Ačiū bičiulėms fotografėms „Foto mamos“, kurios supažindino mus su žindymo konsultante Diana Marcinkevičiene ir padovanojo šias nuostabias nuotraukas. Galbūt interviu su Diana nuritins nuo pečių įtampos ir atsakomybės naštą ne vienai jaunai mamai, o ir įkvėps padėti kitoms moterims.
Apie Dianą:
Augina 4 vaikus, kurių vyriausiam 10 metų, jauniausiam 8 mėnesiai.
Yra IBCLC sertifikuota žindymo konsultantė, paskyra @noriuzindyti.
Kilusi iš Alytaus, bet šiuo metu gyvena Balbieriškyje, tačiau konsultuoja žindyves iš daugelio Lietuvos miestų bei kitų užsienio šalių.
Specialybė – buhalterė.
Nepertraukiamai laukėsi ir/ar žindo beveik 10 metų.
Diana, papasakokite, kaip iš buhalterės tampama žindymo konsultante?
Meilė žindymui prasidėjo prieš 10 metų, gimus pirmajam sūnui. Tuo metu su vyru gyvenome Anglijoje. Susidūrusi su žindymo sunkumais, kreipiausi į nevyriausybinę žindymo paramos grupę „Breastfeeding Support Group“ ir gavau pagalbą – žindymo specialistė atvažiavo į namus. Nors ir prireikė tik minimalių patarimų, bet supratau, kad aš irgi noriu padėti kitoms mamoms nekęsti skausmo ir sėkmingai žindyti toliau.
Kai sūnui buvo 9 mėnesiai, grįžome į Lietuvą, buvo 2014 metai. Puoliau ieškoti, ar Lietuvoje yra kažkas panašaus, kokia nors savanoriška pagalba žindyvėms? Radau „Pradžių pradžią“ ir supratau – tai yra būtent tai, ko ieškojau. Iš karto pradėjau savanoriauti. Tuo metu to dar nežinojau, bet jau klojau sau kelią tapti IBCLC sertifikuota žindymo konsultante. Minimaliu baziniu lygiu galėjau mamoms padėti ir be studijų, tačiau norėjau gilintis, daugiau sužinoti. Išsiaiškinus, kokius kriterijus reikia išpildyti, kiek daug reikia mokytis, norint gauti IBCLC sertifikatą, – noras kiek atlyžo, tačiau tik trumpam.
Mokymasis truko 6 metus. Kadangi neturiu medicininio išsilavinimo, mano profesija – buhalterė, mokytis man teko tikrai nemažai. Studijos apėmė 14 sveikatos mokslo dalykų (anatomija, biologija, fiziologija ir kt.), 95 valandų studijų vien tik apie laktaciją ir konsultavimo praktiką. Daugumą šių mokslų mokiausi išėjusi nėštumo atostogų, besilaukdama trečiojo vaikelio. Buvo tikras iššūkis, ne vien dėl paties mokymosi, bet dar ir dėl to, kad viskas vyko anglų kalba. Pamenu ir patį egzaminą, kurio laikymas vyko lyg filme. Per kompiuterio kamerą mane stebėjo egzaminuotojas, pajudėti nebuvo galima. Visą supančią aplinką prieš tai reikėjo aprodyti – ir po stalu, ir kambario lubas bei grindis. Drabužiai irgi turėjo būti be kišenių, atlapų – visa tai reikalinga tam, kad nebūtų nusirašinėjama ar sukčiaujama. Paskui dar teko laukti ilgas 12 savaičių, kol sužinojau egzamino rezultatus. Ir dabar jau daugiau nei 4 metus užsiimu vien tik žindymo pagalba ir su ja susijusia veikla.
Ar reikalingi tokie išsamūs mokslai? Atrodo, pamokai, kaip teisingai pridėti kūdikį prie krūties, ir viskas?
Žindymo konsultančių, turinčių IBCLC sertifikatą, Lietuvoje nėra daug. Konsultuoti dėl žindymo turi teisę ir gimdymo namuose dirbančios akušerės. Tačiau ir čia reikia nepamiršti atnaujinti žinių ir nesivadovauti senomis metodikomis.
Sutinku, kad norint konsultuoti ką tik nauja mama tapusią moterį, bazinių laktacijos pagrindų pakanka, bet žindymas nėra vien tik kūdikio pridėjimas prie krūties. Yra begalė situacijų, kai prireikia įvairiapusių žinių. Štai, kad ir neseniai kilusios diskusijos dėl vienos žinomos moters galimos relaktacijos. Arba kita situacija, kai neauga vaikelio svoris, ką tada daryti? Arba kokį pientraukį išsirinkti? O kaip dėl mažylio burnos anatomijos arba pasaitėlio įvertinimo? Visi šie klausimai tik parodo, kad žindymas, plačiąja prasme, nėra tik juoda ar balta.
Kad geriau mane suprastumėte, noriu paklausti retorinio klausimo: kas apskritai yra žindymas? Ar tai labiau ryšys, ar maistas? Ar žindymas yra tik tada, kai mama fiziškai prie krūties priglaudusi vaikelį? O tuomet ta mama, kuri maitina nutrauktu pienu, – ar ji žindo, ar ne? O mama, kuri įsivaikina vaikutį, bet nori kurti su juo ryšį ir maitina mišiniu, bet per specialią žindymo sistemą – ji žindo ar ne? Atspalvių tikrai yra, ir nereiškia, kad mama turi pereiti į kurią nors barikadų pusę, nes jų ir neturėtų būti. Turėtume viena kitą palaikyti, o ne teisti dėl pasirinktų sprendimų.
Deja, jei nori sulaukti daugiau dėmesio ar patiktukų paspaudimų, užtenka ką nors užsiminti apie žindymą, ypač ilgalaikį. Tada tikrai sulauksi dėmesio ir patarimų, o ir visi turės savo nuomonę. Tačiau tai yra asmeninis mamos ir vaiko reikalas. Neturėtų taip būti, kad teta Marytė iš 5 aukšto komentuoja ir nurodo, turi mama žindyti ar ne. Kai niekas neklausia, nuo patarimų reikėtų susilaikyti.
Ar tiesa, kad geram, sklandžiam žindymui galima užsiprogramuoti, kaip ir „gimdymui su šypsena“?
Kai mamos laukiasi, jos labai daug galvoja apie gimdymą. Kaip viskas bus, kokie bus sąrėmiai, ar vyras galės dalyvauti, ar rinktis epidurą, o gal gimdyti vonioje? Taip, gimdymas svarbus, jis yra pagrindas, kuris gali lemti žindymo sėkmę. Tačiau susitelkti vien tik į gimdymą nėra apdairu. Kai mažylis gimsta, dažniausiai viskas tik prasideda.
Iki tol sukauptos žinios padės įveikti pirmuosius iššūkius, o ligoninėje dirbantis personalas ir specialistai turėtų nukreipti tinkama linkme. Ypač jei gimdymas vyko Naujagimiui palankioje ligoninėje.
Žindymo įgūdis yra natūralus, tačiau reikia laiko, kol įgundama jį atlikti sėkmingai. Atkaklumas ir kantrybė irgi prie to prisideda. Ar galima save užprogramuoti? Ir taip, ir ne. Jei nėštumas ir gimdymas buvo sklandūs, nėra rimtų sveikatos būklių, – tikėtina, kad žindyti seksis lengviau. Jei yra komplikacijų ar kitų nenumatytų aplinkybių, – šeima gali susidurti su netikėtais iššūkiais.
Žinoma, visų aplinkybių suvaldyti nepavyks, todėl pagrindinis mano patarimas yra šis: kaupti žinias ir domėtis, kaip elgtis įvairiose situacijose. Pavyzdžiui: jei vaikelis atskirtas nuo mamos, kaip nusitraukti priešpienį ir skatinti laktaciją. Arba kaip elgtis, jei žindymas kelia skausmą ir ant spenelių yra kraujuojančių žaizdelių. Kokios žindymo padėtys patogiausios pirmomis dienomis. Arba ar reikia kažką kitaip daryti, jei mažylis gims po cezario operacijos.
Jei visų šių žinių nėra, deja, šeimos gali susidurti su kita medalio puse – nepateisintais lūkesčiais, o tada ir pogimdyminė depresija gali pradėti barbenti į petį. Kur tas vaizdelis, kurį mama įsivaizdavo, kai sėdi krėsle ir atsipalaidavusi mėnesienoje žindo savo kūdikį? Viskas gali būti ne taip sklandu, kaip buvo tikėtasi. Ir nieko tokio. Neužsisklęskite savyje, o ieškokite žindymo pagalbos – daugeliu atvejų dar daug ką galima padaryti, kad galutinis žindymo tikslas būtų pasiektas.
Diana, pati šiuo metu tebežindote 4-ąjį savo vaikelį? Kokia jūsų žindymo patirtis apskritai?
Po pirmojo sūnaus iškilusių nesklandumų toliau kitus vaikus žindyti sekėsi gerai. Tačiau kai atvažiuoju konsultuoti, šeimai nepuolu pasakoti savo asmeninės patirties – juk jiems visai neįdomu, kad aš žindžiau ar tebežindau sėkmingai. Tuo metu norisi perteikti ramybę bei viltį, kad esama galbūt ne tokia sklandi situacija, pasibaigs, ir yra ryški šviesa tunelio gale.
Tiesa, dėl vieno dalyko didelę daugumą moterų galiu kuo puikiausiai užjausti ir suprasti, kaip jos jaučiasi. Kalbu apie mastitą. Per savo žindymo istoriją bene 15 kartų sirgau mastitu. Esu linkusi į gausesnę pieno gamybą, todėl pakanka pagulėti ant vieno šono ar kiek ilgiau nepažindyti – ir užsispaudžia latakėliai. Tačiau tik pajutusi pirmuosius uždegimo simptomus – karščiavimą, galvos skausmą ir kūno drebulį – reaguoju iškart, todėl kol kas dar neprireikė gerti antibiotikų ar patirti kitų komplikacijų.
Kalbant apie žindymo trukmę, man puikiai pažįstamos PSO rekomendacijos (žindyti iki 2 metų ar ilgiau, jei mamai ir vaikui to norisi). Kadangi mano kūno fiziologija lėmė, kad kito vaikelio lauktis pradėdavau, kai žindukliui būdavo apie 2,5 metų, tiek antroji gimusi dukra, tiek trečias sūnus iki tokio amžiaus ir žindė, kol patys nusprendė atsijunkyti. Šiuo metu mažiausias šeimos narys Simeonas, yra 8 mėnesių, tad kiek ilgai jis valgys pienuką, – nuspėti sunku. O paskaičiavus taip ir išeina, kad iš viso žindau arba laukiuosi jau visus 10 metų.
Kokia jūsų nuomonė apie dirbtinį pieno mišinį?
Iš senų laikų atėjusi stigma, kad žindymo konsultantės yra neigiamai nusistačiusios prieš mišinį – jis neva yra nuodas. Nieko panašaus. Yra atvejų, kai dėkoju Dievui, kad turime pieno mišinį, kuris patenkina visus bazinius kūdikio poreikius ir yra lengvai prieinamas. O juk prieš daugiau nei 150 metų didelė dalis mažylių mirdavo dėl viduriavimo, dehidratacijos, higienos ar kitų sanitarinių sąlygų stokos. Viskas, taigi – ir pieno mišinys, turi atsirasti laiku ir vietoje – tinkamai panaudojus, galima išsaugoti net ir ne tokią sklandžią žindymo kelionę.
Kaip pavyzdys – jei reikia mažylį papildomai primaitinti, o mamos pienas šiuo metu dar kūdikio poreikių iki galo nepatenkina, tuomet mišinys puikiai tinka, ypač jei yra prie krūties sumaitinamas per vamzdelį, sistemėlę arba švirkštą.
Kai atvažiuoju konsultuoti, iš tėvų dažnai išgirstu tokią frazę: „Jūs mus tikriausiai barsite, nes…“. Tą akimirką norisi naują šeimą nuraminti, o ne barti. Juk jie stengiasi kaip nors išgyventi ir dėl to imasi įvairiausių būdų, tarp jų ir mišinio. Pirmoji taisyklė, kurią išmoksta žindymo konsultantai: „Gimė vaikas, jį reikia pamaitinti“. Kuo pamaitinti, galime diskutuoti, bet pats faktas – pamaitinti – yra svarbiausias. Todėl tinkamai pakonsultavus labai dažnai daugumą veiksmų galima ištaisyti ir toliau sėkmingai žindyti.
Dėl ko dažniausiai jus pasikviečia jaunos šeimos?
Dažniausiai kreipiamasi, ką tik arba neseniai grįžus su vaikeliu iš ligoninės. Konsultacijoje aptariame priglaudimo technikas, patogias žindymo padėtis, visus kitus rūpimus klausimus – nuo mamos mitybos iki atrūginimo ir mažylio atpylinėjimo.
Būna ir kitokių atvejų, kai vaiko verksmas yra interpretuojamas kaip alkio ar nepasisotinimo ženklas. Žinoma, situacijos skirtingos, todėl svarbu įvertinti visumą, naujagimį pasveriant bei skaičiuojant sauskelnes.
Dar viena nuogąstavimų ir nerimo priežastis, dėl kurios į mane kreipiamasi, – tariamai trūksta pieno arba manoma, kad mamos pienas yra per liesas. Jei dar iš šono yra duodamas klaidingas patarimas – „nusitrauk ir pažiūrėk, kiek turi pieno“, moteriai nusitraukus tik 20 ml gali kilti didelis nusivylimas bei abejonė savo kūnu. Tačiau tai yra tas pats, kas surasti 2 grybus ir sakyti, kad miške nėra grybų. Ar tai sako, kad yra tik tie 2 grybai miške? Tikrai ne, tai tik rodo gebėjimą juos rasti. Taip pat ir dėl pieno nusitraukimo – tai tik parodo įgūdį nusitraukti, bet ne pačią pieno gamybą.
Ar žindymo srityje dar gali būti kokių nors naujovių? Regis, iš kur naujienos, kai anatomija tokia pati, kaip ir prieš šimtą metų?
Vienareikšmiškai – žindymo sritis yra nuolatinėje dinamikoje. Aš, kaip IBCLC konsultantė, norėdama pratęsti sertifikatą, turiu jį atnaujinti kas 5 metus. O tai savaime įpareigoja, kad turimos žinios ir duodami patarimai būtų ne tik paremti mokslu, bet ir pagal naujausias rekomendacijas.
Paskutinis pavyzdys – mastito ir kitų uždegiminių būklių valdymo protokolas. Anksčiau buvo patariama mastito apimtas krūtis agresyviai išmasažuoti, apčiuopiamus guzus spaudyti. Dabar viskas pasikeitė kardinaliai. Esant uždegimui, rekomenduojama žindyti kaip įprastai, papildomai krūties ištuštinti nereikia, nes taip dar labiau būtų skatinama gamyba. Šią situaciją galima palyginti su eismo spūstimi mieste. Mes jo nepanaikinsime, jeigu vis siųsime ir siųsime į tą vietą daugiau automobilių. Tad ką daryti? Tokioje situacijoje veiksmingiausia ant skaudamos krūties vietos dėti vėsų kompresą, žindyti pagal poreikį, pirštais švelniai masažuoti spenelio link. Spausti tik taip, kad nesijaustų skausminga. Esant poreikiui, gerti vaistus nuo karščiavimo ir skausmo. Jei to nepakanka ir po 24 valandų simptomai negerėja, tuomet kreiptis į gydytojus.
Labai linkiu visoms moterims atrasti vidinę ramybę, kai galėtumėte sau pasakyti – taip, kaip (ne)žindau, man yra gerai ir to pakanka. Iki susitikimų!
Neila Ramoškienė, Nuotraukos Foto mamos
