Inžinierės ir vertėjo rojus molio ir šiaudų name su 4 dukromis

Gulbinai

Agnė ir Taurius Gulbinai augina 4 dukras

Agnė ir Taurius Gulbinai gyvena savo sodyboje Molėtų rajone. Gražus žodžių žaismas, tačiau ir pats jų namas – molinis. Agnė yra diplomuota inžinierė, šiuo metu – namų šeimininkė ir keturių dukryčių mama. Taurius – vertėjas iš anglų kalbos.

Šeima gyvena kiek kitaip, nei daugelis mūsų įpratę.

Kitaip augina ir dukras: devynerių Saulę, šešerių Lėją, ketverių Meilę ir dvejų Deivę.

Kalbamės su Agne ir Tauriumi.

Ar požiūris į gyvenimo būdą sutapo jau kuriant šeimą, ar kuris pirmas susidomėjote ir įtraukėte antrąją pusę?

Agnė: Jeigu kalbame apie „žalią“ požiūrį į gyvenimą, tai šis plius minus sutapo. Tik sodybos kūrimo įsivaizdavimas buvo skirtingas. Aš visąlaik mačiau save gyvenant pieno ūkyje, nes mano tėvai turėjo pieno ūkį. O toks ūkis tikrai daug darbo reikalauja. Draugaujant Taurius parodė, kad gali būti ir kitoks gyvenimas kaime. O parodė tai per V. Megre knygų seriją „Skambantys Rusijos kedrai“. Visas tuo metu išverstas (berods devynias) knygas sukrimtau besimokydama dvyliktoje klasėje. Ten apibūdinamas harmoningas gyvenimas su gamta vieno hektaro Giminės sodyboje, kurioje gali užsiauginti pakankamai maisto sau ir savo šeimai. Mane tai sužavėjo.

Ar labai vartotojiškai gyvenote iki tol? Kitaip tariant, – ar daug ką teko pakeisti, kai ryžotės gyventi žaliau?

Gulbinai

Vestuvių proga šeima dovanų gavo žemės ir galėjo įgyvendinti šiaudinio namo svajonę

Agnė: Niekada negyvenau labai vartotojiško gyvenimo būdo. Gal dėl to, kad nuo vaikystės mačiau, kiek daug tenka vargti tėvams, kad uždirbtų pinigų pragyvenimui. Tėvai mokė gyventi taupiai, apgalvoti prieš perkant, įvertinti, ar tikrai to reikia. Net nežinau, kada susidomėjau „žaliu gyvenimu“. Kiek atsimenu nuo vaikystės, tėvų ūkyje šioks toks atliekų rūšiavimas buvo: degios atliekos (popierius, kartonas), atliekos nuo daržovių (kiaulėms ar karvėms) ir kitos atliekos. Po dvylikos klasių pirmu numeriu įrašiau Aplinkos apsaugos inžineriją VGTU, kurią ir baigiau. Vadinamasis „žalesnis gyvenimas“ mums atrodo visai natūralus. Gal dėl to, kad neperspaudžiam, nors vyras turbūt galėtų paprieštarauti.

Taurius: Kartais man atrodydavo, kad Agnė su tuo rūšiavimu perspaudžia, nes labai, iki smulkmenų stengdavosi rūšiuoti, išskaidyti į sudedamąsias dalis.

Pavyzdžiui, nuo jogurto indelio nuplėštą aliumininį dangtelį deda prie aliuminio atliekų (renka atskirai – galvoja kažkada daug pririnkusi priduoti), o plastikinę dalį išplauna/liepia gerai išplauti ir meta prie plastiko atliekų.

Dabar labai nepastebiu, gal pripratau.

Kokie buvo jūsų svajonių namai? Ar abiejų svajonės sutapo ir ar tas svajones įgyvendinote? Papasakokite, kaip statėtės, įsirenginėjote?

Agnė: Dvyliktoje klasėje, kuomet skaičiau minėtas V. Megre knygas, kartu su Tauriumi pradėjome lankytis šias knygas skaičiusių žmonių – vadinamų anastasiukais, nes knygų pagrindinė veikėja yra Anastasija – klube Vilniuje. Susipažinome. Sužinojome, kaip žmonės svajoja, kuria Giminės sodybas.

