Jurgita Bagdonienė su šeima Norvegijoje gyvena jau 12 metų.
Sprendimą vykti į šią šalį lėmė tai, kad vyras gavo darbo pasiūlymą dirbti gydytoju ligoninėje.
Netrukus darbą susirado ir pati Jurgita, jos profesija – bibliotekininkė. Sako, jog pažinti Skandinaviją jiems buvo labai įdomu, todėl išvyko su trim dar mokyklos nelankančiais vaikais.
Ketvirtasis gimė jau Norvegijoje.
Jurgita, kur Norvegijoje apsistojote – dideliame mieste, kaime? Koks ten klimatas, ar sunku buvo priprasti?
Apsistojome nedideliame mieste, vakarinėje pakrantėje, tad oras čia veikiamas Golfo srovės, žiemą retai kada temperatūra nukrinta žemiau nulio, vasaros būna paprastai gana gaivios ir ne per sausos.
Iš Lietuvos atsivežti drabužiai ne visi tiko. Mūsų žieminiai rūbai buvo per šilti ir netinkami lietingai žiemai. Darželyje tėvams pateikiamas sąrašas, kokių drabužių reikia: žieminis kombinezonas atsparus drėgmei, lietaus rūbai, guminiai batai, pora komplektų drabužių pasikeitimui, jei sušlampa. Rekomenduojama rengti vilnonius apatinius rūbus, nes vilna turi savybę nesušalti net sušlapusi. Vaikai turi turėti orui tinkamus drabužius. Niekas nesaugo, kad vaikas neišsiteptų, nesivoliotų purve ar nesitaškytų balose. Darželinukų rūbai yra tarsi darbiniai rūbai, kurie turi apsaugoti vaiką tiriant pasaulį.
Plonų vasarinių drabužių čia reikia kur kas mažesnį laiko periodą, nei gyvenant Lietuvoje. Šiltų dienų per vasarą būna mažiau. Mes mėgstame keliauti, todėl per visas atostogas kažkur išvykstame. Kartais į Lietuvą, kartais į kitas šalis.
Vyresnieji vasaros atostogų metų važiuoja dviračiais maudytis, lipa į kalnus su draugais, eina į baseinus ar pramogų parkus arba tiesiog bendrauja su draugais. Pradinukai turi galimybę būti mokyklos laisvalaikio grupėje, lietuviškas atitikmuo būtų prailginta grupė, kuri nedirba tik liepos mėnesį. Mokslo metai prasideda rugpjūčio vidury ir trunka iki Joninių. Dauguma darželių dirba visus metus, tačiau yra tokių, kurie užsidaro 2 ar net 3 savaitėms liepos mėnesį, tada atostogas tenka derinti prie darželio laiko.
Turbūt vienas sunkiausių dalykų buvo rasti vaikams ugdymo įstaigas. Kaip tai atrodė, kaip sekėsi? Ar lankė darželį, ar reikėjo registruoti į mokyklą?
Vaikai gavo vietas darželyje, beveik vos tik atvykus, per savaitę. Šalia namų buvo neseniai atsidaręs naujas darželis, kuris nebuvo užpildęs grupių. Mes su auklėtojomis bendraudavome angliškai, o vaikai mokėsi naujos kalbos.
Visi trys ėjo į tą pačią grupę, tad adaptuotis buvo lengviau. Auklėtojos pasigamino kortelių su piešinėliais ir lietuviškais bei norvegiškais užrašais, kad būtų lengviau komunikuoti su vaikais.
Vaikai labai greitai išmoko kalbą, po 3 mėnesių jau laisvai bendravo.
Pirmiausia išmoko vyriausioji dukra, kuriai tuo metu buvo 5 metai, ir ji padėdavo jaunesniems.
Kokie darželiai populiaresni – valstybiniai, privatūs, lauko darželiai?
Norvegijoje visi vaikai turi teisę į darželį, kad būtų garantuota vieta, reikia užpildyti prašymą iki vasario mėnesio ateinantiems mokslo metams, t.y. kad gautum vietą nuo rugpjūčio. Jei yra laisvų vietų, yra galimybė gauti iš karto. Kaina tarp privačių ir valstybinių darželių beveik nesiskiria, už mėnesį reikia mokėti apie 300 eurų. Kokybė tokia pati. Kai kurie darželiai turi lauko grupes, kur vaikai visą dieną žaidžia ir valgo lauke, eina į žygius, o į vidų užeina tik į tualetą.
Kaip adaptavotės jūs, suaugusieji? Kas naujoje aplinkoje džiugino, ko labiausiai ilgėjotės?
