Ateities vaikams – lauko pedagogika. Ko dažniausiai klausia tėvai

Miško mokyklos kolektyvas

Miško mokyklos kolektyvas

Šie metai propaguojantiems lauko pedagogiką kvepia pergale – seimas pagaliau reglamentavo lauko darželių veiklą. Europos Šiaurėje – Skandinavijos šalyse 60-aisiais pradėję kurtis pirmieji lauko darželiai ilgai netrukus tapo tų šalių kasdienybe. Kitur dar ilgai buvo dvejojama ar vaikams sveika ir naudinga bet kokiu metų laiku beveik visą dieną būti lauke.

Klaipėdoje, vaizdinguose Giruliuose įsikūrusios „Miško mokyklos“ direktorė Dovilė Urbanavičienė, aprodydama vaikų prižiūrimus daržus, jų karstymosi medžius, sūpuokles ir visą kitą po eglių ir pušų šakomis telpantį jų ūkį pasakojo, kad lauko darželių veiklos reglamentavimas reiškia valstybės palaikymą ir kintantį visuomenės požiūrį į lauko pedagogiką. Bet tai tik pirmieji žingsniai, pavyzdžiui, pedagogus ruošiančios aukštosios mokyklos nerengia lauko pedagogikos specialistų. Ir net jei nebegirdėti komentarų, kad lauko darželiai – tik labai laisvų pažiūrų tėvų vaikams – vis dar tebereikia kartoti, kodėl svarbu vaikams kuo daugiau laiko praleisti lauke. Šią vasarą „Miško mokykla“ kvies į individualizuotus pedagogų mokymus. Jų metu dalinsis sukaupta patirtimi, kuri gali praversti ir tradicinio ugdymo įstaigoms, „paprasto darželio kieme galima įrengti lauko pedagogikos įkvėptą erdvę“, tiltus tarp skirtingų ugdymo būdų siūlo tiesti D. Urbanavičienė.

Lauko pedagogika siejama su mišku, pieva, ne miesto erdvėmis. Ar įmanoma ją pritaikyti  įprastinėse ugdymo įstaigose, mokyklose ar darželiuose, kuriuos lanko dideli vaikų kolektyvai?

Jei pedagogas išneštų iš mokyklos vieną pamoką per savaitę – lauke kažką įgyvendinti būtų praktiškai neįmanoma. Vaikai norėtų tik lakstyti ir karstytis. Kad kažkas pavyktų lauke reikia būti dažniau. Taip pat reikėtų nusiteikti, kad pradžioje tai bus išsidūkimas, o ir vėliau viskas turi vykti žaidimo forma.

Negali būti nė kalbos apie vaikų susisodinimą kaip klasėje, pamoką kaip klasėje.

Bet viskas įmanoma. Viskas priklauso nuo pedagogo. Ar jis nusiteikęs skirti laiko, ar nori išbandyti kažką visai naujo. Jei mokykloje numatoma artimiau susipažinti su lauko pedagogika – tam reikia pasiruošti: iš anksto įvertinti ir įrengti lauko erdves naudojamas mokymuisi. Reikia susiruošti tinkamas priemones, svarbu net tai, kas atrodo yra smulkmenos, pavyzdžiui, segtuvai turi būti su laikikliais popieriaus lapams, kad jų nenupūstų vėjas. Apgalvoti, kur ir kokios bus pastogės, pagalvėlės sėdėjimui, rašymo lenta kieme. Pedagogas savo ruožtu turi turėti laiko susiplanuoti pamokų turinį, įvertinti, kaip jį pateikti lauko sąlygomis. Negalima pamiršti ir kintančių oro sąlygų – kaip bus atsižvelgiama į jas.

D. Urbanavičienė Miško mokyklos darže

D. Urbanavičienė Miško mokyklos darže

Viso to esame išmokę. Šią vasarą kviesime švietimo įstaigų atstovus į individualizuotus lauko pedagogikos mokymus – suprantame, kad kiekvienos ugdymo įstaigos poreikiai ir galimybės nėra vienodi.

