Gimdymas per pietų pertrauką. Ar sveikinti, jei nėščioji darba iki paskutinės minutės?

Pagimdyti per darbymetį, trumpam atsitraukus į švaresnį kampą, o po to jau su krutančiu ryšulėliu ant nugaros, vėl kibti į darbus. Kadaise tai buvo įprasta. Tiesa, tik žemiausio socialinio sluoksnio moterims. Gimdymas „grėbiant šieną“ ar „rišant rugių pėdus“ asocijuojasi su siaubingu skurdu ir priespauda. Tad kodėl ir šiandien daugybė moterų dirba iki pat gimdymo dienos, o po gimdymo vėl skuba į darbus?

DarbasIKIGimdymo

Gabrielė su sūneliu

PENKTADIENĮ DAR DIRBAU, O SEKMADIENĮ TURĖJAU VAIKELĮ

Pasakoja vilnietė Gabrielė

Pastojau netikėtai, o darbe kaip tik buvo didelių pokyčių, ilgai lauktos karjeros galimybės.

Ilgai galvoję ir sprendę, ką daryti, nutarėme, kad dirbsiu iki pat gimdymo, į darbą grįšiu po 56 dienų nuo gimdymo, o vaikelį prižiūrės vyras. Esu dar jauna, turbūt nebuvau pervargus nuo darbo, kad būtų reikėję papildomai ilsėtis tiek laiko.

Vienas dalykas yra planuoti, o visai kitas – vadovų leidimas. Mano vadovė buvo supratinga, kuri pati turi 5 vaikus, man buvo leista taip dirbi ir dar net didžiąją dalį darbų atlikti namuose. Bendradarbiai tokį mano sprendimą irgi toleravo, nes visi turi mažiausiai po 2 vaikus. Dirbu akademinėje bendruomenėje, darbas susijęs su įvairiais projektais, bendravimu su užsienio mokslininkais. Dirbu dažniausiai prie kompiuterio.

Šiuo metu priimtina, kad moteris nėštumo ir gimdymo atostogų išeina sulaukusi 30 nėštumo savaitės. Man buvo labai sunku suderinti su gydytojais, kad nereikia tų atostogų, nes dirbsiu iki pat gimdymo. Matyt, gydytojai nori apsidrausti, kad nebūtų sveikatos nesklandumų. Jiems patogiausia, kai nėščia moteris ilsisi ir saugo save bei kūdikį. Susiklostė tokia situacija, kad mane prižiūrėjusi gydytoja kaip tik išėjo atostogų tuo metu, kai man suėjo 30 nėštumo savaitė, o ją pakeitusi gydytoja nepastebėjo, jog man neparašytas nedarbingumo lapelis. Tad, galima sakyti, kad „praslydau“, nors tikrai suprantu, kad gydytojai nori tik geriausio.

Paskutinės nėštumo savaitės buvo sunkokos, juk ir svoris didesnis, net prie kompiuterio sėdėti sunku, ir vasaros karščiai labai kankino. Dirbau lėčiau, dariau didesnes pertraukas, bet reikalingiausius darbus atlikau. Kai kuriuos darbus man buvo leista atlikti iš anksto, todėl dar nėštumo pradžioje pradėjau ruoštis, kai ką padariau „į priekį“.

Nėštumas buvo labai lengvas, sklandus. Gimdžiau 2012 metų rugpjūčio 5 dieną, sekmadienį. Dirbau penktadienį, šeštadienio vidurdienį prasidėjo intensyvūs sąrėmiai, išvykome į ligoninę ir sekmadienį jau turėjome sūnų.

Nemanau, kad nuskriaudžiau vaikelį, jog nesiilsėjau, nes jei mama gerai jaučiasi, tai ir vaikui gerai. O aš labai laiminga, kad galiu dirbti darbą, kuris man patinka. Vyras irgi laimingas, kad gali pailsėti nuo darbo ir daug laiko skirti mūsų sveikam, stipriam ir sumaniam vaikeliui. Žinoma, jei vyras nebūtų sutikęs būti su vaiku, jį saugoti ir auklėti, tai tikrai neturėčiau galimybės dirbti.

