Mama, tekstų autorė, vaikiškų knygelių kūrėja Aistė Lukaševič dalinasi patirtimi apie tai, kaip mergaites augina kaime. Šeima turi dvi dukras – Gloriją (3 m.) ir Luką (1 m.).
Aplinka, kurioje leidžiame laiką – augame, bendraujame, mokomės, o paprastai tariant gyvename, – formuoja žmogaus pasaulėžiūrą, sukuria unikalų dirvožemį asmeninių vertybių augimui, suteikia sparnus pasaulio pažinimui.
Taip ir mums su vyru išskleidus sparnus – ilgai gyvenus svetur, apkeliavus pusę pasaulio, pagyvenus ir provincijose, ir viename iš didžiausių pasaulio miestų – susiformavo aiškus sprendimas, jog savo vaikus norime auginti kaime. Tad kviečiu į išskirtinę besikeičiančių metų laikų kelionę po mūsų kiemą, daržą ir laukus.
Pirmoji keliautoja, 3 metų Glorija, jau perkopusi metrą, šiandien pasirinko savo mėgstamiausią avalynę – geltonus guminukus. Racionalu – juk dar nenudžiūvo nuo žolės rasa!
Antrajai keliautojai, metukų Lukai, apavas dar nėra toks aktualus – vežimėlyje gerai ir be jo.
Kelionės vadovė (aš), pasiruošusi atlikti Selemono Paltanavičiaus vaidmenį, o jei ko nežinos, teks greitosiomis paguglinti arba vakare paklausti tėčio.
***
Geltonų guminukų savininkei būtina kelionės priemonė – sausa medžio šakelė. Pasirodo, tai labai universalus įrankis – juo galima pasiremti einant, piešti ant smėlio ar žvyruoto kelio, o neseniai atstojo dar ir golfo lazdą jaunajai keliautojai sugalvojus ja mušti kamuolį. Tai tapo entuziastingu žaidimu, į kurį buvo įtraukti visi šeimos nariai, prieš tai apdalinti asmeninėmis šakomis!
***
Per daug laiko žaidimams neeikvojama – juk reikia dar tiek daug apkeliauti. Viena iš svarbiausių kelionės misijų – patikrinti, kiek ir kokių naujų gėlyčių pražydo. Snieguolės ir šalnų nebijantys krokai jau seniai išdidžiai galveles iškėlė, o štai tulpės dar tik pradėjo skleisti savo grožį. „Vakar buvo tik dvi raudonos, o šiandien ir geltona pražydo“, – raportuoja keliauninkė. Jau aptikusi žydinčius baltuosius dobilus, klausia mamos, kada pražys violetiniai, jos mėgstamiausios spalvos dobiliukai. Gidė patikslina, jog, nepaisant spalvos, jie vadinami raudonaisiais dobilais ir jau visai netrukus turėtų pasirodyti.
Prie baltojo dobilo zujanti bitė primena kelionės vadovei jos vaidmenį, todėl ši ima pasakoti apie mažųjų darbininkių darbą bei naudą.
***
Smalsuolei rūpi ne tik gėlių, bet ir medžių bei paukščių pavadinimai, todėl ne tik vardija jai jau pažįstamus medžius ir sparnuočius, bet ir tikrina mamos kompetenciją piršteliu rodydama tai į vieną, tai į kitą, ir klausinėja „O ten koks?“.
***
Priėjusi pušynėlį randa prikritusių pernykščių kankorėžių ir uoliai pradeda juos rinkti į savo pintą mėlynąjį krepšelį. Tiesdama rankutę duoda vieną ir sesei – budriai kelionės stebėtojai ir apžvalgininkei. Tada prie vieno uosio aptinka melsvų suskilusių kiaušinukų ir sužino, jog neseniai iš jų išsiperėjo varnėnų jaunikliai.
***
Tokioje gamtos santykių darnoje keliauninkės nė nepastebi, kaip jų kelionė pereina į vasarą, ir medžiai, ką tik dabinęsi pumpurais, jau virto galinga lapijos tvirtove. Mama gidė moko atpažinti medžių lapus ir pasakoja, kaip kadais, jai pačiai augus kaime ir žaidus su seserimis, medžių lapai atstodavo įsivaizduojamus pinigus. „Tikrai?“ – pasitikslina ir nusijuokia vyresnioji keliautoja.
***
Įgudusios jaunosios tyrinėtojos akys nesunkiai pastebi drėgname smėlyje įspaustus laukinio žvėries pėdsakus. Mamos spėjimu ir tvirtu bendražygės galvos linktelėjimu nuspręsta, jog tai šerno pėdsakai. Vakar pastebėti buvo stirnos. Toliau beeinant matyti, kad ir gandro neseniai čia būta. Vis dėlto vienų pėdsakų atpažinti nepavyksta, todėl gidei tenka juos nufotografuoti ir palikti vakarinei konsultacijai.
***
Kiekvieną kartą išvydusi žeme šliaužiantį slieką ar skubančią skruzdėlytę, mažoji keliauninkė nori iš naujo išgirsti pasakojimus apie jų naudą dirvožemiui ir ekosistemai. Tačiau mamos monologą nutraukia staiga atplasnojęs citrinukas – mėgstamiausias mergaitės drugelis – ši puola jį vytis. Begainiodama galiausiai pratrūksta ašaromis, nes drugys pasirodo esantis vikresnis už ją. Tuomet mamai tenka raminti nepatyrusią gaudytoją, aiškinant apie drugelių sparnelių pažeidžiamumą ir skriaudą juos pagavus. Sulaukusi pritariamo mažosios linktelėjimo, kad viską suprato, mama pasiūlo paėjėti iki vietos, kur netrūksta šurmulio – vištidės.
***
Tris keliauninkes pasitinka linksmas perekšlių choras. Neseniai apsiašarojusią mergaitę jos iš karto pralinksmina – didžiulėje aptvertoje teritorijoje vienos vištos kapsto žemę, kitos gainioja viena antrą dėl snape besikabaruojančio slieko. Tačiau didžiausią džiaugsmą mergaitė patiria septynis kartus pažerdama joms po saujelę lesalo ir iš gūžtų surinkdama kiaušinius. Jauniausiąją šio gyvo spektaklio dalyvę pralinksmina skardus kudakavimas, o viską vainikuoja iš toliau ataidintis pompastiško gaidžio „kakariekū“.
***
Kokia kelionė be maisto?! Ant žemės po dar jaunu ąžuoliuku patiesiamas iškylai skirtas spalvingas paklotėlis ir sukraunami gardėsiai, kurių keliautojos pačios prisirinko savo darže ir sode: įvairiaspalviai pomidoriukai, sultingos braškės, saldžiarūgštės šilauogės ir jau prisijaukintos sausmedžio uogytės. „Lauke maistas skanesnis, tiesa?“ – teiraujasi mama. Vyresnėlė pritariamai šūkteli, o jaunėlė suploja delniukais. Vėliau visos nutaria basomis pavaikščioti po veją, o pasigirdus skundui „duria“, mama pamoko pirmiau pėda braukti per žolę ir tik tada priminti. Regis, kelionės vadovės autoritetas išgelbėtas.
***
„Girdi?“ – mamos pasiteirauja vyresnėlė. Mama suklūsta ir paaiškina, jog tai už puskilometrio gyvenančio kaimyno avys mekena. „Aaa, tikrai“, – nudžiunga mergaitė ir prideda, kad namuose ji turinti megztuką, o sesytė kojines iš avių vilnos, o po to, pritariant ir sesei, ima mėgdžioti aveles.
***
Įsiamžinusi prie šieno ritinių, moteriška kompanija smagiai leidžia laiką laistydama gėles (vyresnėlės iniciatyva bei užsispyrimu laistomos ne tik darželio, bet ir pievų gėles), gainiodama aitvaro uodegą, mėtydama kamuolį į krepšį, statydama smėlio pilis, važinėdama dviračiais.
***
Diena gena dieną ir, atskubėjus rudeniui, linksmybės tęsiasi net per lietų – įsigijus naują skėtį, reikia jį išbandyti! Gerai, kad lietus pasisvečiuoja neilgai, nes laukia rimti daržo ir lauko darbai. Vienas iš jų – nuotaikingas bulviakasis, kurio metu galima prisėsti už senelio traktoriuko vairo. Tiesa, smagu pasėdėti ir ant bulvių maišų! O kur dar pušynėlyje prie namo vienas po kito savo kepuraites demonstruojantys grybai – tik spėk krauti į pintinėlę!
***
Pasirodo, egzistuoja ne tik smėlio, bet ir rudeninių medžių lapų pilys – vyresniosios keliauninkės sumanymu, gimsta margaspalviai kupolai, bet atklydęs vėjo šuoras staigiai ištaršo mažametės triūsą ir ši ant jo užsirūstina. Laimei, nuotaiką pataiso prietemoje iš kažkur atpūškavęs ežys – prieangyje aptiktame dubenėlyje spygliuotasis draugas mėgaujasi katino vakarienės likučiais.
***
Staiga tylą išblaško gyvenvietės keliu pravažiavusio automobilio garsas, ir mergaitė, atkreipusi mamos dėmesį į šį įvykį (vienkiemyje per dieną pravažiuoja tik viena kita transporto priemonė), dar labiau suklūsta. Ji užsimena ir apie pievoje jau nebešokinėjančius ir nečirpiančius žiogelius. Sparnuotų draugų giesmės irgi dingusios, todėl rudens ūkanų tyla dar ryškesnė.
***
Kelionė tęsiasi ir žiemą, o smagiausia ji būna tada, kai aplinkui balta. Reikėjo laiko, kol vyresnioji keliauninkė įsisavino, kad sniego angelai daromi tik ant sniego, o purvo angelų nebūna; kad rogutės slysta tik per sniegą; kad nulipdžius lauke sniego senį, į kambarį jo neštis negalima. Paaiškėjo, kad mėgautis kelione po gamtą žvarbiuoju metų laiku galima ne tik lauke, bet ir kambaryje, – pusryčiaujant trijulė pro langą įdėmiai stebi kiekvieną paukštuką, nutupiantį ant lesyklėlių, o mama įvardija jų pavadinimus. Vyresnėlės akelės spindi – labiausiai ji laukia atplasnojančio genio, mat šį jai lengviausia atpažinti.
***
Galų gale, kai mažiausioji keliauninkė jau snaudžia po sočių pusryčių, smalsi tyrinėtoja įsitaiso mamai į glėbį priešais langą ir šnabžda, kad ši kelionė yra pati geriausia. Gidė šypsosi ir džiaugiasi, kad jos vaikai gali augti prasmingiausioje gyvybės rato apsuptyje, kurioje formuojasi ryškiausi ir galbūt esminiai pasaulio įspūdžiai.