Dalinsimės patirtimi kaip racionaliai ir kūrybiškai pritaikyti ir planuoti lauko erdves, kaip lauko erdvę naudoti mokymosi skatinimui, kaip pasitelkti sodo ir medienos tvarkymo įrankius, kaip gamtos stichijas – paprastai traktuojamas kaip trukdančias – pasitelkti ugdyme, aišku apie saugumą ir ribų nustatymą bei mokymąsi žaidžiant.

Apie 1950 m. Skandinavijoje gimę lauko darželiai po dešimtmečio persikėlė ir už Atlanto. 2008 m. JAV buvo 20 lauko darželiai, po dešimties metų jų buvo jau daugiau nei pustrečio šimto. Kaip manote, kas lemia susidomėjimo lauko pedagogika augimą?

Dar įdomesni skaičiai būtų jei pažiūrėtume į Škotiją – jie visai neseniai pristatė nacionalinę lauko pedagogikos sistemą ir ją labai propaguoja. Kai atsirado oficialūs dokumentai paaiškinantys, kaip vykdyti tokią veiklą buvo didžiulis jos augimo pagreitis.

Dėl susidomėjimo lauko pedagogika – manau, kad yra keli svarbūs jos populiarumo augimo faktoriai. Pirmiausia žmonės pradėjo vis daugiau kalbėti apie ekologiją, gamtą ir jos svarbą mūsų gyvenime. Tai nėra tuščia gyvenimo būdo mada – žmonės domisi nuoširdžiai, keičia savo įpročius. Antra – netrūksta nusivylimo tradicine švietimo sistema, modeliu, kuomet orientuojamasi į rezultatą, o kūrybiškumas užgožiamas jau nuo pat pirmųjų klasių. Ir trečia – susirūpinimas sergamumu ugdymo įstaigose yra pasiekęs piką. Tėvai negali dirbti, jei nuolat turi būti namuose su sergančiais vaikais. Jau pastebėjome, kad lauko pedagogikos įstaigose sergamumas yra kur kas mažesnis.

Kalbate apie vadinamus sezoninius susirgimus?

Taip. Pasikalbame su savo bendruomene – kai kurie tėvai skaičiuoja, kad finansiškai labiau apsimoka vaikus vesti į privatų lauko darželį, nei nuolat sėdėti namuose.

Belieka tik filosofijos ar supratimo barjerai, bet ir jie šiuo metu Lietuvoje nemažai aptrupinti. Žmonės daug keliauja, yra visko matę, ne problema įsigyti geros kokybės viršutinių vandens, vėjo ar šalčio nepraleidžiančių rūbų, o ir pats buvimas lauke nebeatrodo kaip kažkas baisaus. Pamenu, pirmaisiais mūsų veiklos metais, 2014 m., netrūko žiūrinčių su pasibaisėjimu – komentuodavo, kad neišgyvensime su tais vaikais lauke. To nebėra.

Žinoma ir pačios įstaigos, siūlančios lauko pedagogiką, yra ištobulėjusios – turi tvarkingas patalpas, kuriose galima būti esant ekstremalioms oro sąlygoms.

Dovilė Urbanavičienė

Dovilė Urbanavičienė

Esate lauko pedagogikos veteranai – gal galite plačiau papasakoti, kokie didžiausi barjerai buvo užsibrėžus kurti netradicinę ugdymo įstaigą?

Didžiulis barjeras buvo dokumentinio reglamentavimo nebuvimas.

Džiugu, kad  jau yra patvirtintos lauko darželio higienos normos su visa dokumentacija, tikėtina, kad viskas po truputėlį įsivažiuos. Kita vertus, net jei yra reglamentavimas – tiems, kas tik norėtų pradėti, nelabai aišku, kaip ką daryti, nėra ruošiami lauko pedagogikos specialistai.

Reikia nusiteikti, kad viskas vyks bandymo būdu, o tai sunku, nes turi būti aiški sistema, veiklos metodika. Bet kuriasi vis daugiau bendruomenių, asociacijų, kurios kažką veikia. Gal ne apie visas pasklinda žinia, bet jų tikrai yra.

