Lietuvaite Rita Mažukėlyte domėjosi net Šveicarijos televizija. Juk nedaug moterų žaidžia futbolą. Dar mažiau jų žaidžia aukščiausioje lygoje. Ir turbūt nėra nė vienos, kuri tarp treniruočių ar prieš varžybas skubėtų pažindyti vaikutį.
Su vyru Šveicarijoje jau penkerius metus gyvenanti Rita augina du vaikus. Penkiametę Olympiją žindė dvejus metus, o metukų Timoną maitina iki šiol.
Apie tai, kaip norint galima viską suderinti, pasakoja Rita.
Širdis pasirinko futbolą
Rita futbolu „užsikrėtė“ būdama septyniolikos. Po metų atėjo laikas rinktis profesiją, ir ji suabejojo: sportas ar kažkas praktiškesnio? Gerai besimokiusią dukrą tėvai įsivaizdavo dirbančią kažkokį ramesnį darbą. Taip kolegijoje Rita baigė logistiką. Po to buvo pakviesta žaisti Šiaulių moterų futbolo komandoje ir neakivaizdžiai pradėjo studijuoti Šiaulių universitete kūno kultūros pedagogiką. Be to, įstojo į vieno Danijos universiteto dieninį skyrių studijuoti sporto vadybos.
Vasarą teko atlikti praktiką Graikijoje– viename kurortiniame viešbutyje dirbo sportinių pramogų organizatorių padėjėja. Tame pačiame didžiuliame viešbutyje dirbo ir būsimasis Ritos vyras, profesionalus sporto instruktorius ir asmeninis treneris, pats kažkada žaidęs futbolą. Haris Petras – graikas, gimęs ir užaugęs Vokietijoje. Į tėvynę kartais sugrįždavo sezoniniam darbui.
Pažintis greitai peraugo į draugystę, o vasarai baigiantis jau abu žinojo, kad nori būti kartu. Tiesa, vaikinas pasipiršo Lietuvoje, atvažiavęs aplankyti savo mylimosios. Nuo pažinties iki vestuvių praėjo vos 7 mėnesiai – pora skubėjo įteisinti savo santykius, kad galėtų gyventi ir dirbti Šveicarijoje, kur vyras tuo metu turėjo darbo kontraktą. „Didelių storų graikiškų vestuvių“ nebuvo, nors tokios jaunikio šalyje vis dar populiarios. Pora susituokė Graikijoje, dalyvaujant patiems artimiausiems žmonėms.
„Kurį laiką likau Lietuvoje, nes Šiaulių universitete norėjau baigti sporto pedagogikos specialybę. Diplomą gyniausi jau būdama 7 mėnesį nėščia“, – pasakoja Rita.
Nėštumai ir gimdymai Šveicarijoje
Abu vaikai – Olympija ir Timonas – gimė Šveicarijoje. Rita sako sportavusi iki paskutinės dienos, taip patarė ir gydytojai. Prie didelių fizinių krūvių pripratusiai širdžiai lengva mankšta buvo būtina. Paskutiniais mėnesiais kamuolio moteris jau nespardė, bet kasdien eidavo į treniruoklių salę, daug vaikščiodavo pėsčiomis. Per pirmąjį nėštumą bėgiodavo. Per abu nėštumus stengdavosi nueiti 10–15 kilometrų.
Rita sako, kad Šveicarijoje žmonės apskritai daugiau sportuoja. Čia populiaru priklausyti kokiam nors sporto klubui. Sporto klubai pilni – žmonės tiesiog sveikai gyvena, kiekvieną kartą tikrai nelipa ant svarstyklių pažiūrėti, kiek numetė svorio. Rita su vyru irgi atidarė privatų sporto ir sveikatingumo klubą ir kuria šeimyninį verslą, visa tai derindami su vaikų auginimu.
„Tarp mūsų vaikų lygiai 4 metai amžiaus skirtumas. Norėjome, kad tarpas būtų kuo mažesnis“, – sako Rita.
Šveicarijoje visi turi privatų medicinos draudimą. Jei tektų ligoninėje gimdyti be draudimo, tai kainuotų apie 5000 eurų. Sudarydama savo draudimą, Rita turėjo pažymėti įvairiausius niuansus: ar gimdymo namuose nori turėti atskirą palatą, ar ketina maitinti krūtimi. Į draudimo sutartį įtraukiamas net „Greitosios pagalbos“ iškvietimas. Jei nėra to punkto, tenka mokėti už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Maitinančioms krūtimi moterims draudimas kompensuoja dalį įmokų, bet retai kuri šveicarė žindo iki metų ar ilgiau. Juk po poros mėnesių moteris turi grįžti į darbą, o pasinaudoti dviem pusvalandinėmis pertraukėlėmis pažindyti sugeba ne kiekviena, – juk kažkas turi atvežti vaikutį į darbą.
Rita girdėjo, kad Lietuvoje gimdančios draugės tardavosi dėl nuskausminimo ar cezario operacijos. Šveicarijoje apie pageidaujamą cezario operaciją negali būti nė kalbos. Ji atliekama tik po gydytojų konsiliumo, kai gresia pavojus gyvybei. Moterys gimdo natūraliai. Rita pirmąjį vaikutį gimdė parą. Gimdos kaklelis buvo atsidaręs vos kelis centimetrus, tarp sąrėmių atsirado traukuliai, tad gydytojai, abejodami, ar neišseks jėgos, pritaikė epidūrinę nejautrą. O antrąkart gimdant net neklausė, ar nori kokių lengvinančių priemonių. Kad prasidėtų vėluojantis gimdymas, prireikė skatinamųjų vaistų. Timonas gimė per 4 valandas. Tiesa, Šveicarijos ligoninėse moterims leidžiama pasirinkti, ar jos nori gimdyti vandenyje, ar ant kamuolio, ar įprastu būdu gulint.
„Jei pagimdžius yra kokių problemų, personalas pasiruošęs padėti, kuo tik gali. Man su pirmąja dukryte prasidėjo mastitas, buvo sužeisti speneliai, tad seselės dėjo gydomuosius kompresus, net varškę, švitino žaizdeles lazeriu. Jei nesijauti tvirtai ir nori dar gydytojų pagalbos, gali pasiprašyti likti ligoninėje ilgiau“.
Kaip auginami kūdikiai
Rita su vyru turi privatų verslą, tad nebuvo būtina grįžti į darbą visai darbo dienai. Daug šveicarių po gimdymo grįžta dirbti tik puse etato, kad galėtų suderinti darbą su vaikų auginimu. Ten nieko nestebina, jei nuo 2 mėnesių kūdikis atiduodamas į privatų lopšelį ar paliekamas su aukle. Jei yra galimybė, kūdikių priežiūrą perima pensininkai seneliai. „Mūsų seneliai vieni grįžę gyventi į Graikiją, kiti – Lietuvoje, tad turėjome verstis patys. Kai gimė Olympija, gyvenome kalnų kurorte, kuriame žiemą daugybė turistų, o vasarą lieka vos 1500 vietinių gyventojų. Pas mus į kalnus kartą per mėnesį atvažiuodavo „mamos patarėja“ – panašiai, kaip Lietuvoje slaugytoja. Ji pasverdavo vaikutį, atsakydavo į klausimus, jei jų turėdavau. O problemų tikrai buvo – turėjau labai daug pieno, tad reikėjo sureguliuoti žindymą, kad vėl neprasidėtų mastitas. Po mėnesio pradėjau sportuoti, o po 5 mėnesių jau žaidžiau futbolo varžybose. Nesu profesionali futbolininkė, iš to negyvenu, bet žaidžiau Šveicarijos aukščiausioje lygoje, o kai pakviečia, parskrendu žaisti Lietuvos moterų futbolo rinktinėje. Neseniai Šiauliuose žaidžiau „Baltijos taurėje“, – pasakoja Rita. Gimus antram vaikučiui, ji dar greičiau grįžo į aktyvų sportą. Varžybose dalyvavo, kai Timonui buvo vos trys mėnesiai.
Žindymas tarp treniruočių
Rita nepažįsta nė vienos sportininkės, kuri aktyviai sportuodama sugebėtų 2 metus maitinti krūtimi, kaip buvo jai, pagimdžiusiai dukrytę. Rita sakosi esanti natūralistė, maitinti krūtimi jai atrodė labai svarbu, o norint viską galima suderinti. Dažnai iš treniruotės ji išeidavo pusvalandžiu anksčiau, kad spėtų grįžti namo pamaitinti, o prieš varžybas vyras atveždavo vaikutį į persirengimo kambarį. Varžybos trunka pusantros valandos – tiek laiko krūtys dar nepersipildo pieno, tad nepatogumo nėra. O po varžybų vėl laukia išalkusi burnytė.
Ritos treneris konsultavosi su gydytojais, ar maitinanti mama gali ištverti sportą visu krūviu. Atsakymas buvo, kad gali, jei sudaromos tinkamos sąlygos. Dabar komandos administracija net ieško auklės, kuri galėtų prižiūrėti Ritos vaikučius per treniruotes ir varžybas. Rita – vienintelė mama komandoje, kitos žaidėjos dar neturi vaikų.
Auklės Šveicarijoje – gana brangus malonumas. Kartais sportininkų šeimai tenka pasisamdyti auklę kelioms valandoms, 1 valandos kaina – apie 20 eurų. „Turėjome ir kitą auklę, kuri imdavosi globoti vaikelius savo namuose. Ji buvo labai pigi – tik 10 eurų už valandą, bet savo uždarbį moteris atiduodavo bažnyčiai, jai tas darbas buvo tarsi savanorystė. Paprastai šeimos, samdančios auklę visai dienai, moka apie 100 eurų už dieną.
Juokaujame, kad tokiu atveju, pradėjęs dirbti, nematai nei pinigų, nei vaiko. Bet galbūt kažkam labai svarbu išlaikyti darbo vietą, daryti karjerą, todėl ir samdo aukles. Pažįstu bičiulių iš Balkanų šalių, kurie atsivežę aukles iš gimtinės. Tačiau tai yra rimtas sprendimas – tu turi auklę legaliai įdarbinti, sumokėti sveikatos draudimą, parodyti, kad ji turi gyvenamosios vietos registraciją. Mums auklės reikia ne visai darbo dienai, tad vežtis auklę iš Lietuvos būtų per daug brangu“, – sako Rita.
Darželių sistema
Šveicarijoje valstybiniai darželiai priima vaikus tik nuo 5 metų, ir tai tik 3 valandoms per dieną. Atvedęs vaiką 9 valandą ryto, 12 dienos jau turi pasiimti. Į mokyklą vaikai eina nuo 7 metų. Tačiau tai nėra griežta riba – kadangi šalyje daug imigrantų, kur šeimose kalbama viena kalba, darželyje – kita, kartais vaikai ir 7 metų dar nebūna tinkamai pasiruošę mokytis. Tada jie dar metams lieka parengiamojoje grupėje.
Rita su vaikais kalba lietuviškai, tėtis – vokiškai, o tarpusavyje pora bendrauja angliškai. Vokiškai bendraujama ir darželyje bei mokykloje. Nuo rudens Olympija pradės lankyti valstybinį darželį. Bent metus prieš mokyklą lankyti jį privaloma.
Ar lengva sugyventi skirtingų kultūrų šeimoje?
Žinoma, šeimoje bendrauti trim skirtingomis kalbomis nėra paprasta, tačiau didelių kultūrinių skirtumų Rita nepastebi. Galbūt dėl to, kad jie abu su vyru – sportininkai, abiejų panašus požiūris į maistą, laisvalaikio praleidimo būdus, sveiką gyvenseną. „Studijuodama Danijoje pastebėjau, kad labai lengvai prisitaikau svetimoje šalyje. Skandinaviškas mentalitetas panašus į mūsų. Šveicarijoje irgi nesunkiai pripratau, nes žmonės čia tolerantiški. O vyras, nors pagal kilmę graikas, bet visą gyvenimą pragyvenęs Vokietijoje, tad jam į kraują įaugę punktualumas, konkretumas.
Graikiškas temperamentas prasiveržia tik kartais, ir tada tikrai nustembu. Aš pati nesu iš lėtųjų, bet kur ten man lygintis su pietiečiais… Gerbiame vienas kito kultūrą, bet nacionalinių virtuvių nepuoselėjame. Maitinamės sveikai, kaip reikia sportininkams. Pastebėjau, kad apsunkusi jaučiuosi nuo mėsos, tad jau 10 metų mėsos ir žuvies nevalgau. O vyras mėsėdis, tenka gaminti vieną patiekalą sau, kitą jam, trečią – vaikams. Jiems mažiau druskos ir cukraus. Ribojame saldumynus, niekada neperkame vaisvandenių. Jei mūsų vaikai ir paragauja jų dalykų, tai per vaikų gimtadienius ar kai svečiuojamės pas draugus. Kartais vaikai ateina mūsų paklausti: „O šitą galima valgyti?“ – juokiasi Rita.
Ginta Liaugminienė
