Iki pažinties su būsimu vyru, futbolininku Deividu Česnauskiu tituluota gražuolė Vaida Grikšaitė neįsivaizdavo, kad jos gyvenime futbolo bus tiek daug. Dabar abu sūnūs Deividas ir Rojus lanko futbolo treniruotes, o dvimetė dukrelė Ema, pamačiusi varžybas per televizorių, kartoja: „fulė, fulė“.
Vaida, kaip futbolas tapo visos šeimos pomėgiu?
Aš pati nebuvau sportininkė, susidomėjimą sportu paskatino vyras, kai pažįsti žmogų, randi bendrų interesų. Vyro gyvenimo būdas vertė nuspręsti: arba einam išvien, arba… einam išvien. Kito pasirinkimo nėra, jei vyras ir žmona vienas kitą palaiko. Buvo etapas, kai važiavau paskui Deividą, kur vedė jo kontraktai. Kai gimė vaikai, keliavome visa šeima. Dabar jau metai, kaip vyras baigė profesionalaus sportininko karjerą. Bet futbolas niekur nedingo – jis dirba „Žalgirio“ futbolo klubo sporto direktoriumi, visi einame į varžybas, namuose daug kalbame apie futbolą. Kasmet mūsų vis gausyn, pildome futbolą mylinčių žmonių gretas.
Mūsų šeimoje net mažoji domisi futbolu, vedamės ją kartu į stadioną ar žiūrime rungtynes per televizorių, ji jau moka pasakyti „fulė“, nes „futbolas“ dar sunku ištarti. Džiaugiuosi, kad šeima turime bendrą pomėgį, hobį. Mano kaip mamos širdis džiaugiasi, kad vaikai kuo mažiau laiko praleidžia mobiliuosiuose telefonuose. Aišku, mes ne akmens amžiuje gyvename, nesame kategoriškai nusistatę prieš išmaniuosius prietaisus, bet tas pramogas ribojame. Reikia vaikus užimti, kad jie nesėdėtų ištisai sukišę nosis į telefonus. Mūsų berniukų treniruočių grafikas gana intensyvus – vienuolikmečiui Deividui būna 5 kartai per savaitę, jaunesniajam Rojui 3 kartai futbolo ir 2 baseino užsiėmimai.
Kaip vaikui parinkti, kokia sporto šaka tiks labiausiai?
Aš pati mokykloje mėgdavau ištvermės sportą – ilgesnes distancijas, atbėgdavau pirma. Kadangi augau Klaipėdoje, teko šokti ir „Žuvėdroje“. Bet nuo vaikystės liko spraga – neišmokau plaukti. Paradoksas, kad augau prie jūros, o su vandeniu nebuvau susidraugavusi. Todėl, kai jau būdama 18 metų atvažiavau studijuoti į Vilnių, užsirašiau į plaukimo pamokas, kartu su vaikais mokiausi plaukimo pagrindų. Manau, kad žmogui mokėti plaukti tiesiog privaloma, todėl ir mano vaikai jau nuo mažų dienų mokėsi plaukti. Vyresnysis pradėjo lankyti baseiną priešmokyklinėje klasėje, gana greitai išmoko plaukti ir iš „varlynuko“ perėjo į didįjį baseiną. Jam patinka šuoliai į vandenį, nardymas. Vidurinysis Rojus pradėjo baseiną lankyti pirmoje klasėje. Baseinas naudingas ne vien dėl plaukimo – mokykloje vaikai kūprinasi, futbolo treniruotėse irgi dirba tik tam tikri raumenys. Kai kas metai tikrinamės sveikatą, mūsų gydytoja pabrėžia, kad futbolininkams labai naudingas baseinas. Su Mažąja Ema ėjome į kūdikių baseiniuką, kai jai buvo vos keli mėnesiai, bet paskui prasidėjo žiema, ir nebelankėme.
Mūsų berniukai išbandė kelias sporto šakas. Vyresnysis buvo pasirinkęs karatė, palankė pusę metų, nebepatiko. Abu lankė šachmatų būrelį, manau, tai labai naudinga loginiam mąstymui. Bet abiem sūnums labiausiai patinka futbolas. Sportavimas suteikia berniukams disciplinos – turi nevėluoti, būti tinkamai ir tvarkingai apsirengęs, gerbti kitus. Labai daug duoda ir keliavimas į rungtynes su draugais – tenka savarankiškai susidėti daiktus, pačiam būti atsakingam. Berniukams futbolas liko kaip pagrindinė sporto šaka, jų nereikia versti eiti į treniruotes.
Kokio amžiaus vaikus paprastai išleidžiate į darželį?
Ema vienintelė normaliai lanko darželį, pradėjo nuo pusantrų metukų ir labai gerai adaptavosi. Ji savo grupėje mažiausia pagal metus, bet tikriausiai judriausia. Juk auga su dviem broliais, jai labai patinka lakstyti, laipioti, karstytis. Berniukai darželio kaip ir nelankė. Lankė, tik su vyresniuoju su pertraukomis. Nuolat teko keisti gyvenamąją vietą – gyvenome Škotijoje, paskui Kretoje, kitą sezoną Deividas jau žaidė pačiame Graikijos žemyne, Salonikuose. Dar vėliau – Azerbaidžane. Augindama berniukus, stengiausi daug laiko leisti lauke, vaikščioti po parkus, žaidimų aikšteles. Vienąkart Graikijoje bandėme palikti nevisai dienai – buvo tokia grupė, kur tėvai atveda vaikus kelioms valandoms, kad pabūtų su kitais vaikais. Bet tvarka griežta, atvedęs turi išeiti, o vaikui juk stresas, svetimi žmonės, svetima kalba. Atėję po trijų valandų, radome vaiką rėkiantį, taip darželio lankymas ir baigėsi.
Laimė, kad vyro karjera susidėliojo taip, kad prieš 5 metus jis gavo kontraktą Lietuvoje, vaikai galėjo eiti į mokyklą jau Vilniuje. Kadangi gyvename senamiestyje, jų net vežioti į mokyklą nereikia, viskas pasiekiama pėsčiomis. Pernai panoro eiti savarankiškai. Bet man saugumas yra svarbiau už viską, tad leidau eiti ir pareiti savarankiškai, jei klausys instrukcijų. Jokių klaidžiojimų pakiemiais, jokių kalbų su svetimais žmonėmis, jokių siūlomų saldainių iš jų. Niekada nežinai, kokie yra žmonių ketinimai. Liepiu eiti namo kiek ilgesniu keliu, bet pagrindine gatve, kuri filmuojama. Aš atsimenu save nuo vaikystės, kai mama paleido į gyvenimą visuomeniniu transportu, reikėdavo grįžti tamsoje. Taip bijodavau, kad kas neprisikabintų, kad prasilenkdama su žmogumi net veidą iškreipdavau – atrodė, jei atrodysiu nesveika, nekalbins.
Ar griežtai auklėjate sūnus?
Jiems augant, kasmet iššūkių daugėja. Berniukai yra berniukai, jie judrūs, emocingi. Kartais išsprūsta koks keiksmažodis – juk suaugusiųjų futbolininkų rūbinėje girdi, kad vyrams iš burnų tikrai ne perlai byra, kai pralaimi rungtynes. Vaikų nuo visko neapsaugosi, bet kalbamės, kad tokiame amžiuje iš burnos gyvatės negali lįsti.
Turėjome problemą dėl vaizdo žaidimų – pykčio priepuoliai prasidėdavo, kai neleisdavome žaisti, kad ir sutartu laiku ir tam tikrą laiko tarpą. Dabar nuo gegužės visai paslėpėme. Esam sutarę, kad pirmiausia pareiga – visada paruoštos pamokos, tvarkingi namų darbai, tada pramogos. Knygos turi būti aplenktos, nepripaišytos, tai pagarba mokyklai ir mokytojams.
Galbūt auklėjame ne tiek griežtai, kiek disciplinuotai – yra dienotvarkė, kuri užpildyta pamokomis, treniruotėmis, rungtynėmis. Ir savaitgaliai dažniausiai užimti, nes žaidžia patys arba stebi kitų rungtynes.
O atsipalaidavimo laikas?
Turbūt pati laukiamiausia diena – penktadienis, kurį vadiname nesąmonių diena. Tada kiekvienam leidžiame nusipirkti po kokias tik nori dvi nesąmones, kurias valgys žiūrėdami penktadienio filmą. Dažniausiai tai būna bulvių traškučiai, kokakola. Aš iš savo vaikystės atsimenu, kad mama duodavo po 2 litus pietums, aš per savaitę susitaupydavau ir penktadienį nusipirkdavau didžiausią „Estrelos“ pakelį, kurį suvalgydavau užsirakinusi duris, kad brolis neprašytų. Taigi vaikų norus suprantu, nes ir pati tokia buvau vaikystėje.