Patys negalime skųstis. Net pirmais metais, kuomet mūsų mieste lauko pedagogika buvo visai negirdėtas dalykas – vis tiek jutome Klaipėdos miesto savivaldybės palaikymą. Mūsų veikla jiems turėjo atrodyti ekstremali – darželį kūrėme Kuršių nerijoje, Smiltynėje, vaikai kasdien, bet kokiu oru, keldavosi keltu.

Esame aktyvūs tarptautinėje erdvėje – patys važiuojame į svečius ir pas mus vieši lauko pedagogikos atstovai iš šalių, kur ji yra labiau prigijusi – Škotijos, Anglijos, Švedijos. Bendravimas su tais žmonėmis primena, kad tai ne kažkoks stebuklas, kitur tai jau seniausiai normali praktika

Kokios baimės gajausios tėvų tarpe?

Išskirčiau porą mitų. Pirmasis ir pagrindinis – vaikai sušals, nes Klaipėdoje labai blogas oras – vien lietus, drėgmė, vėjas. Kitas – toks darželis ir mokykla tinka tik hipsterių vaikams, tai yra, kažkokiems kitokiems, ne tokiems kaip visi.

Bet pastebiu, kad jei iš pradžių iš tiesų ateidavo labai idėjiniai, giliau ekologija ar lauko pedagogika besidomintys žmonės, dabar tai keičiasi. Ateina, apsidairo ir lieka net ir tie, kas pernelyg nesigilina į lauko pedagogikos filosofiją. Jie tiesiog mato, kad tai gera vieta vaikams.

Minėjote bendravimą su užsieniu – ar kuo nors skiriasi lauko pedagogikos įstaigos Lietuvoje ir kitose šalyse?

Taip, esame pastebėję vieną keistą pagrindinį skirtumą. Manau, kad jį lemia skirtinga kultūrinė terpė. Lietuvoje stipri dalinimosi kultūra, kitur to nėra. Paprastas pavyzdys – vaikai valgo kuprinėje atsineštus vaisius. Užsienio šalyse pavakarių metu vaikai išsitraukia savo vaisius ir juos valgo. O Lietuvoje surenkame vaisius iš vaikų, supjaustome juos ir visi dalinasi – vaikas suvalgo ir obuolio, ir banano, ir apelsino. Arba jei užsienyje darželyje yra kastuvų – jų bus tiek, kiek yra vaikų. Pas mus – bus 15 vaikų, bet penki kastuvai ir visi mokės gražiai dalintis.

Žiūrint plačiau – tokios ugdymo įstaigos visur propaguoja antrinį panaudojimą, vykdo panašias veiklas – eina į žygius, augina daržus ar sodus. Bet štai nuo anglų skiriamės tuo, kad galime laisvai išeiti į žygius, tai numatyta mūsų programoje. Anglai to negali daryti, jie uždaresni – daro žygius į kaimyninę darželio grupę, o ne į mišką.

Esame buvę Italijoje, Islandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Škotijoje, Čekijoje, pas mus viešėjo danai.

Manau, kad atsiradus reglamentavimui jau esame vienoje gretoje su užsienio šalimis. Mes, „Miško mokykla“ Klaipėdoje ir „Lauko darželis“ Vilniuje, augome ir vystėmės greitai, dalyvavome ne viename projekte, daug kur važinėjome ir daug ko pamatėme bei išmokome. Jau esame pakankamai stiprūs ir galime pradėti dalintos sukauptomis žiniomis su kitais.

Kalbant apie lauko pedagogiką – ne visada tikima, kad lauko sąlygomis galima išpildyti akademinę programą. Jūsų mokykloje mokosi pradinukai, kaip sekėsi į lauką perkelti akademinį turinį?

Pas mus mokosi, pirmokai ir antrokai, nuo šio rudens – trečiokai. Vykdant patyriminius projektus ar integruotą mokymą programa persikelia automatiškai. Pirmose klasėse svarbiausia – smulkioji motorika, išmokti skaityti ir rašyti. Savo programą, ugdymosi planą adaptuojame ir prie oro sąlygų – esant 0 ar +5 temperatūrai kieme nerašysi. Šaltuoju sezonu daugiau laiko praleidžiame viduje, laukan keliam tik tai ką įmanoma perkelti. Šiltuoju sezonu į lauką nešamės beveik viską. Daugiausia mokomės per patyriminę prizmę. Jei reikia kažką matuoti – ne žiūrime į vadovėlyje nupieštas liniuotes ir formas, bet dirbame lauke tokį darbą, kurio metu reikia matuoti aukščius, ilgius, gamtoje esančių objektų atstumą.

