„Jei manęs kas paklaustų, koks mano fetišas, atsakyčiau – būti nėščia. Man ta būsena yra ypatinga, jaučiuosi taip, kaip vaikas, laukiantis Kalėdų. Kiekvieno vaikelio gimimas yra ir stebuklas, ir dovana,“ – sako 5 vaikų mama Izabela Stankevičienė. Izabela dar labai jauna, jai tik 31 metai, o nėštumų patirtis didžiulė. Jos profesija – sporto mitybos specialistė, dabar save vadina holistine mentore, nes požiūris į kūną yra kur kas platesnis, negu tik valgyti sveikai. Esi sveikas, energingas ir laimingas tada, kai išgirsti, ką sako tavo kūnas.
O Izabela į savo kūną įsiklauso atidžiai, ir kūnas nėštumo metu leidžia peržengti daugybę stereotipinių ribų – net maudytis eketėje ir per dieną nueiti 40 000 žingsnių. Apie ekstremalias patirtis pasakoja pati Izabela.
Gyvenimo planuose vaikų nebuvo…
Mes su vyru Almantu esame daugiavaikiai tėvai. Bet iki tol, kol sutikau savo vyrą, aš apskritai neplanavau turėti vaikų. Maniau, kad savo energiją nukreipsiu į sportą, keliones, karjerą, o ne į šeimą. Ir tada sutikau Almantą – žmogų, kuris labai empatiškas ir nebijo verkti, jeigu kas sugraudina širdį. Kartą aš jam pasakojau istoriją ir pamačiau jo akyse ašaras. Man tai buvo taip nauja, nes dažnai girdėdavau frazę, kad vyrai neverkia. O į mano gyvenimą atėjo vyras, kuris nesigėdija ašarų. Man tai buvo nuostabu, supratau, kad su juo aš noriu kurti gyvenimą. Esu karšto būdo moteris – labai emocionali ir impulsyvi, o jis – kaip tekantis vanduo, kuris leidžia man būti savimi ir yra tas krantas, į kurį visada galiu sugrįžti.
Pirmasis gimdymas – ekstremalus
Praėjus metams po mūsų pažinties, aš pradėjau lauktis pirmosios dukrytės Jonės. Didesnio stebuklo nebuvau patyrusi! Tai buvo magiškiausia akimirka, kai stoviu prieš veidrodį vonios kambaryje ir matau nėštumo testą, kuris rodo kažkokį mažytį vaiduoklį. Intuityviai jaučiau, kad manyje kažkas jau gyvena. Pirma mintis, kuri atėjo: dabar aš galiu viską, nuo šios dienos gyvenu ne tik dėl savęs, bet ir dėl to žmogaus, kuris atkeliauja. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad įvardinti labai sudėtinga. Pirmasis nėštumas buvo nauja patirtis, nelabai žinojau, kas turi vykti, ir nelabai gilinausi – galvojau, tegul viskas vyksta savaime. Nedalyvavau ir mamų forumuose.
Pirmojo nėštumo metu priaugau labai daug svorio. Pasiekiau beveik 100 kilogramų ribą, o prieš nėštumą svėriau apie 75 kilogramus. (Nebuvau labai smulki ir prieš pastodama, turėjau šiek tiek emocinio antsvorio). Nėštumo pabaigoje man buvo diagnozuota sunki preeklampsija. Gimdžiau 42-ąją savaitę. Pamenu vieną momentą: guliu ant gimdymo stalo, bet jokia gimdymo veikla nevyksta, net ir suleidus skatinamųjų vaistų. Gulėdama suvokiu, kad po truputį jau iškeliauju. O vyras pasakojo iš savo perspektyvos, kad tą momentą matė gulintį mano fizinį kūną, kuriame manęs tarsi jau nebebuvo. Tai pats klaikiausias jausmas, koks gali būti. Vieną momentą aš pajaučiau, kad nebegaliu viso to kontroliuoti, visko, kas vyksta čia – aš pasiduodu. Ir jei turiu iškeliauti, mano dukra liks su pačiu nuostabiausiu tėčiu pasaulyje. Ir pasijaučiau tokia saugi, ramut ramutėlė. Ir tuo momentu gydytojai apsisprendė skubiai operuoti.
Aš išgyvenau, o pabudusi reanimacijoje mačiau skaisčiai šviečiančią saulę, nors personalas sakė, kad reanimacijoje apskritai langų nėra, saulės matyti aš negalėjau. Suvokiau, kad gavau progą gyventi ir tarsi gimti iš naujo. Esu girdėjusi ir iš kitų moterų, kad po gimdymo jos jaučiasi, tarsi būtų pagimdžiusios ir pačios save. Su Jonės gimimu aš užgimiau kaip mama. Man tada buvo 22 metai. Pamenu, kad pirmas paras vyras keitė dukrytei sauskelnes, rūpinosi mumis abiem, kol aš atsistojau ant kojų. Aš jį įsimylėjau iš naujo. O gijau tikrai sunkiai. Ir jaučiausi, ir atrodžiau, tarsi man būtų 90 metų. Kai mano teta atėjo pasveikinti, atidarė duris – ir vėl jas uždarė, nenorėjo man rodyti savo emocijų, jai nepakeliama buvo matyti mane tokią suvargusią, ištinusią, nepanašią į save.
Antrasis nėštumas ir antrasis cezaris
Nors pirmoji motinystės patirtis buvo nelengva, po 10 mėnesių aš vėl pastojau. Suvokusi, kad pradedu lauktis, be galo džiaugiausi. Man nėštumas yra pati magiškiausia būsena. Tik pagalvojau, o kaip pasakyti vyrui, jis juk tikriausiai labai išsigąs? Jis iš tiesų išsigando, bet buvome jauni, tikėjome, kad komplikacijos nebepasikartos. Tuo metu mes gyvenome Radviliškyje. Kai suėjo 37 nėštumo savaitės, intuityviai pajaučiau, kad dabar iškart turiu važiuoti į ligoninę, ir ne į artimiausius Šiaulius, o į Kauno klinikas. Gydytojai vėl pastebėjo padidėjusį kraujospūdį ir diagnozavo preemklampsiją. Mane paguldė į skyrių, o kai kitą rytą kėliausi iš ligoninės lovos, pajutau, tarsi kas būtų plaktuku kirtęs per galvą. Kritau atgal į lovą ir daugiau nieko nebeatsimenu. Kai pabudau su prijungtais kateteriais, pasakė, kad turiu ruoštis, nes šiandien gimdysiu. Kūdikis jau buvo išnešiotas, bet vis tiek gimdymas kiek per ankstyvas. Viskas įvyko staigiai, galiu dėkoti tik savo intuicijai, kuri mane išgelbėjo, – kažkoks vidinis balsas man pasakė, kad turiu skubiai vykti į Kauną. Gydytojai pranešė mano vyrui, kad gimdysiu šiandien. Jis sėdo į automobilį ir iškart išvyko pas mane, tad dar suspėjo į operaciją. Bet iš to streso nepastebėjo, kad atvažiavo į Kauną automobiliu be numerių. Tuo metu turėjome automobilių verslą, jis sėdo į pirmą pasitaikiusį automobilį ir išvažiavo, pamiršęs uždėti numerius.
Po antros cezario operacijos atsigavau kur kas lengviau – po kokių 6 valandų aš jau vaikščiojau. Kitą dieną tyliai ramiai, nieko nesakydama vyrui, išėjau pasivaikščioti į parduotuvę. Man juk svarbu eksperimentuoti, patikrinti savo galimybes! Ir buvo viskas gerai, grįžau su maišeliu pirkinių, o Almantas nusijuokė: „Žinojau, kad gyvenu su beprote, bet kad su tokia!“ Penkias paras mes gyvenome atskiroje palatoje, ir dukrytė buvo su mumis, mums buvo svarbu, kad ir ji priimtų naująjį šeimos narį.
Gimus Joriui, pradėjau aktyviai studijuoti žmogaus kūno galimybes. Pradėjau eksperimentuoti su savo kūnu, ką jis gali, kas jam tinka? Pradėjau bėgioti. Ir svoris nuo 100 kilogramų nėštumo metu nukrito iki 56 kilogramų. Kad man tinka bėgimas, atradau visai atsitiktinai. Po antrojo gimdymo praėjus trims mėnesiams, nuėjau į sporto klubą ir užlipau ant bėgimo takelio. Ir įsimylėjau bėgimą! Pradėjau ne tik bėgioti kasdien, bet ir dalyvauti bėgimo varžybose, nors mokykloje nebuvau nei bėgikė, nei sportininkė. Kai bėgdavau, visą savo energiją atiduodavau tam procesui ir neretai varžybose atbėgdavau pirma. Paskui sporto klubą pakeičiau treniruotėmis gryname ore, bėgdavau gamtoje. Mano treniruotės vykdavo su vaikais – vaikai būdavo vietoje svarmenų. Arba susodindavau juos į vežimėlį ir bėgdavau stumdama. Supratau, jei man tik tiek tereikėjo, kad išjudėčiau, vadinasi, kiekvienas žmogus turi savo „cinkelį“, kurį pajudinęs, gali išlaisvinti savo galią.
Trečiasis gimdymas jau Vilniuje
Gyvendama Radviliškyje svajojau, kaip būtų gerai, jei turėčiau nors mažiausią studiją, kad galėčiau dirbti ir įkvėpti žmones pokyčiams. Ir tada likimas mums pamėtėjo šansą persikelti gyventi į Vilnių. Pradėjau dirbti net trijuose sporto klubuose. Iš pradžių kaip sporto mitybos specialistė, o paskui – kaip holistinė mentorė. Kai Joriui buvo kiek daugiau nei metukai, pradėjau lauktis trečiąkart.
Vėl beprotiškai apsidžiaugiau! Paraleliai su darbine veikla ir vaikų auginimu daug sportavau. Šįkart tikėjau, kad preemklampsija nepasikartos, nes po Jorio gimimo buvau sau pasakiusi: daugiau jokių ligų, nuo šiol viskas bus taip, kaip noriu aš.
Kadangi du pirmieji mano gimdymai buvo cezario operacijos, gydytojai nusprendė operuoti ir trečiąkart. Šįkart ir gimdymas, ir atsigavimo procesas vyko labai sklandžiai. Po dviejų ar trijų savaičių pradėjau sportuoti.
Ketvirtas pametinukas
O ketvirtas sūnus Junus pasibeldė, kai Joringiui suėjo metukai. Joringį dar maitinau, kai vėl pradėjau lauktis. Šitas nėštumas buvo ypatingas, nes Lietuvoje su vaikais buvau likusi viena, vyras turėjo darbo kontraktą Islandijoje. Pamenu, iki darželio Vilniuje buvo 6 kilometrai, aš nevairavau, tai eidavome, tiksliau – bėgdavome, pėsčiomis. Užsisodindavau Joringį ant nugaros, o kiti du bėgte, ir visi keliaujame. Juokiausi, kai kartą Joris pasidžiaugė: „Kaip gerai, kad mes gyvename šalia darželio“. Jam tie 6 kilometrai atrodė labai arti. Vaikai greitai plečia komforto ribas, jie noriai bėga, jie galvoja, kad tai norma, – juk nežino, kad gali būti kitaip.
Nesijaučiau pavargusi ar nelaiminga, kai daug judi, kai sportuoji, gerėja kraujotaka ir gaminasi laimės hormonai. Tada dukrytei buvo 6 metai, ji bėgiodavo su manimi kasdien po 4–6 kilometrus. Mano žingsnių istorija rodo, kad ketvirtojo nėštumo metu kasdien nueidavau daugiau kaip 20 000 žingsnių kiekvieną dieną. O būdavo dienų, kai nueidavau ir 50 000 žingsnių. Gyvenau disciplinuotai – keldavausi 5 valandą ryto, eidavau miegoti 8 valandą vakaro. Ir viską spėdavau – ir vaikais pasirūpinti, ir namai būdavo sutvarkyti, ir dar su darbo projektais dirbdavau. Tačiau dienotvarkėje viskas būdavo iki mažiausių smulkmenų suplanuota. Aš iki šiol esu dėkinga likimui, kad dėl tos vyro komandiruotės gavau galimybę suvokti, kur mano pačios ribos.
Mums gimė ketvirtasis vaikelis – Junus. Jo vardą aš sužinojau nėštumo metu, o reikšmė labai prasminga – tai gyvybinė energija. Po cezario labai greitai atsistojau ant kojų, o praėjus dviem savaitėms, jau bėgiojau ir maitinau krūtimi abu mažuosius – Joringį ir Junų.
Penktasis cezaris, kurio nerasite jokiuose vadovėliuose
Kai Junui buvo kiek daugiau nei metukai, prieš Naujuosius išvažiavome į Nidą. Pamenu, vaikštinėjome palei marias, man iš dešinės – visa šeima, o man kažko trūksta, lyg vienas vaikas būtų pasimetęs. Ir staiga kairiame delne pajaučiu spustelėjimą. Man net kūnas nutirpo, pasirodė, lyg kažkas atkeliauja, ko man trūksta. Vyras apstulbo: taip greitai dar vienas vaikelis? Nėštumo testai dar nieko nerodė, bet po kelių dienų ir jis pajautė tą patį. Po dviejų savaičių jau ir testai parodė teigiamą rezultatą.
Šįkart klausiau savo kūno, kas jam tinka, ir maudžiausi lediniame vandenyje. Pamenu, kaip žiemą jūroje įbridau į bangas, o iš paskos ir vaikai, nusimetę drabužėlius. Jų neraginu ir neliepiu grūdintis, bet ir nedraudžiu, jei patys nori daryti tai, ką darome mes. Laukdamasi penktojo vaikelio, Joakimo, maudžiausi beveik iki pat gimdymo. Nuostabus jausmas panirti į upę ar ežerą visu kūnu, pabūti porą minučių ir išnirti iš šalčio su didžiule energija. Iki pat gimdymo ir bėgiojau, nustojau sportuoti tik likus kokioms 5 dienoms iki numatytos cezario datos.
Joakimo gimdymas buvo išvis unikalus: vos po operacijos pajaučiau, kaip atitirpinėja kojos, paprašiau keltis. Po operacijos praėjus dviem valandoms, aš jau vaikštinėjau koridoriumi, o operavę gydytojai buvo be žado: „Juk jus ką tik operavome!“ Gydytojams tai buvo visiškai nauja, jie praktikoje nieko panašaus nematę. Viena akušerė pasakė: „Jūsų požiūris toks, kad mums neįmanoma jo suvokti.“ O geriausia penktojo gimdymo dalis tai, kad aš į namus grįžau po 24 valandų. Pasirašiau dokumentą, kad visa atsakomybė tenka man, ir išvažiavau namo. O po trijų dienų mes su šeima jau ilsėjomės Druskininkuose. Po penktojo gimdymo praėjus savaitei, nubėgau pirmuosius 6 kilometrus. O po mėnesio su dukryte dalyvavome varžybose, ji savo amžiaus grupėje nubėgo pirma, o aš tarp suaugusiųjų likau ketvirta.
Man fizinis aktyvumas nėra kažkokia bausmė, atvirkščiai – tai atsidėkojimas kūnui, kad jis toks nuostabus ir išnešiojo naują gyvybę.
Laimės akimirkos, turint didelę šeimą
Galbūt daug kas, perskaitę šias eilutes, pagalvos, kad taip gyventi labai sunku. Bet gimus vaikams būna sunku dėl to, kad sproginėja mūsų ego. Reikia išmokti būti tėvais, išmokti priimti kito žmogaus atėjimą į tavo gyvenimą. Ir nepamiršti savo poreikių. Kai jaučiuosi išsekusi, vyras lieka su vaikais, o aš kelioms dienoms išvykstu į kelionę ar į kurortą pailsėti. Man to reikia, sąžinė visai dėl to negraužia. Daug kalbamės su vyru, kaip mes jaučiamės, ko norėtume, kokie mūsų poreikiai, kartais bekalbėdami ir apsiverkiame, bet paskui išsikalbėjus visada būna lengviau. Su vyru susilaukusi penkių vaikų, aš jį dar labiau myliu negu pažinties pradžioje. Myliu už tai, kad jis toks kantrus ir rūpestingas. Mes niekada neturėjome auklių ar močiučių pagalbininkių, savo vaikus auginame patys.
O žinote, kokios akimirkos būna pačios saldžiausios? Kai einame gatve su visais penkiais vaikais, ir žmonės nustebę pagarbiai palydi akimis. Dažnai pasako komplimentą. Kaip smagu kartais pusryčiauti ne namuose, pakeisti erdvę! Mes išsirenkame vietą kokiame nors viešbutyje ir anksti ryte einame pusryčiauti. Valgome daug ir ilgai, šeimos pusryčiai gali tęstis ir pusantros valandos. Susėdę prie stalo, visada padėkojame už maistą ir šypsomės, kalbamės, bendraujame. Kai kas sako, kad turėti daug vaikų – tai pašaukimas. Aš manau, kad jis duotas tikrai ne visiems. Ir pati nežinojau, kad turiu tokį pašaukimą, kol netapau mama. Man patinka žodis „tarnauti“. Gali tarnauti bendruomenei, savo šeimai, savo kūnui ar savo sielai. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir atsakomybė.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