Ten pasigavome šiaudinio namo idėją. Ir apie tokį pradėjome svajoti kartu. Kartu braižėme pirmuosius namo planus sėdėdami laukuose po klevu. Kartu važiavome į pora talkų, kur sužinojome daugiau apie tokių namų statybas. Kadangi vestuvių proga (ištekėjau baigusi dvylika klasių) dovanų gavome žemės iš mano tėvų, tai jau turėjome vietą, kur buvo galima įgyvendinti šiaudinio namo svajonę. Taigi nuvykome pas pažįstamą architektą dėlioti projekto ir sudėliojome trise aštuonkampį namą. Nuo projekto atsiradimo iki namo pridavimo prabėgo devyneri metai – kaip pasakoje.

O statėmės mūsų šiaudinuką palengva ir, kaip priklauso, su talkomis. Organizavome dvi dideles talkas pirmam ir antram namo tinkavimui moliu. Kvietimais į talką dalinomės FB grupėje „Molio ir šiaudų nameliai“. Norintys galėjo atvykti susipažinti iš arčiau su šiaudinių namų statybomis. Net nesusipažinti, o pačiupinėti ir pajausti. Nuostabi talkų tradicija… Prie statybų daug padėjo mano tėtis, kai reikėjo, tai ir mūsų mamos, broliai, sesės, draugai. Daugiausiai dirbo pats Taurius. Ir aš kažkiek prisidėjau.

Name gyvename jau kiek daugiau nei 6,5 metų ir vis po truputį įsirenginėjame, pildome. Pradėjome gyventi, kai dar nebuvome pasijungę elektros, spalio mėnesį. Vakarai tamsūs, prie žvakių. Jau buvo dvi dukros. Antroji – trijų mėnesių amžiaus. Gruodį pasijungėme savo saulės jėgainę (labai dėkojame UAB „Giminija“). Po kurio laiko atsivedėme vandentiekį (teko pagyventi nešiojantis vandenį iš šulinio).

Gulbinai

Elektrą gamina autonominė saulės jėgainė

Gimus trečiai dukrai, jau ir tualetas namuose buvo – kompostuojamas: Taurius nuostabią knygą apie tokius tualetus perskaitė. Prieš trejus ar ketverius metus skalbimo mašiną pasistatėme. Pernai iš čiaupo jau ir šiltas vanduo pradėjo tekėti. Iki pilnos laimės – kaip sakoma – dušo ir verandos betrūksta. Toks palaipsninis įsirenginėjimas gali atrodyti varginantis, bet nė neįsivaizduojate, kaip kiekvieną kartą džiūgaujame ir šokame pasigerinę savo buitį. O jei viską iš karto turi, tai taip labai ir neįvertini, koks tai didelis patogumas/palengvinimas/pagerinimas.

Taurius: Abu svajojome gyventi ne didmiestyje, o kaime. Dar geriau – vienkiemyje, turėti savo nuosavą namą. Atsimenu, kaip pas Agnės tėvus vyko kažkoks giminės suėjimas, o mes nuo visų atsiskyrę, užsidarę kambarėlyje braižėme savo svajonių sodybos planą: nubraižėme apvalų namą, kūdrą, miškelį, žaidimų aikštelę vaikams.

Braižėme, kas kur turėtų būti. Tada dar nebuvome susituokę. Tai buvo bendros vaizduotės skrydis į savo svajonių ateitį, kuri dabar ir išsipildė, – turime viską, apie ką svajojome.

Gyvenate kaime. Ar niekada netraukė miestas, šurmulys, kavinės?

 Agnė: Gyvenimą mieste esu išbandžiusi. Mokyklą lankiau Vilniuje: dėl silpnos sveikatos gyvenau pas senelius, kad viskas būtų šalia. Taigi šurmulys ir kavinės buvo netoliese. Aktyviai dalyvavau įvairiose veiklose – savanoriavau „LKJBS – Žingsnis“ (ši NVO užsiima stovyklų jaunimui organizavimu), lankiau tinklinio treniruotes ir dar kokius 3–4 smulkesnius būrelius. Bet visuomet svajojau grįžti į kaimą ir čia gyventi.

Taurius: Ne. Aš su tėvais keletą metų gyvenau Klaipėdoje. Ten lankiau pirmą klasę. Studijavau Vilniuje.

Taip pat ir Anglijoje gyvenau didmiesčiuose. Tad gyvenimo patirties mieste yra nemažai. Ši patirtis kaip tik įtikino, kad mieste gyventi nenoriu. Per daug triukšmo, per daug žmonių, per mažai gamtos.

 Ar turite bendraminčių, kurie irgi taip gyvena?

Agnė: Turime bendraminčių, kurie panašiai gyvena. Kad ir mano jaunesnis brolis su šeima. Iš tikrųjų tai ir mano tėvai, ir kitas brolis bei sesė, kurie yra sukūrę šeimas, „žaliai“ gyvena. Ir dar yra pora šeimų-draugų, su kuriais būtent ir susipažinome per anastasiukų klubą.

Kaip namuose atsiskleidžia apgalvotas vartojimas – gal apsipirkinėjate su sąrašu, bandote gyventi neišmesdami maisto, leidžiate sau ar vaikams tik po vieną konkretų pirkinį per savaitę ar pan.

Agnė: Iš tiesų kiekvieną pirkinį, ypač didesnį, gerai apgalvojame, apsitariame tarpusavyje. Jeigu yra, – paprastai perkame Lietuvos gamintojų prekes arba aukštesnės kokybės, kad greitai nesugestų. Kalbant apie maisto prekes – kruopas, ankštinius, džiovintus vaisius, riešutus ir pan. – jas užsakinėju internetu vienam–dviem mėnesiams: rūsyje turime užtektinai vietos didesniam kiekiui produktų. Į parduotuvę dažniausiai keliaujame su sąrašu ir apsiperkame greičiau gendančio maisto maždaug savaitei. Vaisiams ir daržovėms visuomet stengiuosi vežtis jau turimus plastikinius maišelius, o mama dar ir keletą daugkartinių pasiuvo. Žada pasiūti daugiau. Jei yra galimybė, kai kuriuos maisto produktus įsigyjame iš kaimynų, pavyzdžiui, kvietinius miltus, kiaušinius. Jei vis dėlto tenka kiaušinius pirkti parduotuvėje, – renkuosi laisvai laikomų vištų ar bent jau ant kraiko laikomų vištų kiaušinius.

Gulbinai

Būna, kad mergaitės užsimano kokio nors drabužio, pavyzdžiui, suknelės su Elza ir Ana. Tada gali išsirinkti jį kaip dovaną gimtadienio ar šv. Kalėdų proga

Kiekvieną kartą gaminu maždaug tiek, kiek turėtume suvalgyti. Jeigu lieka košės, tai būna panaudoju apkepui, blynams, sriubai, o kartais vaikai užkandžio metu suvalgo. Jeigu lieka kitokių patiekalų, tai tiesiog kitam ar dar kitam valgymui gaminu mažiau ir tas, kuriam norisi, užbaigia likutį.

Kadangi auginame vaikus, tai, žinoma, kad jie kažkada buvo kūdikiai. Nuo pirmos dukros gimimo nepiktnaudžiavau vienkartinėmis sauskelnėmis. Kai jau turėjau jėgų, dažniausiai dėdavau vystyklus, tik naktimis ir išvykoms užsekdavau vienkartines sauskelnes. Turėjau iš Vokietijos surišamų neperšlampančių sluoksnių pakelį (10 vnt.), vartydama kūdikio priežiūros knygas išmokau susilankstyti trikampio formos patogų vystyklą, į kurį dar įdėdavau marlinį sluoksnį. Buvo ką veikti su tokiu pasirinkimu.