Išnešti į lauką akademinį pradinių klasių turinį yra pedagogo išmonės ir noro lanksčiai pažvelgti į programą klausimas. Jau yra vadovėlių serija skirta integruotam mokymui ir jie yra puikus atspirties taškas pradėti integruotą, praktinį ir lauko principais grįstą ugdymą.

Kaip praktiškai atrodo diena lauko pedagogikos principu veikiančioje mokykloje?

Nuo pirmųjų savo dienų darbus pradedame aktyviame ryto rate – giedame Lietuvos himną, atliekame apšilimą. Po to seka pusryčiai, po jų pradedame akademinę veiklą. Pirmasis jos blokas su keliomis pertraukomis trunka porą valandų. Skambučio neturime, mūsų nėra daug – galime daryti pertraukas, kada matome, jog jų reikia. Vėliau vyksta beveik valandos trukmės ilgoji pertrauka kieme – jos metu vaikai laisvi veikti ką tik nori. Po to grįžtame prie dar vieno akademinio veiklų bloko. Turime ir ypatingas miško dienas, jų metu einame į žygius prie jūros, į mišką.

Pagal sezoniškumą keičiasi įvairios veiklos – sodinimas, derliaus nuėmimas, sėklų nuėmimas. Kompostuojame ir renkame miško gėrybes. Jei jau pasninga, kas Klaipėdoje yra reta – viską atidėję leidžiame vaikams pabūti su sniegu, nelaikome jų uždarytų.

Dvi dienas per savaitę važiuojame į baseiną. Turime du dailės ir muzikos pusdienius.

Ar savo mokykloje spėjate per mokslo metus išeiti akademinę programą?

Spėjame, bet mūsų veikimo laikas yra kiek kitoks. Diena pas mus baigiasi apie trečią valandą. Mūsų mokslo metai baigiasi taip pat vėliau, šiemet baigsime liepos 6 d.

Norime, kad vaikai mokytųsi be streso ir skubos. Norime, kad jie justų mokymosi malonumą.

Minite kūrybiškumą, Žemės mokslus, bet šiuolaikiniams tėvams taip pat labai rūpi vadinamieji STEM mokslai. Kiek jie svarbūs lauko pedagogikoje?

Miško mokykloje

Miško mokykloje

Tiksliosios disciplinos mums svarbios kaip ir visos kitos. Bendradarbiaujame su „PlayMath“ komanda, jie yra sukūrę strateginius žaidimus per kuriuos mokomasi matematikos. Dėl technologijų esame ramūs – vaikai su jomis tikrai susipažįsta namuose. Nebūtina pradinėse klasėse praleisti daug laiko prie ekranų.

Noriu pabrėžti, kad mes įvykdome akademinę programą, bet neforsuojame vaikų, negreitiname ir neskubiname akademinės programos jau ir taip greitame gyvenime. Tikime, kad vaikai geriausiai mokosi, kai aplinka be įtampos ir streso. Aišku, mes veikiame per trumpai, kad galėtume palyginti savo ir kitų mokyklų rezultatus.

Kuo ypatinga lauko pedagogų darbo specifika?

Jie dirba aplinkoje, kurioje labai daug vaikų dėmesį galinčių nukreipti dalykų.  Dėl to jie patys turi būti labai įdomūs. Jei nori vykdyti akademinę veiklą, ji turi būti labai atidžiai apgalvota. Pasistengti ir pasiruošti reikia daug laiko ir nepakanka remtis vadovėliu. Tai – esminis dalykas. Einantys į dirbti į lauką mokytojai turi turėti laiko pasiruošimui, būti apmokomi kaip dirbti lauko sąlygomis, žinoti, kokios priemonės tinka lauke, kaip jas saugoti ir sandėliuoti.

