TV žinių vedėja Donata Vaiciekiūtienė kas vakarą žiūri žinias ir stebi kolegų darbą. Tai tarsi mielas dienos ritualas ir būdas pajausti gyvenimo pulsą. Bet šiuo metu ji turi svarbesnį darbą ir yra visa savo širdimi atsidavusi tam, kad užaugintų žmogų. Juk sūneliui Adui dar tik keli mėnesiai.
Donata, teko skaityti, kad vyras Mantas jums pasipiršo Kalėdų rytą. O kaip žinią apie nėštumą pranešėte jam jūs? Galbūt irgi kaip nors netikėtai?
Vaikelio atėjimas buvo labai lauktas ir, neslėpsiu, planuotas įvykis. Todėl didelio netikėtumo sužinojus, jog pastojau, nebuvo. Pamenu, prieš metus keliavome į Maltą. Ir jau būdama ten jaučiausi šiek tiek irzli, pavargus nuo visų turistinių žygių, mieguista. Tad vos tik grįžus iš kelionės namo, pirmas dalykas, ką padariau, buvo nėštumo testas. Jis ir parodė, kad tuoj būsime nebe dviese.
Tiesą sakant, vaiko lyties žinoti nenorėjome. Kai darėme genetinius tyrimus, paprašėme, jog lytis nebūtų atskleista. Tačiau įvyko klaida, ir atsiųstuose tyrimų atsakymuose lytis vis dėlto buvo parašyta. Nors lytis tikrai nebuvo svarbus veiksnys, visuomet jaučiau, kad turėsiu berniuką, ir tuo labai džiaugiuosi.
Kas išrinko vardą – Adas? Ar lengvas buvo tas procesas?
Dar būdama paauglė svajojau, kad mano sūnaus vardas būtų Domas. Taip ir vadindavau savo būsimą ateities vaikelį. Tačiau ilgainiui nuomonė pasikeitė, kai jau realiai pradėjau lauktis sūnaus, šeimoje atsirado idėja sūnų pavadinti anapilin iškeliavusio vyro tėčio vardu. Dabar esame visi pripratę prie šio vardo. Trumpas, dera prie ilgos pavardės. Atrodo, kad kitaip būti ir negalėtų.

Su būsimuoju vyru susipažinote muzikiniame TV projekte, kuriame jis dirbo, o jūs buvote dalyvė. Kiek jūsų šeimai svarbi muzika – gal ji skambėjo ir gimdymo namuose? O dabar migdydama vaikutį ar dainuojate lopšines?
Vyras labai norėtų, kad Adas turėtų muzikinius gebėjimus, galbūt lankytų ir muzikos mokyklą, kaip kad jis lankė, o man svarbūs kiti dalykai – kur pakryps jo profesinis kelias iš anksto formuoti nenoriu. Todėl nieko specialiai nedarome. Lopšines dainuojame. Bet net dažniau nei lopšines dainuojame kartu visiems gerai žinomas dainas. Viena iš tokių Ado labai mėgstamų: „The Beatles“ daina „Let it be“. Visuomet vaikelis šypsosi ir kartu prisijungia guguodamas. Arba iškart nurimsta prieš savo akis išvydęs dainuojančių mamos ar tėčio veidą.
Papasakokite, kaip praėjo nėštumas. Iki kelinto mėnesio dirbote? Ar aktyviai leidote laisvalaikį?
Nėštumas nebuvo lengvas. Ilgai pykino. Pamenu, iš pradžių, kad atlaikyčiau dieną darbe, kasdien pirkdavau žaliųjų vynuogių. Nuo jų vienintelių nepykino. Po to norėjosi visokių užkandžių, ir dažnai. Tad darbe iš rankinės vis traukdavau sūrio gabalėlius, sausainius. Nors kolegos fakto apie nėštumą dar nežinojo, vėliau prasitarė, kad dėl tokio mano užkandžiavimo tikrai įtarė. Na o nuo antrojo trimestro prasidėjo migreniniai galvos skausmai. Tad irgi buvo ne pyragai. Atsigavau tik paskutiniais nėštumo mėnesiais. Nors sunku buvo fiziškai, darbų pabaiga kaip tik sutapo su vasaros pradžia. O vasarą, žinote: jūra, saulė, laikas gamtoje. Todėl šiuos malonumus tikrai išnaudojau ir kol galėjau, tol pasidžiaugiau.

Besilaukdama mankštų nelankiau. Kažkaip nebespėjau. Kai jau nedirbau, tuomet namuose beveik nebūdavau – keliavome po Lietuvą ir išnaudojome laisvą laiką.
Esate keliauti mėgstanti šeima?
Pusę vasaros – iki vaiko gimimo, tikrai buvo pilna kelionių ir įspūdžių. Dabar tenka sustoti. Nors bandymų keliauti su vaikeliu būta ne vienas. Ir dar nepasiduodame. Tačiau viską apsunkina tai, kad vaikelis mažai miega. Todėl ir kelionės automobiliu, ir nuvažiavus kažkur pasivaikščioti būna tikrai sunkios. Mažylį visada reikia laikyti ant rankų. Pavargstame visi. Kadangi namuose sėdėti irgi nusibosta, vis tiek tęsiame bandymus. Kartais ir pasiseka.
Kokių permainų savyje jautėte nėštumo metu? Kartais moterys negali be ašarų žiūrėti filmų, susigraudina dėl benamio kačiuko ar pan. Ar jums buvo tų padidėjusio jautrumo akimirkų?
Žinoma, kad nėštumo metu buvau jautri. Tačiau nepasakyčiau, kad labai išskirtinai. Susigraudinu žiūrėdama filmą ir šiaip, įprastai. Tačiau pagimdžius, galiu pasakyti, kad hormonai kur kas stipriau šovė į viršų. Štai tada tai tikrai pajutau, ką reiškia ir jautrumas, ir nervingumas, ir padidėjęs jaudulys dėl visko. Žinoma, prie to labai prisidėjo ir nuovargis dėl bemiegių naktų.

Kokie prisiminimai liko iš gimdymo?
Gimdymas prasidėjo labai netikėtai. Buvo likusios kelios geros savaitės iki termino. Su vyru nusprendėme dar nuvažiuoti į Nidą ir pasidžiaugti paskutiniu laiku dviese. Ten nuvažiavus, palengva ėmiau blogai jaustis. Dienomis tūnojau kambaryje, nes nebetvėriau karščio, pradėjau jausti lyg ir pilvo raižymus. Bet šventai buvau įsitikinus, kad ne sąrėmius. Bloga savijauta nepraėjo, todėl nusprendėme nelaukti vakaro ir išvažiuoti iš Nidos į bet kokį didesnį miestą, kuriame būtų ligoninė. Kelionę ištvėriau visai gerai, todėl grįžome į Vilnių ir važiavome tiesiai į Santaros klinikas, kuriose pasakė, kad gimdymas jau prasidėjęs. Taip vaikelis ir gimė anksčiau. Tačiau puikiai išnešiotas ir sveikas. Tai ir buvo svarbiausia.
Ar pavyksta visiškai atsitraukti iš profesinio lauko? Gal iki šiol kasdien žiūrite žinias ir analizuojate – kaip profesionalė?
Savo darbuose likau stebėtoja, bet ne dalyvė. Kadangi dienos ir naktys užimtos mamystės rūpesčiais ir džiaugsmais, šiuo metu net nerasčiau valandėlės jokiems darbams. O vakare stebėti savo kolegų darbą ekrane – mano ritualas ir didžiulis malonumas. Žinios visada bus neatsiejama mano gyvenimo dalis. Labai pasiilgau darbo, žinių sūkurio ir kolegų.