Besilaukdama antrosios, pasidomėjau kitokių daugkartinių vystyklų alternatyvomis ir atradau daugkartines sauskelnes. Jos man buvo tokios geros, kad jau mėnesio kūdikiui jas dėdavau ne tik dieną, bet ir naktį (nors ir reikėdavo keisti 1–2 kartus). Vienkartinės išvis liko nuošalyje. Bet su trečia ir ketvirta dukra jau tiek jėgų ir entuziazmo neliko. Naktimis ir dažnai kelionių metu „tinginiavau“, naudodama vienkartines sauskelnes. Tiesa, su trečiąja, kadangi įsirengėme kompostuojamą tualetą, labai norėjau išbandyti kompostavimo galimybes, todėl pirkdavau sauskelnes „Naty“, kurios, buvo rašoma, yra 100% skaidžios, taip pat pora rūšių kitų sauskelnių, kurios, buvo rašoma, yra 60% suyrančios (galvojau nesusikompostuojančius likučius po kompostavimo ciklo išrinkti), bei įsigijau higieninius paketus sau, kurie, buvo teigiama, irgi yra 100% skaidūs. Taigi galiu pasakyti, kad tik „Naty“ dingo, o visa kita teko išrankioti. Džiaugiuosi, kad tų 60% skaidumo sauskelnių visų nemečiau, nes iš vis nesikompostavo – surinkau du pilnus bulvių maišus: jos juk nuo drėgmės išpampo… Ir su paketais, kurie net nepradėjo irti, teko smarkiai pavargti. Gal tiems produktams reikalingas pramoninis kompostavimas. Dabar naudoju menstruacinę taurelę ir turiu pora daugkartinių įklotų.

Galbūt esate šiek tiek sugrįžę į senovę, į tą natūrinį ūkį ir kažką užsiauginate patys?

Agnė: Kadangi gyvename kaime ir turime žemės, tai kažkaip neįsivaizduoju gyvenimo be savo užsiauginto maisto. Užsiauginame morkų, svogūnų, burokėlių, bulvių, česnakų. Taip pat įvairių žalumynų, agurkų, pomidorų, moliūgų, cukinijų. Ne visada viskas gerai uždera. Bet kadangi netoliese gyvena tėvai ir brolis su šeima, – pasidalijame užsiaugintomis gėrybėmis. Auginame ir 5 arus braškių. Pernai pasisodinome 15 arų sausmedžių. Šįmet labai noriu įsigyti vištų – tik reikia vištidę pasistatyti.

Brolis turi ekologinį pluoštinių kanapių ūkį. Taigi galime vartoti aukščiausios rūšies kanapių sėklas, kanapių sėklų aliejų ir kitus kanapių produktus. Tėvai turi kelias pusiau mėsines karves, kurios pagamina daugiau pieno nei išgeria jų teliukai, taigi turime ir vietinių pieno produktų.

Taurius: Turime ir šiltnamį. Pirmieji žalumynai jau iš jo atkeliauja į salotas. Auga gražgarstės, ridikėliai ir tai, ką dar žmona pasėjo.

Ar palaikote keitimąsi vaikų išaugtais drabužiais?

Agnė: 100 proc. Vaikams drabužių neperkame, o tvarkingus išaugtus atiduodame. Dažniausiai tai vyksta šeimos rate, kadangi broliai ir sesės, turintys vaikų, turi jų 3–4. Bet turime ir draugų, kurie augina 1–2 vaikus ir nori atsikratyti rūbų. Iš ties atsikratyti. Nes šiais laikais jų tikrai netrūksta. Ir mums dar būna per daug. Dalį perleidžiame toliau. Būna, kad mergaitės užsimano kokio nors drabužio, pavyzdžiui, suknelės su Elza ir Ana. Tada gali išsirinkti jį kaip dovaną gimtadienio ar šv. Kalėdų proga. Tuomet atsidarau musumazyliai.lt ir mergaitės renkasi, ko būtent norėtų. Čia dažniausiai vaikams perku ir avalynę.

 Ar esate kokios nors srities vartotojai – vis dėlto perkate kelionių kelialapius, kažkokias pramogas, neatsispiriate gražiems drabužiams ar pan.? Žodžiu, ar yra sritis, kam negailite pinigų?

Agnė: Negalėčiau išskirti kokios nors specifinės srities. Perkame tik tai, ko mums reikia. Nors būna ir tokių, sakyčiau, svarbių, bet antrinių dalykų įsigyjame – pavyzdžiui, kokybiškas dideles gero garso kolonėles, kad vaikai ir mes patys galėtume girdėti kokybiško garso muziką. Pernai vyras gimtadienio proga leido įsigyti dvi sukneles iš e-darna.lt, kuriomis labai džiaugiuosi. Tai sakyčiau specifinė sritis, kur negaila leisti pinigų, – aukštos kokybės prekės, atnešančios harmoniją (sunku rasti tinkamus žodžius).

Bet ir jas perkame ne bet kada.

Taurius: Na, mano hobis yra šachmatai. Tad kartkartėmis išleidžiu pinigų šachmatų knygoms. Taip pat pinigų skiriame ir kitoms knygoms, nes skaitymas yra mūsų pomėgis. Daug skaitome psichologinės-dvasinės literatūros. Daugumą angliškų knygų perkame elektroniniu formatu – pigiau ir ekologiškiau.

Kaip dažnai perkate žaislus? Ar senus metate lauk, ar pratęsiate jų gyvenimą – dovanojate?

Gulbinai

Molio ir šiaudų namą pasistatė patys

Agnė: Žaislai – iš tikrųjų labai sudėtinga tema. Žaislų neperkame, bet jie kažkaip geba daugintis. Greičiausiai senelių ir atvykstančių svečių pagalba. Iš vienos draugų šeimos išmokome gimtadieniams prašyti nebežaidžiamų tvarkingų žaislų. Ypač tai tinka su mažesniais vaikais iki 6–7 m. Vyriausioji šįmet svečių prašė, kad gimtadieniui padovanotų po kelis eurus, nes pati norėjo įsigyti dovaną. O senus ir tvarkingus žaislus mes linkę perleisti.

Ar žaliai gyventi pigiau? Lengviau?

Agnė: Mūsų atveju – tikrai pigiau, kadangi nemažai maisto užsiauginame patys, gyvename savo name.

Nors kartais gali atrodyti, kad perkame brangesnius įrenginius, tačiau tai atsiperka, nes jie rečiau genda, ilgiau tarnauja. O dėl lengvumo… sunku pasakyti. Toks mūsų gyvenimo būdas. Gal būtų lengviau nieko neauginti, daržais nesirūpinti, bet man daržas kartais būna tokia savotiška meditacija. Ir taip džiugu matyti dygstančius augalus. Ir taip gera valgyti savo užsiaugintą, su skoniu daržovę. Ir, man atrodo, kad lengvumas visuomet priklauso nuo požiūrio – jeigu į viską, ką darai, žiūri per kančios, aukos prizmę, tai tikrai yra sunku; jeigu į viską, ką darai, žiūri su džiaugsmu ir dėkingumu, jauti prasmę, tai tuomet yra lengva, o net ir sunkesni dalykai tampa ne tokie jau sunkūs.

Pati šiuos požiūrius „išbandžiau“ prie maisto gamybos.

Taurius: Žinoma pigiau. Ir lengviau. Nežinau, kaip kitaip gyventi.

Kokie didžiausi sunkumai gyvenant vienkiemyje?

Agnė: Didžiausi sunkumai turbūt yra susiję su pasirinktu elektros šaltiniu – elektrą mums gamina autonominė saulės jėgainė. Todėl tenka keisti savo įpročius keičiantis dienos ilgumui. Tamsiausiais mėnesiais – lapkritį ir gruodį (šįmet ir sausis buvo tamsokas) – kur kas sumažiname elektros „išlaidas“.

Pusei metų atjungiame šaldytuvą, tada juo tarnauja rūsys. Nebenaudojame elektrinės viryklės. Boileryje vandenį šildo kūrenama krosnis.

Koks svarbiausias jūsų motyvas gyventi žaliau? Vaikų sveikata? Planetos švara? Gyvūnai?

Agnė: Turbūt pagrindinis motyvas švari aplinka – švarus žmogus. Tai apima ne tik išorinius dalykus, sveikatą, bet ir vidinę būseną. Tačiau, kaip minėjau, mes kažkaip nesijaučiame, kad gyvename žaliau.

Tiesiog gyvename, kaip jaučiame. Juk viskas yra viena. Gyvename Žemėje ir esame susiję visi tarpusavyje: tiek žmonės, tiek gamta. Todėl, kiek mums pavyksta, stengiamės gyventi darnoje. Juk kenkdamas kitam žmogui, kenkdamas gamtai, iš tiesų kenki sau. Yra iliuzija galvoti, kad esame kažkaip atskirti, ir mūsų veiksmai neturės įtakos mums.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2020 birželio 21 dieną.

Susiję straisniai

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ vienas = 6

Kitos temos: