Ilgo žindymo tema aštri kaip peilis – ar išklausysite dar vieną istoriją?

žindymas

Nuotrauka, nuo kurios prasidėjo straipsnis

Ilgo žindymo tema aštri kaip peilis. Visada bus sakančių, kad tai Dievo dovana, kuri turi tęstis, kol vaikui ir mamai to reikia. Visada bus tvirtinančių, kad 2 metai yra galutinė riba duoti vaikui krūtį.

Nuotrauka, tapusi straipsniu

Žurnalą mums padeda kurti būrys fotografių, kurios siunčia nuotraukas ir kartu – po jomis pasislėpusias gyvenimo istorijas. O kartais nutinka tikrų stebuklų. Taip buvo ir šį kartą – fotografė Viktorija („Saulės Sielos Studija“) pasidalino simpatiško berniuko fotosesija, ir viename kadre mums tarsi pasirodė, kad mama maitina jį krūtimi. Kadangi berniukui jau beveik 4 metai, nedrąsiai paklausėme fotografės – ar tikrai?

Šiandien kalbamės su Tauro mama Neringa. Pokalbis internetu, nes moteris gyvena Norvegijoje. Siaurutė tema – kodėl aš už ilgą žindymą – išsirutuliojo į sodrų, įvykių pilną pasakojimą. Negalėjo būti ir minties „iškirpti“ tik gabaliuką. Imkite, skaitykite ir mėgaukitės, kaip ir mes – kalbindamos Neringą ir rašydamos apie ją.

 Neringa, pirmiausia papasakokite apie save – kaip atsidūrėte, o po to ir užsibuvote Norvegijoje?

Pradėsiu nuo padėkos, kad nutarėte pakalbinti būtent ilgo žindymo tema. Ji nuostabi, ir man be galo daug reiškia, kad yra žmonių, kurie tai vertina. Žinoma, yra galybė tokių, kurie visomis keturiomis prieš, neva tai šlykštu ir vulgaru. Todėl man labai svarbu palaikyti kitą pusę.

Norvegijoje gyvenu 13 metų. Čia susipažinau su savo vyru, lietuviu, čia pagimdžiau mūsų sūnų Taurą – tai buvo prieš 4 metus. Pirmą kartą į Norvegiją atvažiavau būdama studentė, sezoniniam vasaros darbui, kaip ir dauguma. Patiko, pasiteisino ir taip važinėjau 5 metus. Tuomet gavau pasiūlymą pabandyti pagyventi ilgiau. Man pasisekė, nes greitai gavau gerą darbą logistikos srityje. Šioje šalyje patiko viskas – kultūra, ramybė, socialinis saugumas, o gamtos grožiui nupasakoti išties trūksta žodžių. Iškart pradėjau aktyviai mokytis kalbą, vaikščiojau ir į kursus, ir į darbą. Buvo įtemptas laikas, nes teko suktis nuo 8 ryto iki 20 vakaro. Žinoma, Norvegijoje galima gyventi ir dirbti mokant tik anglų kalbą, tačiau tada darbas bus nekvalifikuotas, pavyzdžiui, fabrike. Man norėjosi daugiau. Per metus išmokau kalbą ir susiradau tokį darbą, kokio noriu. Po truputį kilau ir šiandien dirbu vadovaujantį darbą, vyras irgi.

Norvegai neskirsto, kad jiems vadovaus, – vietinis ar emigrantas?

Ribos nenubrėžčiau, nes juk viskas priklauso nuo žmogaus. Ir Lietuvoje rasime žmonių, kuriems nesvarbu, kas jų kolega, – pabėgėlis ar kitos rasės žmogus. Jei tai geras protingas žmogus, koks tuomet skirtumas. Norvegijoje taip pat – dauguma norvegų draugiški emigrantams. Ten, kur reikalingas kvalifikuotas darbuotojas, dauguma pasitiki lietuviais. Apie mus sako – jūs psichologiškai stiprūs, sąžiningi, turite didžiulį atsakomybės jausmą. Jei darote, tai ir padarote. Dabartinėje įmonėje, kurioje dirbu, daug ne norvegų – dirba lietuviai, švedai, latvė, nemažai lenkų.

Koks buvo norvegiškas gimdymas?

žindymas

Nebuvau radikalė, negalvojau, kad tai šlykštu ir vulgaru, bet žindyti iki 4 metų? Tikrai per daug

Nėštumo metu Norvegijoje galima pasirinkti, kas tave prižiūrės, – akušerė ar šeimos gydytojas. Aš pasirinkau mūsų šeimos gydytoją, kuriuo labai pasitikėjau, nes  jis turėjo didelę patirtį ginekologijoje, pats yra priėmęs 5 savo vaikus. Taip pat turėjau dulą, lietuvę Gintarę, kuri man labai daug pasakojo apie nusiraminimo technikas, atsipalaidavimą. Galvojau taip – į medicinines gimdymo smulkmenas nesileisiu, nes gydytojai geriau žino ir jie atliks savo darbą. Verčiau mokysiuosi to, kas priklauso nuo manęs, – būti psichologiškai stabili.

Pasileidau į nėštumo kelionę pasitikėdama savo kūnu ir gamtos dėsniais. Kai manęs klausdavo, ar bijau gimdyti, atsakydavau – ne, nebijau, nes nežinau ko bijoti. Gimdymo laukimas priešingai, kėlė džiugesį, smalsumą ir jaudulį gerąja prasme, bet tik ne baimę. Neturėjau didelių lūkesčių, ir labai gerai – nes gimdymas susiklostė visai ne taip, kaip manyta. Norėjau gimdyti vandenyje, viliojo ramybė, atsipalaidavimo pojūtis. Bet pagal planą nepavyko niekas. Turėjau nemažai antsvorio, bėdų dėl spaudimo, todėl personalas atsiprašė, kad vandenyje aš gimdyti negalėsiu. Nors gimdymo planas nepasiteisino, su manimi elgėsi labai pagarbiai ir nuolatos atsiprašinėjo: „Mes labai atsiprašome, matome gimdymo plane, kad to nenorite, bet mes privalome tai padaryti, nes…“. Nors viskas buvo kitaip, negu norėjau, medikai mane psichologiškai palaikė, nuosekliai viską aiškino, todėl nejaučiau jokių nuoskaudų.

Kaklelis atsidarinėjo labai lėtai. Gavau epidūrą, kurio nenorėjau. Jis gimdymo eigos neišjudino. Atėjusi į gimdymo palatą per pietus, kitos dienos 6 val. ryto vis dar kankinausi su 4 cm atsidarymu. Pradėjau nerimauti – kas man negerai? Dulos Gintarės pasiruošimų metu vienas iš namų darbų buvo surinkti tris dainų grojaraščius, kuriuos pasiimsime į gimdymą. Pirmasis – kuris mane ramina ir padeda atsipalaiduoti. Antrasis – kuris sukelia man labai geras emocijas, pavyzdžiui, mūsų vestuvinio šokio muzika. O trečiasis – gyvybinga šokių muzika, nuo kurios užverda kraujas. Pamenu, aušta, per langus matome, kaip teka saulė, 7 valanda ryto, aš gimdau jau beveik parą. Tuomet dula Gintarė pasiūlo – pašokam! Ir palatoje užgroja lotynų Amerikos rimtai.

Pasileidome šokti. Reikėjo pamatyti personalo veidus, kai jie užsukdavo į mūsų palatą. Ar galite patikėti, kad po kurio laiko kartu su mumis jau šoko ir slaugytojos? Monitorius rodė, kaip dažnėja ir ilgėja sąrėmiai, o aš toliau šokau, nes nieko nejaučiau. Organizmas atsipalaidavo, dariau tai, kas man patinka labiausiai, ir galėjau išgyventi sąrėmius visiškai be skausmo – tai atrodo sunkiai tikėtina, bet tikrai įmanoma. Po pusvalandžio „diskotekos“ pamatavo kaklelį – 9 centimetrai, gimdome! Subėgo visas skyrius, nesitikėjo, kad tai įmanoma. Sąrėmiuose gulėjau 20 valandų, ir staiga per pusvalandį viskas įvyko.

Artėkime prie mūsų sutartos temos – žindymo. Buvote apie tai iš anksto pagalvojusi, apsisprendusi?

Nei planavau, nei ruošiausi, nei turėjau kokių nors lūkesčių. Galvojau, kad geriausia pasitikėti savo kūnu bei gamta, ir viskas bus gerai. Žinojau tik viena – žindysiu, ir ne kitaip! Perskaičiau keletą knygų gimdymo ir žindymo tema, tačiau giliai širdyje neapleido jausmas, jog skaitau tik dėl savo pačios vidinės ramybės, o su knygų žiniomis ar be jų – viskas bet kurio atveju bus gerai. Dar prieš 10 metų mane būtumėte pakalbinę šia tema, ir išgirstumėte – na kam taip ilgai žindyti? Nebuvau radikalė, negalvojau, kad tai šlykštu ir vulgaru, bet žindyti iki 4 metų? Tikrai per daug. Paskui požiūris keitėsi, ir apsistojau ties mintimi, kad sprendimas priklauso mamai ir vaikui, nes tik jiedu žino, kiek viskas turi trukti.

Kaip manote, kokia yra žindymo sėkmės formulė? Juk daugybei moterų nesiseka.

Kai laukiausi, su vyru pasižiūrėjome filmuką, kaip tik ką gimęs vaikutis, padėtas mamai ant pilvo ar krūtinės, pats susiranda spenelį ir žinda. Tai gamtos užprogramuotas stebuklas, ir visiems verta tai pamatyti. Mes su vyru nuo šio filmuko, galima sakyti, netekome amo. Kaip tai įmanoma? Jis toks bejėgis, ką tik buvo mamos pilve, ką tik įveikė tokią sunkią varginančią gimdymo kelionę, ir pats susiranda krūtį! 100 proc. žinojau, kad kai aš pagimdysiu, būtinai darysime taip pat.

Vos užgimė Tauras, sesutė čiupo jį norėdama sverti ir matuoti, bet tvirtai pasakiau: „Stop. Tai mūsų teritorija, palikite mus visiškai vienus 2 valandoms“. Personalas sutiko, kai nukirpo virkštelę ir užgimė placenta, visi išėjo. Prieš tai viena seselė bandė man rodyti, kaip vaikutis turi apžioti krūtį, kaip jam „padėti“, bet aš kaip karys pasakiau – ne, palikite mus, mes viską žinome.

Likę vieni pamatėme tai, ką buvome matę per filmuką, – Tauriukas pailsėjo, atsimerkė, ir muistydamasis judėjo krūties link, ją susirado ir pradėjo žįsti. Tai nenusakomas žodžiais patyrimas. Tai pirmasis laiptelis į žindymo sėkmę.

Antrasis stebuklas, manau, yra oda prie odos kontaktas. Mes pogimdyminėje palatoje gulėjome trise – aš ir dvi norvegės su savo kūdikiais. Išdrįsau išsirengti iki pusės nuoga, kad priglausčiau prie savęs nuogą kūdikį. Patyriau lengvą šoką gerąja prasme, kai apsidairiau ir pamačiau – abi norvegės darė tą patį. Jos nuogos glaudė prie savęs vaikučius. Užplūdo džiaugsmas, kad esame bendramintės, kad nereikia nuogumo bijoti, kad moterys taip elgiasi instinktyviai, ir kad kūdikiui tai yra geriausia.

žindymas

Vyras žinojo, kad iki 2 metų žindysiu tikrai, tai šventas reikalas

Dar viena sėkmingo žindymo priežastis yra empatiški specialistai, kurie atsako į visus klausimus. Sesutė ligoninėje man sakė – klauskite visko, čia ir dabar, klauskite dieną, klauskite naktį. Buvo akimirkų, kai ateidavo nepasitikėjimas, ar viską darau gerai. Teko ir man vieną naktį išsikviesti sesutę, ji patvirtino, kad apžiojimas geras, viską darau teisingai ir privalau pasitikėti savimi.

Nesusidūrėte su jokia klasikine žindymo bėda, kurių tikrai nemažai: pažeisti speneliai, pieno stazė, pieno krizė ir t.t.?

Kai kurių terminų, kuriuos pasakėte, net neprisimenu. Buvau skaičiusi, bet pamiršau, nes nebuvo aktualu.

Kai grįžau po gimdymo namo, pradėjo skaudėti spenelius. Mūsų dula Gintarė pasakė, kad jos kompetencija yra gimdymas, o dėl žindymo man turi patarti tos srities žinovas. Gintarė man parekomendavo nuostabią specialistę Eglę Gurčinę. Susipažinome ir bendravome nuotoliniu būdu, nes Eglė gyvena Lietuvoje. Gintarė buvo mūsų gimdymo angelas, o Eglė tapo žindymo angelu. Tai dar viena mano žindymo sėkmė.

Pirmajam pokalbiui buvau susirašiusi pilną lapelį klausimų. Tepti ar netepti, kuo tepti, kada tepti? Ar žindau ne per dažnai, ar ne per retai, ar ne per ilgai ar per trumpai? Nuo pirmų dienų naudojau žindymo programėlę, kurioje žymėdavau, kada ir kiek Tauras žindė. Labai rekomenduoju tokias programėles, nes ranka rašyti į sąsiuvinuką per sudėtinga, o čia tereikėdavo paspausti „start“ ir „finish“. Šios programėlės duomenys labai padėjo per pirmąjį mūsų pokalbį su Egle. Išklausiusi ji pasakė, kad viską darau gerai, vaikutis pavalgęs, pienukas gaminasi. Visos mano abejonės išgaravo. Dėl spenelių skausmo ji manęs paklausė, ar yra taip beprotiškai blogai, jog reikia tepti? Išaiškino, kad speneliai yra itin jautri kūno vieta,  niekada negavusi tokios didelės fizinės apkrovos, todėl skauda, bet tai normalu. Speneliams reikia tiesiog priprasti prie šio krūvio, mano organizmas turi su tuo susidraugauti. Taip ir buvo. Aplankė visiška ramybė ir išjaustas mėgavimasis žindymu.

Kita situacija, kuri sukėlė nerimo, buvo netikėtai ant krūties iššokęs guzas. Labai išsigandau, kaip sakau, protas iškeliavo, liko nerimas. Paskambinau Eglei ir kartu ieškojome priežasties. Ji labai greitai sudėliojo, kad kai keičiau Taurui sauskelnes, jis man įspyrę į krūtinę, ir to mažo stuktelėjimo pakako, kad užsikimštų pieno latakėlis. Eglė man pasakė punktus, ką po ko padaryti, ir problema dingo per kelias valandas. Ką dariau? Pirmiausia prieš žindymą turėjau krūtį laikyti labai šiltai, tada ją šiltą duoti Taurui, žindyti vilkės poza (pasilenkusi virš vaikelio) ir kartu masažuoti guzą braukiant spenelio link. Jei guzas vis dar liktų, krūtį po žindymo šaldyti. Eglė liepė man pasitikėti Tauru, nes joks pientraukis neištrauks taip gerai, kaip kūdikis. Šis nutikimas man parodė, kaip svarbu reaguoti greitai ir turėti patarėją, o ne skaityti apie problemą knygose ar internete. Mano atveju, mažytė bėdelė galėjo baigtis mastitu. Šią situaciją ir šiandien prisimenu kaip stebuklą.

Vienas iš didesnių, ir, manau, gana aktualių visoms žindančioms mamoms iššūkių – naktinis žindymas. Jis neretai tampa varginantis ir erzinantis, nes keleri metai be pilnaverčio nakties poilsio vis dėlto išsekina. Ne kartą domėjausi patarimais, kaip atsisakyti naktinio žindymo, tikrai mintyse sakydavau – viskas, gana! Keletą kartų pasinaudojau tais patarimais, tačiau labai greitai pasidaviau. Supratau, jog tas susierzinimas ir ramybės drumstis dėl „ne, neduosiu, dabar naktis, dabar ne laikas, dar anksti“ man kainuoja daugiau streso nei keletas trumpų nakties prabudimų. Rytais visada paklausdavau savęs, kieno poreikiai svarbesni – mano, ar jo? Ir abejonės vėl išgaruodavo. Ir štai, jau kuris laikas Taurui visiškai nebereikia naktinio žindymo. Tereikėjo išlaukti.

Teko įsitikinti žindymo nauda, gal vaikutis augo sveikesnis už kitus, nesirgo?

Buvau girdėjusi nemažai pasakojimų, jog darželinukai taip dažnai serga, jog po savaitės, praleistos darželyje, eina savaitė sirgimo ir gydymosi, ir vėl tas pats ratas kartojasi. Tačiau mums nieko panašaus nebuvo. Gal tai tik mitas, o gal turėtume būti dėkingi norvegiškai kultūrai ir tradicijoms, kai vaikai ypač daug laiko praleidžia lauke. Tačiau žindymo privalumas ir poveikis vaiko imunitetui, mano nuomone, užima ypatingą svarbą.

Jeigu ne žindymas, Tauras du kartus būtų gavęs lašelines dėl skysčių trūkumo.

Būdams beveik 2 metukų jis susirgo stomatitu. Norvegijoje gydytojai vengia skirti bet kokių vaistų, tad gavome patarimą „išgyventi“. Taurui be galo skaudėjo burnytėje atsivėrusias opas, jis nevalgė ir negėrė ničnieko. Tačiau krūtį ėmė visą parą. Lygiai savaitę jis valgė tik mano pienuką. Jeigu ne žindymas, būtume atsidūrę ligoninėje dėl vaiko išsekimo ir dehidratacijos.

Kitas atvejis buvo, kai Tauras pasigavo žarnyno infekciją. Pradėjo labai vemti, gydytoja patvirtino, kad gydymo nėra, vaikas vems, aš taip pat vemsiu, bet po kurio laiko viskas praeis. Taip ir buvo, vėmėme abudu kartu, bet jis neatsisakė krūties. Juk tai viskas viename – maistas, gėrimas, ramybė, artumas, meilė.

Ar norvegės noriai ir ilgai žindo?

Mano aplinkos moterys – taip. Per poliklinikoje organizuojamus mamų mokymus susidraugavau su keliomis mamomis, auginančiomis panašaus amžiaus vaikučius, kartu eidavome pasivaikščioti su vežimukais. Būdavo nuostabios kelionės – sustodavome pažindyti, vos tik vaikučiai paprašydavo, nesvarbu, kur ir kada. Kadangi visi maitinosi skirtingu laiku, tekdavo sustoti kas 10–15 minučių, nes kuris nors kūdikis norėdavo krūties. Sėsdavome ant krūmo, kelmo, žolės ir maitindavome.

Norvegijoje tikrai daug draugiškesnis požiūris į žindančią mamą. Žindoma kavinėse, autobusuose, parduotuvėse – ten, kur reikia. Aš nusipirkau patogių ir protingų žindymui pritaikytų drabužių, man nereikėdavo per galvą mautis palaidinių ar pasikelti suknių – reikėdavo tik atitraukti užtrauktuką ar atsegti sagutę. Taip žindant dauguma net nesuprasdavo, ką aš darau.

Kai Tauras pradėjo lankyti darželį, vieną rytą sulaukiau auklėtojos klausimo: „Ar jūs jį maitinate krūtimi?“. Iškart stojau į gynybinę poziciją – o kodėl jūs klausiate? Pasirodo, jis rytais nenorėdavo gerti skysčių, kai kiti vaikai išgerdavo po stiklinę vandens ar pieno. Kai atsakiau, kad žindau, jos apsidžiaugė – kaip gerai, mums tada ramu. Jos labai palankiai žiūrėjo į šį dalyką, kai pasiimdavau Taurą, kartais jis norėdavo krūties čia pat rūbinėlėje, tad auklėtojos man atnešdavo pagalvėlę, kad galėčiau patogiau atsisėsti.

Kokioje įdomiausioje vietoje teko žindyti?

Žindžiau ten, kur tik Taurui reikėjo, – parduotuvėse, automobiliuose, lėktuvuose, kavinėse, o įdomiausia patirtis – žindymas bažnyčioje. Per Tauro krikštynas dėl žmonių gausos jam kilo nedidelė krizė, paprašiau, kad kunigas palauktų, pamaitinau Taurą ir ceremoniją tęsėme. Krikštynoms pirkau specialiai žindymui pritaikytą suknelę su sagutėmis, nes žinojau jog galimybė pamaitinti bet kada leis mums abiems nusiraminti ir „sugrįžti į save“, kai to reikės.

žindymas

Nuo 1,5 metų Tauras lanko darželį, todėl žindymo liko 3 pagrindiniai kartai

Kaip atremiate aplinkinių psichologinį spaudimą?

Vyras žinojo, kad iki 2 metų žindysiu tikrai, tai šventas reikalas. Jam daug įrodinėti nereikėjo, juk jis dalyvavo pasiruošime gimdymui, susitikimuose su dula, buvo susiformavęs sveiką požiūrį į maitinimą. Tačiau kai Taurui sukako 2 metai, pajutau šiokį tokį spaudimą – ir iš vyro, ir savo bei jo tėvelių. Vis pasigirsdavo klausimas: „Ką, jūs vis dar?“ Per tuos metus užsiauginau storą odą. Suprantu, kad aplinkiniai turi teisę pasakyti savo nuomonę, bet sprendimus priima Tauras ir aš.

Nemaloniausias nutikimas įvyko mums svečiuojantis Lietuvoje, Taurui tada buvo beveik 3 metai. Kadangi Tauras auga dvikalbėje aplinkoje ir iškart mokosi dviejų kalbų, norėjau pasikonsultuoti su raidos specialistais dėl kalbos. Netikėtai pamačiau, kad mūsų namo pirmame aukšte įsikūrė raidos kabinetas. Iškart užsirašiau. Kai atėjome, labai nustebino, kad vyresnio amžiaus raidos specialistė mane pasodino viename kabineto gale, o vaiką pasisodino prieš save ir pradėjo klausinėti bei liepti atlikti užduotis. Tuo trapu Tauras akimis ieškojo manęs ir mačiau, kad jaučiasi labai nepatogiai, išsigandęs. Nieko keisto, kad jis neatliko kažkokių užduočių. Apžvelgdama jo raidą specialistė paklausė, kaip dėl žindymo. Pasididžiuodama atsakiau, kad jį vis dar maitinu. Ir pasipylė. Kokią jūs traumą darote vaikui. Kaip jūs trukdote jam pažinti pasaulį ir tapti savarankišku. Kokia esate bloga, nes laikote vaiką po savo sijonu.

Mane ištiko toks šokas, kad nesugebėjau pasakyti nė žodžio. Išsiverkiau ir susisiekiau su savo draugėmis Norvegijoje, pasakojau joms ir situaciją pamačiau iš šono. Supratau, kad specialistė buvo seno mąstymo, nes šiuolaikinis medikas nebūtų pasakęs tokių dalykų.

Kokia dabar jūsų žindymo rutina, kai Taurui beveik 4 metai?

Natūralu, kad vaikui augant žindymų retėjo. Nuo 1,5 metų Tauras lanko darželį, todėl žindymo liko 3 pagrindiniai kartai. Pirmasis kartas – rytais vos tik pramerkus akis. Atrasis – kai grįždavome iš darželio. Vos praverdavome namų duris, tiesus mudviejų kelias –sofos link ir tada 10 minučių nusiraminimo ir artumo, skirto tik mums. Tai būdavo tarsi persijungimas nuo aktyvaus darbinio laiko į ramų namų ritmą. Dar kartą pavalgydavo prieš miegą. Tai buvo trys pagrindiniai mūsų ritualai, kurie mus lydėjo gan ilgai. Be abejo, tarp jų buvo nesuskaičiuojami žindymai, kurių metu buvo didesnis artumo, šilumos, meilės, nusiraminimo ar tiesiog prisiglaudimo poreikis, nei paties pienuko. Tačiau man atliepti jo poreikius buvo kur kas svarbiau, nei aplinkinių nuomonė. Kai Taurui suėjo 3 metukai, jam jau nebereikėdavo nusiraminimo po darželio, pakakdavo 1–2 kartų per dieną, ir tie kartai tapo trumpesni, kai didesnis poreikis yra ne gauti pienuko, o tiesiog prisiglausti.

Šis interviu sutapo su nauju mūsų gyvenimo etapu – Tauras jau savaitę negauna krūties, nes planuojame kitą vaikutį ir turiu vartoti tam tikrus vaistus. Šis etapas mums abiems graudus, žindymą keičiame paglostymais. Taurui pasakiau, kad turiu leistis vaistukus, nes truputėlį sergu, todėl negaliu duoti pienuko. Tauras iškart atsinešė prožektorių ir paprašė, kad išsižiočiau. Patikrinęs gerklę nutarė: „Mama, tu nesergi, tu sveika, vaistukų nereikia“.

Jei ne susiklosčiusi situacija, buvau pasiryžusi eiti dar toliau, kol Tauras krūties atsisakys pats.

Neringos sėkmės formulė:

  1. Sėkmingas pirmasis žindymas, kai naujagimis padedamas mamai ant krūtinės iškart po gimdymo.
  2. Oda–oda kontaktas.
  3. Į visus klausimus apie žindymą atsakęs personalas gimdymo namuose.
  4. Žindymo konsultantė, į kurią galima kreiptis bet kada.
  5. Bendraminčių būrelis.
  6. Palanki žinančioms visuomenė.
  7. Patogūs žindymo rūbai.

Neila Ramoškienė, nuotraukos „Saulės Sielops Studija“

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − = trys

Kitos temos: