Miglės tėvams likimas atsiuntė neįtikėtiną staigmeną. Dvi dukros ištekėjo už indų tautybės vyrų, nors viena savąjį sutiko Danijoje, kita – Prancūzijoje. Jau gimė 3 indiško kraujo anūkai, kurie, kaip šeimos dabar juokauja, galės per atostogas kartu skraidyti į kitų senelių tėvynę.
Su verslo konsultante Migle Kapoor kalbamės apie egzotišką meilės istoriją, vyrą Amideep Singh Kapoor ir dukrelę Kairą.
Indas, bet ne toks, kaip filmuose
Išgirdus apie lietuvaitės ir indo meilę, iškart kyla asociacijos – tai kažkas egzotiško, spalvingo, kaip filmuose. Iš tiesų Miglės ir Amideep (vadinamo Ami) meilė užgimė tipiškomis aplinkybėmis – jiedu susitiko studijuodami Prancūzijoje. Abiem tai buvo verslo ir ekonomikos magistro studijos, o pastebėjo vienas kitą ne per paskaitas, o bendrabučio vakarėlio metu.
Įvykiai klostėsi labai greitai. Nuo pažinties buvo praėję vos pora mėnesių, kai porelė sėdėjo Prancūzijos pajūry ir svarstė savo bendrą likimą, o kas toliau? Mat už mėnesio Ami turėjo grįžti atgal į Indiją ir reikėjo čia ir dabar apsispręsti – ar jiedu nori būti kartu. Jeigu taip, yra vienintelis kelias: jie turi susituokti ir persikelti gyventi į Indiją.
Miglė pasakė taip.
Indijos pasimatavimas
Kaip tik tuo metu vyko Ami brolio vestuvės, kurios buvo gera proga Miglei susipažinti su Indijos kultūra bei būsimo vyro šeima. Į puotą vyko daug Ami draugų, todėl jo tėvai nelabai suprato, kad Miglė yra atvykusi į savotišką žvalgybą.
„Tėvams pasakyti, kad Ami pats susirado žmoną, – jau vien tai Indijoje iššūkis! Juk tai šalis, kur iki šiol tėvai padeda išsirinkti partnerį. Ir Ami turėjo jam numatytų būsimų žmonų. Tiesa, vyro šeima yra sikhų tikėjimo, jų požiūris kiek laisvesnis“, – pasakoja Miglė. Iki šiol pati stebisi, kaip jaukiai ir saugiai pasijuto Indijoje, – nebuvo nei keista, nei baisu, viskas tiko. Pasak moters, šis kritinio mąstymo nebuvimas, matyt, kilo iš begalinio įsimylėjimo ir, žinoma, jaunystės. Niekas neatbaidė! „Dabar, kai gyvenimas jau sukurtas, aš viską vertinu atidžiai. O tuomet man viskas, absoliučiai viskas buvo faina“, – juokiasi moteris. Tiesa, ji nebuvo nė kiek emociškai priklausoma nuo šios paslaptingos šalies – apie Indiją žinojo tiek, kiek mokėsi per istorijos pamokas.
Tėvams šokas, bet ne pirmas kartas
Laukė įdomioji dalis – tėvų ir artimųjų informavimas, kad Miglė ir Ami norės gyventi kartu. Po kelių mėnesių Miglė vėl skrido į Indiją, kur įvyko oficialios piršlybos, buvo nustatyta vestuvių data.
Kaip reagavo į tokią lemtį Miglės tėvai? Pabandykite įsivaizduoti patys. Miglės sesuo irgi ištekėjusi už indo, su kuriuo susipažino gyvendama ir dirbdama Danijoje, – jis buvo darbo kolega. Miglės tėvai juokiasi, kad posakiai „ant to paties grėblio du kartus neužlipsi“, „į tą pačią upę du kartus neįbrisi“ ar „bomba du kartus nenukris į tą pačią vietą“ – paneigti. Sesuo augina du mažus vaikučius.
Nors sesių vyrai iš tos pačios šalies, jiedu gali susikalbėti tik angliškai, nes yra kilę iš skirtingų Indijos regionų, kur skiriasi ne tik papročiai, bet ir kalba.
Vestuvės Indijoje ir Lietuvoje
Grįžkime prie Miglės ir Ami istorijos. Kaip dažniausiai būna, vyko dvejos vestuvės, abiejose šalyse pagal savus papročius. Pirmosios buvo Lietuvoje, čia iš Indijos atvyko tik Ami tėvai. Pora tuokėsi bažnyčioje. Po kelių mėnesių abu išskrido į Indiją, nutarę šioje šalyje kurį laiką gyventi, – ten atšventė ir indiškas vestuves.
Miglė net neįsivaizdavo, kokios bus jos indiškos vestuvės, nes buvo atsakinga tik už suknelę ir savo įvaizdį. Kitkuo rūpinosi Ami šeima. Vestuvėse dalyvavo 1500 žmonių, viskas vyko lauke, krepšinio aikštelėje, kur buvo sustatyti stalai. „3–4 dienos praėjo be miego, tik rūpinantis svečiais, kurių kiekvieną reikėjo išklausyti ir priimti sveikinimus. Bene visus svečius mačiau pirmą kartą gyvenime“, – prisimena Miglė.
Iš Lietuvos į Indiją vyko 30 žmonių. Už vestuves Indijoje pagal papročius moka žmonos pusė. Šį kartą, kadangi dauguma svečių buvo indai, apmokėjo jaunikio tėvai. Lietuvoje svečiai neša vokeliuose pinigus, o ten labiau įprasta dovanoti auksą. Figūrėlės, papuošalai, tiesiog monetos. Žinoma, neša ir pinigus, tik nesureikšmindami sumos.
„Kadangi vestuvėse paprastai dalyvauja daugiau kaip 1000 svečių, tai kokie nors vyro pusbrolio žmonos draugai gali į voką įdėti 15 eurų, ir tai bus normalu. Žinoma, bus tokių, kurie atneš šimtus. Daug svarbiau už sumą jiems yra linkėjimas, palaiminimas. Indijoje per vestuves jaunieji svečiams įteikia atgalines dovanas, todėl kartais atgalinė dovana būna didesnė nei ta, kurią jaunieji gavo iš svečių“, – pasakoja Miglė.
Ami Lietuvoje
Po vestuvių šeima kelerius metus gyveno Indijoje. Keliavo po šalį, Ami dirbo šeimos versle, Miglė – nuotoliu. Vėliau apsigyveno Lietuvoje. Didysis iniciatorius likti Lietuvoje kuo ilgiau buvo Ami. Ir štai, jau 7 metus šeima gyvena čia. Ami Lietuvoje puikiai jaučiasi, greitai išmoko lietuvių kalbą. Dėjo pastangas, kad adaptuotųsi, ir dabar Vilniaus gatvėse sutinka daugiau pažįstamų negu Miglė. Indas Lietuvoje sukūrė išskirtinių kelionių į Indiją verslą (@indiamitravel) – lydi grupes, rodo šalies grožybes, o ne baisybes, kaip esame įpratę, ir apie viską pasakoja lietuviškai. Jo grupės turistai mato prabangią ir pažangią šalį, o ne tik lūšnynus ar alkanus žmones, kurie valgo bananus nusiskynę nuo medžio. „Indijoje yra ne tik skurdo, bet ir tokio lygio viešbučių, kurių prabangos niekas pasaulyje negali atkartoti“, – sako Miglė. Ji irgi plėtoja savo verslą, konsultuoja pradedančius paslaugų teikimo veiklą.
Ami Lietuvoje pasigenda tik saulės, bet tada galima tiesiog sėsti į lėktuvą ir skirsti pasišildyti į Indiją. „Indija nėra taip toli, kaip visiems atrodo. Per kelionę aš spėju pažiūrėti du Bolivudo filmus. Kelionė su persėdimu trunka 12–13 valandų. Įsėdęs Varšuvoje, po 10 valandų jau leidiesi Delyje. Suskraidyti pirmyn atgal kainuoja 600–800 eurų, tai nėra kosminės sumos“, – pasakoja Miglė.
Močiutė iš Indijos
Po10 metų santuokos Miglė ir Ami susilaukė Kairos.
Ami tėvai yra šiuolaikiški ir kartą per metus stengiasi atvykti į Lietuvą aplankyti sūnaus, o kai gimė anūkė, atskubėjo nedelsdami.
„Indijos mamoms yra be galo svarbu padėti vaikams, o ypač gimus anūkams. Ami mama Lietuvoje gyveno mėnesį, kad kasdien galėtų padėti. Nors mano mama buvo šalia, Ami mama vis tiek jautė pareigą atvykti į pagalbą. Indijoje yra tradicija, kad 40 dienų po gimdymo moteris ne tik kad niekur neina, bet ir nieko nedaro“, – sako Miglė.
Ar anyta nenustebino indiškais burtais ir kūdikių auginimo keistenybėmis? Pasak Miglės, visi anytos pasiūlyti dalykai buvo priimtini, nes daromi gražiu tikslu – apsaugoti nuo blogų akių. Vienas iš papročių – kai vaikutis verkia ar blogai jaučiasi, reikia paimti į saują druskos ir 7 kartus apsukti ranka ratą apie vaikutį sakant tam tikrus žodžius, paskui druską išmesti. Dar vienas paprotys – ant galvytės uždėti juodą tašką (paprastu akių pieštuku) – nuo nužiūrėjimo. Įprasta vaikutį kiekvieną dieną masažuoti, tai ir darydavo močiutė iš Indijos.
Kadangi nuo Miglės ir Ani vestuvių praėjo 10 metų, šeima nutarė iškelti dar vienas vestuves, bet jau tokias, kokių nori patys. Šis renginys bus 2024 metų spalio mėnesį, jame dalyvaus kuriai tuo metu bus jau metukai.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Sunny Photo ir asmeninio albumo
Akimirkos iš vestuvių Indijoje:
Susiję straipsniai
