Kai TV3 „Žinias“ veda Justina Bezaraitė, ji puikiai žino, kad namuose prie televizoriaus prilipusi ištikimiausia fanė – 2,5 metų Liepa Vytė. Tačiau mergytei daug labiau patinka, kai žinias veda mamos kolega Rokas Petkevičius.
Justiną, prieš metus grįžusią į darbą po motinystės atostogų, kalbiname apie jautrias patirtis auginant pirmagimę.
Nuotraukos Gerdos Semčišinos
Justina, esate naujas veidas televizijoje, papasakokite savo kelionę iki žinių vedėjos.
Žurnaliste dirbu 15 metų, o TV3 televizijoje pradėjau dirbti prieš 8 metus – žinių žurnaliste, reportere. Tada porai metų išvykau į Los Andželą išpildyti kitą savo profesinę pusę. Sugrįžusi dirbau žinių dienos redaktore ir prodiusere. O grįžusi po motinystės atostogų, tapau žinių vedėja.
Šis darbas patogus auginant vaiką, nes vieną savaitę dirbu, o kitą savaitę esu laisvesnė. Tai leidžia puikiai derinti motinystę su darbu. Nuspendėme, kad auklės mums nereikia, išsisukame be jos.
Liepa Vytė – patriotiškas vardas, kaip išrinkote?
Norėjome lietuviško vardo, o patiko du. Mūsų giminėje vyrauja lietuviški vardai, tad ir mes nekrypome į tarptautinius. Iki paskutinės akimirkos neapsisprendėme, kuris vardas mums gražesnis – Liepa ar Vytė. Liepa – šviesus, šiltas, kvepiantis vardas, o Vytė – patriotiškas, tvirtas, retas, mergaičių su šiuo vardu nedaug. Nutarėme, kad tegul būna lietuviškas combo.
Kas prižiūri dukrytę, kai dirbate?
Liepa Vytė lanko darželį, bet pirmieji metai jame kelia sunkumų dėl ligų. Dukra puikiai prisiderina prie mano grafiko ir kas antrą savaitę, būtent tą, kai esu laisva, suserga. Kartais, dukrai pasveikus, ligų estafetę perimame mes su vyru. Tad ši žiema, pavasaris mūsų šeimai buvo sudėtingesnis etapas, bet viltingai pasitinkame vasarą ir laukiame visų puolančių virusų pabaigos.
Labai džiaugiuosi ir jaučiuosi nuoširdžiai dėkinga, kad mums padeda artimieji. Žinome posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Tad mes tikrai turime kaimą, kuris padeda mums auginti žmogų. Mūsų kaimas – tėvai, seneliai, broliai, sesės. Abu su vyru Kristijonu esame iš Vilniaus. Tiesa, aš nesu tikra vilnietė, bet mano šeima jau daug metų gyvena Vilniuje. O vyras yra kelintos kartos vilnietis, čia ir jo tėvai, ir seneliai. Be mūsų tėvų (Liepos Vytės senelių), „kaime“ yra net trys jos proseneliai. Šeimos nariai atskuba į pagalbą, kai dukra serga, ir ne tik.
Padeda, kai užklumpa reikalai, norisi atitrūkti ar skirti laiko hobiams, buvimui kartu. Proseneliai – vyro seneliai ir mano močiutė – įkopę į devintą dešimtį, bet jie aktyvūs, domisi proanūke, mielai žaidžia, kalbina. Gražu, nuostabu stebėti, kaip kuria ryšį kelinta karta. Man atrodo, mūsų dukra labai laiminga, turėdama tiek senelių ir prosenelių.
Į darželį išleidote gana anksti, nors toks didelis kaimas?
Liepą Vytę į darželį išleidome nuo 1,5 metų. Vyras – nuostabus rūpestingas tėtis, bet jo darbas intensyvus, dirbti iš namų jis negali. O visas mūsų kaimas, kuris padeda auginti šį mažą žmogų, kol kas irgi dirbantis bei užsiėmęs. Bet džiaugiamės, kad su dideliu noru ieško galimybių padėti, ypač, kai vaikas serga.
Dukrytė mėgsta bendrauti. Anksti pastebėjome, kad ji nori stebėti kitus žaidžiančius vaikus, būti šalia jų. Kiekvienas mūsų išėjimas į žmones, į vaikų būrį man rodė, kad dukra jau pasiruošusi eiti į darželį.
Lietuvoje vaikus į darželius turime prabangą išleisti labai vėlai. Jaučiausi be galo dėkinga mūsų valstybei už tokią galimybę. Pasaulyje – tai rodo mano draugų patirtis – vaikus į auklių glėbį ar darželius tėvai išleidžia kur kas anksčiau. Todėl aš to visai nebijojau. Valstybinio darželio tuomet negavome, dukrytė buvo per maža. Pusę metų ji lankė privatų darželį, o tuomet atsirado galimybė leisti į valstybinį. Iš pradžių, neslėpsiu, dvejojau – ar geras sprendimas mažam vaikui keisti darželį? Dabar tuo labai džiaugiuosi, darželis yra visai šalia namų, jis puikus, matau mokytojų atsidavimą ir nuoširdumą. Dukra visuomet išeina į darželį su šypsena, su ja ir grįžta. Ji kaskart džiaugiasi mokytojų supintomis kasytėmis, išmoktomis dainomis, namuose didžiuodamasi pritaiko naujas darželyje išgirstas taisykles. Mums atrodo, kad ji laiminga, o tai yra svarbiausia.
Vienintelė bėda – darželio ligos. Bet per pastarąjį pusmetį šioje srityje jaučiuosi gerai pasikausčiusi. Išmokau labiau pasitikėti savo nuojauta, kuri veikia daug geriau nei informacijos paieškos, pavyzdžiui, internete. Dėl ligų intuicija dažniausiai neapgauna: pasako, kada vaikui padės poilsis, o kada geriau keliauti į gydytojo kabinetą.
Kai rimčiau apsergame, gelbsti kolegos, pakeičia. Kartais ligos užklumpa netikėtai, yra buvę, kad prieš pat žinias dingo balsas. Tuomet kolegos dalinasi paslaptimis, kokius vaistus ir arbatas vartoti. Geriausias patarėjas, žinoma, Rokas Petkevičius. Jo ilgametė patirtis rodo, kad balsui ir gerklei padeda šiltas vanduo su citrinos žievelėmis bei medumi. Kolegė Audrė Kudabienė, ištikus staigiam užkimimui, netoliese visuomet turi geriausių pastilių ir purškalų rinkinį. O mano pačios taikoma greitoji pagalba užpuolus ligai – liaudiškas būdas skalauti gerklę druska bei inhaliacijos.
Ar pavyksta vedant žinias atitrūkti nuo minčių apie vaiką?
Įvykių gausią dieną žiniose darbas intensyvus, kartais skaičiuoji minutes. Pasitikiu darželiu ir vyru, kuris dukra rūpinasi, kai aš darbe, todėl esu visiškai rami. Bet vis tiek užmetu akį į telefoną, ar vyras su dukra neatsiuntė nuotraukos, žinutės, – tikrai ne iš jaudulio, man tai tiesiog pakelia nuotaiką, emociškai sušildo. O prastomis, bet mažau skubiomis naujienomis dalijamės tik pasibaigus žinioms ir tiesioginiam eteriui.
Tą savaitę, kai dirbu, namo grįžtu apie 20 val. Kaip tik tuo metu dukrą ruošiame miegoti. Grįžusi nugvelbiu dar nors pusvalandį, kad spėčiau pažaisti su ja. Galima pajuokauti, kad po darbo aš iškart užsiimu žaidimais.
Dabar išgyvename labai žaismingą, linksmą, triukšmingą periodą. Mano dukra pirmiausia yra knygelių fanė. Tad kai vakare grįžtu iš darbo, – dažnai skaitome. O laisvadieniais mūsų namuose „atsidaro darželis“, koridoriuje suguldomi žaislai, jiems sekamos pasakos, vyksta dainų dainelė, šokiai, fėjų madų šou, lėlės vežimėliuose ir kiti gražūs vaikiški ir mergaitiški dalykai. Tai labai mielas etapas, nes dukra pradėjo daugiau šnekėti, tad gera matyti, kaip skleidžiasi jos asmenybė. Kartu tai ir lengvo chaoso metas. Tokių netvarkingų namų nebuvo niekada. Be to, tai ribų nustatymo laikas – šioje srityje išgyvename nemažai kovų. Tikiu, kad vaiko laimė, saugumo jausmas priklauso ne tik nuo besąlyginės tėvų meilės, bet ir nuo aiškių taisyklių. Tad su vyru stengiamės laikytis ribų, jų netrinti, nekeisti.
Na, o kaimas – ar laikosi ribų, ar vis dėlto seneliai ateina su lepinimo vėliava rankose?
Taisykles deriname, tačiau, kaip visi žinome, senelių namuose ribos išsitrina ir pasimiršta, vos tėvai išvažiuoja.
Daugiausiai klausimų kyla dėl saldumynų, čia visaip stengiuosi nepasiduoti. Apie senelių paslydimus papasakoja pati Liepa Vytė, ne seneliai (juokiasi).
Ar dukra ką nors supranta apie jūsų darbą?
Manau, kad ji viską supranta daug paprasčiau, – mama yra namie arba ji tą dieną televizoriuje. Grįžtu iš darbo su makiažu, bet Liepa Vytė dar neperpranta, kodėl kartais mamytė vienokia, o kartais kitokia. Vienareikšmiškai – jai per žinias labiau patinka matyti Roką Petkevičių negu mane (juokiasi). Ji tuomet krykštauja ir skanduoja „Rokas, Rokas“, o tai reiškia, kad mamai šiandien į darbą nereikia. Bet kai einu į darbą, vyras su Liepa Vyte visuomet stebi žinias – tuomet dukra supranta, kodėl mamos nėra namie ir kodėl jos reikės ilgokai palaukti sugrįžtančios. Nemanau, kad mano šeima sureikšmina mano darbą, dukrai svarbu tik tai, ar aš namie, ar ne.
Ligos veja ligas, namai pilni chaoso. Ar nesugrįžtate nostalgiškai į tas dienas, kai gyvenote dviese, kaip dabar daro dauguma child free jaunimo?
Nė už ką nepasirinkčiau neturėti vaikų. Yra jų nenorinčių, ir tai jų gyvenimas, jų pasirinkimas. Tikrai tokio pasirinkimo nesmerkiu ir net manau, kad nereikia turėti vaikų tiems žmonėms, kurie jų nenori. O mes savo šeimos be vaikų neįsivaizdavome, juo labiau dabar savęs neįsivaizduojame be vaiko. Gera ir smagu padėti augti žmogui. Vaiko auginimas mums patiems padeda stiebtis, augti. Kartais pagalvoju, kaip rūpestis kitu, o kartais ir savo poreikių nustūmimas į antrą planą gali suteikti tiek daug šviesos ir džiaugsmo, kuriuos galiu vadinti pilnatve.
Motinystę skaidau etapais, kalneliais, kurie ateina ir praeina. Laimei, esame apsupti šaunių draugų, kurie į tėvystę žiūri ramiai ir paprastai. Stengiuosi tai perimti – kad vaiką auginti yra smagu, o priimti reikia ir sunkesnius etapus, su jais susigyventi. Man atrodo, kad labai svarbu neneigti kartkartėmis užklumpančio nuovargio, būtinai kalbėtis apie tai, bet kartu ir stengtis neįstrigti „pavargusios mamos“ vaidmenyje bei leisti šalia esantiems padėti.
Mūsų aplinkoje child free virusas nėra pasėtas. Gailiuosi tik vieno – kad vaiko nenusprendėme turėti anksčiau. Tiesa, iki Liepos Vytės gimimo turėjome daug nuostabių patirčių, kelionių, profesinių iššūkių. Visko pakako. Nors aš labai mėgstu žmones, mėgstu būti jų apsupta, bet dabar jau nebegaila, jei nepavyksta nueiti į renginį, vakarėlį. Kartais man pats smagiausias „vakarėlis“ – jaukiai migdyti dukrą su knyga ir pasaka. Truputį pasiilgstu spontaniškų kelionių, bet sėkmingai grįšime ir į šį etapą.
Tiesa, motinystė neišvengiamai koreguoja mano profesinį kelią. Vykstant karui Ukrainoje ir kitiems konfliktams pasaulyje, aš vis dar įsivaizduoju save važiuojančią į karštus taškus, nušviečiančią įvykius. Man tai be galo įdomu, smalsu. Galvoju, kad neturėdama vaiko tikrai to imčiausi degančiomis akimis. Dabar turiu pagalvoti apie žmogų, kurį auginu, – kol kas tai daryti atrodytų savanaudiška.
Vadinasi, labiau esate žurnalistė nei gražus žinių veidas?
Esu smalsus žmogus. Žinių tarnyba nėra grožio konkursas, ir tuo labai džiaugiuosi. Norėčiau, kad žmonės matytų, kad pati degu naujienomis, man įdomu tai, ką pranešu.
Apie ką mažiausiai galvoju, skaitydama ar pranešdama konkrečią naujieną, tai apie išvaizdą. Manau, kad žinių vedėjas turi užsitarnauti pasitikėjimą, o grožis, nors ir nėra paskutinėje vietoje, bet tikrai ne pats svarbiausias kriterijus.
Esate keliaujantys žmonės, ar po dukros gimimo jau pavyko praverti dureles į pasaulį?
Kai buvau motinystės atostogose, kelis kartus vykome ilgesnėms mėnesio atostogoms į šiltesnius kraštus žiemą. Pirmą kartą išvykome, kai dukrai buvo pusmetis, į Kiprą. Pernai – į Ispaniją, kiek trumpiau į Kroatiją, pakeliavome Turkijoje. Mus labiausiai žavi gamta, todėl stengiamės aplankyti įvairius nacionalinius parkus, gamtos objektus, keliauti ir pažinti kraštą. Išsinuomojame didesnį būstą, pakviečiame kartu artimuosius.
Šiuo etapu dažnai kartu vyksta Liepos Vytės seneliai, teta. Net mano močiutė ir vyro seneliai mus lydi šiose kelionėse, man tai nuostabu. Dabar tiek mažai progų kartu leisti ne valandas, o savaites. Liepa Vytė mūsų šeimose yra jauniausia. Mano brolis turi šiek tiek vyresnę dukrą ir sūnų, vyro sesuo neturi vaikų, todėl artimųjų dėmesio Liepai Vytei netrūksta, o jų bendravimas labai šiltas.
Kartu pusryčiaujame, keliaujame – įjungiame stabdį, viskas vyksta lėčiau. Suplanuojame mažiau veiksmo tam, kad patirtume daugiau ilgų gražių akimirkų be skubėjimo. Paliekame daug laiko pietų miegeliui, žaidimams. Taip, kelionės tapo kitokios, bet tikrai ne mažiau gražios. Atvirkščiai, kai sustoji, kartais dar daugiau pamatai ir patiri.
Kaip gimė šis formatas? Visada pavydėjau draugams, kurių šeimos gyvena kituose miestuose, ir jie per Kalėdas ar Velykas išvyksta kelioms dienoms į savo tėvų ar senelių namus. Man tai atrodė taip žavu. Mes visi, išskyrus vieną močiutę, gyvename tame pačiame mieste, svečiuojamės kelioms valandoms, o paskui grįžtame į savo namus.
Didelės šeimos kelionės yra kompensacija, kai pakilia atostogų nuotaika išskrendame pabūti visi drauge. Labai džiaugiuosi šiuo formatu ir kad mūsų visada užsiėmę, dirbantys, lekiantys tėvai – Liepos Vytės seneliai – priima šiuos pasiūlymus ir randa laiko.
Neila Ramoškienė
