą: nuo strategijos ir matomumo architektūros iki turinio krypties, komunikacijos ir socialinių tinklų priežiūros – taip kurdama ne vien atskiras kampanijas, o nuoseklią matomumo ir pasitikėjimo sistemą, kuri veikia ilgą laiką.
Evelina yra rebefingo instruktorė, taip pat mikroinfluencerė (turinio pasiekiamumas per mėnesį siekia apie 2–4 milijonus peržiūrų).
Susiję straipsniai
