Žurnalo autorė, sertifikuota žindymo konsultantė, kvalifikuota gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio dula Monika Jovaišienė neseniai svečiavosi Islandijoje, kad susipažintų su gimdymo ypatumais šioje šalyje. Pasakoja dula Monika Jovaišienė
Kodėl Islandija
Dulų asociacija laimėjo Atvirų piliečių fondo projektą ,,Lietuvos dulų asociacijos ir Islandijos dulų asociacijos praktinio mobilumo mokymai stiprinant bendradarbiavimą, dalinantis gerąja patirtimi, darbo metodais, įrankiais bei taikant naujoves gerinant paslaugų teikimą nėščioms ir pagimdžiusioms moterims“. Dar pildant paraišką buvo apnikusios dvejonės, kurią šalį rinktis, kurių šalių taikomos praktikos būtų artimos mums – tiek galimybėmis, tiek kultūriškai. Su islandėmis dulomis jau buvome šiek tiek pažįstamos, užsimezgusi graži draugystė. Tad nutarėme, kad verta stiprinti tai, ką jau šiek tiek pažįstame, ir kelionės tikslu pasirinkome būtent Islandiją.
Į kelionę išvykome keturios dulos – Edita Vyšniauskė, Vilma Kraelskaitė, Agnė Škudienė ir aš, Monika Jovaišienė. Ankstyvą rytą visos paskui save tempdamos lagaminus spindinčiomis akimis susitikome, giliai įkvėpėme ir išskridome už jūrų marių, kad patirtume, kaip veikia kitų šalių medicinos sistemos ir kiek, regis, nedaug pokyčių reikėtų, kad ir pas mus atsirastų daugiau laisvės moterų pasirinkimams, pozityvioms patirtims ir laisvai prieinamai savalaikei pagalbai.
Ką ten nuveikėme
Į Islandiją vykome mokytis, semtis visų gerųjų praktikų ir žinių apie tai, kaip ten moterys ruošiasi gimdymui, kokius pasirinkimus turi, kaip atliepiami jų poreikiai, kokią pagalbą gali gauti pogimdyminiu laikotarpiu. Nemažai praktikų, apie kurias čia, Lietuvoje, dar tik svajojame, – ten jau praėjo ilgą kelią ir pagaliau veikia puikiai. Pavyzdžiui, moteris, kurios nėštumas priskiriamas prie žemos rizikos, gali rinktis gimdyti, kur tik nori: tiek namuose, tiek gimdymo centre, tiek ligoninėje, – visur jai bus suteikta visa reikalinga pagalba ir palaikymas.
Savaitė, kurią praleidome Islandijoje, buvo labai intensyvi: aplankėme du nepriklausomus natūralaus gimdymo centrus Reikjavike ir vieną Keflavike, pastarasis įsikūręs ligoninėje. Dalyvavome susitikimuose su akušerėmis, Islandijos dulomis. Susitikome ir su organizacijos „Gleym mer ei“, teikiančios pagalbą šeimoms, kurios patyrė kūdikio netektį, įkūrėjomis. Tai buvo bene jautriausias ir sunkų ašarų gumulą gerklėje sukėlęs susitikimas. Klausėme paskaitų apie tai, kaip dar giliau pažvelgti į gimdymo istorijas, kaip jautriai reaguoti į moteris pogimdyminiu laiku, kokius dar metodus galime pasitelkti kaip dulos, kad padėtume moterims megzti pozityvų ryšį su savo vaikeliu ir su savimi pačia.
Be visos oficialiosios programos, dar labai norėjome ir šiek tiek pačią šalį pažinti, aplankyti bent keletą gamtos stebuklų, kurių Islandijoje daugybė. Pavyko ištaikyti progą ir išsimaudyti karštutėliuose kalnų upeliuose, paplaukioti lagūnose, pasigrožėti kriokliais ir įspūdingais lavos laukais po ugnikalnio išsiveržimo.
Mus pasitikusios ir visą kelionę lydėjusios dulos Gudrun ir Sofia šypsojosi sakydamos, kad turbūt vietinės gamtos grožis buvo vienas iš motyvų, kuris padėjo į šalį prikviesti pasaulinio garso lektorių, akušerių ir pribuvėjų, tokių kaip Ina May Gaskin, Penny Simkin ir kitos. O kadangi Islandija mažutė, tai mokymuose gali dalyvauti visi, kurie dirba su nėščiosiomis, – tiek dulos, tiek akušerės, tiek gydytojai ginekologai. Ir tada visi lengvai ir darniai atranda savo vietą komandoje.