Patys to mokėmės ne tik savarankiškai, per patirtį, bet ir iš užsienio kolegų, jų rengiamų kursų. Šeši mūsų pedagogai yra dalyvavę kvalifikacijos kėlimo kursuose Didžiojoje Britanijoje, gavę lauko pedagogų kvalifikacijas. Deja, net jei jos pripažįstamos daugelyje pasaulio šalių, jos dar nepripažįstamos Lietuvoje.

Esame sukaupę daug metodinės medžiagos: kaip dirbti miške ir lauke, kokias priemones naudoti, kaip per įvairias lauko veiklas pereiti prie akademinio turinio. Tuo norime dalintis ir su kitais švietimo srities atstovai, kad jie suprastų jog buvimas lauke nebūtinai yra tik laisvas lakstymas. Kad laisvą vaikų žaidimą galima nukreipti į akademines veiklas.

Savo mokykloje turite savitą požiūrį į žaidimą. Kokią reikšmę jis turi ugdymo procese?

Man labai patiko vienų mokymų šūkis – „good teachers play more“ (geri mokytojai žaidžia daugiau). Iš tiesų taip ir yra. Pradiniame ir ikimokykliniame ugdyme žaidimas yra tai, per ką galima viską mokytis. Tuo ir naudojamės. Reabilituojame žaidimą, nes matome, kad jis nenumuša motyvacijos mokytis, parodo vaikams, kaip realybėje galima panaudoti akademinius dalykus.

Net savo ūkį organizuojame žaidimo forma: raudoni kastuvai kabo ant raudonos lentos, mėlyni – ant mėlynos.

Vidaus darželiuose, pavyzdžiui, Islandijoje, esame matę įžaidybintas smulkmenas, kuriomis siekiama atsisakyti liepiamosios nuosakos naudojimo. Vaikų greičio ribojimui, kad nereikėtų šaukti, „nebėgiokite“, „eikite lėtai“, įrengtas įdomus nuolat atnaujinamas takelis, kuriuo įdomu pereiti, apžiūrėti ir pajusti skirtingus jo paviršius. Savo mokykloje taip pat naudojame panašius metodus, pavyzdžiui, skirtingomis spalvomis žymime medžio šakas, į kurias galima lipti. Tai paprasti dalykai, bet jie lengvina buitį ir keičia bendravimą su vaikais.

Švietimą, kaip ir kitas gyvenimo sritis sustabdžius pandemijai pasaulio žiniasklaidoje pasirodė užuominų, kad lauko pedagogika ateityje galėtų būti atsakas naujiems virusams, kurių dar tikrai bus. Kaip tai paaiškintumėte?

Galima visą ugdymo procesą organizuoti nuotoliniu būdu, bet tada, ypač su mažesniais vaikais – šalia turi būti tėvai. Tuomet jie patys negali dirbti. Ikimokyklinio ugdymo įstaigoms veikti nuotoliniu būdu išvis neįmanoma. Įdomu tai, kad mūsų partnerė šalis Škotija garsiai kalba, kad vienas iš ekstremalių situacijų valdymo modulių – dalį ugdymo organizuoti lauke. Gal ne pilną mokslo dieną – pusę jos – atsisakant maisto gamybos, miego meto. Vaikai gali gauti savo priemonių krepšelį, būti kolektyve, bet laikytis distancijos – tai įmanoma padaryti lauke.

Dirbant vidaus sąlygomis didžiausia problema tai, kad vaikai dalinasi daiktais – dėl to ir ne pandemijos sąlygomis darželinukai ar pradinukai nuolat vienas kitą užkrečia.

Dirbdami lauke neturime žaislų, bet turime ugdymo priemones, kurios reikalui esant gali būti individualizuojamos. Visa kita – atviros erdvės. Tai gali būti ir miškas, ir parkas, ir tradicinio darželio kiemas.

Jei pedagogai būtų pasiruošę ekstremalių situacijų atveju bent dalį turinio išnešti į lauką, tai palengvintų ir ugdymo institucijų, ir tėvų bendruomenės naštą.

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + = dvylika

Kitos temos: