Cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė atėjusi į svečius greitai gali pasakyti, kokį daiktą ar baldą gaminant tikriausiai buvo naudojamos pavojingos medžiagos, ką verčiau išmesti, šalia ko nemiegoti.
Atlikti tyrimai baugina – daiktai, šalia kurių gyvename, gali būti labai gražūs, brangūs, bet, deja, turėti neigiamą poveikį mūsų sveikatai.
Laura yra 3 vaikų mama. Kaip ji pati tvarkosi namuose, kai tiek daug žino?
Laura, papasakokite, kaip, tapusi mama, mokėtės gyventi sveikiau?
Su vyru dažnai pajuokaujame, kažin kada ir kuris pirmasis pradėjome nesidažyti ir nesipuošti. Viskas susiklostė natūraliai – kai laukėmės vaikelio, atsirado laiko rinkti ne tik kraitelį, bet ir informaciją. Esu laiminga, nes šalia turiu mamą ir močiutę. 93 metų močiutė yra pagrindinė mano mokytoja ekologijos srityje. Kodėl ne mama? Mama – pirmoji karta, atėjusi iš kaimo į miestą, todėl jai visos civilizacijos naujovės atrodo labai geros. O močiutė atsargesnė – ji vietoje minkštiklio renkasi actą, o vietoje valiklio – sodą. Atrodo, kad prieš 100 metų žmonės gyveno teisingai, paskui išklydo iš ekologiško kelio, o dabar vėl grįžta atgal. Tarsi apsisuko spiralė, ir viskas grįžo į tašką, ką darė močiutė.
Per 100 metų buvo sukurta ir paleista į pasaulį begalės cheminių medžiagų, tačiau minint tik teigiamas jų savybes ir visai nekalbant apie neigiamą poveikį. Juk patogiau naudoti kvepiančią emulsiją negu citrinų rūgštį, kuri gali ir graužti. O kai pradedi stebėti poveikį aplinkai, suvoki, kad sodos niekas nepakeis.
Jeigu viskas taip nuodinga, kodėl pardavinėjama parduotuvėse?
Europos Sąjungoje reikalavimai griežtesni, lyginant su JAV ir kitu pasauliu. Kita vertus, labai dideli reikalavimai keliami naujai atrandamoms medžiagoms, o tai, kas buvo naudojama šimtmetį, daug sudėtingiau uždrausti, nes poveikis nėra staigus. Taip, yra nuodų, kurie uždrausti. Tačiau yra daugybė medžiagų, apie kurias sakoma: jei suvalgysi kilogramą – nusinuodysi, o vartojamos mažais kiekiais jos nepakenks. Pavyzdžiui, jei norime apsinuodyti lūpų dažuose esančiais kenksmingais priedais, turime jų suvalgyti 200 kg per dieną, o mažytis kiekis, kuriuo pasidažome per dieną kelis kartus, teigiama, kad nekenksmingas. Didžiausia bėda ta, kad tas mažytis kiekis kenksmingos medžiagos nebepasišalina nei iš aplinkos, nei iš organizmo. Vis garsiau kalbama, kad pavojingų medžiagų kiekis, nusėdęs mūsų organuose, sukelia hormonų sistemos pažeidimus, sutrikdo embrionų vystymąsi, vaisingumą. Prie to, ką ant savęs tepame, prisideda tai, ką įkvepiame, pavyzdžiui, nuo baldų. Tarkime, plastikinis baldas pagamintas ne ES, pigus, jis skleidžia nemalonų kvapą, o pavojingos medžiagos, naudotos plastiko minkštinimui, nusėda su dulkėmis, kurias įkvepiame. Arba kompiuteris – jame yra toksiškų degumą mažinančių medžiagų. Taip medžiaga prie medžiagos, ir štai jums bomba.
Ar nėra sukurta būdų, kaip patikrinti visus baldus, žaislus, daiktus prieš juos parduodant?
Labai svarbu sąžiningas gamintojas, juk galioja taisyklė – viskas, ką įdėjome į daikto gamybą, anksčiau ar vėliau patenka į mūsų aplinką. Jau parduodamo gaminio tyrimai ypač brangūs, todėl tikrai niekas netiria visų baldų ar žaislų cheminės sudėties. Štai buvo tirta, kiek užterštos pavojingomis cheminėmis medžiagomis namų dulkės, ir kiek užterštas žmonių, kurie gyvena tuose namuose, kraujas. Vieno žmogaus kraujo tyrimas kainavo nuo 2 000 iki 10 000 eurų. Buvo ištrinktos plačiausiai paplitusios nuodingos medžiagos ir tikrinama, ar jų yra kraujyje. Įdomiausia, kad kai kurios medžiagos seniai uždraustos ir jų tarsi jau nebėra, bet, ištyrus dulkes ir kraują, paaiškėjo, kad dar ir kaip yra! Vadinasi, jos iš kažkur patenka į aplinką, jų yra balduose, statybos medžiagose, kompiuteriuose. Baltosios meškos nyksta, nors nesidažo lūpų ir nesinaudoja kompiuteriais, nes nuodingos medžiagos atkeliauja į tolimiausius žemės kampelius tiek oru, tiek vandeniu.
Saugos institucijos daugiau dėmesio skiria mechaninei saugai, pavyzdžiui, raištelio ilgiui, bet nepaiso, kas tos medžiagos viduje. Prieš kelerius metus žiniasklaidoje nuskambėjo pranešimas, kad gumytės mergaičių rankdarbių apyrankėms yra toksiškos – ištyrė anglai. Lietuvoje tokiems tyrimams nėra suplanuota lėšų, buvo teigiama, kad tyrimai bus atliekami po 3 mėnesių, iš tikrųjų platesnis panašių gaminių patikrinimas vyko tik po metų. Laimė, kad vienoje ES šalyje gaminį uždraudus, jis išimamas iš prekybos ir kitose šalyse.
Taip pat svarbu žinoti, kad prekės, parduodamo turguje ir internetinėse parduotuvėse, daug rečiau tiriamos valstybinių inspekcijų, nebent gaunami skundai. O jei daiktą siunčiamės tiesiogiai iš Kinijos, tai apie gaminio sudėtį ir saugumą galima tik spėlioti.
Į ką pati atkreipiate dėmesį eidama apsipirkti?
Esu už sveiką protą ir ekologiškos vištos ieškoti į kaimą už 200 km nevažiuoju. Bet po truputį judame. Kuo dažniausiai vadovaujasi pirkėjai, eidami į parduotuvę pirkti? Kur lentynoje padėta prekė, kokia jos pakuotė, kokios reklamuojamos funkcijos. Man tokie dalykai neberūpi, nes puikiai žinau, kad skalbimo milteliuose nei kvapas, nei spalva neskalbia.
Skaitau etiketes, stebiu ekologinius ženkliukus. Tačiau skubu mamoms pasakyti – ieškant šeimai, vaikams sveikesnių produktų nereikia perdegti. Sutinku žmonių, kurie keletą metų ieškojo tų grynuolių, bet paskui nusispjovė, nes pavargo.
Beje, labiausiai ekologija domisi jaunos mamos ir pensinio amžiaus žmonės, kurie neina į darbą ir turi laiko.
Praktiniai biochemikės patarimai
Kosmetika. Nesiprausiame pelenais ar soda, nesame atsisakę higienos, nes, kaip sakiau, – kraštutinumai gąsdina.
Šeimos kosmetikos krepšelis nedidukas. Tie patys kremai, kurie tinka man, tinka ir vaikams.
Tas pats su šampūnais – vienas visai šeimai, o dušo želę gali atstoti šampūnas, namuose vietoje jos naudojame gabalinį muilą. Perku kosmetiką, pagamintą natūralių medžiagų pagrindu. Nesipainiokime – jei mugėje mama parduoda pačios išvirtą muilą, tai nereiškia, kad jis yra natūralus. Man patikimiau atrodo iš parduotuvės, kad ir su sintetinėmis medžiagomis, bet su patikimu eko ženklu.
Mažom mergaitėm, kurios nori pasigražinti, atradome nagų lakų maistinių dažų pagrindu (dažas, krakmolas ir vanduo), kuriame nėra agresyvių tirpiklių ir kuris nuo nagų nuplaunamas vandeniu.
Vaistai. Kai su vyriausiąja dukra gulėjau ligoninėje, gydytojas pristatė pilną spintelę buteliukų – sirupų ir mikstūrų. Kai po kelerių metų su vidurinėliu atsiguliau į ligoninę gydyti panašios ligos, kitas gydytojas išmetė visą mano vaistų kraitį į šiukšlių dėžę ir liepė gerti arbatėles, o jei labai blogai, pakvėpuoti adrenalino. Vadinasi, ir tarp medikų jau randasi tokių, kurie nepalaiko besaikio vaistų vartojimo.
Kvepalai. Taip, tai irgi nuodai. Viena garbi gamtosaugininkė mėgdavo klausti: „Na, merginos, kokiais nuodais šiandien kvepiate?“ Kvepalai ilgą laiką buvo prabangos prekė, nes natūralūs jų komponentai yra brangūs. O sintetiniuose kvepaluose, kuriuos perkame mes, kvapo nešėjai yra tie patys plastifikatoriai, ftalatai, siejami su vėžinėmis ligomis.
Ftalatai be galo pigūs, jie gerai išlaiko kvapą, ir visi laimingi – tiek gamintojai, tiek pirkėjai. Beje, šiandien jau tiek Švedijoje, tiek JAV yra paskelbtos bekvapės zonos, ten kvepalai palikti vakarui. Nenuodingi kvepalai, pagaminti natūralių aliejų pagrindu be plastifikatorių, kainuoja labai daug. Aš turiu sintetinius kvepalus, kartais noriu pasikvėpinti, bet tai darau saikingai. Su viskuo, kas skleidžia aštrų kvapą (o tai ženklas, kad gaminyje daug ftalatų), elgiuosi atsargiai, pavyzdžiui, vietoj aerozolinių (purškiamų) oro gaiviklių naudoju eterinių aliejų garintuvą.
Indai. Daug ką nugąsdino žinia, kad teflonas nuodingas. Tefloninė keptuvė pavojinga tik tada, kai naudojama neteisingai, – perkaitinama daugiau nei iki 200°C ir pradeda garuoti arba subraižoma. Išmečiau visus subraižytus indus, pirkau ne pigiausius, o brangesnius, kurie ne taip greitai susibraižo. Yra daug plastikinių indų, kuriuose gausu ftalatų, tačiau jie nepateks į aplinką ir organizmą, jei valgysime su šaukštu, nekišame į mikrobangų krosnelę.
Kaip atpažinti plastikuose esančius ftalatus? Ant kiekvieno plastikinio žaislo, indo, gaminio (net maisto, vandens pakuočių) pažymėtas trikampėlis su skaičiumi. Daugiausia pavojingų medžiagų aptinkama skaičiais 3 ir 7 pažymėtuose gaminiuose.
Žaislai. Būtų mano valia, išmesčiau visus plastikinius žaislus. Nekenčiu jų, bet taip išeina, kad jų atkeliauja į namus.
Tada bandau pažiūrėti iš kitos pusės – juk kažkas žaidė, emociškai šildė, žaislas išplautas, o paimdama jį savo vaikams, mažiau šiukšlinu. Tėvai, pirkdami žaislus, nepagalvoja, kad vaikui smagiau žaisti su bespalvėmis kaladėlėmis, kurios gali būti ir namas, iš mašina, ir dėžė, o ne su cypsinčiu ir nervinančiu plastiku. Neturiu moralinės teisės mokyti kitų mamų, nes pati negyvenu „nuo-iki“, bet mažyčius žingsnelius galime žengti kiekvienas.
Baldai. Nekokybiškai padarytas baldas turi savyje visą nuodingų medžiagų kokteilį. Ką daryti? Tiesiog klausti pardavėjo, kokia baldo sudėtis. Kolegė iš Kauno vaikui ieškojo sofos, užsuko į paprastą baldų parduotuvę ir paklausė apie baldų sudėtį (per 45 dienas pardavėjas privalo atsakyti, ar sudėtyje yra didelį susirūpinimą keliančių medžiagų). O pardavėjas iškart atnešė sertifikatus, iš ko atskirai pagaminta šių baldų tekstilė, impilas, medinė dalis. Savaime aišku, daug ko ir negalime padaryti, – nepakeisime viso namo vamzdyno, bet jei statomės namą, galime pagalvoti, kokius vamzdžius pirkti.
Valymas. Kasdien valomės soda, actu, o prireikus naikinti pelėsį panaudojame chloro turinčias priemones. Pabarsčius soda ir pašlaksčius actu, įvyksta reakcija, kuri padeda atsikabinti nešvarumams, riebalams. Skalbimui naudojame muilo riešutus, aplinkoje lengvai skylančiais skalbimo priemones, skalbinius minkštiname actu – skalbimo mašinai pakanka pusės puodelio. Vietoj skalbimo miltelių renkuosi skystas priemones, tam, kad nebūtų dirginami kvėpavimo takai, be to, šios priemonės geriau išsiskalauja.
Sauskelnės. Augindama vaikus stengiausi naudoti daugkartines sauskelnes, o eidama laukan rinkausi aplinkoje suyrančias kukurūzų krakmolo pagrindu pagamintas sauskelnes. Dar negalime daryti apibendrinimų, kokį poveikį Lietuvos vaikų sveikatai daro sauskelnės, nes tik dabar pirmoji sauskelninių karta pradeda gimdyti savo vaikus. Bet vis dar pasirodo gydytojų įtarimų dėl sauskelnių sąsajos su nevaisingumo problema (dėl per aukštos sėklidėms temperatūros), sauskelnėse gali būti kancerogenų – ftalatų, formaldehidų. Jie patenka į vaiko organizmą per odą, kitas gleivines. Jais vaikas kvėpuoja. Jau seniai bandoma susieti higieninius paketus su moterų vėžinėmis ligomis. Tad kuo skiriasi sauskelnės? Kadangi gamintojai neprivalo atskleisti sauskelnių sudėties ir šia teise naudojasi, kyla natūralus smalsumas, o ko gi dedama gaminant šiuos produktus. Mano svajonė surinkti lėšų ir ištirti, ko yra sauskelnėse. Trokštu, kad nieko blogo nerastume, tada nusiraminčiau.
MITAI APIE EKOLOGIJĄ
Pasidarę remontą gyvensime sveikiau. Atvirkščiai. Remontas gali net sukelti ligas. Liūdina mūsų trumparegiškumas, štai, ligoninė daro remontą – iškloja viską linoleumais, įstato plastikinius langus, investuoja į įrangą, bet nuodija ligonius ftalatais, plastifikatoriais. Nuodai garuoja metų metais. Kriterijai keli – pigu, patogu valyti, estetiška. O ar sveika? Tas pat ir darželiuose, ir mokyklose.
Ką daryti, jei vis dėlto teko atlikti remontą? Pirmiausia – išsivėdinti, o ypač jei ketiname namo parsivežti naujagimį.
Mėnesį prieš gimdymą privaloma pabaigti remontą ir vėdintis, o geriausia laikyti mažylį neremontuotame kambaryje, kuriame šviežiai neišdažytos sienos. Paradoksas – kai laukiasi, žmonės skuba pasiremontuoti, o pasirodo, jau yra metodinės literatūros, kurioje teigiama, kad naujagimių staigios mirties sindromas gali būti susijęs su namų atnaujinimu.
Tad naujinkimės verčiau pusmetį prieš vaikui gimstant, o geriausia – kai vaikas paaugs.
Nuodinga tik tai, kas skleidžia kvapą. Didžiausias namų teršėjas yra įvairūs plastikai ir degumą mažinančios medžiagos. Plastifikatorių yra kvapą skleidžiančiose medžiagose (dažuose, kvepaluose), bet pilna ir bekvapėse – tapetuose, induose, kiliminėse dangose. Butuose, kur daug kilimų, minkštų baldų, dangų, yra daug degumą mažinančių medžiagų. Tad jei namai iškloti kilimais, juos reikia siurbti ir siurbti. Išgaravusios pavojingos medžiagos neišsiurbsi, bet įkvėpimas yra tik vienas iš kelių, kaip šios medžiagos patenka į organizmą. Dulkės nusėda ant maisto ir mes jas suvalgome, o vaikai jas suvalgo nuo grindų.
Kuo senesnis daiktas, tuo labiau išgaravęs. Žmogus galvoja – įsistačiau plastikinį langą, bet jis buvo nuodingas tik pradžioje, o po 10 metų jau švarus, nes iš jo viskas išgaravo. Deja, kaitinant saulutei nuolatos skleidžiamos papildomos medžiagos. Kas įdėta blogo, tas ir liks, net ir po 10 metų.
Gero gamintojo produktas geresnis. Deja, labai skiriasi tų pačių gamintojų prekės mums ir, pavyzdžiui, Šiaurės šalių rinkai. Pagal frančizes trečio pasaulio šalims gaminama sauskelnės, skalbimo miteliai, žaislai. Kai ištiriame jų sudėtį, matome akivaizdų skirtumą. Prausiamės to paties prekinio ženklo prausikliu, kaip vokiečiai ir anglai, bet gauname kitą kokybę.
Jei parduodama, vadinasi, patikrinta. Apmaudu, bet ne. Kalbame ne tik apie uždraustas medžiagas, tačiau ir apie tokias, kurių uždraudimui ruošiamasi. Normos be galo plačios, tikrinama tik nedidelė dalis produktų. Vienintelis kelias apvalyti lentynas – pirkėjų aktyvumas. Pavyzdys mums galėtų būti Skandinavija, kur išsivysčiusi reiklaus pirkėjo tradicija.
O mes nereiklūs nuo tarybinių metų, kai nieko nebuvo pirkti. Jei į gaminį įdėta kas nors neaiškaus, norvegai, švedai, danai iškart sukrus ir skelbs aliarmą. Tarkime, vieni pastų gamintojai įdėjo į pastas antibakterinės medžiagos trichlozano.
Vartotojai švedai sujudo – jie ištyrė, kad ta medžiaga, patekusi į ežero vandenį, gali naikinti mikroorganizmus, kurie keičia visą ekosistemą. Nelaukdami nei valstybinių nutarimų, nei teisės aktų, aktyvūs aplinkosaugininkai parašė žinutes laikraščiuose – atkreipkite dėmesį į šias pastas ir jų nepirkite. Niekas nebepirko pastų ir jas teko nustoti tiekti bent jau tai reikliai rinkai.
Paprasta ekologinė atmintinė
Tvarkykimės bent kartą per savaitę – valykime skudurėliu, vandeniu be jokių cheminių medžiagų.
Iš parduotuvės kuo mažiau tempkimės cheminių valymo medžiagų, kosmetikos ir kitos sintetinės chemijos.
Vėdinkimės, vėdinkimės ir vėdinkimės, mažiausiai 2 kartus per dieną, atidarę visus langus, skersvėju. Blogą orą ištraukia ir gartraukis, jei labai gerai įrengta ventiliacija, tačiau tuomet reikia nepamiršti tinkamos filtrų priežiūros. Puikiai tinka ir rekuperacinė sistema bei oro valytuvai.
Mažiau naudokime kilimų erdvėse, kuriose žaidžia vaikai, nes ant kilimų nusėdusios dulkės bematant patenka vaikams į burnas ir plaučius. Parsinešus naują kilimą būtina išsiurbti, palaikyti minusinėje temperatūroje, saulėje ar nugarinti karštais garais.
Patarimas mikrobangėje dezinfekuoti minkštus žaislus netinka, nes žaisluose gali būti plastifikatorių, kurie, paveikti karščio, išsiskirs į paviršių.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
