Žurnalo konsultantė, Suzuki dėstytoja dr. Dėja Aukštkalnytė neseniai keliavo po Indiją, o prieš kelionę gavo „Mamos žurnalo“ užduotį – surinkti kuo daugiau įspūdžių, kaip ten gyvena vaikai.
Pasiruošimas kelionei – ilgas
Piligriminės (o gal tiesiog komercinės?) kelionės į Indiją, pradėtos organizuoti vos ne nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės dienų, yra visiems prieinamos ir jau kiek išėjusios iš mados. Žemiška ir praktiška lietuvio dvasia nerado atgaivos laisvųjų narkotikų rojumi vadinamuose Goa paplūdimiuose ar išpuoselėtuose Svamio Vivekanandos ašramuose, o kūną labiau traukia ūkanoti Albiono ar atšiauriosios Norvegijos krantai nei dulkėtas Delio karštis. Tad ir man kelionė į Indiją buvo daugiau priverstinis negu išsvajotas malonumas: teko aplankyti Agros universitete studijuojančią dukrą. Vienintelis tinkamas laikas kur nors tolėliau išvykti žiemą – kalėdinės atostogos, kurias pradėjau planuoti rugsėjo mėnesį.
Vykstant į Indiją individualiai, reikėtų nepamiršti kelių praktinių dalykų: bent kiek pigesni lėktuvo bilietai perkami ne paskutinę minutę, skiepai nuo egzotinių ligų leidžiami mėnesio ir pusmečio laikotarpiu, dėl vizos reikia kreiptis prieš mėnesį, jau nusipirkus lėktuvo bilietus. Informaciją šiais klausimais teikia Indijos centras – prekybos rūmai (IBCC) Vilniuje.
Bilietais apsirūpinau dar rudenį, už normalią (bet ne minimalią, jei tokių būna) kainą – 800 Eur. Skųstis, kad skrydžio maršrutas – tikra vietovių mišrainė, būtų neteisinga, nes avialinijoms iš Lietuvos apsimokantys reisai siekia tik Londoną.
Taigi į priekį skridau maršrutu Vilnius–N.Delis su persėdimu Amsterdame, atgal N.Delis–Vilnius su persėdimais Paryžiuje ir Rygoje. Laiko sąnaudos – maždaug po parą kelionei, skaičiuojant „nuo slenksčio iki slenksčio“.
Patikra oro uostuose
Gal mano apdairumas būna perdėtas, bet visada stengiuosi atvykti į oro uostą bent prieš 2 val. Šį kartą tik punktualumas išgelbėjo mano šveicarišką peiliuką, kurį neapdairiai įsidėjau į rankinį bagažą. Grįžtant Paryžiuje buvo ypač sustiprinta apsauga, tai per kontrolės punktus buvau varoma 3 kartus, rankinukas iškratytas iki pamušalo, o nuo jo nukrapštyti kažkokių cheminių medžiagų mėginiai. Pasidarė gaila apsaugos komandos, kai po tokio kruopštaus darbo jie niekaip negalėjo įrodyti mano įtartinų santykių su Goa (ar teroristais?), kurioje, beje, ir nebuvau.
Bagažas
Pasiklioviau dukros nuojauta suorganizuoti mums turiningas Kalėdų atostogas. Vienintelis jos įspėjimas buvo neimti šortų – žiema ir Indijoje žiema! Todėl mano bagažą be lauktuvių išbadėjusiems studentams sudarė: medvilninės kelnės, dveji marškinėliai (vieneriais per daug, nes jų nė karto neapsivilkau), „išeiginė eilutė“ – pėdkelnės ir ploniausias turėtas sijonukas, medvilninė skara, atsarginių apatinių komplektas, naktiniai, basutės. Lietuviškus žieminius drabužius dėvėjau „ant savęs“, storiausias iš jų buvo striukė. Oro linijos leido vežtis net 25 kg, bet drabužiai visada užima pačią nereikšmingiausią mano bagažo dalį, nes: 1) nekeliauju kruiziniais laineriais; 2) visada įdomiau apsipirkti kitoje šalyje, jeigu tai ne Šveicarija. O Indijos tekstilė žinoma visame pasaulyje, todėl numaniau, kad didelių trukdžių nepatirsiu. Taip ir buvo. Šortai teoriškai būtų pravertę, bet juos Indijoje dėvi tik išprotėjusios turistės turistinėse vietose, vaikščiodamos bandoje su tokiais pat išprotėjusiais, tuo tarpu vietinio padorumo normos reikalauja dengti kojas ir – kažkodėl – alkūnes. Tad rankovių ilgis – ne smulkmena! Kaip ir oro temperatūra.
Indijos klimatas gali būti ir atšiaurus
Delis – Indijos šiaurė, kaip ir Agra, tai ypač pabrėždavo vietiniai. +14°C naktimis – šiurpinantis šaltis, nuo kurio gelbsti tik karšta arbata. Bet šiurpą kelia objektyvios priežastys: indiški namai neturi ne tik centrinio, bet ir jokio šildymo sistemos ir yra pritaikyti vasaros karščiui. Todėl cementinės grindys, sudrėkusi patalynė ir šaltas vanduo duše (juk bakelis ant stogo neprikaito) verčia miegoti bent šiek tiek apsirengus. Tiesa, geresniuose viešbučiuose galima rinktis kambarius su oro kondicionieriumi, jeigu norite „pripūsti“ temperatūrą iki kokių 24°C, tačiau vis tiek jų funkcija bus pūsti, o ne šildyti. Dieną kambariai lieka priplėkę ir vėsūs, užtat gatvėje galima atsigauti – tie patys 24°C garantuoti. Jeigu gruodžio–sausio mėnesiais keliausite nutrintu maršrutu „Delis – Varanasis – Agra“, galite apsirūpinti ir akiniais nuo saulės, nes lietaus sezonas prasidės tik birželio mėnesį.
Kelios paros traukinyje
Su dukra susitikome Delyje, gražiąsias jo vietas aplankėme per dvi dienas (negražiąsias – irgi) ir traukiniu per naktį nuvažiavome į Varanasį. Ten apsistojome trims dienoms, vėl naktį parkeliavome į Delį ir tą patį rytą sėdome į traukinį dviems paroms: kalėdinė kelionė, pasirodo, turėjo siekti Keralą, Indijos pietų valstiją, įžymią savo džiunglėmis, susisiekiančiais gėlo vandens ežerais, Arabijos jūros paplūdimiais ir portugališka (!) architektūra. O jeigu jau esame pietuose, tai kaip nepasiekti paties piečiausio Indijos taško, Kanya Kumari miesto, esančio Tamil Nadu valstijoje?
Daugiau nei savaitę pasidžiaugus +35°C karščiu ir susipažinus su Indijos pietų kurortais, vėl laukė 2 dienų kelionė traukiniu į Agrą. Dviejų dienų aplankyti populiariausiems Indijoje kultūros paminklams – Tadž Machalui ir Agros fortui – pakanka, todėl po paskutinio apsilankymo turgeliuose visai ramia širdimi epinę kelionę po Indiją baigiau. Įspūdžiai tokie ryškūs, kad Indijos reminesencijos kyla visiškai netikėtose situacijose: pavyzdžiui, kertant salotas picerijoje.
Mažieji indai
Susipažinimas su mažaisiais indais prasidėjo ne iš karto: turint omenyje, kad populiacija siekia milijardą du šimtus milijonų gyventojų, vaikų skaičius lėktuve buvo neįtikėtinai mažas. Taip pat ir traukiniuose. Išvada: vaikai sėdi pririšti prie gyvenamosios vietos, o keliavimas – suaugusiųjų reikalas. Nors ir pastarieji nėra mobilūs dažniausiai dėl finansų stokos.
Išskyrus vieną iš karto į akis kritusią išimtį: elgetaujančios moterys ypač mėgsta laikyti ant rankų kūdikius. Didesnieji (nuo 4–5 metų) elgetavimo meną įvaldę ypač meistriškai, ir juos nuvyti nuo turisto geba tik neapsikentę vietiniai. Indijoje liesti kitą žmogų yra nepriimtina, tačiau vaikai stveria potencialias aukas už drabužių arba pinasi po kojomis, barškindami tuščia metaline lėkštele. Beje, davus elgetoms maisto, jie neatrodo sužavėti, visai kaip ir Lietuvoje. Tik jie turi tam svaresnį pagrindą: kasdien galima gauti maisto prie šventyklų. Vietinių nuomone, surinkti pinigai atitenka gerai organizuotoms mafijos struktūroms arba narkotikams.
Blogesne nacionalinio sporto dalimi tapęs mažų ir senų indų įprotis kažko kaulinti iš užsieniečių. Viduriniojo amžiaus atstovai jumis užsiims rimčiau: bandydami ką nors parduoti. Žodžiu, glaudus kontaktas su vietiniais prasideda nuo pirmo žingsnio iš viešbučio. Jeigu esate itin jautrios sielos, niekur neikite. Vidutiniškai jautrūs turi įjungti abejingumo bėgį. Pagaliau niekur nesusidursite su agresija: nežiūrėsite į juos – jie atstos, neduosite nieko – nelydės smerkiančiu žvilgsniu. Galima sakyti, elgetavimas Indijoje yra toks pat tingus, vangus ir neįpareigojantis kaip bet kuris kitas indiškas darbas.
Jie irgi eina į mokyklą!
Iš esmės elgetaujančių vaikų nėra daug, jie tik labiau pastebimi kaip vietinio etnoso dalis. Daugiausia vaikų yra mokyklose.
Ypač daug jų gatvėse apie pirmą ir ketvirtą valandą dienos – per pietų pertrauką ir pasibaigus pamokoms. Privalomas mokslas kiekvieną įpareigoja lankyti mokyklą nuo 5 iki 15 metų, valstybinis švietimas prieinamas visiems. Jis yra ne tik nemokamas, bet ir šelpiamas: vaikai gauna uniformas, vadovėlius, būtinas rašymo priemones bei pietus. Ir net tokiomis sąlygomis daugelis tėvų peikia valstybines mokyklas ir pasiruošę už viską patys mokėti privačiose.
Uniformos – bent jau mergaičių – daug kuklesnės negu tradiciniai sariai. Jas sudaro viršutiniai ilgi marškiniai ir prie jų priderintos platesnės kelnės (šį kostiumą vietiniai vadina pundžabiu). Berniukų marškiniai ir kelnės vakarietiško kostiumo stiliaus. Visų vienodas kirpimas, vienodos apdailos detalės. Mergaitės jau nuo vaikystės nešioja auksinius papuošalus, ypač mėgstami auskarai. Bet eidami ir pareidami iš mokyklos vaikai atrodo vienodai, tik skirtingų mokyklų uniformų spalvos skiriasi. Kadangi vaikų į gatvę pasipila daug, po pamokų jie atrodo kaip taiki demonstracija.
Jokio skirtumo tarp mūsų ir indų mokinukų nepastebėjau, išskyrus kiekį. Visi jie judrūs, linksmi, užsieniečius nužiūrinėja smalsiai. Patys drąsiausi, pasiųsti iš būrio, bando pasikalbėti angliškai. Nors anglų kalba – viena iš valstybinių kalbų, kaip ir hindi, ji mokyklos lygmeniu vartojama be ypatingo intereso, todėl gana prasta. Interesas kyla vyresnėse klasėse, kai rengiamasi stoti į koledžus (gerų ir ne tokių gerų koledžų reitingavimas turi didelę reikšmę) arba… eiti prekiauti gatvėje.
Pastarasis poreikis kyla irgi ne visiems, nes kai kuriuose Indijos kaimuose jie nėra matę žmonių ne tik iš užsienio, bet ir iš artimesnių savo šalies regionų.
Baltieji neša sėkmę
Vis dar yra savotiškas prietaras, kad kontaktas su baltu žmogumi neša laimę. Vyresnių klasių mokinukai, išstūmę į priekį patį pirmūniškiausią pirmūną, bando pateikinėti paprasčiausius klausimus: iš kokios tu šalies, kur ji yra, koks ten oras, ir pan.
Vaikai labai mėgsta būti fotografuojami, mielai pasikviečia „į kadrą“ visus brolius, sesutes ir draugus. Maždaug nuo studentiško amžiaus prasideda kaulijimai nusifotografuoti su jais kartu – nesvarbu, ar jų grupę sudaro visa mokyklinė ekskursija, ar trys laisvalaikį leidžiantys draugai. Tokiais atvejais net vardo neklausiama, tad šių nuotraukų tikslas gali būti tik mistinio religingumo apraiška. Prašymą kartu fotografuotis reikia priimti paprastai ir pagarbiai, ypač jeigu tėvai prašo nusifotografuoti su jų vaikais. Visą didžiulę indišką šeimą tuomet ištinka džiaugsmingos ekstazės priepuolis: aplinkui pliauška tėčių, mamų, dėdžių, tetų ir, tikriausiai, atsitiktinių praeivių mobilioji įranga.
Dar vienas gražus indų vaikų bruožas – nuoširdumas išlaikant abipusę pagarbą. Nuoširdumas kyla iš malonių santykių bendruomenėse – ypač nedideliuose kaimeliuose (nedideliuose Indijos mastu; mūsų šalyje tai būtų padorus rajono centras).
Vaikai nebijo suaugusių žmonių, visada gali juos užkalbinti, į juos kreiptis kaip į didesnius draugus. O štai jeigu nenorėsite palaikyti pokalbio, jie laikysis atstumo ir greitai atsitrauks. Kito žmogaus „pajautimas“, matyt, įskiepytas jiems nuo gimimo. Iš to galima padaryti daug išvadų apie šeimų gyvenimą ir tarpusavio santykius.
Įspūdžiai apie mokyklas
Indijoje mokyklų yra visur. Tiesa, neraštingumas skirtingose valstijose siekia nuo 10 iki 30 (o gal ir daugiau) procentų, tačiau visi vietiniai pabrėžia, kad gyvenimas gerėja kasmet. Gandžio pradėtos skelbti visuotinės lygybės idėjos ir kastų draudimas švietimą padarė prieinamą visiems. Todėl kiekvienas kaimas turi pradinę mokyklą, keliems gretimiems kaimams yra prieinamos valstybinės pagrindinės mokyklos, o koledžai ir universitetai kuriasi didesniuose centruose. Kaip jau minėjau, valstybinių mokyklų indai nevertina, o priežastys visur tokios pačios: didelis vaikų skaičius klasėse, menka mokytojų kvalifikacija, prasta materialinė aplinka. Nepaisant to, visi norintys valstybinėje mokykloje bus ne tik išmokyti, bet ir pamaitinti. Taip pat ir universitetuose: net studentams vieną kartą per dieną gaminami nemokami pietūs. Tačiau rūpestingi indiški tėveliai atiduos paskutinę rupiją, kad tik jų vaikas mokytųsi mokamoje privačioje mokykloje ir dar primokės korepetitoriams už kiekvieną papildomai lankomą dalyką po pamokų.
Keisčiausia, kad dėl tokios permokėtos švietimo sistemos varžosi ne tik turtingieji, bet ir tuk-tukų vairuotojai. Taigi normalių indų tėvelių tikslas – suteikti vaikams kuo geresnį išsilavinimą. O konkurencija „būti geriausiu“ yra ypač didelė. Nes būti geriausiu iš trijų milijonų yra šis tas, o būti bent kiek geresniu tarp milijardo kitų – jau kažkas. Todėl prie indukų aprūpinimo mokslu prisideda ne tik tėvai, bet ir visa giminė, pvz., seneliai moka savo dalį. Įdomu, kad į berniukus ir mergaites investuojama vienodai. Jeigu mūsų šalyje dar mąstoma stereotipais, kad Indijoje mergaitės vertinamos mažiau, tai patys indai dievina savo dukrytes ir rūpinasi jų ateitimi nuo gimimo. Ir ne tik jų kraičiu. Daug pastangų dedama į jų išmokslinimą.
Moterys darbo rinkoje užima ne prastesnę vietą negu vyrai. Net ir pagyvenusios damos jau turi neblogus išsilavinimus ir dirba mokytojomis, administratorėmis, buhalterėmis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prekybinis sektorius priklauso vyrams. Bet tai gali reikšti, kad moterys užima „baltesnių“ profesijų rinką.
Greitos įžvalgos
Vaikų išvaizda. Truputį smulkesni ir žemesni už tokio pat amžiaus lietuvius, odos spalva – visi atspalviai nuo įdegusio baltaodžio iki afrikiečio. Sveiki, stori, juodi plaukai, gali būti lygūs arba garbanoti, didelės rudos akys, kartais kiek įkypos, jeigu giminės kilmė arčiau Himalajų.
Apranga. Nuo nuogumo (kūdikiai) ar trumpikių iki vakarietiško kostiumo ir prabangių sarių. Dažniausiai – kuklios, praktiškos, bet nenuobodžių spalvų mokyklinės uniformos. Mėgsta bėgioti basi, bet į mokyklas aunasi vakarietiško stiliaus avalynę. Šventinė ir net kasdienė avalynė nenusakomo blizgumo. Jokių kroksų.
Mityba. Induistams – griežtai vegetarinė, musulmonams – mišri, bet be kiaulienos. Vaisių ir daržovių įvairovė nepaprasta, o jų derinimo ir gaminimo būdų daugybė. Dietos pagrindą šiaurėje daugiau sudaro bulvės, pietuose – ryžiai. Visų gaminių priedas – kokoso aliejus arba ghi sviestas bei gausybė prieskonių. Maisto gaminama ir valgoma per daug ir per saldžiai, todėl nutukimas ir diabetas – įprastos ligos Indijoje. Tiesa, nutukę dažniausiai pusamžiai žmonės.
Užsėmimai. Prekyba ir turistų „išdūrinėjimas“ (apgaudinėjimu to nepavadinsi, nes viskas vyksta su tavo sutikimu). Nacionalinis sportas – kriketas. Muzika – tik vietinė, be jokių vakarietiško popso ar klasikos įtakų.
Bendravimas. Vienoks su turistais, kitoks su bendruomene. Nuoširdus ir neagresyvus. Begalinė meilė tarp visų šeimos narių.
Virginijos Sankalienės nuotr.
„Mamos žurnalas“
Kaip įdomu paskaityti apie Indiją ir jos vaikus. Žinoma dar įdomiau viską pamatyti savomis akimis.