Vaidos Poderytės-Bernatavičės nėštumas suskaidytas į dvi dalis. 2 savaitės Lietuvoje, kur laukia 12 metų sūnus Atas, darbai ir projektai. Ir 2 savaitės Italijoje, kur yra antrieji jos bei vyro namai. Mėgaukimės šviesa, kuri sklinda iš laimingos šešis mėnesius besilaukiančios moters.
Apie Lietuvos gydytojus
Nėštumo priežiūrą patikėjau Lietuvos medikams.
Mes linkę savo kraštą peikti. Yra tikrai tobulintinų dalykų, bet pagal medicinos lygį, gydytojus Lietuva yra viena iš Europos lyderių. Ačiū Dievui, Italijoje kol kas nebuvo situacijų, kad reikėtų neplanuotos medicininės pagalbos, tad net nebuvo progų ten ieškotis savo nuolatinių medikų. Visų reikiamų sričių gydytojus turiu Lietuvoje, kur gyvenau tiek metų. Daktarai juk yra tie žmonės, su kuriais norisi ilgamečio santykio, pasitikėjimo, lojalumo.
Tiesą sakant, mano šeimos gydytoja – ta pati nuo sūnaus gimimo, jau beveik 13 metų. Tad visus reikalingus medicininius vizitus tiek sau, tiek sūnui susiplanuojame tik Lietuvoje.
Apie nėštukių jautrumą
Esu sveiko proto nėštukė, nesu baukšti ar išskirtinai emocionali. Kalbant apie nėščių moterų jautrumą, matyt, turėtume atsižvelgti ir į psichologinį žmogaus tipažą bei įvairias aplinkybes – ar moteris linkusi į baimes, kokia buvo jos pastojimo istorija, ir panašiai. Aš save charakterizuoju kaip tvirtai ant žemės stovinčią, ramią moterį.
Visada sakau, kad kai gyvenime yra netikėta situacija ar krizė, pirmiausia reikia susitvarkyti su tuo, kas vyksta galvoje, o tik tada – kas vyksta aplinkoje ar kūne.
Kalbant apie nėštumą, gal pirmi jo mėnesiai buvo šiek tiek jautresni, bet mano vyras sako, kad galėčiau lauktis visada, – esu tokia atsipalaidavusi, daug ramesnė, nei įprastai, kai esu paskendusi darbuose ir niekur nespėju. Dabar palengva vis labiau įsijungia ramybės mygtukas.
Džiaugiuosi, kad nėštumas ramus ir tvarkingas visomis prasmėmis. Tiek emociškai, tiek fiziškai.
Apie tyrimus
Man svarbi medicininė pusė – geriau daugiau tyrimų ir atsakymų negu mažiau. Visiškai pasitikiu savo gydytoja akušere-ginekologe Marija Bakšiene, ji nuostabi, jos specializacija – genetika. Ji ne tik labai profesionali, bet ir šilta tad visada atidžiai įsiklausau į tai, ką ji pataria. Pati informacijos dažniausiai nelabai ieškau, forumų neskaitau. Patarimų ir patirčių išklausau, bet labiausiai pasitikiu savo gydytoja. Tik su jos palaiminimu ir keliauju, ir kita veikla užsiimu.
Grįžtant prie tyrimų, kai sužinojome, kad laukiuosi, iškart nusprendžiau atlikti NIPT tyrimą, tam buvo priežastis. Nėštumas buvo norimas, nuo santuokos pradžios su vyru kalbėjomės, kad norėsime bendro vaikelio, bet tam vis nematėme palankaus laiko, – gyvenimas dviejose šalyse, daugybė darbų ir kitos aplinkybės lėmė, kad šeimos pagausėjimas būdavo vis atidedamas. Tad nors nėštumas buvo ir norėtas, tačiau netikėtas – kaip Dievo dovana su staigmenos elementu. Todėl ir nusprendžiau pasidaryti visus įmanomus tyrimus, nes pastojau laikydamasi ne tokio režimo, kokį įsivaizduoju, jog turėtų puoselėti pastoti norinti moteris, – mano gyvenimą lydėjo itin įtemptas darbo grafikas, nevisavertė mityba ir panašiai. NIPT tyrimas leido nusiraminti dėl šių baimių, be to, taip gana anksti sužinojome ir lytį – mūsų šeimoje, kurioje iš viso yra trys berniukai (vienas sūnus – mano, du – vyro iš ankstesnių santykių), pagaliau atsiras ir mergaitė.
