Malonu pristatyti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo. Gydytojas psichiatras Vilius Ogenskas su žmona teisininke Austėja įkūrė mokymų platformą „Dula su barzda“, kuri skirta TIK vyrams. 10 balų nuo redakcijos už žaismingą ir prasmingą pavadinimą!
Su Austėja ir Viliumi kalbantis apie naują jų sumanymą, dalyvavo ir 4 mėnesių Perkūnas – iš dalies jis ir buvo šios idėjos impulsas (Ogenskai augina ir 6 metų Arą). Būtent po antrojo žmonos gimdymo Vilius parašė atvirą pasakojimą apie žmonos gimdymą ir sukėlė tikra furorą tarp medikų ir žiniasklaidos (ogenskas.lt „Po gimdymo nors ir tvanas“).
Papasakokite apie unikalų sumanymą kviesti į mokymus tik vyrus – kaip supratote, kad to mūsų vyrams reikia?
Austėja. Idėja gimė spontaniškai, eilinį kartą kalbantis apie gimdymą. Sukūrėme paskyrą instagrame ir nurodėme susitikimų datas. Pabrėžėme, kad nedarome nieko mamoms, tai idėja tėčiams.
Vilius. Tai gyvi seminarai nedidelėms grupėms vyrų. Optimalus skaičius 14, daugiau nesistengsime pakviesti. Vakar buvo pirmasis seminaras, visiškai užpildytas. Nebeliko vietų į keletą kitų artimiausių seminarų. Vadinasi, vyrams to reikėjo.
Seminaras suskirstytas į 3 dalis – nėštumas, gimdymas ir pogimdyminė priežiūra. Turinys skirtas vyrams, labai praktinis, patariminis, atsakantis į klausimą – ką aš galiu padaryti, kad mano moteris jaustųsi geriau ir jai būtų lengviau visais trimis etapais (laukiantis, gimdant ir po gimdymo)?
Iš tiesų šie mokymai unikalūs, nes yra vieninteliai Lietuvoje, skirti tėvams vyrams. Tai ne įprastas gimdymo seminaras, kur moteris leidžia arba liepia vyrui dalyvauti. Vyras pats susiranda, pats susimoka ir pats ateina be moters. Ir klausia klausimų, kurie rūpi jam.
Austėja. Rengdami turinį akcentavome buities, finansų temas, kitus bendražmogiškus dalykus, susijusius su kūdikio atsiradimu. Laukiantis reikia įvertinti, kad daug kas keisis, – kūnas, finansai, santykiai, lytinis gyvenimas (o tai vis dar tabu). Reikia aptarti, ar gimus vaikui vyras eis dirbti dvigubai, ar pasiliks namuose auginti kūdikio.
Dėl nesusikalbėjimo poros nepateisina vienas kito lūkesčių, todėl 50 proc. išsiskiria per pirmuosius metus po vaiko gimimo Skaičiai labai dideli, jie rodo, kad šeimos pagausėjimui reikia daug atsakingiau ruoštis. Kai viskas būna apkalbėta ir nutarta, nebelieka vietos pagiežai ir nuoskaudoms.
Vilius. Vakar per seminarą kalbėjomės apie lytinius santykius nėštumo metu – pajutau, pamačiau, kad nemažai vyrų susigėdo. Šeimos vaiko gimimui ruošiasi finansiškai, net samdo finansų konsultantus, tačiau apie tokį žmogišką dalyką, kaip lytiniai santykiai, negalvoja.
Viliau, jūs ne akušeris-ginekologas, o psichiatras. Kaip susijusios šios dvi medicinos sritys?
Vilius. Be teorinio akušerinio parengimo, turiu nemažai praktikos, teko priimti ne vieną gimdymą. Gimdymas nėra tik fizinis veiksmas. Kaip psichiatras, galiu pasakyti, kad hormonų pokyčiai, kurie valdo moters organizmą nėštumo metu, per gimdymą ir po jo, yra labai susiję su psichiatrija. Elementaru – jeigu moteris bijo, jos organizme išsiskiria adrenalinas, sumažėja oksitocino, ir gimdymas sustoja. Vyro įsitraukimas į gimdymą, žiūrint iš psichiatro pusės, yra nepakeičiamas, nes moteris per gimdymą yra tiesiog užspausta hormonų. Vyras yra tas balsas, kuris galėtų kalbėti gimdykloje. Seniau tas balsas galbūt būdavo močiutė, mama, dabar – vyras ir dula. Vyras turi žinoti, kaip atstovauti moteriai, kas gali laukti, kaip atrodo gimdymas, – kad nebūtų klausimų, o kas čia dabar bus?
Austėja. Vyras turi žinoti moters norus, gimdymo planą, jų, kaip poros, lūkesčius, kad galėtų tai įgarsinti per gimdymą. Kai įvyksta krizė ar nenumatytas dalykas, tikrai ne laikas mokytis gimdymo pradžiamokslio.
Kokie buvo tie būsimi tėvai, kurie atėjo į pirmąjį seminarą?
Vilius. Supersąmoningi. Į seminarą Kaune atvažiavo iš Klaipėdos, Švenčionėlių, Vilniaus. Bilietus išpirko per dvi dienas. Skelbiame papildomus seminarus, nes norintys netelpa.
Vyrai aktyvūs, diskutavo, dalinosi savo patirtimis, baimėmis, lūkesčiais. Negana to, jie diskutavo per pertraukėles, o po renginio norėjo bendrauti toliau, pasikeitė kontaktais. Išreiškė norą susiburti į feisbuko grupę (tai ir padarėme), kurioje galės dalintis savo patirtimis, kaip pasisekė pagimdyti. Ne tik moterims reikia bendruomeniškumo, bet ir vyrams.
Pirmasis susitikimas su vyrais nuteikė viltingai, supratau, kad jiems reikia tik trupučio žinių, patarimų, o visa kita jie turi – energijos, potencialą ir vienas kito palaikymą.
Kokios jų baimės? Atrodo, viską galima perskaityti internete.
Vilius. Daugiausia juos neramina praktiniai, patyriminiai dalykai. Savivertės tema. Santykiai su moterimi. Daug dalykų besilaukiančios moters elgesyje jiems nesuprantami. Tarkime, per fiziologinį hormonų disbalansą moteris gali pasielgti šiukščiai, tai natūralu, ir vyrui nedera galvoti, kad šiurkštumas adresuotas jam, dėl to jaustis blogai, pasinerti į saviizoliaciją. Visada tokiomis situacijomis reikia paklausti, ko moteris nori, o ne tylėti ir galvoti apie save. Vyras gali galvoti – atsitrauksiu, mažiau painiosiuosi jai po akių, verčiau daugiau dirbsiu, parnešiu daugiau pinigų. O moteris tuo tarpu nori visai ne pinigų, o pabuvimo šalia.
Tas pats ir po gimdymo. Viskas turi būti pasakyta garsiai, kad vienas negalvotų vieno, kitas – kito, o tyloje augtų konfliktas ir nusivylimas. Kiekvienai moteriai gali reikėti skirtingų dalykų – viena sakys „kodėl tu tūpčioji aplink kūdikį, visai subobėjai, geriau susirask antrą darbą“, o kita sakys – „ar gali nustoti galvoti apie pinigus, kai namie kūdikis“.
Vyras tokių dalykų galėtų paklausti savo tėvo ar vyresnio brolio?
Vilius. Tai tokie klausimai, kurių nei draugo, nei tėvo nepaklausi.
Austėja. Net jeigu ir galėtumei paklausti, ar visada norėtum to patarimo? Mūsų karta užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, mūsų matymas ir supratimas apie gimdymą jau visai kitoks. Gyvenimas kitoks. Kartais tėčių ir dėdžių komentarai būna neadekvatūs. Gaila, bet tokia realybė.
Vilius. Reikia priimti ir tokią realybę, kad vyrai Lietuvoje yra gana vieniši. Jiems labai trūksta atviro vyriško bendravimo.
Gimdymas trunka tik kelias valandas, gal mes jį per daug sureikšminame? Gal užuot mokęsis pagimdyti (tiksliau, pabūti šalia gimdančios moters) vyras tegul tobulėja kitose srityse?
Vilius. Tiesa, nėštumas ir gimdymas yra trumpi epizodai poros gyvenime, bet jie yra lemiami ir kartu – labai ilgi. Juk gimsta naujas žmogus, kurio gyvenimas susijęs su tuo, koks buvo mamos nėštumas ir gimdymas. Žmogaus psichinę sveikatą, savivertę ir daugybę dalykų lemia tai, kaip jis gimė, kaip buvo su juo elgiamasi po gimdymo.
Austėja. Žmogaus startas labai svarbus. Jeigu mama po gimdymo negeba užmegzti ryšio su vaiku, nes patyrė traumą arba gimdymas buvo labai nemalonus, smurtinis, tai gali lemti daug psichologinių vaiko problemų ateityje. Dėl nepateisinusio lūkesčius ar juo labiau smurtinio gimdymo moteris praranda galimybę megzti ryšį su vaiku ir augti kaip mama. Nepamirškime, kad tai daro įtaką ir santykiams su vyru – nuoskauda, nepateisinti lūkesčiai („kai man tavęs labiausiai reikėjo, tavęs šalia nebuvo“) gali pakišti koją. Pasikartosime, Lietuvoje net pusė porų išsiskiria, o vaiko gimimas priežasčių sąraše bene pirmoje vietoje. Poros įvardija, kad santykiai pašlijo būtent po gimdymo.
Vilius. Manau, kad nėštumas ir gimdymas poros gyvenime yra reikšmingiausias įvykis. Jam reikia ruoštis labiau ne vestuvėms.
Austėja. Žiūrint iš moters pozicijų – neįsivaizduoju situacijos, kada moteris būtų labiau bejėgė, nei per gimdymą. Ji yra paveikta hormonų, nežino, kas su ja vyksta, praranda laiko nuovoką, apimta siaubo, nes galbūt vaikas uždus, galbūt virkštelė apsisuks, turi viską daryti greitai. Vyrui pasakiau palyginimą, kad moteris gimdymo metu yra tarsi peršauta, išprievartauta ir plikta ant plento. Taip, skaičiuojant valandomis, gimdymai yra trumpi epizodai, bet man asmeniškai vieni didžiausių gyvenimo virsmų įvyko būtent gimdymo metu. Sako, kad moteris pagimdžiusi numiršta ir atsinaujina, ir tai yra visiška tiesa, nes gimdymas yra nenusakomo mąsto psichikos perkrovimas.
Vilius. Vaikui gimimas ir pirmi metai irgi yra patys svarbiausi gyvenime, nes formuojasi pasaulio matymas – ar pasaulis yra saugus, ar nesaugus, ar aš esu svarbus, ar nesvarbus. Jeigu pirmus metus vaikas rėks ir negaus į tai atsako, jis pasaulį matys baisų. Iš to atsiranda nerimo sutrikimas, depresija, baimė, agresija į bet kokį dirgiklį. Taigi – taip, gimdymas yra trumpas, bet jo pasekmės tęsiasi visą gyvenimą, ir ne vienam žmogui, o mažiausiai trims. Jeigu šeimoje yra brolių ir seserų, mamos gimdymas paliečia ir juos.
Skaitant jūsų patirtį iš Perkūno gimimo, įstrigo pogimdyminio etapo aprašymas. Gimdėte palankiuose moterims gimdymo namuose, tačiau pamatėte nemažai taisytinų dalykų. Kokios jūsų rekomendacijos vyrams tomis dienomis, kai po gimdymo šeimai dar reikia išbūti ligoninėje?
Vilius. Pasakėte „išbūti“, o čia jau paslėpta emocinė žinutė. Malonioje, saugioje vietoje jums nesinorės išbūti. Jeigu norisi įstaigoje išbūti, tai rodo kančią. Jeigu pogimdyminis laikotarpis – tos 3–4 dienos ligoninėje – yra išbuvimas ir kentėjimas, ką tai sako apie vietą, kurioje esi? Tikriausiai, kad tai nėra jauki vieta.
Austėja. Labiausiai glumino tai, kad nėra jokios komunikacijos. Nesako, kur veža vaiką, tiesiog pasiima ir nešasi. Kai paklausiu, išgirstu – tyrimams. Kokiems? Gal galiu eiti kartu, o gal vyras gali? Pamenu, į palatą įėjo žmogus, iki šiol nežinau, kas jis, nes ten nė vienas neprisistatydavo, ir pasakė – nežinau, gal jus išleisiu namo, o gal ir ne. Kodėl? Jis nepaaiškino.
Labai padėjo, kad Vilius buvo šalia ir galėjo už mane pastovėti. Galų gale mes nutarėme vykti namo, nes priverstinis gydymas yra tik psichiatrinėje ligoninėje ir tai – kai nusprendžia teismas. O toks ciniškas „gulkis, rodyk papus“ yra ne kas kita, kaip psichologinis smurtas.
Kokie jūsų patarimai patekus į nemalonią pogimdyminę situaciją?
Austėja. Moterys apie tai kalba 10–15 metų, o kokius 5 metus kalba apie tai viešai. Yra net instagramo paskyra „Taip sakė gimdykloje“, kur moterys dalinasi realiomis istorijomis apie patirtą akušerinį smurtą. Deja, niekam neįdomu.
Tačiau tereikėjo, kad apie tai parašytų vyras, ir mano istoriją perspausdino visi portalai, įrašas sulaukė keliasdešimt tūkstančių peržiūrų, SAM įvyko susirinkimas šia tema, pasisakė Viktorija Čmilytė.
Kai apie tai kalba moterys, nurašoma hormonams. Sutrikusi, apsiverkusi – vadinasi, nestabili, ir jos nuomonė mums nesvarbi. Kad moterys būtų išgirstos, turėjo pasisakyti vyras. Tai parodo mūsų visuomenės archaiškumą, konservatyvumą.
Vilius per seminarus pasakos vyrams apie tai, kad vyras turi eiti į gimdymą ir kaip moters „atstovas ryšiams su visuomene“, kad bet kuri pora gali patirti akušerinį smurtą, kaip jo išvengti etiškai, mandagiai.
Vilius. Kai parašiau „Po gimdymo nors ir tvanas“, buvau apkaltintas, kad, matyt, ir mane veikė hormonai. Beje, po straipsnio atsiliepė apie 100 moterų, kurios papasakojo analogišką savo patirtį, kurią norėtų kuo skubiau pamiršti.
Jaunoji medikų karta visiškai pripažįsta problemą. Daugiau neapykantos pasklido iš vyresniosios kartos medikų. Girdėjau – „išdavė klaną, darosi piarą“.
Austėja. Mes esame mokesčių mokėtojai, kurie sumokame už gimdymo stacionarų veiklą. Čia norime gauti paslaugą, tačiau turime kęsti terorą. Kodėl turime taikstytis prie smurtinių kalėjimo taisyklių? Mes to nenorime. Tie 14 vyrų, kurie pirmieji išklausė seminarą, per savo žmonų gimdymus, tikiuosi, sugebės atsilaikyti prieš primestas taisykles. Jie bus išmokyti ramiai nustatyti ribas, paprašai gydytojo prisistatyti, paklausti – ką jūs dabar darysite? Tai nėra sudėtinga.
Vilius. Lietuvoje tik vienoje vietoje galima gimdyti privačiai, tad moterys renkasi, galima sakyti, iš vienos firmos skirtingų filialų, tvarka visur ta pati. Gimdymo stacionarai nori privilioti gimdyves ir rodo paveiksliuką, kuris iš esmės nėra tiesa. Mes per supažindinimą su gimdymo namais išklausėme nuostabų pasakojimą, kaip pas juos gera gimdyti, kad galima gimdyti vonioje (kai atvykome, ta patalpa išvis buvo užrakinta), kad galima rinktis gimdymo pozą (nors prasidėjus gimdymui buvo liepta gultis ant nugaros).
Dar pastebėjome, kad kai kas, matyt, daroma per daug, kad įsisavintų daugiau ligonių kasų pinigų. Pajautėme norą atlikti kuo daugiau procedūrų, kuo ilgiau mus laikyti ligoninėje.
Manome, kad su trauminiais gimdymais ir traumine pogimdymine patirtimi susijęs ir gimstamumo mažėjimas, nes moterys nenori dar kartą patirti to paties. Palyginimui – emocinė patirtis po smurtinio gimdymo panaši į būseną po išprievartavimo.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Aurelijaus Tymino
Susiję straipsniai