Nors jau praėjo beveik metai, dar maitinu pati. Kai reikia važiuoti į darbo susitikimus, būna sunkiau, nes turiu planuoti laiką (žinau, kad namie sūnus manęs laukia išalkęs). Bet kai nori, viską gali suderinti. Vaikutis labai mėgsta mamos pieną, tai aš tik pirmąją dienos dalį važiuoju į darbą (galiu užtrukti tik iki 3,5 valandos, nes tik tiek jis išbūna be mano pienelio), o antrą dienos dalį dirbu namuose. Sūnus neima čiulptuko, nemoka gerti iš buteliuko, todėl pieno nenutraukinėju. Naktį miegame kartu, tad sūnus naktį labai pasisotina ir ramiai miega.

Kaip viską suspėju? Visi žinome, kad kuo mažiau laiko, tuo geriau viskas atliekama, tad suspėjau ir pasiruošti gimdymui, ir vaikelio gimimui.

Jei būčiau turėjusi atostogas, tai nuo ryto iki vakaro būčiau galvojusi, kaip tas gimdymas praeis? Iš tos baimės ir nerimo nieko gero nebūtų, tad tikrai nesigailiu, kad dirbau iki pat gimdymo. Viskas priklauso nuo darbo pobūdžio – vieniems reikia išsėdėti tam tikras valandas darbe, nors paties darbo nėra daug, o kitiems darbo diena baigiasi tada, kai atlikti visi darbai. Jei darbas stovimas arba ilgai reikia važiuoti automobiliu, jokia nėščioji nepadirbs iki pat gimdymo, o ir į darbą greitai nesugrįš. Jei yra galimybė bent kelias valandas per dieną neatitrūkti nuo darbų, nuo to, kas vyksta aplinkoje, kuri neteikia per daug streso ir yra mėgstama, tai tikrai rekomenduoju.

Kiekviena istorija savita, kaip ir kiekvieno gyvenimo būdas, šis pasakojimas – tik mano nuomonė apie darbo ir kūdikio auginimo suderinimą.

Rasa_Darius

Rasa ir Darius su sūneliu

BŪČIAU SUSTOJUSI, JEI JAUSČIAUSI BLOGAI

Pasakoja vilnietė Rasa Inčerauskaitė, auginanti sūnų Augustą

Esu 12 metų praktikuojanti teisininkė, nes savo teisinę karjerą pradėjau dar nuo tada, kai tik pradėjau mokytis trečiajame bakalauro studijų kurse. Be to, pastaruosius 5 metus kuravau kelių tarptautinių įmonių strateginius projektus, tad mano kasdienybė – susitikimai ir nuolatinis darbas su užsieniečiais, teisė, derybos, įtampa, „gaisrų gesinimas“ ir jokios monotonijos.

Priešingai.

Septintą nėštumo mėnesį man teko vykti į komandiruotę Pietų Korėjoje. Tai buvo planuota komandiruotė, ir įmonių, kuriose dirbau, akcininkai man sudėliojo itin įtemptą ir net perkrautą darbotvarkę. Žinoma, supratau, kad važiuoju ne poilsiauti, bet 12–14 valandų per parą susitikimų ir derybų mane gąsdino. Į komandiruotę važiavau kaip vienintelė įmonių, kuriose dirbau, atstovė, tad žinojau, jog man suteiktas išties didelis pasitikėjimas.
***

Mane prižiūrinti ginekologė žinią, jog turiu važiuoti į Pietų Korėją, priėmė itin nedžiugiai ir tikrai nepasveikino. Profesionaliai išaiškino riziką ir pasakė, jog važiuoti nederėtų dėl priešlaikinio gimdymo galimybės, esant dideliam darbo krūviui (juk buvo jau septintas nėštumo mėnuo), didelio fizinio nuovargio ir sūnelio bei mano sveikatos bei savijautos. Gavusi tyrimų rezultatus ir pamačiusi, kad jie visi idealūs, ginekologė vis dėlto pridūrė, kad spręsčiau pati. O nuojauta ir savijauta man sakė, kad viskas bus gerai, kad galiu važiuoti. Taip ir padariau. Komandiruotei ypatingai nesiruošiau, tik įsigijau visapusišką sveikatos ir kelionės draudimą. Į lėktuvą įleido be didesnių problemų, manęs pasiteiravę, ar turiu sveikatos draudimą ir kiek dienų planuoju užtrukti Korėjoje.