Apie dukrytės laukimą
Pati esu iš 3 dukrų šeimos. Mūsų šeima labai vieninga, esame tikrai artimi, mano tėvai – patys nuostabiausi žmonės. Nors mano mama turi tris dukras, visos – labai skirtingų charakterių ir būdų, ji su kiekviena palaiko labai šiltą ir gražų santykį. Visada galvodavau, kaip norėčiau tai pajausti, – tą vieningą mamos ir dukros santykį. Ačiū Dievui, kad galėsiu tai patirti.
Na, o emocija, kai sužinojome, ko laukiuosi, buvo žodžiais neapibūdinama. Mes labai norėjome mergaitės, bet viduje atrodė, kad tai tarsi kažkodėl nelabai įmanoma. Gal dėl to, kad mūsų su vyru šeimose vien berniukai, nežinau. Tad neleidau sau ir labai garsiai svajoti. Be to, nemanau, kad gerai garsiai deklaruoti tokius dalykus, nes kas bus, jeigu gims berniukas, o visą nėštumą tvirtinai, kad trokšti mergaitės. Nejau nesidžiaugsi? Abu norėjome dukros, bet tyliai, nušvelninę tą norą.
Tiesa, vienas mūsų šeimoje labai norėjo berniuko – mano Atui labai norėjosi brolio. Visaip bandžiau aiškinti, kad 13 metų jaunesnis brolis vargu ar bus krepšinio draugelis. Bet jau seniai Atas pripratęs prie minties, kad turės sesę, ir labai jos laukia. Jam viskas taip smalsu, kartu su manimi domisi, kaip vystosi kūdikis, labai man padeda – į parduotuvę viena nebeinu, Atas visada keliauja kartu, jis visada paneša įvairius krepšius ir apskritai labai manimi rūpinasi. Gera jausti jo rūpestį ir atsidavimą, tikiuosi, ši patirtis jam padės, kai suaugęs su mylima moterimi pats lauks jau savo vaikelio.
Apie artimųjų ilgesį
Kadangi dvi savaites būnu Italijoje, dvi – Lietuvoje, nematau jokių nepatogumų dėl ryšių su šeima palaikymo. Laiko susitikti – tikrai per akis. Matomės ir bendraujame dažniau nei daugybė šeimų, gyvenančių tame pačiame mieste. Kokie čia atstumai – tėvai gyvena Kaune, mes su jaunėle sese abidvi jau daug metų įsikūrusios Vilniuje. Kai tiek daug skraidau, man atstumas Vilnius–Kaunas yra visai minimalus. Sunkiausia su vyriausia sese, nes ji gyvena Tenerifėje. Labai visi jos pasiilgstame, tačiau palaikome labai glaudų ryšį per įvairias šiuolaikines technologijas, aplankome vieni kitus.
Labai džiaugiuosi tokiu glaudžiu mūsų visu ryšiu, tai yra puikus pavyzdys ir mano sūnui Atui – tikiuosi, jam suaugus ir mes palaikysime tokį gražų santykį. Atui seneliai apskritai yra dievai, jis juos be galo myli, todėl dažnai ir jo iniciatyva po darbų ir treniruočių skuodžiame pas juos į Kauną nakvynei, kur visada esame pasitinkami su užkurtu židiniu ir skaniu maistu.
Apie skrydžius
Nors mano nėštumas yra lydimas skrydžių Vilnius–Milanas–Vilnius, dar ir be to turėjome labai įsimintiną „babymoon“. Mūsų „babymoon“ kelionių tikslai buvo pietų Ispanijoje esanti Marbėja ir kalėdinis Niujorkas. Marbėjoje mėgavomės Viduržemio jūra ir šilta saule, o štai Niujorke mūsų laukė tikra kalėdinė pasaka – ne tik aplankėme labiausiai šventiškai išpuoštas miesto vietas, bet ėjome ir į garsųjį Metropoliteno operos teatrą, kur mūsų laukė opera „La boheme“, „Madison Square Garden“ arenoje stebėjome NBA varžybas tarp Niujorko „Knicks“ ir Šarlotės „Hornets“ komandų, lankėme įvairias parodas, ikoniškiausias miesto vietas – „Empire state building“, Bruklino tiltą ir taip toliau. Ši kelionė buvo viena įspūdingiausių gyvenime.
Beje, minėtos kelionės buvo suplanuotos dar iki mums sužinant, jog laukiuosi, tad kai sužinojome apie vaikelį, iškart nutarėme, kad dabar nesukame galvos, kai liks mažiau laiko, pasitarsime su gydytoja – kaip ji pasakys, taip ir darysime.
Įvertinusi sklandžias viso nėštumo aplinkybes ir tai, jog ne į kalnų žygį susiruošiau, gydytoja išleido į abi keliones. Dėl to labai džiaugiuosi, nes laiką praleidome nuostabiai.
Skraidyti nebijau. Skysčiai, kompresinės kojinės, nuolatinis judėjimas – viską visada darau ir ramiai keliauju.
Apie meilę sau
Šis nėštumas man padovanojo daug vidinių, filosofinių diskusijų su pačia savimi. Pastaraisiais metais buvau labai nedėmesinga sau – mano miego ir mitybos režimas kartais būdavo tikrai pasibaisėtinas, prioritetų viršūnėje – visų kitų reikalai, maniesiems kartais ir eilė neprieidavo. Kai sužinojau, kad laukiuosi, neslėpsiu, jaučiausi sumišusi – juk tiek laiko savo kūno nemylėjau, neskyriau jam pakankamai dėmesio, kaip jis sėkmingai išnešios naują gyvybę?
Viduje viskas vertėsi aukštyn kojomis, ir dabar visada prioretizuoju savo savijautą – juk man kūnas daro milžinišką darbą, jis ruošia gyvenimui naują žmogų, negaliu būti tokia neatsakinga ir nepasirūpinti savimi. Labai tikiuosi, kad ir pagimdžius nepamesiu meilės sau, – juk tiek mano sūnui Atui, tiek mūsų mažylei reikės sveikos, stiprios ir energingos mamos.
Nors dabar tikrai skiriu sau daug daugiau dėmesio, kartu ir nežiūriu į nėštumą kaip į ligą. Tai – stebuklingas procesas, kurio metu moters kūnas padaro vieną prasmingiausių darbų žmonijai, reikia tuo mėgautis, bet ir realybės nepamesti. Tad besilaukdama ir toliau aktyviai dirbu, užsiimu namų ruoša.
Dėl savęs, kaip besilaukiančios moters, tikrai daug darau. Einu į masažus, skiriu daugiau laiko pabūti grožio salone, randu laiko pėdų masažui po pedikiūro, o ne išlekiu akis išdegus į susitikimą. Šiuo laikotarpiu noriu jaustis moterimi visomis prasmėmis – gražiai, šviesiai, pakiliai. Visi sako, kad kažkas manyje stipriai pasikeitė, kažkokia nauja, kitokia šviesa ėmiau spinduliuoti.
O labiausiai pasikeitė prioritetai. Štai, pavyzdžiui, dariau labai svarbų renginį, vieno savo projektų, kino ir kulinarijos įkvėpimų laidos „Gero savaitgalio receptai“ (TV3) sezono atidarymą, naujos studijos pristatymą. Likus kelioms dienoms iki renginio, pasigavau kažkokį virusą, vis laikėsi 37,1°C temperatūra. Lyg sloga, lyg kutena gerklę. Ką daryti? Įprastai, jei nesilaukčiau, ko gero, su 38°C bėgčiau į renginį net nesvarstydama, o dabar pagalvojau, kad ant svarstyklių – ne tik mano, bet ir kūdikio sveikata, tad nebeliko net apie ką mąstyti. Pasilikau namuose. Dabar visur ir visada savo sveikatą laikau prioritetu. Tiksliau, ne save – mus, nes dabar esame dviese.
Apie tvarią motinystę
Kaip rengiausi į operą Niujorke, kai pilvukas jau nemažas? Turimais drabužiais, nieko specialiai nepirkau. Man labai gaila vienkartiniams dalykams leisti pinigus. Šiuo klausimu esu ganėtinai tvari – pirkti suknelę tokiam trumpam laikui, o paskui išmesti – tikrai ne man. Stengiuosi nepirkti jokių nereikalingų nėštukės dalykų. Taip, tamprės, specialios liemenėlės, kosmetika nuo strijų prevencijos – tokie dalykai neišvengiami ir reikalingi, bet brangių drabužių ar suknelių nenoriu pirkti, nes tai reikalinga labai laikinam etapui. Tad į operą Niujorke buvau atsivežusi porą tamprių, elegantiškų, iš anksčiau turimų suknelių, į kurias telpu, porą gražių švarkų. Kadangi Niujorke gruodį – išties šalta, bijodama susirgti, į operą pasirinkau kelnes ir puošnų švarką.
Apie Italijos maistą
Italijoje visiškai pasikeitė mano mitybos įpročiai, ir tik į pačią geriausią pusę. Dažnas turi gana stereotipinį įsivaizdavimą apie italų virtuvę – esą tai tik picos, makaronai. Bet tai tik paviršius. Kai pradedi mėgautis italų virtuve ne turistiškai, supranti, kokia ji turtinga, kokybiška ir įvairi, supranti, kodėl apskritai italai tokie laimingi, gražūs ir sveiki, kodėl čia kur kas mažiau širdies ir kraujagyslių ligų. Nors jų mitybos pagrindas yra angliavandeniai, jie valgo labai daug tikrų, natūralių produktų – daug mėsos, jūros gėrybių, įvairiai paruoštų daržovių, visus skonius lydi geras alyvuogių aliejus.
Labai mėgaujuosi maistu Italijoje. Nors, atrodo, valgai daugiau ir sočiau, bet valgai kitokį, tikrą maistą. Italų virtuvės esmė yra geri produktai. Geras pomidoras, gera mocarela, geras alyvuogių aliejus, šviežia žuvis, šviežia mėsa.
Taip ir aš išmokau gaminti iš tikrų produktų, įgudau suprasti, kas yra geras alyvuogių aliejus, ir kad tai vitaminas numeris vienas, kurį turime naudoti visada prie bet kokio maisto. Italų virtuvė yra labai nesudėtinga, bet tiksli. Pavyzdžiui, gaminant pastą „Carbonara“, reikia naudoti ne bet kokią šoninę, o būtent pažandę. Ir jokiais būdais nenaudoti grietinėlės, kaip kad dažnai daroma Lietuvoje. Italų virtuvės produktai nesudėtingi, receptai paprasti, tereikia įsigilinti ir nedaryti nesąmonių. Tad verčiau ieškoti autentiškų receptų, o ne iš pirmo pasitaikiusio forumo.
Apie svorį
Svorio nėštumo metu nebijau priaugti. Nuo itin jauno amžiaus esu išsiugdžiusi saiką. Nelabai net moku persivalgyti – jeigu pajuntu sotumą, geriau maisto šiek tiek palieku negu per prievartą suvalgau, o apskritai idealu įsidėti maisto šiek tiek mažiau – juk pasipildyti visada labai paprasta.
Per pirmąjį nėštumą, kai laukiausi sūnaus, pabaigoje buvau priaugusi beveik 20 kilogramų, manau, panašiai bus ir su antruoju nėštumu. Tačiau kaip ir su pirmuoju nėštumu, taip ir su šiuo, susilaukus vaikelio ketinu grįžti į įprastas kūno formas, tam juk reikia tik šiek tiek valios, sveikos mitybos ir meilės sau.
Apie kraitelį
Esu už tvarumą ir dalinimąsi. Štai kokia susiklostė smagi istorija.
Atas turėjo labai gražią, tvirtą skandinavišką lovytę. Kai ją išaugo, atidaviau kolegei, jos vaikui užaugus, atidaviau draugei, ir taip toliau. Taip lovytėje užaugo kokie 5 vaikai. Dabar ta lovytė pas vieną draugę, jos dukrytė ją kaip tik baigia išaugti, ir lova sugrįš pas mus. Tad Ato lovytėje augs ir jo sesė. Kiek sentimentų, prisiminimų…
Be to, man pasisekė, kad dvi artimos draugės turi mažus vaikus, – maždaug 1,5 ir 2 metų. Dar labiau pasisekė, kad jaunesnioji sesė irgi laukiasi, gimdys pora mėnesių anksčiau, tad mums daug visko atiteks ir iš draugių, ir sesės.
Deja, praeiti po dailius mergaitiškus drabužėlius – labai sunku, tad esu šį bei tą nusipirkusi, be to, išsirinkome dukrai autokėdutę, vežimėlį ir kitus esminius daiktus. Kadangi turime dvejus namus, visų esminių dalykų reikia po du.
Tiesa, pirmą dukrytės rūbą užsakiau net ne aš, o vyras. Jis dievina golfą, todėl užsakė mergaitišką laisvalaikio kostiumėlį, kurį puošia užrašas „Born to play golf with my daddy“ (Gimusi žaisti golfą su savo tėčiu).
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Gražinos Dzedziukevič „Sunny Foto“
Makiažas ir šukuosena salono „Figaro“, plaukų stilistė Marija Šemeliak, grimo meistrė Olha Zaburdajeva
Stilistė Danija Kavaliauskienė
Suknelės „Wardrobe Kaunas“
Susiję straipsniai
