TV laidų vedėja, skiltininkė, turinio kūrėja Fausta Marija Leščiauskaitė tapo mama. Fausta Marija dalinasi savo įžvalgomis portaluose ir socialiniuose tinkluose, turi tvirtą nuomonę ir ją drąsiai gina. O kaip dėl motinystės reikalų?
Fausta Marija, jūsų įvaizdis – šiuolaikiška, emancipuota, pastovinti už save, turinti aiškią nuomonę, drąsi. Kaip laukiasi ir gimdo tokios moterys, kurių, atrodo, niekas negali pastumti?
Gimdo drąsiai, o laukiasi ramiai. Tačiau tarp eilučių ir paraštėse visada lieka visko. Ir ašarų, ir netikėjimo savimi, ir juodų juodų minučių. Kita vertus, – ir džiaugsmo, ir pilnatvės, ir pasitikėjimo savimi. Ko gero, be šito neapsieina nė vienas žmogus, nepriklausomai nuo to, kokį jį mato kiti.
Kas jums buvo autoritetas laukiantis?
Esu girdėjusi, kad blogai, kai žmonės neturi autoritetų. Aš taip nemanau. Manau, kad individualizmas yra didžiausia ir svarbiausia kūrybinio variklio, šalto proto, pasitikėjimo savimi dedamoji, o kad mums reikia minios, vedlių, – tai jau, sakyčiau, komunistinis palikimas. Sovietinė mokykla, kurios šaknys dar daug labiau gyvos šiuolaikiniame šalies švietime nei norėtųsi, mums įdiegė, kad individualumas yra blogai, kad tai – lyg kokia siaubinga nuodėmė, egoizmas. O aš manau, kad laisvė yra didžioji vertybė. Individualizmas ir yra laisvė. Negaliu pakęsti, kai man sako „pasitarkime“. Dažniausiai aš nenoriu pasitarti. Juk atsakomybę už savo pasirinkimus tai nešiu aš pati – lengva kitiems patarinėti.
Taigi, iš vienos pusės, autoritetų aš neturėjau, nes savo gyvenimo vedlys esu aš pati. Pati prisiimu savo klaidų pasekmes, tačiau tik sau dėkoju už sėkmę ir tinkamus sprendimus.
Kita vertus, žinoma, kad turėjau specialistų, į kuriuos kreipiausi patarimų. Turėjau tokį nusistatymą: rasti specialistą, kuriuo pasitikiu, ir tik juo kliautis, o ne ieškoti dešimčių skirtingų nuomonių, nes taip gali ir galvą pamesti. Net ir medikai turi skirtingas nuomones įvairiais klausimais, taigi, susirandi tai, su kuo sutampa biolaukai, vertybės, šalia ko jautiesi gerai, ir pasitiki tų žmonių žiniomis. Tačiau taip pat ir savimi, savo nuojauta.
Nuojauta toks svarbus dalykas – tai ne būrėjos ir horoskopai, o į pasąmonę surinkta informacija ir pastebėjimai, savo kūno girdėjimas. Pavyzdžiui, nėštumo metu aš labai daug vaikščiojau. Kaip ir iki jo. Net ir paskutinę dieną prieš gimdymą dar nuėjau 10 kilometrų, išsimiegojau ir nuvykau gimdyti. Su gydytoju buvome aptarę, kiek vaikščioti jam atrodo saugu mano atveju, kada jau sustoti. Bet aš labai gerai jaučiau, ką galiu, o ko ne. Niekada nelipau per save. Jaučiau, kiek nuėjus man pagerėja, tampu lengvesnė, o kiek jau yra gana. Penktą nėštumo mėnesį dar uolomis lipau prie krioklio Puerto Rike, o septintą – kopiau į kalnus Italijoje. Ir jaučiau, kad aš ir mano pilvas nuo to jaučiamės lengviau, geriau.
Nėštumo metu pasitikėjau savo gydytoju Ronaldu Rogalskiu, kurį pirmiausia pasirinkau dėl jo ramybės, taktiškumo, tada – žindymo konsultante Rasa Siudikiene.
Man padėjo išklausytas gydytojos Rūtos Liutkevičienės kursas apie gimdymą ir pirmąsias dienas su kūdikiu. Mano atrama ir sielos įgarsintoja buvo gydytoja psichoterapeutė Rasa Audickienė. Tai ir viskas. Jokių forumų, tetų, draugių patarimų. Patikėkite, tai ne „pasikėlimas“, ne jų patirčių numenkinimas, o tiesiog pasirinkimas nėštumą išgyventi ramiai ir racionaliai. Taip ir buvo: mano nėštumas daugiausiai buvo labai ramus, paprastas, racionalus, be lakstymo į šaldytuvą raugintų agurkų su grietinėlės ir bananų padažu ir be panikos atakų. Bet tai – ne sėkmė, o pasirinkimas. Ir ilgas darbas psichoterapijoje iki nėštumo bei nėštumo pradžioje.