Buvome nusiteikę, kad vykstame į kitą šalį, kitą kultūrą, tad stengsimės išmokti kalbą, pažinti kultūrą ir priimti skirtumus. Adaptuotis nebuvo sunku. Džiugino naujas darbas, atmosfera darbuose, kolegų ir vadovų pozityvumas ir pagarba vienas kitam, vietinių geranoriškumas kalbos nemokantiems atvykėliams. Liūdino oras, nes atvykome vėlyvą rudenį, buvo daug vėjo ir lietaus, išmokome, kad lietsargis čia nepadės, nes lyja sūkuriais.
Norvegijoje gimė ketvirtasis jūsų vaikelis. Ar skiriasi vaiko laukimas, gimdymas, priežiūra, palyginus su lietuviška patirtimi? Kaip valstybė sutinka naują žmogų?
Priežiūra skiriasi gal tuo, kad čia labiau paliekama savieigai, mažiau kontrolės nėščiųjų priežiūroje. Pvz., ultragarsas sveikatos problemų neturinčiai nėštukei pirmą kartą daromas 20-ąją savaitę. Tačiau yra galimybė tirtis papildomai privačiame kabinete. Gimdymas propaguojamas kiek įmanoma natūralus, neskubama siūlyti medicininių intervencijų.
Nuskausminamieji gimdymo metu taip pat nėra prioritetas. Mano patirtis yra tik pozityvi. Tiek nėštumo, tiek gimdymo metu buvo suteikta puiki pagalba, dėl užsitęsusio nėštumo buvo pasiūlyti akupunktūros seansai, akušerė buvo nuostabi, naujagimį apžiūrėjusi gydytoja pasitaikė lietuvė.
Žinojau prieš tai, kad ten dirba lietuvė gydytoja, buvo smagu, kad jos budėjimas sutapo su mūsų apsilankymu. Tikrai nemažai medikų dirba atvykusių tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių. Akušerė buvo suomė, o prižiūrinti seselė – lenkė.
Ligoninės personalas gana tarptautinis. Namo su naujagimiu iš ligoninės išvykome po 2 parų. Už kelių dienų pasiskambino ir į namus atėjo seselė. Ji stebėjo vaiko augimą ir vystymąsi iki 1 metų. Organizavo tą mėnesį tame rajone gimusių vaikų mamų susitikimus.
Tikriausiai stebite darželio ar mokyklos tėvus, kas labiausiai krinta į akis dėl jų auklėjimo metodų?
Negaliu teigti, kad norvegai labai skiriasi nuo lietuviškų tėvų. Skirtingų temperamentų tėvų būna visur. Niekada neteko girdėti, kad tėvai keltų balsą ugdymo įstaigoje. Vaikai po dienos darželyje dažnai būna pavargę ir ne visada linksmai nusiteikę striksi namo. Jei vaikas krenta ant žemės, verkia, nenori rengtis, tėvai paprastai ramiai palaukia. Jei tai nepadeda, pasiima vaiką po pažastim ir parsineša į mašiną. Vaikus drausmina ramiu balsu. Tėvai daug dėmesio skiria vaiko bendravimui su kitais vaikais. Tuo tikslu stengiasi organizuoti vaikų pasisvečiavimus, pasibuvimus gamtoje, pvz., rūpinasi, kad vaikas turėtų su kuo eiti į ar iš mokyklos.
Ar vaikai dar nepamiršo lietuvių kalbos?
Vaikai šneka lietuviškai namuose bei su seneliais, giminėmis iš Lietuvos. Vyriausioji dukra mokykloje turėjo galimybę pasirinkti laikyti lietuvių kalbos egzaminą vietoj papildomos užsienio kalbos. Išlaikė puikiai, nors niekada nesimokė lietuviškoje mokykloje. Kai kurios savivaldybės teikia dvikalbį mokytoją vaikams, kurie neseniai atvykę. Mūsų vaikai pirmus metus irgi turėjo tokią galimybę ir mokėsi kartą per savaitę lietuvių kalbos savo mokykloje.
Savivaldybė yra skyrusi etatą dvikalbiam mokytojui. Pagal tai, kiek iš kurios šalies mokinių, ieškomas tos kalbos mokytojas. Lietuvių kalbos mokytoja atvažiuodavo pas vaikus į mokyklą pamokų metu ir pravesdavo pamoką atskiroje klasėje. Kadangi lietuvių vaikai mokosi skirtingose mokyklose, tai mokytoja važiuoja į skirtingas mokyklas, pas kiekvieną vaiką, gavusį šią paslaugą. Mokytoja moko gimtosios kalbos arba padeda susigaudyti vaikui pamokose norvegų kalba, paaiškina, išverčia. Tokį etatą turi ne visų miestų savivaldybės, tik tos, kurios pačios taip nusprendė.
Kaip dažnai parvykstate į Lietuvą? Kokia būna programa?