Kaip išveriate bemieges naktis? Kas padeda atgauti jėgas?
Bemiegės naktys tikrai pareikalauja daug jėgų. O kai ir dienos visai bemiegės, tai kartais net nesuprantu, kaip tos mamos lieka gyvos. Juokauju. Nors iš tiesų, turint tokį aktyvų ir mažai miegantį vaiką, iššūkių labai daug. Kai išgirsti, kad kitos mamos ir filmus žiūri, ir darbus šiokius tokius nudirba, kol vaikai miega, tai ima baltas pavydas. Bet, kita vertus, jaučiu, kaip kuriasi pats gražiausias mano ir sūnaus ryšys. Abu kartu pereiname ir sunkumus, ir bemieges naktis, ir skausmus, o paskui abu kartu labai ilgai šypsomės ir juokiamės. Didesnės laimės ir būti negali.
O žmogiškai atsigauti padeda mažyčiai ritualai. Pavyzdžiui, kad ir po bemiegės nakties sulaukus ankstyvo ryto – juodos kavos puodelis ir saldainis. Po pietų – pasivaikščiojimas su vežimu. Kai vaikelis lauke užmiega, galiu likti su savo mintimis, mėgautis ėjimu ir gamta. Tokie maži dalykai, o tiek daug vertės ir džiaugsmo atneša. Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi.
Kas geriausias patarėjas vaikų auginimo klausimais?
Labai džiaugiuosi, kad šiais laikais informacijos apie vaikų auginimą tikrai apstu. Ir visokiausios. Lieka tik atsirinkti. Džiugu, kad jaunos mamos neria į vaikų auginimo metodikas, drąsiai kalba apie tai, kaip jaučiasi, koks nerimas kankina. Kiek girdžiu iš vyresnių mamų, anksčiau lyg ir tabu buvo kalbėti apie tai, kad sunku, kad kyla problemų. Dar ir dabar vyresnės moterys tik numoja ranka ir sako: ką jau, mes auginome vaikus kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, gana čia jums, jaunoms, skųstis.
Džiugu, kad vis garsiau kalbama ir apie moters psichologinę sveikatą pagimdžius vaikelį. Asmeniškai man pirmaisiais mėnesiais padėjo kitos, anksčiau už mane pagimdžiusios pažįstamos mamos. Tiek reikalingais vaikeliui daiktais, tiek padrąsinimais, patarimais. Esu labai laiminga, kad turėjau ir vis dar turiu į ką kreiptis. O dėl sunkumų, pavyzdžiui, tokių, kaip žindymas, padėjo žindymo specialistė Ilona Grigutienė. Esu be galo jai dėkinga, nes ligoninėje, deja, žinių, kaip teisingai žindyti, negavau. Viena vertus, liūdna, kad ligoninėse, kur pasaulį ir išvysta mažyliai, trūksta specialistų, galinčių pagelbėti naujoms mamoms auginti naujagimius, bet iš kitos pusės, gerai, kad yra į ką kreiptis už ligoninės ribų, savo sričiai atsidavusių specialistų šiuo metu tikrai nemažai.
Pati sunkiausia diena, tapus mama, – kokia ji buvo?
Pasakysiu atvirai, sunkūs man buvo trys pirmieji vaikelio mėnesiai. Atrodo, visos problemos užklupo pačią pirmąją savaitę po gimdymo. Sūneliui prasidėjo pilvuko problemos, žindymo skausmai, vaikučio verksmas, nesupratimas, kas yra, bemiegės naktys. Naujagimio niekuo negali sudominti, užimti. Tiesiog visą laiką glaudi prie krūties, maitini per skausmus ar supi rankose. Ištisai. Tikrai atrodė, kad tai niekuomet nesibaigs. Sunkumai yra viena, bet kai esi dar ir be miego, viskas patrigubėja. Visi gudrūs patarti, kad miegotų mamos, kai vaikas miega dieną, kad buities darbai nepabėgs ir t.t. O ką daryti mamoms, kai jų vaikai ir dieną nemiega? Dalijant patarimus, reikia būti labai atsargiems, net jei ir esi užauginęs penkis vaikus. Visi vaikai unikalūs, tad tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam.
Negana to, kad pirmieji mėnesiai buvo tokie sunkūs, tuo metu dar mano vyras patyrė kojos traumą. Tad didžioji fizinių rūpesčių našta liko ant mano pečių.
Nebuvo lengva, bet po truputį viskas gerėja. Pradedame dalytis pareigomis, o ir sūnelis su kiekviena diena darosi vis gudresnis, smalsesnis. Daugiau nori bendrauti, kalbėtis sava kalba, žaisti, juoktis, stebėti aplinką.

Ką pakeitė tapimas mama?
Gimus sūnui, pasikeitė viskas. Dažnai sako, kad ir moteris gimsta antrą kartą tapus mama. Aš labai aiškiai jaučiu tą gimimą. Gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Turbūt dar anksti kalbėti, kai sūnui nėra net pusės metų, dar aš pati jį maitinu. Jis man, o aš jam – visas pasaulis, šiuo metu kitaip ir būti negali.
Neslėpsiu, kad pasvajoju ir apie laiką sau ar dviese su vyru, ir su draugėmis, ir apie darbus, keliones, bet šiuo metu visa savo širdimi ir kūnu atsidavusi tam, kad užauginčiau žmogų. Ir tai padaryčiau gerai. Kitas svarbus dalykas – pasikeitė požiūris ir į save, savo fizinę būklę, sveikatą. Jei anksčiau numodavau ranka į sveikatos problemas, tai dabar tuo rūpinuosi daugiau. Privalau būti fiziškai stipri, kad turėčiau ir jėgų, ir sveikatos rūpintis savo vaikeliu.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Vabaliuko Foto