Ar nėštumo metu viskas klostėsi lengvai, paprastai, ar laikote šį etapą „gražiausiu moters gyvenime“, kaip teigiama?
Viskas klostėsi lengvai, bet lengvumas ir sunkumas yra gana reliatyvios sąvokos, kaip jas matome, labai priklauso nuo žiūrėtojo. Aš priklausau tai kategorijai žmonių, kurie, jei išgyveno, nepaskendo, – vadinasi, buvo lengva.
Bet objektyviai, tai mano nėštumas nebuvo rizikingas, neturėjau lovos režimo. Kita vertus, savijauta nėštumo pradžioje buvo visokia. Ir pykino, ir daug miegojau.
Kartą atsibudau ir supratau, kad mano galva – skalbinių krepšyje. Norėjau sudėti skalbinius į skalbimo mašiną, suėmė nuovargis, tik trumpam padėjau galvą – tiek ir tepamenu.
Kai sužinojau, kad laukiuosi, tai irgi nebuvo lengvas laikas – ir apie jį aš labai sąmoningai kalbu, nes viešojoje erdvėje apie tai, kad moterys, sužinojusios, jog laukiasi, jaučiasi labai įvairiai, kalbama palyginti retai. Man reikėjo laiko sudėlioti savo mintis, sudėlioti planą, priimti laukiančius gyvenimo pokyčius. Arba pasirinkti negimdyti. Buvo laikas, kai ėjau gatvėmis ir ne tai kad verkiau – kaukiau. Ir nelabai kam ten rūpėjo mano savijauta, išskyrus mano dukrytės tėtį, Matą. Bet suvokiau, kad ir jis čia nelabai gali man padėti, – taigi kreipiausi į psichoterapeutę, ir mes pradėjome smūginę terapiją: labai dažną ir labai aktyvią.
Galiu pasakoti ir apie tai, ką reiškia, kai tave po parduotuvę sekioja vidutinio amžiaus moteris, paslapčiomis kišanti telefono kamerą, ir ką reiškia, kai skundžia, bando pakenkti, ir kai nežinai, ar iki motinystės atostogų neliksi be darbo dėl pavydžių žmonių, bet aš esu pratusi susitvarkyti. Ir nuoširdžiai – aš nebijau. O dabar, kai esu mama, nebijau dar labiau. Jei rimtai, tai mane sužeisti labai lengva, bet lygiai taip pat aš visokius kenkėjus valgau pusryčiams ir esu įtikinusi, kad tie, kurie bando man pakenkti, vėliau iš paties gyvenimo gauna skaudų antausį. Per gyvenimą einu tuo tikėdama, o kuo tiki, – taip ir yra.
Tačiau būti nėščia man visai nepatiko. Ar tikrai moterys toje milžiniškoje krūtinėje, paburkusiame veide, patinusiose kojose ir kylančioje skrandžio rūgštyje randa grožį ir gėrį? Gal, nedrįsiu nuginčyti kitų patirčių. Bet, nepaisant visų komplimentų ir visų „nėštumas tau tinka“, nepaisant to, kad su savo dukra ryšį megzti pradėjau dar jai esant pilve, man daug labiau patinka nėščia nebūti. Kalbu apie visus tuos fiziologinius reiškinius, kuriuos patyriau aš, ne vaikas. Man patinka būti Pasakos Jūros mama ir tas etapas, kai pagaliau susipažinome akis į akį ir galime kurti savo draugystę, man patinka daug labiau.

Ar bijojote gimdymo? Ką darėte, kad baimės būtų mažiau?
Nebijojau ir neturėjau laiko pradėti. Aš dirbau, keliavau, realizavau save, remontavau namus, norėjau spėti labai daug. Norėjau uždirbti pinigų, norėjau pasirūpinti savimi, norėjau pildyti savo svajones, o tai užima laiko. Didžiuosius darbus baigiau likus maždaug mėnesiui iki dukriuko gimimo. Tada jau reikėjo pagalvoti apie gimdyvės krepšelį, vežimą, lovytę, drabužėlius.
Žinote, kai padariau pauzę didesnėje dalyje darbų, staiga pasijaučiau labai labai nėščia, nors iki tol laksčiau kaip laksčiusi. Bet aš esu žmogus, kuris laimingas tempe. Man patinka gyvenimą semti, o ne retkarčiais pabraidyti. O tai labai gerai padeda kovoje su baimėmis. Nuvargęs kūnas ir protas eina ilsėtis, o ne vėl ir vėl pergalvoja siaubo scenarijus.
