Šiandien vienos keturiasdešimtmetės dar tik ieško partnerio ir ketina kada nors susilaukti vaikų. O renginių vedėja, aktorė, skaitmeninio turinio kūrėja Laura Smolskė jau spėjo tapti ne tik dviejų vaikų mama. Būdama 35-erių ji tapo ir močiute!
Dabar Lauros dienos pilnos kūrybos, renginių, filmavimų, improvizacijų. Į tai dažnai įtraukia ir dukrą su anūke – kartu kuria vaizdo įrašus, dalinasi akimirkomis iš gyvenimo. Tai tikra, šilta ir nuoširdu.
Nors tuo metu, kai pati susilaukė pirmagimės, būdama 18-os, o jos dukra tapo mama būdama 17-os, buvo labai nelengva atlaikyti visuomenės spaudimą, kad būti jauna mama – kažkas blogo.
Pasakoja Laura.
Ankstyva motinystė bendrabutyje
Mano pačios paauglystė buvo labai „garbanota“. Buvau nepatogi paauglė, šešiolikos išėjau iš mamos namų gyventi su tuometiniu partneriu ir mokytis vakarinėje mokykloje. Norėjau laisvės ir jaustis suaugusia moterimi. Septyniolikos sužinojau, kad laukiuosi, o vaikelis gimė jau sulaukus pilnametystės. Tuo metu man tai neatrodė didelė tragedija. Vakarinėje mokykloje, kurioje mokiausi, dauguma buvo vyresni, jau dirbantys žmonės, tad mano nėštumas nekėlė nuostabos. Aš ir pati atrodžiau kur kas vyresnė – besilaukdama priaugau 32 kilogramus, prieš gimdymą svėriau 100 kilogramų.
Labai norėjau „žaisti šeimą“, būti tikra žmona. Tuo metu gyvenome nuomojamame bendrabutyje, kur kartu su kitomis moterimis skalbiausi, bendroje virtuvėje mokiausi gaminti maistą.
Vyresnės moterys mane išmokė iš vištų odelių kepti kepsniukus – reikėdavo įmušti kiaušinį, pridėti džiūvėsėlių. Labai laukiau vaikelio, buvau suruošusi ir išlyginusi visą kraitelį naujagimiui.
Galvojau, kad gimęs vaikelis mane visą užpildys, turėsiu kuo džiaugtis ir rūpintis.
Tuomet nejaučiau neigiamo žmonių požiūrio, kad gimdau tokia jauna. Galbūt nelabai tuo ir domėjausi, nes prasidėjo problemos tarp manęs ir vaikelio tėvo. Draugas prieš mane pradėjo smurtauti, kartais būdavau mėlynais paakiais ir bijodavau išeiti į lauką. Dabar, būdama subrendusi moteris, manau, kad draugas galbūt turėjo rimtų psichikos ligų, nes ar sveikas žmogus galėtų mušti nėščią moterį? Tik vėliau, sukūrusi kitą šeimą, po rentgeno tyrimo sužinojau, kad kažkada man buvo sulaužyti šonkauliai…
Tuo metu buvau jauna ir nežinojau, kad galima kreiptis pagalbos į krizių centrą, moterų liniją, kad man gali padėti socialiniai darbuotojai. Man buvo gėda dėl to, kad esu sumušta, kad mėlynėmis nusėtas kūnas. Labai bijojau, jei prisipažinsiu apie nedarnią šeimą, iš manęs atims vaiką. Atrodė, tai mano likimas, taip turi būti, kad būčiau mušama. Mane mušdavo, paskui atsiprašydavo ir vėl atleisdavau, kad jis neva „pasikarščiavo“. Neturėjau savigarbos, atrodė, to ir esu verta. Man labai reikėjo meilės ir šilumos, to nebuvau gavusi vaikystėje. Mano mama labai daug dirbo ir ji nesakydavo žodžio „myliu“. O draugas mane mušdavo, bet paskui apkabindavo ir sakydavo, kad mane labai myli. Skamba nesveikai, bet, matyt, man labai reikėjo tos meilės – juk augau be tėčio.
Apsisprendimas būti vieniša mama
Kartą išėjau į miestą ir trumpam palikau dukrytę su jos tėčiu. Grįžusi namo, vaiko neberadau – pasirodo, ją ištiko epilepsija ir greitoji išvežė į ligoninę. O iš tiesų į reanimaciją dukrytė pateko po stipraus smegenų supurtymo. Galbūt verkė, o mano partneriui trūko kantrybė? Po šio įvykio priėmiau sprendimą bėgti nuo jo. Turėjau apsaugoti ir save, ir vaiką. Juk dukrytė nuolat matydavo, kaip vyras mane muša, ji labai išsigąsdavo, verkdavo.
Neturėjau kitos išeities, kaip tik grįžti gyventi pas mamą.
Manau, kad mano mamai tuo metu buvo net sunkiau, negu man pačiai, nes kaimynai prikaišiodavo, kad susilaukiau vaiko nebaigusi jokių mokslų, neturinti jokios profesijos. Ir ankstesnių bendraklasių mamos jai vis prikišdavo: „Na štai, Laura jau su vaiku.“ Pati jaučiausi tarsi nevykėlė, kuriai nepasisekė. Man buvo labai gėda, kad turėjau grįžti pas mamą „su vaiku“. Bandžiau atnaujinti draugystę su bendraklasėmis, bet jos sakydavo: „Ką su tavimi veikti, tu juk turi vaiką.“
Nežinojau, ką daryti toliau. Sėdėti ant mamos kupros? Bet mama turi savo gyvenimą, kitą vyrą. Tad pasukau ne į tą pusę. Užuot ėjusi mokytis ar ieškojusi kokio darbo, pradėjau savaitgaliais su draugėmis važinėti į klubus, vieną, kitą kartą pabandžiau narkotikų, tada tarsi palengvėja – nebegalvoji nieko. Pradėjau laukti savaitgalių, o paskui jau ir savaitės dienomis pradėjau vartoti narkotikus. Mama nejuto jokių ženklų, nes kaip tik pasidariau aktyvesnė, geros nuotaikos, pakylėta. Tiesa iškilo į paviršių po metų. Mama duodavo man pinigų nueiti į maisto prekių parduotuvę ir nupirkti, tarkime, grietinės. Grįždavau po kelių valandų, meluodavau, kad pinigus pamečiau. Paskui kaimynai mamai pradėjo sakyti, kad aš kažkokia keista, sulysusi, išsiplėtusiais vyzdžiais. Ėmiau nemiegoti ištisomis naktimis. Vieną kartą mama man sako: „Viltė verkia, ar tu negirdi?“ O aš tarsi kažkokiame rūke, nebesuvokianti realybės.
Tuo metu man buvo 20 metų. Bijojau tik vieno dalyko pasaulyje – kad iš manęs neatimtų vaiko. Viltę aš labai mylėjau, visur su ja – tarsi beždžionė su beždžioniuku, pasisodinusi ant klubo.
Tik dėl Viltės sutikau važiuoti į reabilitaciją ir gydytis nuo priklausomybės. Gydymas truko metus. Nuolat kamavo abejonės, ar pajėgsiu viską pradėti iš naujo, ką darysiu toliau? Suvokiau, kad norėčiau teikti kitiems džiaugsmą, – gal būti aktore, gal vesti renginius?
Man pavyko įveikti priklausomybę. Po kelerių metų sukūriau antrą šeimą ir 25-erių pagimdžiau sūnelį Aroną. Subrendusi motinystė labai skiriasi nuo jaunos. Viltę auginau ir pati augau kartu su ja – kartu žaidėme barbėmis, statydavome namelius. Buvau labiau draugė negu mama. O su Aronu tapau labai rūpestinga, kiekviena jo sloga man jau keldavo nerimą, norėdavau lėkti pas gydytojus.
Ir tada dukra pakartojo tą patį…
Viltę auginti buvo lengva, ji niekada nekėlė problemų. Dukra žinojo mano gyvenimo istoriją, nes nieko nuo jos neslėpiau.
Būdama paauglė, internetu susirado berniuką iš Kėdainių, pradėjo susirašinėti, leidome draugui atvažiuoti į svečius pas mus. Mūsų namuose svaigalai nevartojami, ta draugystė nekėlė rizikų. Susiskambinome su jo mama, kad mūsų paaugliai norėtų Naujuosius metus sutikti kartu. Išleisdama Viltę į Kėdainius, dėl viso pikto dar pakalbėjau apie alkoholio žalą, apie kontracepciją. O gal širdis ir nujautė?
Gegužės pabaigoje nupirkau kelionę visai šeimai į Daniją. Buvo jau šilta, išsirengėme prie jūros degintis ir maudytis. O Viltė vis nenori nusivilkti laisvo džemperio. Man kilo įtarimas, tiesiai šviesiai paklausiau, kodėl? Buvo kritę akis tai, kad suapvalėjo jos klubai, pasikeitė figūra. Pasakiau: „Vilte, gal tau reikėtų pasidaryti nėštumo testą?“ Mano nuostabai, ji neprieštaravo, atsakė: „Gal?“
Kelionės metu tą temą palikome atvirą, bet mane ėmė kamuoti mintys, kad esu netinkama mama, kad galbūt pražiūrėjau, kokia gėda! Tai kartojasi – tarsi toks mūsų likimas. Ką žmonės pasakys? Turbūt tai panašus jausmas, ką mano mama turėjo išgyventi.
Grįžome namo ir iškart nusipirkome testą, nuėjome į vonios kambarį ir testas, aišku, buvo teigiamas. Ji jau žinojo, kad yra nėščia, buvo pasakiusi ir draugui, bet draugas liepė niekam nesakyti. Galbūt paaugliai galvojo, kad nuslėpus to nėštumo kažkaip nebeliks?