***

Skrydis į vieną pusę su persėdimu truko 14 valandų, komandiruotė truko penkias dienas. Atsikeldavau 8 val. laiku, į lovą po visų susitikimų ir derybų krisdavau kasdien ne anksčiau kaip 1 arba 2 valandą nakties. Dabar svarstau, kaip aš visa tai ištvėriau, o tada buvo išsivystęs didžiulis pagreitis, ir apie tai tiesiog nemasčiau. Labiausiai varginantis dalykas buvo maistas. Kadangi nemėgstu nei aštraus maisto, nei jūros gėrybių, komandiruotėje valgiau minimaliai, daugiausia – vaisių ir vandens, tad alkis vargino labiau nei fizinis nuovargis. Komandiruotės metu nuolat kalbėjau su pilveliu ir prašau savo mažylio, kad padėtų mamai ir būtų ramutis. Nuolat jam primindavau, kad po kelių dienų grįšime namo.

Nepripratęs prie didelio laiko skirtumo, mažiukas būdraudavo ir spardydavosi, kai aš tas kelias brangias valandas per naktį stengdavausi pamiegoti, o dienomis, kai man tekdavo judriai dirbti, jis ramiai pilvelyje ilsėdavosi. Žinoma, mano vyrui tai nebuvo lengvas metas, nes, nors to ir nepasakė, bet labai jaudinosi, ir aš puikiai tai jaučiau. Kita vertus, jis pasikliovė mano vidine nuojauta ir žinojo, kad net ir pradėjusi gimdyti Korėjoje tikrai savimi pasirūpinsiu, o mūsų verslo partneriai neleis man patekti į bėdą. Kadangi buvome apsistoję puikiame viešbutyje Seulo centre, žinojau, kad esu apsupta žmonių ir ligoninę, reikalui esant, pasieksiu labai greitai. Kelionės metu manęs nė karto nepykino, kojos netino, gal tik šiek tiek, įvertinant tai, kad didelę dalį laiko būdavau „ant kojų“.

***

Grįžusi dirbau toliau iki pat gimdymo, iki paskutinės nėštumo dienos jaučiausi puikiai. Kasdien turėdavau nemažai susitikimų, stengdavausi kuo daugiau jų suplanuoti biure ir tik išimtiniais atvejais, jei su klientais ar partneriais nepavykdavo susitarti kitaip, pas juos važiuodavau aš. Stengiausi save saugoti, suprasdama, kad nusivarydama nuo kojų nepadėsiu sau nei fiziškai, nei juolab kokybiškai atliksiu darbus. Būdavo tokių dienų, kad grįždavau namo apie 19 ar 20 valandą, atsiprašydavau vyro ir tiesiog krisdavau miegoti. Bet iš esmės po 30 savaitės gulinėti daug neteko, ir darbo dienomis, ir savaitgaliais darbas vijo darbą, nors su vyru stengėmės pasirūpinti ir visais sūnelio atėjimui būtinais dalykais – supirkome kraitelį, vežimėlį, spintą į jo kambarį ir t.t. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis įgyvendinome ir didelį savo norą – susiorganizavome mūsų ir Augusto fotosesiją. Esu dėl to labai laiminga, nes ir dabar nuolat žiūriu į tas nuotraukas grožėdamasi, apima neapsakomai šiltas jausmas. Nors fotografė buvo žadėjusi mūsų nuotraukas padaryti per 1,5 mėnesio, skambučio, kad nuotraukos paruoštos, sulaukėme Augusto gimimo dieną, praėjus vos dviems valandoms po gimdymo.

***

Kadangi buvau samdoma darbuotoja, o akcininkai žinojo, jog bet kurią dieną galiu pagimdyti, jie jau kelis mėnesius ieškojo, kuo mane pakeisti.

Matydavau, kaip į akcininkės kabinetą vienas po kito eidavo kandidatai į mano vieną. Bet taip nieko ir nepriėmė. Nerado žmogaus, kuris būtų viskas viename, kaip kad buvau aš – teisininkė, vadovė, vadybininkė ir projektų vadovė. Galbūt nekuklu taip sakyti, bet, pasirodo, vis dėlto buvau nepakeičiama. Dirbdama stebėjau save ir tai, kaip jaučiasi mažylis. Jei būčiau bent kartą pajautusi, kad jam ar man kyla pavojus – būčiau tą pačią dieną nustojusi dirbti ir ramiai pabuvusi namie. Bet džiaugiuosi, kad taip nenutiko, nes darbas iki pat gimdymo man suteikė ir tam tikro džiaugsmo bei teigiamų emocijų žinant, kad labai daug prisidėjau prie akcininkų planų ir darbų. Manau visos ir visi supras – sėkmingai įgyvendinti projektai ir darbai dažnai nubraukia labai daug nuovargio ir atperka pastangas.

***

Akcininkai mano sprendimą dirbti vertino palankiai, nes jaudinosi dėl įmonių ateities, tačiau tuo pat metu nuolat teiraudavosi, kaip aš jaučiuosi, ar nepersitempiu, ar nereikia kokios nors pagalbos. Mane prižiūrinti gydytoja į sprendimą dirbti iki pat gimdymo reagavo ramiai, tik gerokai dažniau turėdavau pas ją lankytis, kad ji įsitikintų, jog man ir Augustui viskas gerai. Manau, dabar tinkamas laikas visos mūsų šeimos vardu padėkoti mane prižiūrėjusiai ir gimdymą priėmusiai nuostabiai Vilniaus gimdymo namų gydytojai Kornelijai Mačiulienei už profesionalumą, rūpestį, atidumą ir puikų darbą. Garsiai sau pripažįstu ir didžiuodamasi galiu pasakyti, kad nėštumas tikrai nebūtų buvęs toks lengvas, jei mano vyras Kęstutis nebūtų taip manęs palaikęs, taip dėl manęs stengęsis ir man kartojęs, kad viskas tikrai bus gerai, kad aš galiu ir sugebėsiu viską. Kai pradėdavau panikuoti dėl vieno ar kito dalyko – jis iškart mane nuramindavo, o grįžus namo iš darbo jo žodžiai, rūpestis, dėmesys, skani vakarienė ir begalinis atidumas visada panaikindavo nuovargį. Kadangi turiu „baltų chalatų“ baimę, kiekvienas apsilankymas gimdymo namuose man keldavo stresą, galvodavau, kaip bus, koks bus tas gimdymas, ar viskas bus gerai… Tai suprasdamas ir matydamas vyras mane kiekvieną kartą kantriai lydėjo į gimdymo namus apžiūroms ir tyrimams, tad tikrąja to žodžio prasme laukėsi ir viską išgyveno ir jis.

***

Sveikata buvo ideali iki pat nėštumo pabaigos, tik paskutines 2 savaites pradėjo šokinėti kraujo spaudimas. Įsigijome kraujospūdžio matavimo aparatą. Kasdien matavausi kraujospūdį, namuose jis būdavo normalus, bet dėl tų pačių priežasčių – baltų chalatų baimės ir nerimo dėl gimdymo – nuvažiavus į apžiūrą išgirsdavau, kad kraujo spaudimas per aukštas. Gydytoja bandė sureguliuoti kraujo spaudimą labai silpnais vaistukais, bet labiausiai veikdavo savikontrolė ir savęs raminimas. Noriu besilaukiančioms pirmagimių būsimoms mamoms pasakyti, kad gimdymo baimę didžiąja dalimi lemia išsamios gimdymo proceso eigos nežinojimas, tad, mielos būsimos mamos, susipažinkite su gimdymo eiga, žinokite, kas po ko eina, kaip turi būti, nes tik puikiai išmanydamos gimdymo procesą sugebėsite įveikti didžiąją dalį gimdymo baimės.