O po varžybų su šeima mėgstame nueiti į piceriją, anksčiau eidavome į makdonaldą.
Vaida, jums pasisekė padaryti sūnaus nuotrauką su Ronaldo?
Šeimoje sekame visus futbolo įvykius, ir vienas didžiausių vaikams buvo Ronaldo atvykimas į Lietuvą. Tą dieną vyresnysis dar buvo mokykloje, o mes su Rojumi po treniruotės paspirtuku važiavome namo. Sugalvojome pravažiuoti pro Kempinski viešbutį, kuriame buvo apsistoję portugalų sportininkai. Norėjome nors psichologiškai pabūti arčiau futbolo žvaigždės.
Žiūrime, stovi autobusas, laukiantis sportininkų, vairuotojas pasakė, kad komanda išvyks po 10 minučių. Likome laukti: o gal pavyks pamatyti dievaitį? Liepiau Rojui garsiai kviesti Ronaldo vardu ir mojuoti ranka, kad atkreiptų dėmesį, aš pati pasiruošiau telefoną fotografavimui. Neturėjau didelių vilčių, kad pavyks, bet išėjęs Ronaldo ir pamatęs Rojų, tiesiantį į jį ranką, išsitraukė iš minios ir pozavo kartu nuotraukai… Man rankos drebėjo, kad tik tą akimirką pavyktų nufotografuoti. Pavyko! Tą nuotrauką padariau kaip didelę fotodrobę, dabar ji mūsų namuose. O vyresnysis, aišku, labai pavydėjo, kai padėjau drobę prie lovos, jis atsisėdo taip, kad būtų vietoj brolio, tarsi Ronaldas apkabinęs jį. Sako, kodėl nepaprašėte autografo? Bet įamžinta akimirka kur kas svarbiau nei parašas. Aš įsijaučiu į tokius vaikų nuotykius. Ir tėtis labai džiaugėsi tuo pavykusiu mūsų nuotykiu.
Kartą sūnūs manęs paklausė, kada jie pradėjo žaisti futbolą. Sakau, mano pilvuke, nes spardėsi kaip tikri futbolininkai.
Todėl ir jiems augant nebuvo minčių, kad lankys baletą ar gimnastiką, – tik futbolą. Berniukai aistringi sirgaliai, stadione jie su žiūrovais „daro bangas“, komentuoja: „Kokią čia nesąmonę padarė, negaliu žiūrėti“. O aš su Ema dažnai vaikštau šalia stadiono, kur vyksta rungtynės. Man ramu, kad esu šalia jų.
Kaip nutarėte, kad šeimoje reikia trečio vaikelio?
Dviejų vaikų visada norėjome, manėme, kad tokia šeima ir bus. Tačiau auginant du sūnus labai norėjosi ir dukrytės.
Mano pačios ryšys su mama labai stiprus, ir mama ne kartą man linkėjo susilaukti dukros. Atšventusi 33 gimtadienį, pajutau, kad dabar laikas tam trečiam vaikeliui. Jau nuo penkto nėštumo mėnesio žinojome, kad gims mergaitė.
Paprastai laikomės tokios taktikos, kad niekam nesakome būsimo vaikelio lyties, kad liktų intriga iki pat gimimo. Bet šįkart visi ėjome pas gydytoją echoskopo tyrimui, berniukai pamatė, kaip pilvuke vaikelis juda, bet prieš įeinant kabinetan, anglų kalba prašiau gydytojos berniukams neišduoti lyties. Jiems būtų buvę sunku išsaugoti paslaptį… Kai gydytoja pasakė, kad bus mergaitė, aš ją apsikabinau ir apsiverkiau iš laimės.
Ryžtis dar vienam vaikui nėra lengva – atrodo, gyvenimas ir taip labai intensyvus, visko daug, bet kai psichologiškai save perprogramuoji, viskas susidėlioja į vietas. Emai jau dveji, ir didysis nuovargis pamirštas, nors dar naktimis neišmiega neprabudusi. Bet kai pasižiūriu į sūnus, atrodo net keista, kad esu jų mama. Visi auginimo vargai seniai pamiršti.
Labai laukiau mergytės, o kai gimė… vis tiek rengiu treningiukais. Kartą vyras net pastebėjo: „O kodėl tu nerengi jos suknelėmis, sijonukais“? Galvoju – tikrai, kodėl? Ji judri, o mūsų šeima tokia sportiška. Bet suknelės dabar karaliauja jos drabužių spintoje.
Ginta Liaugminienė
Gintaro Staučės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