Pasikartosiu – čia ir ilgametės psichoterapijos įdirbis. Manau, kad idealiu atveju nerimą ir panikos atakas, gyventi trukdančias baimes reiktų spręsti psichoterapijoje iki nėštumo. Žinoma, kad kartais ištinka gyvenimas, ir ne viskas vyksta pagal planą. Tada – kuo skubiau į terapeuto kėdę ir ten dirbi visa širdimi, nes visi tie drabužėliai, vežimėliai, būreliai yra niekis, palyginus su ramia mama. Na, ir, žinoma, ramybę neša daromi tyrimai, reguliarios apžiūros. Žmogus bijo nežinios.
Kokius kursus lankėte, ką skaitėte?
Jau minėjau, kad išklausiau nestukes.lt įkūrėjos, Rūtos Liutkevičienės kursą, skirtą besilaukiančioms šeimoms. Tuomet tiek klausiau, tiek ir gyvai lankiau gydytojos Audronės Mulevičienės kursą apie žindymą, nes žindymas man visame nėštume buvo tema Nr. 1. O visus kilusius klausimus man atsakydavo gydytojas Ronaldas Rogalskis. Kas nors neaišku – ir klausiu. Jis aiškiai leido suprasti, kad skambinti ir rašyti galiu bet kada, o jei atvirai, dažniau sulaukdavo mano žinutės, kad vėluosiu. Turėjau tiek darbų ir užsiėmimų, o nėštumas tikrai nebuvo privalumas mano atminčiai. Ne kartą apskritai pamiršau nueiti į vizitą, ačiū gydytojui už supratingumą ir už tai, kad jis nė karto neparodė net menkiausio nepasitenkinimo. Tiesiog suplanuodavome artimiausią kitą laiką.
Grįžtant prie temos, ne tiek daug tų klausimų ir kildavo. Man ne 16, laukiausi aš vaiko, o ne kokio dinozauro, kad viskas būtų nauja, nesuprantama, negirdėta.
Daug metų rašiau šeimos, moterų temomis, tai buvo mano darbas. Esu empatiškas žmogus, klausausi ir girdžiu. Be to, moku naudotis internetu: tik ten guglinu ne prašalaičių nuomones, o mokslines studijas. Nuoširdžiai manau, kad į nėštumą verta įnešti racionalumo, tai ir yra ramybė.
Ar norėjote natūralaus gimdymo, ar nuskausminto, o gal cezario pagal pageidavimą?
Nors buvo gydytojų, kurie manęs to paklausė, aš visada atsakydavau, kad elgsiuosi taip, kaip prasidėjus gimdymui gydytojai rekomenduos. Nesu medikė, taigi, manau, kad ne man ir spręsti. Mano tikslas buvo kuo sveikesnis vaikas ir kuo sveikesnė mama, kiek tai leidžia galimybės. Tikrai nenorėjau nei išsireikalauti cezario vien dėl užgaidos ar baimių, lygiai taip pat – nesipurčiau to, jei taip jau susidėliotų situacija.
Pažįstu moterų, kurioms tiesiog taip susiklostė: po ilgų bandymų natūralus gimdymas nepavyko ir, saugant vaikelį, jos buvo išvežtos operuoti. Ir ką? Jų istorijos nėra prastesnės. Ne prastesnė ir manoji.
Gimdžiau kaip dievas sutvėrė: be nuskausminimo, natūraliai. Bet teisybės dėlei reiktų paminėti, kad skausmų pike prašiau bet ko, nors ir ibuprofeno. Tik kad atvykus į Santaros klinikas jau buvo per vėlu nuskausminimui – kaklelis buvo atsivėręs 7 centimetrus.
Kaip praėjo gimdymas – pateisino lūkesčius ar nuvylė?
Nors sąmoningai nedėliojau jokių siaubo istorijų galvoje, tikrai neįsivaizdavau, kad gimdymai gali vykti taip greitai. Po penktos ryte pabudau nuo skausmo ir buvo labai aišku, kad viskas – gimdau. Kol susiruošėme, kol atvažiavome, jau buvo po šeštos ir man jau akyse žaliavo – atsimenu, kad iš pradžių dar galantiškai nusivėmiau į pirmą pasitaikiusią kriauklę ir bandžiau išdidžiai laikytis ant kojų, lyg niekur nieko, bet po pusės valandos jau tiesiog staugiau taip, kad sienos drebėjo. Septintą buvau gimdykloje, o devintą ryte ant rankų laikiau savo dukrytę.
