Monikos ir Povilo Kaušylų paskyra socialiniuose tinkluose vadinasi „Nuotykiai šaukia“ (@adventures_are_calling). Ar juos šaukia nuotykiai, o gal atvirkščiai – patys Monika su Povilu ieško nuotykių ir juos prisišaukia?
Spręskite patys.
Trumpai apie šeimą
Monika (34 m.) ir Povilas (34 m.) augina 5 vaikus: Anikę (7 m.), Vincentą (6 m.), Juozapą (4 m.), Etelę (3 m.) ir prieš tris mėnesius gimusį Samsoną. Pirmieji keturi vaikai gimė Vilniuje, penktąjį šeima vadina pirmuoju savo vaiku kaimiečiu, jis iš gimdymo namų grįžo į vienkiemį Šilutės rajone. Prieš dvejus metus šeima įgyvendino svajonę – nusipirko seną vokišką namą, kuriam šiemet sueina 100 metų. Povilas yra interjero dizaineris ir stalius, jis laikinai sustabdė kūrybinius užsakymus ir visas jėgas atiduoda įrengdamas šeimos namus. Veiklos ir nuotykių numatyta dar 100 metų į priekį.
Pradėkime nuo Samsono vardo, kuris puikiai tiktų reto vardo skyreliui. Kaip išrenkate vaikams vardus?
Pirmiausia ateina vardas, sakyčiau, nusileidžia iš dangaus, o tik tada vaikas. Kai sužinome vaiko lytį, tuo vardu ir pradedame vadinti, nes esame tikri, jog kito varianto tiesiog nebus. Beje, vaikų lytis sužinome gana anksti, jau pirmųjų echoskopijų metu. Ginekologė, kuri prižiūri visus mano nėštumus, sakė, kad mano „labai geras echolaidumas“, viskas labai gerai matyti.
Samsono vardo reikšmė hebrajų kalba – saulėtas, šviesus. Kadangi mano vardas dažnas tarp mano kartos moterų, renkant vaikams vardus, norėjau, kad jie būtų išskirtiniai, nedažnai sutinkami. Dabar Lietuvoje yra 4 Samsonai.
Vaikams apie naują brolį ar sesę pasakome apie 20 savaitę, tada pranešame ir vaiko vardą. Jeigu jiems pasakytume anksčiau, tuoj pat sužinotų visi, o žinią bent kurį laiką su vyru norime pasilaikyti sau. Nė vienam vaikui nesame rinkę vardo padedant kitiems vaikams. Niekada nesame klausę – patinka, nepatinka. Manau, išrinkti vardą – tėvų privilegija. Juk turime savo kriterijus, kurie vaikams galbūt nebūtų svarbūs. Mums rūpi prasmė, istorija. O vaikams – gražu, kas šovė tuo metu į galvą ar kokį vardą turi draugas.
Penktas vaikas Samsonas – neragavęs miesto gyvenimo. Ar nebuvo nesaugu, baugu po miesto komforto motinystę patirti kaimo archaikoje?
Taip, Samsonas oficialiai yra pirmas mūsų kaimietis vaikas. Vilnių palikome prieš metus, vasario mėnesį. Viskas atrodo labai baisu ir nepatogu, kol nepabandai.
Nusipirkę namą mes pradėjome po truputį iš Vilniaus ten važinėti, jaukintis. Iš pradžių savaitgaliams, tada savaitei, dviem. Iš pradžių turėjome lauko tualetą, šaltą šulinio vandenį, pasistatėme terasą ir joje įsirengėme lauko virtuvę. Visą laiką iki vėlaus vakaro leisdavome lauke, į vieną aptvarkytą namo kambarį grįždavome tik permiegoti. Nė karto nepajutau, kad sunku. Priešingai, buvimas kaime šiltuoju sezonu atrodydavo kaip nesibaigiančios atostogos – saulė, grynas oras, ant laužo gaminamas maistas, visas kiemas – milžiniška „smėlio dėžė“ vaikams. Tiesiog įeidavome į lėtesnį, paprastesnį kasdienybės ritmą ir juo tikrai mėgavomės. Reikia plauti indus – prisipili į dubenį šulinio vandens. Norisi daugiau komforto, vandenį pasišildai ant krosnelės, tuomet palieki saulėje išdžiūti. Taip kiaurą dieną arba gamini valgyti, arba plauni indus (juokiasi).