Į Lietuvą atvykstame paprastai keletą kartų per metus. Vaikai pabūna pas senelius dalį vasaros atostogų. Vyresnieji turi Lietuvoje draugų, su kuriais palaiko kontaktą nuolatos. Programa būna įvairi, priklausomai nuo metų laiko. Gamta, teatras, kiti kultūriniai renginiai, pasibendravimai.
Ar vežatės lietuviškų knygelių?
Taip, lietuviškų vaikiškų knygų namuose turime daug ir kas kartą vežuosi bent keletą naujų. Tiek vaikiškų, tiek suaugusiesiems. Mūsų vaikai užaugo su knygelėm apie Petsoną, Mamulę Mū, Račicko knygomis, lietuviškomis pasakomis ir kt. Jauniausiasis dabar irgi su malonumu klausosi pasakojimų apie Petsoną, trolius Mumius, Mamulę Mū, „Laimė yra Lapė“, „Mylėsiu tave kad ir kas nutiktų“, apie Kakę Makę ir kt.
Iš Lietuvos vežamės lietuviškas, o iš bibliotekos skolinamės norvegiškas knygas. Vyresnieji vaikai dabar mieliau renkasi knygas anglų kalba. Gal dėl to, kad jų didesnis pasirinkimas.
Lietuvoje man neteko dirbti viešojoje bibliotekoje, tik mokslo įstaigos. Čia miesto bibliotekos vaikų skyrius dažnai organizuoja renginius vaikams, pvz., lesyklėlių dirbtuves, piešimą ant drobės maišelių. Taip pat konkursus, kas perskaitys daugiausia knygų per tam tikrą laikotarpį. Vaikai skolinasi knygas, gauna štampukus už perskaitytas knygas, tada suskaičiuojami rezultatai, organizuojama šventė vaikams, laimėtojas fotografuojamas ir paskelbiamas, o visi dalyvavę gauna marškinėlius ir diplomą. Paprasta, bet vaikai dalyvauja užsidegę.
Mokyklose irgi organizuojami knygų skaitymo konkursai. Vaikai surašo, ką perskaitė. Niekas netikrina, ar tikrai perskaitei, ką įrašei, visi pasitiki. Tiesa, knygų bibliotekoje galima rasti įvairiomis kalbomis, lietuvių – taip pat.
Lietuviškas knygas biblioteka pradėjo siųstis iš Oslo tada, kai pastebėjo, kad nemažai yra lietuvių vaikų.
Vaikams, kurie nemėgsta skaityti, siūlomos garsinės knygos. Bibliotekos bilietą gauna kiekvienas pirmokas.
Galbūt pastebėjote ugdymo įstaigų skirtumų, jei lygintume lietuviškas ir norvegiškas mokyklas?
Sunku palyginti, nes labai seniai buvau susidūrusi su lietuviškomis mokymo įstaigomis. Vaikai čia gauna pažymius nuo 8 klasės. Santykis tarp mokytojo ir mokinių labiau neformalus nei lietuviškoje mokykloje. Darželiuose nėra jokių rinkliavų. Maitinimas darželiuose labai įvairus. Vienuose vaikai turi atsinešti visą maistą patys dėžutėse, kurios laikomos šaldytuve. Kai kurie darželiai turi savo virėją ir šiltą maistą gauna kasdien. Mūsų darželyje maisto neštis nereikia, vaikai gauna šiltą maistą 2 kartus per savaitę, kurį gamina auklėtojos. Kitomis dienomis valgo užtepėles ant duonos ar duoniukų, ant stalo patiekiama sūrio, kumpio, kepenėlių pašteto, žuvies, virtų kiaušinių, daržovių ir pan., vaikas pats renkasi ką nori valgyti. Gerti siūlomas vanduo arba pienas. Mokyklose valgyklų nėra, tad mokinukai nešasi užkandą patys.
Ar laikotės kokių nors lietuviškų įpročių?
Šv. Kalėdos ir Velykos visada švenčiamos pagal lietuviškas tradicijas. O šiaip maistą renkamės įvairų, ir iš lietuviškos virtuvės, ir iš viso pasaulio.
Ar norvegų šeimos sveikesnės? Galbūt jie daugiau sportuoja, juda?
Teisybė, kad sportas čia labai populiarus ir įprastas. Didesnė dalis mokyklinio amžiaus vaikų sportuoja (futbolas, rankinis, plaukimas, dviračiai ir kt.), nei nesportuoja. Labai populiaru eiti į žygius gamtoje.
Kalnuose galima sutikti ne vieną garbaus amžiaus žmogų.
Kas jums iš tiesų patinka ir kas nelabai patinka toje šalyje?
Patinka gamta, žmonių tarpusavio pagarba, švietimo sistema, patinka, kad vaikai noriai eina į mokyklą ir nepatiria daug streso. Trūksta gero maisto įstaigų ten, kur gyvename.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 spalio 3 dieną.
„Mamos žurnalas“
