Žindyti nereikia mokytis, juk tai gamtos dovana, kaip kvėpavimas. Žindymui reikia nuosekliai pasiruošti, numatant visas situacijas. Abu šie požiūriai nėra teisingi – sako akušerė ir laktacijos specialistė Ieva Girdvainienė.
Konsultuoja akušerė Ieva Girdvainienė, www.gandrolizdas.lt
Ar jūs, medikai, atskiriate, kurios gimdyvės besilaukdamos lankė žindymo kursus, o kurios ne?
Jaučiame, kad daugėja besiruošiančių mamų. Tačiau dauguma jų visą energiją nukreipia ruošdamosi gimdymui ar kraitelio komplektavimui, bet labai mažai dėmesio skiria žindymui. Daug jėgų iššvaistoma perkant daiktus, kurie gali būti reikalingi tik po metų arba jų neprireiks visiškai. Kai tuo tarpu pasimokyti žindymo abėcėlės atrodo nereikšminga. Kalbant apie pirkinius, siūlau žiūrėti, kaip tai daro išsivysčiusių šalių moterys, – jos pasirūpina daiktais pirmajam mėnesiui, o paskui tiesiog gyvena įprastą gyvenimą. Mes mąstome senoviškai, prisiperkame daiktų į priekį, bandome būti viskam pasiruošusios, bet mažiausiai pasiruošiame žindymui. „Juk gi tai vis tiek įvyks“, – štai toks standartinis mąstymas. O kai tai neįvyksta arba įvyksta su kliūtimis, kai kyla klausimų, į kuriuos ne visada atsako lekiantis personalas, mamos suglumsta – nesitikėjau, kad bus taip sudėtinga.
Mamoms mėgstu sakyti, kad žindymas yra technika. Pirmoką išleidęs į mokyklą nesitiki, kad jis parneš dailyraščiu parašytą rašinėlį. Žinai, kad kol jis sudėlios raideles ir pradės laisvai skaityti ar juo labiau rašyti, reikės laiko. Kai nemoki žindymo abėcėlės, ar tai tikrai pavyks? Žinoma, yra mamų, kurioms nereikia ruoštis. Tada mes girdime gražių istorijų, kad kam tiek mokslai, kam tiek kursai, juk gamtos taip sutverta – pridedi kūdikį prie krūtinės, ir jis žinda. Bet tai laimingosios patirtys, kurių nėra daug. Dauguma moterų susiduria su žindymo iššūkiais (nenorėčiau to pavadinti sunkumais). Jie gali būti įvairūs, ir nebūtinai tai bus spenelių skausmas ar degančios krūtys. Tai gali būti tiesiog paprasti klausimai, į kuriuos niekas neskubės atsakyti, o jie kels mamai nerimą. Nerimas irgi yra iššūkis.
Apibendrinant galima sakyti, kad susiformavo dvi kategorijos mamų: vienos ruošiasi žindymui ir gaudo pagalbą ligoninėje, kitos nesiruošia, tikėdamosi, kad viskas bus gerai, bet paskui kviečia į namus specialistą.
Moterys tikisi, kad kur gimdys, ten ją ir pamokys žindyti, atsakys į visus klausimus. Argi ne taip?
Tiesa, kad daugėja stacionarų, kuriuose dirba žindymo specialistai. Tačiau dažniausiai moteris sulauks tik prabėgančios akušerės patarimo. Patariu nenusivilti. Medikai niekuo dėti. Prisiminkime, kur gyvename. Neturime kaštų ir personalo, kad galėtume skirti kiekvieni moteriai tiek, kiek norėtųsi. Džiugu, kad kai kurios valstybinės poliklinikos jau įveda naują tvarką, kai moterį po gimdymo namuose aplanko akušerė. Ne slaugytoja, kurios ateina labiau pažiūrėti kūdikio bambutės, o akušerė, kuri nusimano apie moters pogimdyminį etapą ir gali patarto dėl žindymo. Kol kas tai neapima visų poliklinikų, veikiau tai tik projektas, bet jau pamažu judantis.
Akušerės vizitas namuose yra neįkainojamas, nes ligoninėje joks medikas nepakonsultuos taip išsamiai, kaip tas, kuris pateko į jūsų aplinką. Specialistas iškart įvertins detales. Jis įvertins ne tik aplinką, bet ir moters emocinę būseną. Pasikartosiu, ši paslauga kol kas naujiena, ją teikia ne gimdymo namai, o poliklinikos. Mat, pagal reglamentus, moteris, kuri po gimdymo išvyksta į namus, nebepriklauso tai įstaigai, kurioje gimdė, o tampa šeimos gydytojo paciente.
Vis dėlto ar gimdymo namuose moteriai priklauso konsultacija dėl žindymo?
Prieš gimdymą moteris gali pasidomėti, ką gimdymo namai siūlo dėl žindymo. Vieni stacionarai atsiunčia akušerę į palatą po gimdymo, kad ji pakonsultuotų mamą. Kiti turi įsteigę laktacijos kabinetus. Treti kviečia gimdyvę grįžti į stacionarą pasikonsultuoti, jei yra reikalas, 5–8 sav. po gimdymo. Bet tai nebus vizitas į namus.
Dėl akušerės vizito į palatą: ar jis bus, kiek jis truks ir ką akušerė privalo patarti, – priklauso tik nuo gydymo įstaigos vidaus taisyklių. Nebent ta įstaiga – naujagimiui palanki ligoninė. Ne kartą girdžiu nusivylimo iš moterų: „Nesitikėjau, kad niekas taip ir neprieis“. Tai priežastis, dėl kuriuos ir kviečiu moteris nėštumo metu susirasti išsamius mokymus, kuriuose mokytų ne tik gimdyti ir prižiūrėti kūdikį, bet ir žindyti. Mama tuomet turės gaires ir žinos, ko tikėtis iš stacionaro. Ji neprisikurs iliuzijų. Nes gimdymo stacionaruose, o ypač perinataliniuose centruose, tikrai ne visada yra jėgų ir fizinių galimybių mokyti gimdyves žindyti. Tai bus dalomoji medžiaga, informaciniai stendai, kelios minutės dėmesio, jei iškilo reali problema, tačiau tai nebus akušerė į palatą, kuri valandą pasakos mamai visą žindymo pradžiamokslį.
Mano patarimas, kad moterys nelauktų, kol jas aplankys, o pačios ieškotų pagalbos, eitų, klaustų. Sakau moterims: „Nebūkime bjaurios, bet būkime smalsios“. Tai skirtingi dalykai. Eikime ieškoti patarimo, bet ne pykdamos, o su smalsiai. Klauskime, kas šioje ligoninėje gali patarti dėl žindymo? Tikrai bus atsiųstas žmogus.
Atsiminkite, kad akušerė ir žindymo konsultantė turi tas pačias kompetencijas, tarp jų dėkite lygybės ženklą. Akušerė mokosi apie žindymą universitete ar kolegijoje, jai nereikia papildomo sertifikato.
Sutinkate, kad kartais moteris gali turėti teorinių žinių prikimštą galvą, bet pakanka minutės realaus parodymo, ir viskas tampa aišku?
Žinoma. Praktinis mokymas turi didžiausią vertę. O galybės žinių tikrai nereikia. Per karantiną parengiau paskaitą apie žindymą, ir kaip nustebo įsiregistravusios moterys, kai pamatė, koks nedidelis sąrašas punktų, ko mokysimės! Atsakydavau – teorijos mažai, nes aš nenoriu jums prikimšti galvų, o noriu išmokyti abėcėlės, kurią žinodamos puikiausiai išsiversite. Nesu didžiulių ilgų žindymo kursų šalininkė, kai moterys mokosi penkis vakarus su vyrais ir seneliais. Mano praktika rodo, kad svarbiausia yra geras techninis parengimas. Ir iš tiesų kartais pakanka akušerei parodyti, kur padėti ranką, kaip prilaikyti vaiko galvą, kaip jam padėti apžioti ar pakeisti poziciją, ir stebuklas įvyksta.
Jeigu yra galimybė, vis dėlto siūlau rinktis ne nuotolinius kursus, o tuos, kur rengiami gyvi susitikimai.
Patarčiau nesikliauti informacija, kuria mamos dalinasi forumuose ir grupėse, pavadintose „liepinukas“, „rugpjūtinukas“ ir pan. Tose grupėse moterys gauna superkokteilį informacijos, už kurią niekas neatsako. O tai vis dėlto įlenda į galvą, nori to ar nenori. Mums, specialistams, kartais atima žadą, klausiame moterų, na iš kur jūs tokią informaciją gavote? Kas ją sakė? O šios negali atsakyti, kas sakė, nes iš nuogirdų susidėliojo tokia mozaiką. Patariu per daug neskaityti mamų susirašinėjimų, net nežiūrėti jutubo kanale užsienietiškų filmukų apie žindymą. O linkiu perskaityti kokią nors knygą apie žindymą lietuvių kalba. Jų turime, jos puikios. „Žindymas“ (išleido „Pradžių pradžia“) – tai tarsi žindymo vadovėlis. „Žindyti yra paprasta“ (išleido „Briedžio“ leidykla, parašė pediatras Carlosas Gonzalesas, o išvertė žindymo specialistė Rima Kurtinaitienė, kad vertimas būtų tikslus, atitiktų terminai). Galima rinktis klasikinę Kazimiero Vitkausko „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas, kaip motinos meilė“. Kuri nors iš šių knygų turėtų būti žindančios mamos pašonėje, kad ji galėtų prireikus atsiversti ir pasitikrinti.
Kai pradėjome leisti žurnalą, pristatėme pirmosioms skaitytojoms K. Vitkausko knygą. Praėjo 22 metai, jūs toliau rekomenduojate ja remtis. Nejau žindymo srityje neįvyko jokių permainų?
Žindymo abėcėlė, pradžiamokslis nesikeičia. Viskas tas pats galioja mamai, kuri gimdė prieš 20 metų, ir mamai, kuri gimdo dabar.
Keičiasi tik niuansai. Mamos dabar aktyvesnės, jos padiktuoja naujas temas. Tarkime, niekada tiek daug klausimų nesulaukiau apie pieno nutraukinėjimą, mamos prašė parengti apie tai seminarą, jos argumentavo, kad po gimdymo toliau gyvena aktyvų socialinį gyvenimą ir drąsiai palieka namuose nutrauktą pieną. Paantrinau, kad ir pati, kai vedu mokymus, palieku namuose nutrauktą pieną savo 6 mėnesių mažylei. Ir ką gi, rengiau seminarą, kaip taisyklingai nutraukti pieną, kokie pientraukiai geriausi, kaip pieną laikyti. Sukūriau atmintinę nusitraukinėjančiai mamai. Žinoma, manęs dėl to K. Vitkauskas nepasveikintų, tačiau laikai keičiasi, ir tai yra būtent tos naujovės, kurios atsirado žindymo srityje.
Yra naujovių, susijusių su atsiradusiomis pagalbos priemonėmis, pradedant spenelių gydymo kremais, baigiant kopūstų kaukėmis, kurių nereikia gamintis iš tikro kopūsto, nes jau yra specialiai paruoštos ir atgabentos iš Pietų Korėjos.
Kur kas pasikeitė ir požiūris į žindyvės mitybą. Atsirado naujo maisto, apie kurį anksčiau žindymo specialistai net nežinojo. Prasiplėtė maisto papildų pasiūla, o kartu ir informacija apie juos. Seniau atrodė tabu kalbėti apie vaistų suderinamumą su žindymu, dabar ši tema išplėtota.
Laisviau žiūrima į žindymo pozas, pavyzdžiui, vis labiau populiarėja biologinė poza, kuria naujagimis pridedamas mamai ant krūtinės gimdykloje.
Žiūrėkime realiai, mama grįžo namo, jai žindyti nesiseka, o specialistų prisišaukti neįmanoma. Ką ji daro?
Didžiausi iššūkiai ir laukia grįžus namo, nes būtent tada prasideda tikrojo pieno gamyba, dėliojasi žindymo ritmas. Sutampa, kad tuo metu moteris lieka viena, jos jautrumas padidėjęs, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Užtat labai svarbus mano minėtas akušerės vizitas, kuris yra įprasta praktika visose kitose Europos Sąjungos šalyse. Ten dažniausiai numatyti net 3–5 vizitai pas kiekvieną pagimdžiusiąją. Akušerė suteikia ne tik konsultacijų dėl žindymo, bet ir stebi moters emocinę būseną.
Bet grįžkime į tikrovę. Grįžus namo ir susidūrus su žindymo iššūkiais, dažniausia išeitis – kviestis į namus mokamą konsultantą, surastą per guglą. Su kokia bėda mama susidūrė, tokią bėdą ji guglina. Šiandien labai daug konsultantų, kurie vadina save žindymo ar miego specialistais. Tačiau sakiau ir sakysiu, kad, iškilus problemai, ieškokite specialisto mediko. Laisvoje šalyje mes galime pasivadinti bet kuo – konsultantu, specialistu, motyvatoriumi, mokytoju, ugdytoju ir t.t. Bet to neužtenka, reikia žinių. Būkite kritiškos, kvieskitės kvalifikuotą pagalbą, į namus neturėtų ateiti bet kas. Klauskite apie galiojančią licenciją, sertifikatus.
Ačiū už patarimus.
Neilos Ramoškienės
Susiję straipsniai