Po truputį sąlygas gerinome, terasoje atsirado praustuvas su bėgančiu vandeniu, daug pajėgumų metėme vidaus tvarkymo darbams, o rudenį pagaliau name atsirado ir visi žmogui įprasti patogumai. Vaikams tokie dalykai visiškai nebuvo nepatogūs, jiems visad pasakojome, jog į kaimą važiuojame ne vargti, o patirti nuotykių, kad čia yra ir bus labai smagu. Ir mums čia iš tiesų smagu – tai, kad čia mūsų namai, pajutome vos pamatę sodybą, to racionaliai paaiškinti neįmanoma.
Kai tapome oficialūs jos šeimininkai, namų jausmas tik augo. Jeigu nusistatai, kad tai tavo namai, kuriuos kuri ir puoselėji savo rankomis, savaime viskas atrodo daug mieliau.
Gal tai senelių ar prosenelių gimti kraštai?
Įdomiausia, kad su šia vieta mūsų niekas nesiejo. Dažniausias aplinkinių klausimas – bet kodėl? Nuo Vilniaus tai bene tolimiausias užkampis, nuvažiuoti su vaikais, daiktais, priekaba ir sustojimais trunka apie 4 valandas. Pirminis planas buvo gyventi nuo Vilniaus nutolus ne daugiau kaip100 km, bet neradome, kas atitiktų mūsų poreikius. Vien tai, kad norėjome mūrinio namo, jau atmetėme visą Vilniaus regioną, Aukštaitiją – čia seni namai tik mediniai. Norėjome, kad būtų bent du pastatai, kad vyras galėtų įsirengti dirbtuves. Ir reikėjo daugiau žemės.
Atrodo, vienkiemyje, gali būti vieniša, nes Vilniuje palikome daugybę draugų ir didžiąją dalį šeimos, su kuriais buvome įpratę bendrauti, susitikti, tačiau kuomet išsikėlėme, visiems pasidarė labai smalsu mus aplankyti, pamatyti, prisidėti savo rankų darbu. Vyras organizuoja talkas, o vasarą – apskritai atostogų, kelionių sezonas, tai nuo svečių spėjame ir pavargti. Būna vieni jau išeina pro duris, kiti kaip tik ateina tuo metu, tik spėk kavą virti. Su vyru turime viziją, jog šitas užkampis taps traukos ir poilsio vieta visiems norintiesiems.
Tiesa, prieš pirkdami šį namą, turėjome kitą planą – įsirengti namus vintažiniame autobuse ir gyventi keliaujant su vaikais. Povilas net D kategorijos teises išsilaikė, bet kai kelyje „pasimaišė“ ši sodyba, pakeitėme planą. Autobuse kažkada įrengsime nestandartinį gyvenamąjį svečių namelį, o dabar jis stovi mūsų kieme ir atstoja vištidę. Savo vištas juokais vadiname keliauninkėmis.
Grįžkime prie Samsono gimimo. Nereikėjo, kaip senovės moterims, gimdyti rugių lauke?
Nėštumo priežiūrai važinėjau į Vilnių, gal tai skamba ir nelogiškai, bet mums tiko – suderindavome įvairius reikalus, pavyzdžiui, vaikų dantukų gydymą, vyro darbus, giminaičių lankymą. Gimdymui neturėjau plano gana ilgai. Logiškiausia buvo vykti į Klaipėdą, kuri už valandos kelio nuo mūsų. Vėliau sužinojau, kad gimdyves priima Tauragės ligoninė, kuri yra vos už 30 km. O galų gale gimdyti išvažiavau į Kauną, P. Mažylio gimdymo namus. Apie juos artimoje aplinkoje girdėjau daug gerų atsiliepimų, kad yra palankūs tiek moteriai, tiek kūdikiui, labai šiltas personalas, palatos, kuriose moterys guli po vieną.
Viskas susidėliojo idealiai. Vyras turėjo iš anksto suplanuotą darbo projektą Vilniuje, tad penktadienį ryte visi susėdome į automobilį, ir aš jau jaučiau, jog viskas turėtų greitai įvykti. Važiuojant pakeliui mane išleido gimdymo namuose Kaune, o visi likę išvažiavo toliau. Man atvykus, gydytoja sakė „dar tikrai negimdote, bet ką čia su jumis gali žinoti, kai penktas gimdymas“. Paprašiau, kad leistų truputį pasivaikščioti, mieste išgėriau arbatos, suvalgiau pyragėlį, o, kai grįžau, mane nusiuntė tiesiai į gimdyklą. Tenai viskas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi, bet kol aš gimdžiau Samsoną, Povilas statė žaidimų aikštelę, o vaikus prižiūrėjo mano sesės Vilniuje.
Nei vyro, nei dulos, nei gimdymo plano. Pagal dabartinius standartus, šis gimdymas būtų laikomas traumuojančiu tramplinu į pogimdyminę depresiją?
Jeigu nuoširdžiai, ko gero, didžioji mūsų šeimos gyvenimo dalis netelpa į dabartinius standartus, tad gimdymas – irgi ne išimtis. Šį kartą išskirtinai neskausmingi buvo sąrėmiai iki visiško atsivėrimo, atrodė niekas nevyksta, vienai gimdykloje net nuobodu pasidarė. Nenoriu nuskambėti arogantiškai, nes tikrai niekada nesitikėjau, jog gimdykloje gali būti nuobodu, bet buvo kilusi mintis, jog reikėjo bent knygą atsinešti.
O dėl vyro dalyvavimo – kai turi daug vaikų, supranti, kad nebebus viskas taip romantiška, kaip norėtųsi. Be to, man asmeniškai vyras gimdyme niekada nebuvo didelė pagalba, ne dėl to, kad jis būtų nejautrus, jokiu būdu. Tiesiog gimdymą priimu kaip moters misiją, kuriai didelės įtakos neturi, kad vyras pamasažuos nugarą. Lieka tik moralinė parama, tačiau mūsų atveju kažkas juk turi pasirūpinti kitais vaikais. Tiesa, po gimdymo, kai be galo skaudžiai susitraukinėjo gimda, pajutau vienišumą ir tam tikrą bejėgystę, labai norėjosi savo žmogaus šalia (sakoma, kuo vėlesnis gimdymas, tuo skausmingiau susitraukinėja).
Samsonas gimė penktadienį vakare, šeštadienį visi iš Vilniaus trumpam atvažiavo mūsų aplankyti, privežė gėlių ir neužsibuvo, nes emocijos liejosi per kraštus. Iš ligoninės tikėjausi išvykti greičiau, bet išleido pirmadienį ryte, per mūsų antrojo vaiko gimtadienį. Vincentui buvome pažadėję ta proga nueiti į Tado Ivanausko muziejų, nes jis labai mėgsta gyvūnus, ypač įvairiausius roplius. Su visu savo naujagimiu atėjome prie durų, apsisukome ir išėjome, nes pirmadieniais muziejai juk nedirba, o tėvams buvo visai išgaravę iš galvos. Sūnus be galo nusiminė, teko kažkaip taisyti padėtį, bet dabar jis džiaugiasi, nes, kaip pats sako, –„Samsonas buvo geriausia jo gimtadienio dovana“.
Dėl pogimdyminės depresijos – jos nepatyriau. Po Samsono gimimo pirmą kartą pajutau pogimdyminę melancholiją (baby blues). Namus turi, vyras myli, vaikai sveiki, o liūdna. Tada galvoji – kažin kodėl? Ir puikiai supranti, kad tai tiesiog hormonai. Apskritai, laikomės požiūrio, jog gyvenimo nesuplanuosi, jis vyksta, ir arba mokaisi jį priimti, arba ne. Tai gebėjimas priimti situacijas tokias, kokios jos yra, neidealizuojant ir nesitikint, jog bus tik taip, kaip aš noriu, gyvenimą labai stipriai palengvina.
Vyresnieji vaikai – paruošiamukas ir pirmokė. Vežiojate rytais į artimiausią kaimo mokyklą?
Anikė ir Vincentas mokosi namuose, esame pasirinkę ugdymą šeimoje. Yra mokymo programos, kurios vienodos visiems Lietuvos moksleiviams, yra vadovėliai, pratybos, jei nori, bet galima viską daryti ir pačiam. Svarbiausia kas pusę metų atsiskaityti dėl vaikų pasiekimų – jie sprendžia ugdymo lygį atitinkančius testus, o tėvai pildo veiklos žurnalus, ataskaitas. Vaikus namuose galima ugdyti visus 12 metų, kol kas mūsų vizija yra bent pradinės klasės.
Tiesa, pavažinėti į artimiausią miestą (Šilutę) tenka, nes vyresnieji vaikai ten du kartus per savaitę lanko muzikos mokyklą, abu goja pianinu. Anikė dar lanko plaukimo treniruotes baseine.
Mažesnieji vaikai nėra lankę darželio, net nesuvokia, kas tai yra. Įdomiausia, kad „darželis“ yra vienas mėgstamiausių jų siužetinių žaidimų, sako: „Mama, tu būsi auklėtoja, o mes ateisime į darželį.“
Didžiausias namų darželio ir mokyklos privalumas, kad mes niekada ryte nepatiriame to siaubo, kai visi skuba, rengiasi ir niekur nespėja.
Kaip verda gyvenimas jūsų sodyboje, ką vaikai veikia per dienas?
Iš esmės visi gyvename, dirbame ir mokomės toje pačioje vietoje. Namas jau aptvarkytas, vienas jo galas įrengtas gyvenimui su visais patogumais. Kitame namo gale vyras įsirengė laikinas dirbtuves. Juokauja – dar niekada darbovietė nebuvo taip arti.
Eismas namuose didelis, nuolat tenka pasikartoti taisykles (kalbame po vieną, visų norų iškart neišpildysime, dėl visko tariamės), brėžti ribas, laikytis režimo – įprastai keliamės valgome, einame miegoti tuo pačiu metu.
Vaikai kasdien būna lauke. Tai milžiniškas gyvenimo kaime privalumas, kai jie gali išeiti į lauką kada panorėję, o aš juos matau pro langą, ir nebūtinai turiu eiti kartu. Ryte po pusryčių vaikai pasimoko, mažieji irgi prisijungia, o tada daugiausia gyvenimas vyksta lauke, net ir sutemus, su prožektoriais, nes ten geriausios sąlygos kurti žaidimus. Net sunku patikėti, keik vaikai visko prisigalvoja iš tos pačios kasdienės aplinkos ir tų pačių daiktų. Kai matau jų žaidimus ir nardymus po purvynes, suprantu, jog būtent taip turėtų atrodyti laiminga vaikystė. Juozapas kaip tik visai neseniai sakė, kad jų kombinezonai atrodo „kaip neplautos bulvės“ ir tikrai nemelavo (instagramo paskyroje galite pasižiūrėti iš koto verčiančių vaizdelių – aut. past.).
Didelės šeimos privalumas – kad vaikai gali pasirinkti žaidimų draugą, – gali žaisti vienas, gali dviese, o gali ir keliese. Pvz., Samsonas buvo labiausiai laukiamas ir dabar yra mylimiausias iš visų. Vaikų entuziazmas būti šalia, laikyti, kalbinti, raminti veržiasi per kraštus, tik spėk sužiūrėti.
Ar kada galvojote, kad turėsite tiek vaikų?
Niekada nesvajojau apie didelę šeimą, kol nesutikau tam tinkamo vyro, – Povilo. Apskritai visuomet sakiau, jog „aš tai jau tik mama nebūsiu“. Dabar suprantu, kaip arogantiškai tai skambėjo, kaip stipriai nuvertinau, ką reiškia ta mama būti. Bet su tokiu emociškai stabiliu, tvirtu ir nutrūktgalvišku vyru turėti daug vaikų yra pats tas, visuomet galime vienas į kitą atsiremti. Sąmoningai stengiamės nesusikoncentruoti į sunkumus, bet matyti toliau už horizonto. Dabartinis pasaulis, dauguma atvejų, yra orientuotas į „čia ir dabar“ rezultatą, o mes turime tikslų ir planų daugybei metų į priekį.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Rugilės Čeliauskienės ir iš asmeninio albumo
Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2025 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.03.26.