Kaip į žinią sureagavau aš? Viduje šaukiau ir keikiausi, nes visai ne taip įsivaizdavau Viltės ateitį. Ji labai gerai mokėsi, tikėjau, kad kada nors studijuos, keliaus po užsienį. Neguodė ir tai, kad visa tai iškils į viešumą, tą temą pasigaus žurnalistai, nes buvau jau gana žinoma muzikos vadybininkė. Bet Viltei to neparodžiau, tik pasakiau: „Ką gi, mama, sveikinu.“ Vyras irgi man patarė išlikti ramiai ir emocijų neperduoti dukrai, kuriai tuo metu reikėjo mūsų palaikymo. Kai su Vilte nuėjome pas gydytoją, pasakė, kad kitų galimybių, pavyzdžiui, nutraukti nėštumą, jau nebėra, netrukus teks ir gimdyti.
Santykiai su būsimo vaikelio tėvu nutrūko – jis nuo šios problemos pasitraukė. Tada suvokiau, kad tuos sunkumus, kuriuos kažkada įveikiau viena, mes įveiksime ir šįkart, tik visa šeima kartu.
Neturiu tikrų įrodymų, bet galiu įtarti, kas griežė pyktį dėl visos šitos situacijos ir norėjo mums keršyti. Keletą kartų buvo gauti klaidingi pranešimai Vaiko teisių tarnybai, kad mūsų namuose smurtaujama, šaukiama ant vaikų. Laimė, kad vieno tokio pranešimo metu kaip tik su Vilte buvome pas psichologą, tad turėjome įrodymų, kad pranešimas melagingas.
Šeima stojo mūru
Dėl Viltės nusprendėme visi išsikelti į kitą miestą, metams „pabėgti“ į Birštoną. Nenorėjau, kad pažįstami ir mokyklos draugai badytų ją pirštais. Birštone išsinuomojome erdvų 4 kambarių butą, kuriame būtų vietos ir gimusiam kūdikiui. Grynas oras, pušynai atrodė palanki aplinka vaikščioti su vežimėliu, kai gims vaikelis.
Dalyvavau dukros gimdyme ir turbūt jaudinausi labiau už ją pačią. Labai didžiuojuosi, kad mudviejų ryšys toks stiprus. Aš savo mamai nebūčiau leidusi dalyvauti savo gimdyme. Kai Viltė pagimdė Vakarę, jautėmės tokios laimingos! Atsimenu, po gimdymo šaukšteliu maitinau savo dukrą jogurtu ir jaučiausi, tarsi būčiau pagimdžiusi ją dar kartą. Gimdymo patirtis mudvi dar labiau suartino.
Kodėl tai pasakoju?
Tai, kas nutiko mums, gali nutikti bet kam. Neplanuota, ankstyva motinystė nepriklauso nei nuo statuso, nei nuo pažiūrų. Svarbu nenusisukti nuo savo vaiko, jį palaikyti, nesmerkti.
Dar svarbu nekaltinti ir savęs. Man reikėjo ne vienos psichoterapijos, kol atsikračiau kaltės jausmo, kad mano nepilnametė dukra tapo mama. Lankydamasi psichoterapijos seansuose suvokiau, kad padariau viską – kalbėjau prevenciškai, namuose nebuvo išgėrimų, mes nevartojame svaigalų, o kas atsitiko – ne mano valioje. Ir aš nesu viena tokia pasaulyje, kuriai taip nutiko.
Anksti tapti mama nėra tragedija – motinystės instinktas veikia, jaunos mamos lygiai taip pat myli savo vaikus. Gal jos ne visada laiku nukirps nagučius, bet jų vaikai visada bus pavalgę ir laiku nuvesti į darželį. Ir jau patikėkite – mamos su jais visada noriai žais! Kai mūsų Vakarė Kalėdų proga gavo žaislinę virtuvėlę, Viltė pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė, kad ji žais pirmoji! Jos ir žaidžia, ir piešia, ir net dūksta kartu, tai stebėti – nenusakomas jausmas. Mūsų Viltė geriau nepirks sau naujų batų, bet jos vaikelis turės dvejus naujus. Tikrai žinau: motinystės jausmas nuo amžiaus nepriklauso! Dabar jau mano anūkė lanko darželį, o dukra tęsia mokslus. Viltė svajoja būti mokytoja – tikiu, kad taip ir bus.
Dar visoms mamoms noriu priminti, kad su vaikais kalbėti apie lytiškumą reikia pradėti labai anksti. Dabartiniai vaikai bręsti pradeda keleriais metais anksčiau – mes jų amžiaus dar žaidėme barbėmis, o jie jau domisi suaugusiųjų pasauliu. Ne tik technologijos eina į priekį, bet ir vaikų branda šovė į viršų. Kalbėkimės su vaikais, kad paskui nereikėtų kaltinti savęs, kad praleidome progą.
Susiję straipsniai