Kuo skiriasi nėštumo priežiūra Lietuvoje ir Islandijoje
Islandijoje veikia tęstinės akušerijos priežiūros sistema. Moteris nėštumo metu lankosi pas gydytoją, akušerę. Susipažįsta su visomis, kurios dirba komandoje. Atėjus laikui gimdyti, moterį pasitiks ir gimdyme lydės jau pažįstami veidai, o tai teikia kur kas daugiau ramybės, pasitikėjimo. Akušerės jau iš anksto žino, kokie moters poreikiai, kas jai svarbu, o moteriai ramu, kad ją supa žmonės, kuriais ji pasitiki, tuomet ji gali susitelkti tik į gimdymą.
Gimdymui moteris gali rinktis tiek gimdymą namuose, tiek natūralaus gimdymo centre, tiek ligoninėje. Akušerės, kurios dirba gimdymo centre, dalinosi, jog pirmą kartą gimdančios moterys dažniau renkasi ligonines arba gimdymo centrus, bet kai laukiasi nebe pirmojo vaikelio, – namus renkasi vien dėl patogumo, kad pirmagimis neužsinuobodžiautų belaukdamas, kol gims kūdikėlis.
Kita vertus, pagal tai, kiek per metus kūdikių gimsta Islandijoje, gimdymai namuose ar gimdymo centruose nėra pats populiariausias pasirinkimas. Tačiau vien tai, kad moterys gali laisvai rinktis, ramiai jaustis dėl savo pasirinkimų ir pagalbos sulaukti visur, manau, kad yra tai, apie ką svajoju, kad pasiektume ir Lietuvoje.
Išties įdomu tai, kad moteris po gimdymo ligoninėje ar gimdymo centre praleidžia maždaug 6–8 valandas. Kai kurios ligoninę palieka dar anksčiau. Turint galvoje mūsų šalies kontekstą, kai moterys ligoninėje po gimdymo praleidžia maždaug tris dienas, tos kelios valandos skamba kaip iš fantastikos srities.
Pogimdyminės palatos atrodo kaip viešbučio kambariai – dvigulė lova, jaukios užuolaidos, neligoniniška patalynė, lopšiukas kūdikiui, tapyti paveikslai ant sienų.
Mano požiūriu, nuostabus dalykas yra tai, kad po gimdymo dešimt dienų iš eilės moterį lanko akušerė. Ji ne tik prižiūri, kaip moteris gyja, bet ir padeda prižiūrėti naujagimį, stebi, kaip moteris jaučiasi. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Juk dažniausiai grįžus namo su kūdikėliu ant rankų apninka didžiausios baimės ir nerimas – kas normalu, o kas ne ir ką daryt. Ateinanti akušerė tikrai gali padėti susigaudyti, kas ir kaip būtent namų aplinkoje.
Kai išgirdome apie tai, net suklusome: „O tai kam tada pas jus dulų apskritai reikia?“. Atsakymas buvo paprastas. Dula – lyg vanduo – užpildo tai, ko trūksta. padeda pasiruošti gimdymui, susidėlioti gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio planus, atliepia naujagimės mamos poreikius, padeda reflektuoti, priimti ir integruoti gimdymo istorijas, pasirūpina ir baziniais poreikiais – miegu, kai kuriais buities darbais. Dula gali padaryti mamai masažą ar sukurti ritualą. Ne visada ateinančios akušerės turi tiek daug laiko, kiek kartais moterims gali norėtis. Tad papildomos dulos ausys išklausymui visada praverčia.
Natūralaus gimdymo centrai
Būtent natūralaus gimdymo centrai buvo ta vieta, kur labiausiai norėjosi nuvykti, pamatyti ir pačiupinėti. Pirmasis centras, kurį aplankėme, įsikūręs naujai pastatyto daugiabučio pirmajame aukšte. Vos atvykusias mus pasitiko centro akušerė, viską aprodė, dalinosi, su kokiais iššūkiais susidūrė, kol įsikūrė. Centre dirba keturios akušerės. Jos ten daro visiškai viską – ir prižiūri besilaukiančias, ir skaito paskaitas, ir veda mankštas, ir priima gimdymus. Dažniausiai budi po dvi.
Erdvės šviesios, tiesiog kaip jaukutėliai erdvūs namai. Ant sienų kabo istorinės nuotraukos iš pačių pirmųjų gimdymo centrų, veikusių Islandijoje, laukiamajame – didžiulis stalas ir spintelė su arbatomis, užkandžiais ir kavos aparatu, jei kartais moteris centre užtrunka ilgiau ir ateina valgymo metas.
Gimdymo kambariai ten du. Su apvaliomis voniomis, su juostomis, normaliomis plačiomis lovomis. Su visomis galimybėmis judėti, pasitelkti alternatyvius skausmo malšinimo būdus. Kai kurios akušerės ten naudoja akupunktūrą gimdymo metu, kitos telkiasi masažus ar aromaterapiją.
Kitas natūralaus gimdymo centras Bjorkin įsikūręs, atrodytų, visiškai pramoniniame rajone. Šalimais – padangų parduotuvė ir žvejybos reikmenys. Ir gimdymo centras ten – lyg tarp kitko. Vos slenkstį peržengus, visiškai kitokia atmosfera. Erdvus holas, lentynos pilnos knygų apie gimdymą ir motinystę, patogi sofa, jaukios skulptūrėlės ant staliuko. Vėliau akušerės dalinosi, jog ten organizuoja susitikimus besilaukiančioms moterims arba paskaitėles apie gimdymą ar naujagimius. Paėjėjus koridoriumi – du gimdymo kambariai. Gal net labiau apartamentai. Viename jų – stacionari didžiulė vonia, gimdymo kamuoliai, kėdutės, kabančios juostos, jei moteriai norėtųsi įsitverti ar palinguoti pakibus. Šalia ir kambarėlis, kuriame moteris gali taisytis gimdymui ir sausumoje.
Trečiasis gimdymo centras įsikūręs ligoninėje Keflaviko mieste. Atmosfera labiau primena ligoninę, tačiau tik kol peržengi gimdymo skyriaus slenkstį, – iškart pasitinka gandrai ir siuvinėtas gimusių kūdikėlių kalendorius. Akušerės merkdamos akį rodo į papildomus taškelius, suprask, čia pažymėjo, kada pilnatis, nes buvo smalsu, ar tikrai bus galima kokią nors tendenciją apie gimstamumą ir mėnulio fazes aptikti.
Centre moterys gimdo prižiūrimos tik akušerių. Gimdykla, kurią apžiūrėjome, ten įrengta erdvi, vienoje patalpoje – didelis baseinas, net nevadinsiu vonia! Kitoje – lova, spintelės, kamuoliai. Specialioje spintoje paslėpta visa papildoma medicininė įranga: tiek deguonies balionai, tiek kiti gimdymo eigai stebėti būtini aparatai. Nustebome, kad gimdymo centras puikiai išsilaiko turėdamas apie 40 gimdymų per metus.
Gimdyti gimdymo centre gali ne visos. Gali tik tos, kurių nėštumai priskiriami žemos rizikos grupei. Akušerės dalinosi, jog tikrai pasitaikė atvejų, kai moteris iš gimdymo centro buvo pergabenta į ligoninę. Ir tai gali vykti nebūtinai dėl gimdymo komplikacijų, bet ir dėl to, kad moteris kažkuriuo etapu pageidauja epidūrinio nuskausminimo ar kitokios intervencijos. Gimdymo centruose tokiam nuskausminimo būdui galimybės nėra, nes tam reikia gydytojo anesteziologo ir visos jo komandos.
Islandija ir pogimdyminė depresija
Moterimis po gimdymo ten iš tikrųjų rūpinasi. Tiek šeima, tiek pirmąsias dešimt dienų ateinanti akušerė, tiek dula, jei moteris išreiškia tokį poreikį. Moteris per pirmuosius metus po gimdymo gali kreiptis ir į žindymo konsultantę (IBCLC) net tris kartus ir jai bus kompensuojama konsultacijos kaina. Šeimomis rūpinasi ir socialinių paslaugų centrai. Paprastai į juos šeimas nukreipia moteris po gimdymo namuose lankančios akušerės. Centruose dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, šeimos terapeutė, osteopatai. Juose dirbama su šeimomis, siekiant sustiprinti tiek tėvystės įgūdžius, tiek parodyti, kaip megzti ryšį su vaiku, kaip atpažinti depresyvias ir melancholiškas mamos būsenas, ką su jomis daryti. Nemažai dėmesio skiriama ir potrauminio streso sindromui, nerimo priepuoliams švelninti.
Islandijoje daugumą dalykų, apie kuriuos svajoju, kad turėtume Lietuvoje, ten pamačiau egzistuojant gyvai. Ne fiktyviai ar paveikslėliuose.
