Kaunietė Jūra Jūronienė – būsimoji akušerė-ginekologė ir šviesios atminties gydytojos Bangos Kulikauskaitės dukra. Savo žurnale ne kartą esame kalbinę gydytoją Bangą apie natūralius ir švelnius gimdymus, kuriuos ji propagavo. O su žinomos akušerės-ginekologės dukra kalbamės apie tai, ką reiškia gimti ir gimdyti namuose. Jūra ir Simas Jūronai augina trejų metukų Joakimą ir metukų Tolių.
Jūra, apie gimdymus namuose girdėjote nuo mažų dienų?
Kai augau, mačiau, kaip mama važiuodavo priimti gimdymų į namus. Ji organizuodavo ir prausynas prieš gimdymą. Mes, vaikai, kažkur šalia žaisdavome, kol vykdavo tie ritualai. Aš nuo mažens labai norėjau būti mama, patirti, ką reiškia nešioti savyje gyvybę, lauktis. Buvo labiau smalsu, o ne baisu tai patirti. Mama visada su meile, švelnumu ir pasitikėjimu kalbėdavo apie visą gimties procesą. Mano mama buvo švelnaus gimdymo pradininkė. Bet man tokio gimdymo realybėje matyti neteko. Studijuodama mediciną, matydavau standartinius ligoninės atvejus, kur skiriami nuskausminamieji ir gimdoma gulint ant lovos. Kauno klinikos yra trečiojo lygio ligoninė, čia atvyksta moterys su tam tikromis komplikuotomis būklėmis, turinčios sunkių ligų. Retai pasitaiko natūralių ir lengvų gimdymų, kuriems pakanka akušerės. Aš, kaip gydytoja rezidentė, eidavau stebėti gimdymų, kur reikėdavo sudėtingesnės medicininės pagalbos.
Pirmąjį savo vaikelį buvote nusprendusi gimdyti namuose?
Mano mama mane ir brolį pagimdė namuose. Pasakojo, kad gimiau vonioje, šalia buvo pribuvėja Jurga Švedienė. Pasakodama kitiems, kad gimiau namuose, labai tuo didžiuodavausi. Norėjau ir savo sūnui pasakyti: „Tu gimei namuose“. Dabar, kai rezidentė esu aš pati, matau, kad akušerijoje įvykę daug pokyčių, darosi svarbi psichologinė gimdyvės savijauta, akušerės stengiasi sukurti ryšį su moterimi. O tada, kai gimdė mano mama, akušerijoje buvo kur kas daugiau šiurkštumo. Dėl to mama ir ieškojo alternatyvos.
Kai pradėjau lauktis Joakimo, mama jau buvo mirusi. Ji net nespėjo pamatyti mano išrinktojo, nes su būsimuoju vyru Simu susipažinau praėjus pusei metų nuo mamos mirties. Motinystės kelią ėjau jau be mamos palaikymo, labai jos trūko. Ir po gimdymo, kuris nesusiklostė taip, kaip aš norėjau, labai trūko mamos peties.
Pati mintis gimdyti namuose atrodė visiškai natūrali, bet sunku buvo rasti pribuvėją, kuria visiškai pasitikėčiau ir kuri sutiktų priimti mano gimdymą. Įstatymiškai dar nėra sutvarkyta visa tokių gimdymų bazė. Dauguma gydytojų nesiryžtų važiuoti į gimdymą namuose, kad po to nebūtų teisiami. Vis dėlto pavyko rasti pribuvėją, o dar į gimdymą pakviečiau draugę – būsimąją dulą. Gimdyme dalyvavo ir vyras.
Kaip ruošėtės namų gimdymui?
Pasiskolinome baseiniuką, tai buvo pats geriausias nuskausminimo būdas. Šiltas vanduo man labai padėjo iškęsti sąrėmius. Pribuvėja turėjo nešiojamą prietaisą vaikučio širdelei paklausyti, elektros stimuliatorių – kaip skausmo malšinimo priemonę, kuri naudojama sąrėmių metu. Bet man tas būdas nelabai patiko, labiau padėjo masažas rankomis, kai vyras arba dula masažavo nugaros apačią.
Kelis kartus buvome susitikę su pribuvėja aptarti, kokios gali būti komplikacijos, kaip elgsimės, jei nutiks vienas ar kitas dalykas.
Gimdžiau lapkričio pabaigoje, namai jau buvo papuošti Adventui, pridėliota lempučių, ant komodos padėtos 4 žvakės… Buvo labai jauku. Iš vakaro lyg nujausdama iškepiau pyragą, kurį per gimdymą mano pagalbininkai ir valgė. Draugė dula išvirė sriubos, kad pribuvėja ir vyras neliktų alkani. Dula mane atpalaidavo nuo bet kokių buities rūpesčių.
Gimdymas prasidėjo tiksliai tą dieną, kada ir buvo numatyta. Pamenu, buvo penktadienio rytas, jau pabudusi pajutau, kad prasideda. Paskambinau pribuvėjai, ji pasiūlė nueiti į šiltą vonią ir stebėti, ar sąrėmiai nedingsta? Galbūt tai tik paruošiamieji? Bet gimdymo veikla nenustojo, ir nuo 3 valandos dienos pradėjome fiksuoti gimdymo laiką. Sąrėmiai kartojosi kas 2–3 minutes, jie buvo trumpi ir dažni. Žinodami, kad pirmasis gimdymas trunka apie parą, bandėme ilsėtis, tik man gulėti nelabai jau išėjo, vis pasiūbuodavau keturiomis, kad vaikelis geriau įsistatytų. Vakarop atvažiavo pribuvėja.
O naktį sąrėmiai prasidėjo trigubomis bangomis, atrodo, ateina sąrėmis, nuslūgsta, paskui iškart ir vėl pasikartoja. Trigubos bangos rodo, kad netaisyklingai įsistato vaikutis, gimdos kakleliui sunkiau vertis, reikia daugiau laiko. Mano vyras per nėščiųjų mokymus buvo girdėjęs, kad pirmasis gimdymas trunka apie parą. Bet praėjo ta para, o vaikelio dar nebuvo. Aš jaučiausi nerami, net verkiau, nesupratau, kodėl gimdymo veikla progresuoja taip lėtai. Bet tada atvažiavo dar viena pribuvėja, kuri patikrino gimdos kaklelį ir pasakė, kad jau 6 centimetrai, nemažai paeita į priekį. Tie žodžiai mane nuramino, pavyko truputį pailsėti. Bet paskui sąrėmiai ėmė silpnėti. Susilpnėję sąrėmiai – tai pervargusių raumenų ženklas, nes pavargsta visas organizmas, ima trūkti jėgų. Pribuvėja pasiūlė paskatinti oksitocinu, tada sąrėmiai pasidarė tokie beprotiškai stiprūs, kad, atrodo, nori išsinerti iš savo kūno. Nubėgo vaisiaus vandenys, jie man pasirodė lyg žalsvi. Pribuvėja vis klausė, ar aš dar nenoriu stumti, o aš visai nenorėjau…
Kadangi gimdžiau jau antrą parą, visi buvome pavargę ir truputį išsigandę. Nusprendėme, kad man reikia vykti į ligoninę.
Klinikose gavau truputį nuskausminimo, kokį pusvalandį pailsėjau. Pasijutau psichologiškai saugi, kad mane globoja nuostabi akušerė Bronelė, kurią pažinojau atlikdama praktiką. Jos ramybė suteikė ir man naujų jėgų. Ligoninėje atsidaviau viskam, kas vyksta, – man ėmė medikamentais skatinti gimdymą. Dar po 5 valandų ligoninėje natūraliai gimė Joakimas. Pagimdžiau standartiškai, kaip ir mačiau gimdant atlikdama praktiką, ant gimdymo lovos, su lašeline. Visai ne taip, kaip svajojau. Bet buvau labai laiminga galėdama priglausti savo vaikutį.
O koks buvo antrasis gimdymas?
Tarp mūsų berniukų lygiai dveji metai. Kai Joakimui buvo metai ir keli mėnesiai, vėl pradėjau lauktis. Su antru iš karto buvo aišku, kad nenoriu gimdyti namuose, kol neturiu tokio žmogaus, kuriuo visiškai pasitikėčiau. Jei būtų buvusi gyva mano mama, – galbūt…
Šįkart išsirinkome Kauno krikščioniškuosius gimdymo namus, kur kadaise dirbo mama. Antrasis gimdymas prasidėjo naktį, ir sąrėmiai buvo visai kitokie. Gimdydama Joakimą, galėjau sąrėmius iškvėpuoti, išbūti, o antrojo gimdymo metu sąrėmiai buvo aštrūs, kvėpavimas jau niekuo nepadėjo.
Vyras išvežė sūnelį pas močiutę, kad galėtume būti dviese. Po 7 valandų nuo gimdymo pradžios pati pabandžiau pasitikrinti gimdos kaklelį, bet jis buvo atsidaręs tik 3 centimetrus. Pasidarė labai liūdna, kad galbūt pasikartos pirmojo ilgo gimdymo istorija. Parašiau žinutę pribuvėjai, man patarė daryti pratimus, kurie skirti kūdikiui geriau įsistatyti į dubenį. Paprastai tokie pratimai daromi paskutiniais nėštumo mėnesiais, bet galima daryti ir jau gimdant. Kenčiant sąrėmius, tai nėra lengva, nes kūnas nori kitokių padėčių. Man vyras labai padėjo darant tuos pratimus. Šįkart pribuvėja į namus atvykti negalėjo, nes sirgo. Turėjau rasti savyje jėgų išbūti sąrėmius. Vyras prileido šiltą vonią, kurioje atlikau dar kelis pratimus ir išlipus iš vonios buvo aišku, kad turime vykti į ligoninę nieko nelaukdami, nes sąrėmiai labai suintensyvėjo.
Nuvykus į Krikščioniškuosius gimdymo namus, standartiškai kiekvienai gimdyvei matuojami vaikučio širdelės tonai. Man irgi pasakė gultis, bet aš tik stovėjau įsikibusi į vyrą ir supratau, kad negaliu. Atėjusi gydytoja nusiuntė tiesiai į gimdyklą. Gimdos kaklelis buvo atsidaręs jau 10 centimetrų. Personalas žinojo, kad pageidavau gimdyti vandenyje, bet kol leido vonią, aš stovėjau įsikibusi į vonios kraštą, kelios stangos ir vaikutis gimė. Akušerė tokioje pozoje ir sugavo vaikutį. Šitas gimdymas ligoninėje truko 20 minučių, tiesa, namuose sąrėmiai truko apie 12 valandų.
Kokios jūsų gimdymų pamokos?
Atsimenu savo mamos tvirtybę išlaukti, išbūti gimdymą švelniai. Tai yra menas, nes išbūti nieko nedarant gydytojui ir yra sunkiausia. Mama žavėjosi Mišeliu Odenu, kuris propagavo švelnų ir natūralų gimdymą. Važinėdavo į akušerių seminarus skandinavų šalyse, pasakodavo, kaip akušerės tyliai sėdi ir mezga, netrukdydamos natūraliai gimdymo eigai. Tikiuosi, kad tapusi gydytoja savyje kada nors irgi išsiugdysiu tokį pasitikėjimą. Kai dabar mokausi ir matau visus tuos nelaimingus atvejus, mane galimos gimdymo komplikacijos vis dar gąsdina. Kartais kalbuosi su savo išėjusia mama, kai sunku priimti sprendimus: ar jau reikia gydytojo įsikišimo, ar viską palikti savieigai?
Kita gimdymo pamoka – gimdyti ligoninėje nėra nieko blogo, jei randi tokią, kuri atitinka tavo paties filosofiją. Nors nė vieno vaiko nepagimdžiau vandenyje, kaip norėjau, bet antrasis sūnus gimė tupint, o ne gulint ant gimdymo stalo – tai vis dar šiek tiek neįprasta mūsų ligoninėse.
Kai grįžau namo su pirmagimiu, pasipylė ašaros. Toks stiprus virsmas yra tapti mama. Jaučiau, kad norėčiau atsiklaupti prieš kiekvieną mamą ir nuplauti joms kojas savo ašaromis! Motinystė – tokia stipri patirtis, toks didelis slėpinys! Kadangi augau su mama, kuri nuo mažų dienų formavo nuostatą, kad gimdymas yra kažkas švento, tokios nuostatos laikausi ir aš. Gimdymas tikrai kažkas gražaus ir švento.
Ginta Liaugminienė