Aš su nuoširdžiu nusistebėjimu pamačiau moterį: žmogų, kuris pereina per nežmonišką skausmą, vaiko gimimą, kuris visas teka, yra perplyšęs arba perplėštas, kuris ką tik stūmė taip, jog vos viduriai liko vietoje, o čia, žiūrėk, po valandėlės ar kitos – jis jau vaikšto, rūpinasi vaiku ir atsakinėja į laiškus: „Sveiki, atleiskite, aš ką tik pagimdžiau, tad susisiekime truputį vėliau“. Moters gebėjimas atsistatyti man pasirodė stebuklingas. Ketvirtą dieną po gimdymo nuėjau 8 kilometrus – neidealizuoju, ko gero, dar reikėjo ramiau pabūti, tiesiog į priekį nuėjau, o tada prisiminiau, kad, velnias, ir pareiti reikia. Šitas kismas, kūno ir sielos stiprybė, man atrodo arti stebuklo, arti dievo, kad ir kaip skirtingai mes kiekvienas jį įsivaizduojame.

Kas atrodė keista, taisytina, – žodžiu, ar buvo temų „postui“?
Jei kalbėsime apie tą žemiškąją patirtį, – tai Santaros klinikose viskas buvo puiku. Iki gimdymo mane ne kartą bandė pagąsdinti, kad tai – ne švelniausia įstaiga, vadino fabriku, baugino, kad niekas nesiziuzins ir nesistengs. Bet mano patirtis gera. Aš ne į SPA ir važiavau, tačiau visi buvo malonūs. Vieni švelnesni, kiti griežtesni, bet pikto žodžio neišgirdau, sulaukiau rūpesčio, geranoriškumo tiek iš gydytojų, tiek iš prižiūrinčio personalo.
Maistas buvo prastas, bet kam tas maistas ten rūpi tuo metu? Tai sisteminė problema, kodėl ligoniai, gimdyvės taip nemaistingai maitinami, bet ten dirbantiems žmonėms jaučiu dėkingumą ir siunčiu geriausias mintis.
Išrinkote du vardus, abu gana reti. Kaip jums pačiai „gyvenasi“ turint du vardus, ar yra žmonių, kuriems jūs ne Fausta, o Marija?
Mano vardas yra mano dalis, mėgstu – ne tas žodis, man jis artimas, man jis gražus. Bet Marija aš nesu, nes mano vardas ne toks. Esu arba Fausta, arba Fausta Marija. Jei kas kreipiasi antruoju vardu, netaisau, tačiau pati niekada Marija neprisistatinėčiau ir Marija nesijaučiu.
Kaip jus vadina artimieji buityje – dviem vardais?
Dažniau vadina pirmuoju vardu, bet aš pati dažniau prisistatau abiem. Man patinka jų dermė. Aš ir pase, ir gimimo liudijime esu Fausta Marija – ne Fausta.
Manau, kad vardas apskritai yra šioks toks svoris. Žmogus kuria vardą, o vardas – jį. Nemanau, kad vardas – visai nereikšminga detalė, nors ji – subtili. Vardas nėra ir nuosprendis, nes galutiniame taške viskas – vis tiek tik mūsų rankose, pasaulyje labai mažai kas nuo mūsų nepriklauso. Žmonės Ukrainoje, karo epicentre, kur griaudėja bombos, pasirinkimo turi mažai, bet mes, laisvame pasaulyje, jo turime į valias, tik dažnai pabandome nusipurtyti atsakomybę ir pabūti situacijų aukomis.
Kadangi man du vardai ir Pasakos bei Jūros vardų dermė – graži ir artima, aš tikiuosi, kad Pasakai Jūrai jos vardas jai bus dovana. O jei ne, tai vardą visada galima pakeisti. Aš mylėsiu ją, net jei ji pasivadins Elze, Danute ar Samanta, o ne mano ir tėčio parinktu vardu. Bet mums jis nuostabiai gražus.
Kaip išrinkote vardus Pasakai Jūrai?
Turėjome du variantus: Vasara Nida ir Pasaka Jūra. Bet Vasara savo dukrą visai mums priešais nosį pavadino man nelabai simpatingas žmogus ir tas vardas manyje kažkaip sugriuvo. Buvo ir kitų momentų. Tada Matas pasiūlė Pasakos vardą, dar pridūrėme Jūrą, kuri visada ošė kažkur šalia, ir išėjo gražiausia, ką esame girdėję.
Kai Pasaka Jūra gimė, mes susižvalgėme ir palinksėjome – Pasaka Jūra. Buvo tiesiog aišku. Ir dar aiškiau buvo, kad jokia ji ne Vasara.

Ar kūdikio auginimo rutina stipriai pakoregavo gyvenimą, veiklas?
Taip ir ne. Gyvenimas yra visiškai kitoks – bet tai nestebina, juk būtent dėl tų pokyčių mane gąsdino motinystė. Kad ir ką daryčiau, esu nusiteikusi ir pasiruošusi, kad jei mano vaikui manęs reikės, – aš mesiu viską ir bet ką ir išeisiu pas ją. Ar tai bus tiesioginis eteris televizijoje, ar kokia svarbi konferencija – aš visur noriu dalyvauti ir dažnai galiu tai daryti, bet tai jau visada bus ne pirmoje vietoje. Tai yra labai nepravarti pozicija darbdavių akyse.
Ne – tai ta prasme, kad gyvenimas nesustoja ir nebūtinai turi pamesti tai, kas tau įdomu. Aš netapau kitu žmogumi. Šalia to, kas buvau, ir kas dar būsiu, tapau ir mama – dar vienu asmeniu. Bet mama aš esu tik savo vaikui. Kažkam esu mylimoji, kažkam – draugė, kažkam – rašytoja, autorė, turinio kūrėja, vieniems – pavyzdys, kitiems – tai, kuo būti jie nenori. Ne kartą esu girdėjusi klausimą, kaip man pavyko nesumamėti, į ką visada atsakau: nesąmonė. Aš dar ir kaip sumamėjau ir jei taip nebūtų, gal būčiau prasta mama. Aš sumamėjau, nes mamos sumamėti turi. Kas čia per mama, kuri tik tralivali visur, vaiką numetusi, kuriai neįdomu niekas apie jos vaiką, kuri neturi planų, svajonių, susijusių su vaiku. Bet tai skirta tik mano vaikui, tik mūsų šeimai. O šalia to dar yra ir visa kita, kas man irgi įdomu. Maistas, kelionės, kultūra, psichologija, socialiniai stereotipai, politika, gamta – daug daug kas.
Pasaka Jūra tik „valgo ir miega“?
Oi, ne, ji yra labai judrus vaikas. Labai aktyvi fiziškai ir, sakyčiau, labai rami emociškai. Palyginti nemažai fizinių dalykų ji pradėjo daryti gana anksti, ir dabar, kai kalbamės, jos penktojo mėnesio pradžioje, aš akimirkai nusisukusi ją randu kitoje vietoje. Kol kas ji – drąsi, stipri, geros nuotaikos. Ji daug juokiasi, jai daug kas juokinga. Jai įdomu kiti vaikai ir žmonės apskritai, labai įdomu gyvūnai, jai juokingi visokie žaidimai su tėčiu, kurių mama nelabai moka žaisti, ir juokingi kitokie žaidimai, kuriuos moka žaisti tik mama. Bet miega ir valgo ji gerai nuo pirmosios savo gyvenimo dienos. Nors ne, meluoju, pirmas tris dienas teko žadinti, kad pavalgytų pagal medikų rekomendacijas, o apsižiodavo krūtį ir vėl – kryžiumi į sapnų pasaulį.
Kiek dukros gyvenime leidžiate dalyvauti seneliams?
Tiek, kiek jie nori, ir kiek nori pati Pasaka Jūra. Žodžiu, šių dviejų aplinkybių dermėje. Seneliai nori daug, o Pasaka Jūra taip pat dažnai neprieštarauja, bet man gana svarbus vaiko nuovargio ir ramybės aspektas. Pasaka Jūra yra labai ramus, puikiai nusiraminti mokantis, nebailus, geros nuotaikos kūdikis. Bet vis dėlto kūdikis. Ir kartais stimuliacijos būna per daug. Man čia labai svarbus ir Mato požiūris: jis kartą pyktelėjo, kad žmonės žiūri tik savęs – kad nori mažą žmogutį paniurkyti, pabučiuoti. Bet pamiršta pažiūrėti, ko šiuo metu reikia tam kūdikiui. Kartais jam reikia ramybės, tylos ir nelįsti – nes vaikas jau pervargo.
Tai labai svarbi tema, bet visi keturi mūsų seneliai Pasaką Jūrą labai myli, jai yra labai dosnūs tiek dėmesio, tiek dovanų, tiek siūlymų padėti. Mes tikrai neturime teisės skųstis – galime tik džiaugtis.
Mato tėvai gyvena Vilniuje, mums tai didelė dovana. Man nepriimtina vaiko, kuris nekalba, palikti ne šeimoje net trumpam. Vyresniame amžiuje – žinoma, auklė gali būti sprendimas. Bet ypač kol vaikas nekalba, o ir dar ilgiau, mano manymu, jis turi būti su tėvais arba, retkarčiais, seneliais. Taigi mes galime retkarčiais nueiti į kiną arba restoraną be galvos ir širdies skausmo. Nors vėl – meluoju. Kai išėjome į restoraną, tai vakarienę prabangioje vietoje baigėme žiūrėdami senelių atsiųstas nuotraukas, apsižliumbę.
Kalbant abstrakčiai, tačiau iš man įdomios ir svarbios perspektyvos – aš manau, kad senelių meilė ir dėmesys anūkams turi prasidėti nuo meilės ir pagarbos jų tėvams. Jei nesugebi mylėti ir gerbti savo vaiko ir jo antros pusės, tai nemoki mylėti ir anūkų, kad ir kiek dovanų jiems pripirktum.
Kada jums gražiausios akimirkos su dukra?
Man širdžiai mieliausia, kai mes visi keturi: aš, Matas, šuniukas Oregonas ir Pasaka Jūra. Tada viskas kažkaip ramu, lengva.
Žinote, prieš gimdant, mane bandė įtikinti, kad pagimdysiu – ir viskas pradės kūliais verstis, žemė sudrebės, žvaigždės užsidegs, aš nušvisiu. O man ta akimirka buvo rami. Matas sakė, kad jam taip pat. Tai buvo svarbus, geras momentas, bet neištiko tai, ko žodžiais nenusakysi. Tačiau mūsų atveju – ta žemė drebėti neretai pradeda tiesiog paprastą dieną. Būna taip gražu, kad verkti norisi. Vieną naktį Matas mane pažadino verkdamas – galvojau, jau kažkas baisaus nutiko. O pasirodo, jam tiesiog pasirodė taip gera ir gražu, kad mes vieni kitus turime. Tos akimirkos tiesiog kasdienybėje.
Gražiausia tai, kad mums pavyksta megzti ryšį. Aš manau, kad ryšys nėra duotybė, tai yra kartu praleistas laikas, išsakyti jausmai, padaryti veiksmai.
Kai Pasaka Jūra juokiasi, o juokiasi ji dažnai, yra neapsakomai gražu. Kai ji susikaupusi mokosi šliaužti, yra neapsakomai gražu. Kai ji miegodama savo poza, kūno dalimis panašėja į vaiką, nebe į kūdikį, yra be galo gražu. Kai ji atsibunda ir savo paukščių kalba šnekasi su savo rankomis, irgi neapsakomai gražu. Matyt, ji tiesiog labai graži.
Ar jau turite šeimos – mamos, tėčio ir dukrytės – tradicijų?
Ne tiek tradicijų, kiek įpročių, kuriuos ugdome. Absoliučiai kiekvieną dieną einame į lauką, tai vaikštome, tai lakstome, tai duodamės. Kaip iki nėštumo, kaip per jį, taip ir po jo – kasdien bent 7 kilometrai. Na, buvo išimčių. Bet dažniau jų nebūna. Manau, kad negali vaikui įdiegti aktyvaus gyvenimo būdo, jei jo pats negyveni.
Apskritai negali įdiegti nieko teigiamo, ko pats nedarai. Tad stengiuosi, kad Pasaka Jūra nuo pirmųjų dienų matytų daug kasdienių smulkmenų, kurias mes darome, – ir darome su džiaugsmu.
Kitas mano ir Mato susidomėjimo laukas – gastronomija. Ir Pasakutė nuo pirmųjų dienų šitame mūsų hobyje dalyvauja. Labai smagu, kad kavinėse baristos įsijungia į mūsų žaidimą ir pabarškina jai kavos pupelių dėžutę, parodo, kaip verda kavą, duoda pauostyti dalykų. Be abejonės, dalies jų ji dar nesupranta, ir tikrai žinau, kad šito ji neatsimins. Bet visas tas laikas kartu – jis formuoja žmogų. Mes tiesiog darome tai, kas gera, kas mums įdomu, kas linksma, ir darome kartu. Tai yra mūsų tradicija: būti kartu visose to formose.

Ar netyčia neišsprūdo „mums teka seilytės“, „mes gerai atsirūgome“? Kitaip tariat, kiek suminkštėja protas, kai išgyvenamas toks emocionalus gyvenimo etapas?
Neišsprūdo. Ir aš anaiptol nesmerkiu tų, kam išsprūsta, ar tų, kas taip kalba kiekvieną dieną: mes pakakojome, mes atsirūgome. Jei toms moterims taip komfortiška, tai tik jų reikalas. Kiekviena turi teisę mamystę išgyventi taip, kaip jai natūraliai tai išeina, o ne kaip kažkokia boba nuo viršelio pasakė.
Nesijaučiu suminkštėjusio proto – jaučiuosi aštraus proto. Bet supraskite – aš visą gyvenimą buvau labai emocionali. Esu jautri ir manau, kad tai mano stiprybė, o ne minusas. Emocionali esu ir dėl savo vaiko, esu ir jausminga, jautri – visokia. Būna, pažadiname vienas kitą su Matu vidury nakties, ir kol kitas dar nesusigaudo, nei koks jo vardas, nei kur jis yra, sakome – pasižiūrėk, kokia ji graži. Panašiai būna kasdien: kartais naktį, kartais dieną, kartais ir tada, ir tada. Tačiau, kaip ir sakiau, – tai skirta mums, mano šeimai. O kitiems aš nesu mamytė. Man natūraliai ir be pastangų tai kažkaip atsiskiria.
Kaip pasiskirstote darbais su Pasakos tėčiu, ar budite naktimis pakaitomis?
Nebudime naktimis – o kam? Naktimis miegame! Vaiku, namais, šunimi ir visais reikalais rūpinamės abu tiek, kiek tuo metu galime. Mes nematuojame liniuote ir mažai yra darbų, kur esame pasiskirstę: čia tavo, o čia mano. Bet darome abu ir stengiamės pavaduoti vienas kitą.
Kai Matas darbe, aš rūpinuosi Pasaka Jūra viena, kai aš išlekiu į filmavimus, jis ja rūpinasi vienas – tiesa, aš išeinu nepalyginamai rečiau, bet mano veiklos tai leidžia, o tėtis į darbą turi eiti įprastesniu grafiku. Kai abu esame namie, jis stengiasi leisti man pailsėti nuo rutinos ir dukryte pasirūpina daugiau. Kai matau, kad jis išvargęs, paliekame jį ilgiau miegoti, ir einame sau užsiimti, tvarkytis. Tiesa, kai kartu yra tėtis, sauskelnes keičia beveik vien tik jis.
Aš esu didelės energijos žmogus. Nemoku ilgai ramiai sėdėti ir tokiu smūginiu būdu dažnai ir namus susitvarkau, ir darbus nusidirbu, ir maistą pagaminu, ir savimi pasirūpinu, ir su vaiku užsiimu. Bet žinau ir matau, kad stiprios ir energingos moterys dažnai padaro klaidą: ima viską daryti pačios, taip nuvarydamos ir save, ir neleisdamos vyrams būti vyrais, ir trukdydamos vyrui ir vaikui kurti savitą, autentišką ryšį. Aš stengiuosi taip nedaryti, nes žinau, kad geriau už Matą neišmanau. Mes abu visko mokėmės kartu: ir sauskelnes keisti, ir maudyti, ir rengti – visko. Jie kartu turi savo užsiėmimus ir savo būdus, mes kartu – savo. Savitus. Bet jie abu veikia. Manau, kad yra ne vienas teisingas būdas gyventi, auginti ir lavinti vaiką.
Jūsų požiūris į kūdikio lavinimą pirmaisiais metais – edukuosite namuose ar kūdikių būreliuose?
Pasaka Jūra šiuo metu lanko baseiną – galima sakyti, kad tam tikra prasme būrelį ji lanko. Bet apskritai kalbant, nenoriu tapti mama, kuri iš savo vaiko bando nulipdyti kažkokį pusiau stebuklą, pusiau genijų. Noriu vaikui leisti būti vaiku ir neapkrauti jos šimtu būrelių, šimtu pamokų, užsiėmimų. Kai jau paaugs, būčiau laimingesnė, jei ji galėtų lauke su draugais balose taškytis, į medžius laipioti, rėkauti, lakstyti, kurti savo fantazijų pasaulį su žaislais, pagaliukais, statyti būstines, smėlio pilis, o ne lankytų daugiau įmantrių būrelių nei savaitėje yra dienų.
Kaip sekasi žindyti? Ar palaikote „žindymo Talibaną“ (taip vadiname kraštutinių žindymo palaikytojų judėjimą, kai smerkiami buteliukai, čiulptukai, nutrauktas pienas)?
Pasaka Jūra iki šiol nėra bandžiusi čiulptuko, o buteliuku naudojamės tada, kai aš kažkur išvykstu be vaiko. Taip būna retai, bet būna. Pientraukio negaliu pakęsti, bet tai – ne ideologija, o tiesiog nesantaika su prietaisu – dievaži, koks nepatrauklus tai procesas.
Bet kas aš tokia, kad smerkčiau kitų pasirinkimą? Ir kam man būti tokiai uždarai, kam taip save įsprausti į rėmus, kad imčiau pagalbos priemones laikyti priešais, taip save uždarydama į kalėjimą? Taip, mano vaikas kol kas nėra bandęs čiulptuko, nes tokio poreikio nebuvo. Bet jei ji niekaip negalėtų nusiraminti, o man važiuotų stogas iš nuovargio ir nevilties, ir šitai padėtų, – na ir puiku. Gal tai nebūtų pirmasis mano pasirinkimas, tačiau tikrai nenusigraužčiau rankų iki alkūnių, jei to prireiktų. Tas pats – ir mišinukų tema. Puiku, kad pieno man pakanka, kad viskas sekasi, aš šaunuolė, kad žindymui buvau pasiruošusi. Bet jei prireiktų vaiką maitinti (ar papildyti jo mitybą) mišinuku, – tikrai neprojektuočiau į save kaltės jausmo.
Manau, kad žmonės labai save apsisunkina su „aš niekada“ ir „aš visada“ bei ideologiniais „šitai yra gerai“, o „šitai yra blogai“. O aš leidžiu sau elgtis pagal aplinkybes, leidžiu sau persigalvoti, bandyti. Žinau, kad savo vaiką myliu, kiekvieną dieną stengiuosi elgtis geriausiai kaip sugebu, ir to gana. Tas pirmūniškumas ir liguistas maksimalizmas nėra tai, ką noriu perduoti savo dukrai. Noriu, kad ji augtų ir gyventų atsipalaidavusi, suprasdama, kad neturi būti tobula. Tiesą pasakius, dėl manęs – tai tegu ji būna net ir pilka vidutiniokė – tai, ko dauguma labai labai bijo. Man ji ir tokia bus gera ir pakankama. Aš noriu, kad ji tiesiog atsipalaiduotų ir būtų. Priimtų save. O aš jau sakiau, kad vaikai mokosi tik iš pavyzdžio, – negali jo išmokyti to, ko pats nesugebi. Taigi nebandau sudėti varnelių vaiko auginimo knygoje.
Maitinti Pasakutę man patinka. Tiesą pasakius, tai, ko gero, vienintelis mane motinystėje išties nustebinęs dalykas. Mano mylima kolegė Toma kažkada, kai laukiausi, man sakė, kad jai patikdavo žindyti, ir aš galvojau – o Jėzau, tu man net nepasakok. Man žindymas neatrodė patraukliai, nepaisant to, kad ketinau padaryti viską, jog galėčiau savo vaiką kokybiškai žindyti dėl visų jo naudų. Aš maniau, kad čia bus kone pasiaukojimas. Atidirbimas. O pasirodė, kad žindyti man lengva, natūralu, paprasta ir net labai patinka. Stengiuosi kasdien turėti tų momentų, kai žindydama tikrai visai nieko neveikiu: nei skaitau, nei galvoju apie darbą, nei kalbuosi. Tik būnu šalia. Žiūriu į savo vaiką. Stebiu. Jaučiu.
Ar smagu būti mama? O gal labiau – įdomu?
Nežinau, kaip čia pasakyti, kad mane gerai suprastų. Kalbant apie smagumą, aš gyvenime esu veikusi ir smagesnių dalykų. Bet man patinka būti būtent Pasakos Jūros mama. Man ji pati labai patinka. Ne tas žodis – patinka. Aš tiesiog labai ją myliu. Man patinka jai rodyti dalykus, patinka stebėti, kaip ji auga, patinka tiesiog į ją žiūrėti. Ir tuo procesu aš stengiuosi mėgautis, į jį stengiuosi žiūrėti su lengvumu.
Tačiau aš mėgstu veikti ir daug kitų dalykų, kurie tiesiogiai su vaiku gal nėra susiję. Tik laimė, pasirodo, jie visai suderinami su vaiku. Pavyzdžiui, mums kartu kuo puikiausiai pavyksta keliauti ir į restoranus, pasirodo, su kūdikiu ir į galerijas galima nueiti, ir su draugėmis į SPA nuvykti. Man pasirodė, kad tai, kaip sekasi gyventi su vaiku, labai stipriai priklauso nuo to, kaip tėvai žiūri į dalykus. Daug blokų, baimių yra tiesiog mūsų galvose. Tai anaiptol nereiškia, kad aš kažkaip pašaipiai žiūriu į mamas, kurios gyvena sėsliau, kažko bijo, ar, galų gale, kitaip mato motinystę ir kas joje yra teisinga. Ne – aš manau, kad kiekvienas turi gyventi savo tempu, klausytis savo norų, savo širdies.
Tik vis bandau siųsti žinutę, kad jei kažko norite, bet bijote, – verta pabandyti. Gal lėtai, po truputį. Bet verta. Aš ne tiek noriu įbrukti kažkam savo gyvenimo būdą, kiek noriu įkvėpti nebijoti būti savimi ir klausytis, ko nori šitas autentiškas žmogus. Taip pat ir motinystėje.
Neila Ramoškienė
Fotografė Gražina Dzedziukevič, www.sunnyphoto.lt
Stilius: Danija Kavaliauskienė
MUAH: Katažyna Kondratovič
Studija: SOVA
Susiję straipsniai