***

Gimdymas buvo greitas ir paprastas. Nuvažiavome su vyru vieną gražų ir saulėtą birželio rytą pas gydytoją į apžiūrą, o ji jau manęs nebepaleido namo, nes gimdos kaklelis buvo nemažai atsivėręs. Apie 8 valandą ryto buvau paguldyta į gimdymo palatą ir jau po keturių valandų susipažinome su Augustu.

Kad dirbau iki gimdymo, nepasigailėjau nė karto, nes darbas man netrukdė mintimis ir širdimi bendrauti su pilve augančiu mažyliu. Be to, darbas padėjo išvengti dar didesnio gimdymo jaudulio, kuris būtų užklupęs, jei kelias savaites būčiau praleidusi ramiai, tiesiog ilsėdamasi. Niekada nebuvau sutverta pasyviam poilsiui, ir darbas padėjo man išlikti ramiai, susitelkti į darbus, o ne tik į stresą dėl to, kaip viskas bus per gimdymą.

***

Kitoms mamoms patarčiau stebėti save ir elgtis taip, kaip kužda nuojauta (o ją turi jau ir besilaukiančios mamos). Jei Jums atrodo, kad su būsima motinyste ir gimdymu susijusias baimes ir nerimą išvengti padėtų darbas ar kita veikla – neabejokite, kad tai ir yra tinkamiausias sprendimas. Be abejo, negalima pamiršti fizinės savijautos, nes nė viena mama negalėtų atleisti sau, jei persitemptų dirbdama ir taip sukeltų pavojų sau ir dar negimusiam vaikeliui. Lietuvos teisės aktais sureguliuotas terminas, skiriamas būsimos mamoms pasiruošti motinystei ir gimdymui, yra sugalvotas ir įtvirtintas ne veltui. Tai laikas, kuomet galite mintimis ir širdimi nusiteikti būsimo šeimos nario atėjimui ir tinkamai tam pasiruošti bei prieš tai pailsėti. Tik tų pačių taisyklių visoms mamos pritaikyti neįmanoma, nes visos mes esame skirtingos, puikiai save pažįstame ir žinome, kas geriausia mums ir mūsų vaikams.

aurimos dilienes seima

Psichiatrės Aurimos Dilienės šeima gausi, todėl daugumą temų specialistė gali patikrinti savo patirtimi

KOMENTARAS

Kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre, 7 vaikų mama Aurima Diliene.

Nuo ko priklauso moters noras dirbti besilaukiant ir jau pagimdžius vaikelį? Nuo amžiaus, brandos, socialinės padėties, darbo pobūdžio, įgimto judrumo, šeimos ir darbdavių palaikymo, o gal tuo metu vyraujančių madų (vienais laikais buvo įprasta būti su vaiku kelis mėnesius, kitais – jau kelerius metus)?

Iš papasakotų istorijų matyti, kad abi moterys dirbo tai, kas joms tikrai patiko. Nei mados, nei puikios darbo sąlygos nebūtų privertusios šių moterų būti nemėgstamame darbe tuo ypatingu žmogui metu, kai į Pasaulį beldžiasi Gyvybė. Juk visi žinome, kad tai Stebuklas, visi tą puikiai jaučiame, gal tik ne visi laiku tai įvertiname. Senovės išminčiai sakė, kad „susiradus mėgstamą darbą nebereikia dirbti“.

Aš dviem šimtais procentų tam pritariu, iš asmeninės patirties tai patvirtinu. Dirbti – tai sukurti kažkokį produktą. Mes kiekviena turime talentų, gebėjimų ir –pagaliau – paskirtį šioje Žemėje. Net ir besilaukianti moteris, kuri nesėdi biure nuo 8 iki 17 val., bet namuose siuvinėja ir paveikslus eksponuoja ar parduoda dailės salone arba tapo, kuria kompiuterines programas, kepa tortus ir pyragus ir jais prekiauja ar dar kokiu nors būdu dirba – ir dirba iki gimdymo – užsiima savo mėgstama veikla ir nejaučia jokios „darbo“ naštos. Viskas priklauso nuo veiklos „tinkamumo“ pačiai moteriai. Beje, tos veiklos gali keistis, juk niekas nestovi vietoje, žmogus auga kaip asmenybė, atsiskleidžia ir ieško savęs realizavimo sričių, nes tik iš tiesų gyvendamas pagal savo paskirtį jaučiasi laimingas.

Norisi prisiminti senesnius laikus, kai moterys nebuvo tokios socialios ir daug laiko praleisdavo namuose. Ir tuomet jos „dirbo iki gimdymo“ – juk visas namų ūkis, o tais laikais nebuvo tiek buitinės technikos ir kitų pagalbininkų, buvo moters rankose. Tai fiziškai nelengva veikla, bet moterys tai darė. Gal vienoms buvo lengva, nes tai ir buvo jų prigimtis, kai nejauti, kad dirbi, o kitoms reikėdavo ir daugiau pastangų. Šias laikais irgi yra situacijų, kai tenka dirbti iki gimdymo ne tik dėl to, kad veikla artima ir tobulinanti moterį. Mūsų šalyje svarbi ir finansinių įsipareigojimų našta.

Kai dirbama tik dėl pinigų, susidaro pavojus pačiai moteriai ir būsimam kūdikiui patirti stresą. Tikrai yra ne tokių laimingų istorijų, kaip čia papasakotos.

Prisiminkite savo patirtį – kaip Jums buvo visus 7 kartus? Ar dirbote besilaukdama, ar greitai po gimdymo kildavo noras įsijungti kompiuterį ir „sutvarkyti reikalus“?

Mano patirtis man patvirtino senovės išminties universalumą ir šiais laikais. Turėk mėgstamą darbą – ir nejausi, kad dirbi. Visus 7 savo vaikus išnešiojau ir pagimdžiau dirbdama iki paskutinės minutės. Visi gimė sveiki, didelio svorio ir ūgio, gimė laiku ir labai laukiami bei mylimi.

Pirmo vaiko laukiausi būdama studentė. Mokytis mėgau nuo pat vidurinės mokyklos iki dabar. Šiuo metu esu ketvirtų podiplominių studijų „studentė“. Todėl nenuostabu, kad penktame ir šeštame kursuose besilaukdama sėkmingai lankiausi visose paskaitose ir praktiniuose užsiėmimuose ligoninėse. Pamenu, vaikų chirurgijos ciklo metu grupės draugai padėdavo persiauti lauko avalynę į specialią, skirtą eiti pas pacientus. Tokių studenčių buvo ne viena, galbūt kiekviena jautėme skirtingus jausmus tuo metu: vienai tai buvo stresas, kitai – nuotykis, trečiai – kasdienybė. Pagimdžiusi vaikelį po 2 mėnesių jau lankiau likusius užsiėmimus ir sėkmingai laikiau valstybinius egzaminus, augindama 6 mėnesių kūdikį. Mūsų pirmagimė, kuri šiais metais jau baigė pirmą kursą Anglijos universitete, „paveldėjo“ moksliukės „titulą“ – labai mėgsta mokytis.

Antrasis nėštumas buvo kitoks, nes keitėsi ir mano statusas, ir veiklos pobūdis: šalia medicinos atsirado verslas. Vėl „dirbau iki gimdymo“ – pradėjusi verslą, negalėjau sustoti. Tai buvo įdomu, nauja, finansiškai naudinga jaunai šeimai. Trečias nėštumas turėjo savo istoriją, tačiau kai jau turi savo verslą ir jis yra priklausomas nuo tavęs, nebedirbti beveik neįmanoma. Visi kiti nėštumai labai nesiskyrė, veiklos tik daugėjo, atsižvelgiant ir į didėjančią šeimą, kitaip ir būti negalėjo. Įgūdžiai su viskuo tvarkytis irgi gerėjo, taigi viskas atrodė savaime suprantama.

Dažnai moterys, susilaukusios vaikučių, pakeičia savo veiklos sritis ir ieško savęs ten, kur galėtų dirbti derindamos šeimos reikalus su darbu, kad darbo grafikas būtų lankstus, nes iš esmės dirbti trukdo ne darbo intensyvumas, o nustatytos darbo valandos. Plėšymasis tarp to, kad privalai būti biure nuo 8 iki 17 val. (o 11 val. vaiko darželyje Rudenėlio šventė) sukelia daug didesnį stresą negu svarbus susitikimas su dar svarbesniais investuotojais. Galimybė dalyvauti savo vaikų gyvenime suteikia sparnus, ir moterys be jokios prievartos dirba vakare, kai namuose jau visi miega.

Juk visi žinome, kad įkvėpimas užplūsta laimingus žmones.

Ar kas nors gali pakeisti moters prigimtį (tarkime, bėgantys metai suteikia filosofiškesnį požiūrį, kad niekur nenulėksi, kad kūdikio auginimas pats savaime yra palaima), ir ji vieną vaiką augina dirbdama o kitą – jau sėdi namie 3 metus?

Prigimties nepakeisime. Nebent nusiteiksime kančiai. Brandumas keičia požiūrį, o tai reiškia, kad atsiranda įgūdžių reaguoti į aplinką tinkamais būdais, išsaugant dvasinę ramybę. Savęs pažinimas suteikia galimybę jausti pasitenkinimą ten, kur augame, tobulėjime. Be jokios abejonės, moters prigimtis yra suteikti gyvybę ir ją puoselėti. Tai yra kūryba, dovana, palaima. Kiek pasinaudojame šia Dievo dovana – priklauso nuo kiekvienos individualiai. Tai ir yra augimas. Juk ne veltui sakoma, kad vaikai – geriausi mokytojai. Visi mes šioje žemėje mokiniai.

Suprantu, kad dažnai moterys, nutarusios auginti vaikus iki 3 ir daugiau metų, patiria socialinę atskirtį. Tarsi susiklosto nepalankios aplinkybės: mažos pajamos, nedarbas ir neturėjimas galimybių užsiimti mėgstama veikla. Tačiau sutiksite su tuo, kad kiekvienas žmogus savo aplinką kuria pats. Galime ieškoti kaltų dėl mūsų nesėkmių, bet nuo to situacija nė kiek nepagerės tol, kol nesiimsime veiksmų, kad tai pasikeistų. Svarbu judėjimas, o ne pasyvus skundimasis blogu oru.

Kokie svarbiausi kriterijai (atmetus sveikatos būklę), kuriais remdamasi moteris turėtų išspręsti dilemą, kiek dirbti iki gimdymo ir kada po jo grįžti į darbą?

Svarbu paisyti vaiko poreikių. Kūdikiai iki 18 mėnesių turi poreikį būti su mama kaip pirmuoju asmeniu, o tėtis reikalingas, kaip šalia mamos esantis antras svarbus asmuo. Čia kalbu apie tradicinę šeimą. Taip yra todėl, kad vaiko emocinius ir fizinius poreikius šiame amžiuje geriausiai atliepia mama. Juk suprantama, kad vaikai išgyvena ir vaikų namuose, ir su auklėmis, ir su močiutėmis, ir su tėvystės atostogų išėjusiais tėveliais.

Tačiau kalbu apie geriausias vaiko asmenybei vystytis sąlygas – 18 mėnesių buvimą su mama didžiąją jo būdravimo laiko dalį. Nuo 1,5 metų jau sumažėja motinos reikšmingumas, proporcingai didėja tėčio ir kitų artimų asmenų, prižiūrinčių vaiką. Vaikams labai individualiai pasireiškia mamos nebuvimas šalia: tai ir įvairūs prieraišumo, socializacijos, adaptacijos sutrikimai, emocinės ir elgesio problemos. Kaip viskas bus – niekas negali numatyti.

Parengė Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

.

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + = 9

Kitos temos: