Diena, kai kuris nors Lietuvos mokslininkas laimės Nobelio premiją, nenumaldomai artėja. Esame auksinių protų šalis, mūsų mokslininkai tyliai, be didelės reklamos, kuria stebuklus. Tačiau kokia būtų nuostaba, jeigu tą premiją laimėtų jauna mama!
Kaip suderinti mokslininkės karjerą ir motinystę, mums sutiko papasakoti Julija Krupic. Su vyru Mariumi Julija gyvena Londone, augina 8 mėnesių Evą ir… atlieka sudėtingus mokslinius neuronų tyrimus, kurie galbūt ateityje suteiks viltį žmonėms, sergantiems Alzhaimerio liga – padės jiems nepasiklysti.
Mokslininkės laboratorija yra Kembridže.
Julija, papasakokite savo kelią nuo studijų iki mokslinės laboratorijos Kembridže?
Iš Vilniaus į Londoną atvykau studijuoti 2006 metais, paskui pasilikau doktorantūroje University College London. Po doktorantūros dar 3 metus praleidau Londone, tada metus – Amerikoje. Dabar gyvenu Londone, o dirbu Kembridže.
Turiu savo laboratoriją, taip pat esu dėstytoja.
Mano išsilavinimas – fizikos mokslai, tačiau magistro darbui išsirinkau pakraipą, kurioje matematikos ir fizikos žinios pritaikomos biologijoje. Sritis, kurioje dirbu, – smegenys. Kad pasirinkau šį kelią, „kalti“ kiti mokslininkai, tyrėjai, kurių darbai mane sužavėjo. Pagrindinis mano įkvėpėjas ir mokslininkas, kuriuo labiausiai žaviuosi, – Džonas O’Kyfas (John O’Keefe).
Jis atrado vidinę navigacijos sistemą, „įdiegtą“ žmogaus smegenyse, vienoje seniausių jų sričių – hipokampe. Ten veikia neuronai, kurie visada būna tylūs ir pradeda veikti tik kokioje nors konkrečioje vietoje. Tai tarsi smegenų GPS ląstelės. 2014 metais už šį atradimą Džonas O’Kyfas gavo Nobelio medicinos premiją. Premija suteikta už „ląstelių, atsakingų už žmogaus orientaciją erdvėje, atradimą“.
Mane sužavėjo šie tyrimai, labai norėjau aiškintis, kaip gi tie signalai veikia. 2007 metais (dar gerokai iki Nobelio premijos) susisiekiau su Džonu O’Kyfu (John O’Keefe) ir pasiprašiau priimama į jo laboratoriją, ir jis sutiko. Kai pradėjau su šiuo mokslininku dirbti, buvo pats tų GPS ląstelių tyrimo įkarštis. Gavau stipendiją, pradėjau darbus laboratorijoje. Beje, tuo metu pasirinkau tyrinėti kitas ląsteles, vadinamąsias gardeles ląsteles, už kurių atradimą Džono O’Kyfo mokiniai irgi gavo Nobelio premiją.
Man šis tyrimas buvo svarbus ne tik kaip fizikei, bet ir kaip žmogui, net, sakyčiau, šiek tiek kaip psichologei – kaip tos ląstelės prisideda prie mūsų žinojimo apie vietą ir ar galima kažkaip sužadinti tas ląsteles, kad atkurtume žmogaus suvokimą apie vietą? Toks atradimas būtų nepakeičiamas Alzhaimerio liga ar kitomis demencijomis sergantiems žmonėms, kurie suvokimą apie vietą praranda, – išėję iš namų, jie nebegali grįžti. Reikia paminėti, kad susirgus tokiomis ligomis, kaip Alzhaimerio, pažeidimai pirmiausia ir vyksta būtent mano tyrinėjamose smegenų dalyje hipokampe. Žmonės pradeda pamiršti vietas, nebegali orientuotis, pamiršta, kas nutiko tam tikrose vietose.
Mano tyrimo tikslas – dirbtinai sukurti vietos suvokimą. Gal vietovių žemėlapis žmogaus galvoje yra kaip sąsiuvinis, kur užrašius vietą šalia surašomi įvykiai, kurie atsitiko toje vietoje. Kai vieta yra nestabili, tai ir įvykiai yra nestabilūs. Kaip dirbtinai pastimuliuoti šį susijusį mechanizmą, kad žmogaus atmintis neišblėstų? Štai toks yra mano tyrimų tikslas. Tai ir tiriu dabar jau savo laboratorijoje Kembridže.
Ką veikia jūsų vyras Marius?
Su Mariumi esame pažįstami nuo studijų laikų, kartu studijavome dar Vilniaus universitete fizikos bakalaurą. Kai aš išvykau į Londoną, Marius prisijungė 2007 metais, čia studijavo savo doktorantūrą.
Jis studijavo inžineriją, pasirinko nanotechnologijų sritį. Bet kažkaip praūžiau jam smegenis su tais neuronais ir neuromokslu, ir Marius po savo doktorantūros pasakė, kad irgi norėtų pritaikyti savo žinias ir savo nanoinžineriją neuromokslams. Ir jis perėjo į neuromokslą! Dabar mudu darbuojamės labai panašioje srityje. Marius dirba Džono O’Kyfo laboratorijoje, nori kurti savo laboratoriją.
Palaikome ryšius su lietuvių mokslininkais, kurie yra fantastiški. Lietuva turi labai daug auksinių protų fizikos, biochemijos srityse. Mokslas tapo mobilus, nebėra ribos, kad tai Lietuvos ar Anglijos mokslas. Jis visų, bendras.
Koks tas mokslininkės darbas? Kasdien vykstate į laboratoriją ir per mikroskopą tyrinėjate ląsteles ar pilstote skysčius iš mėgintuvėlių?
Mūsų namai Londone, o laboratorija Kembridže. Į darbą važinėju, o tai labai ilgai užtrunka. Važiuoju traukiniu, į vieną pusę 1,5 val. kelio, o pirmyn–atgal susidaro visos 3 valandos. Tad darbą susidėlioju taip, kad nereikėtų važiuoti kasdien, nebent vyksta eksperimentas, tada reikia būti nuolatos. O kai vyksta duomenų analizė, rašymas ar programavimo veikla, ją galima atlikti nuotoliniu būdu.
Savo automobiliu važiuoti, matyt, būtų pigiau, bet vargina kamščiai, sudėtingas eismas. O traukinyje galima dirbti!
Eksperimentai vyksta su pelėmis ir žiurkėmis. Su žmonėmis tokių eksperimentų nepadarysi, nes dirbame ląstelių, neuronų lygiu. Žmogaus negalima išoperuoti ir atgal susiūti, tokie tyrimai neįmanomi.
Tokie projektai, kokius atlieku su komanda, trunka keletą metų. Dažnai būna, kad tyrinėji viena, o surandi kažką kita.
Tada tyrimai tęsiasi, plėtojasi. Neįmanoma tiksliai pasakyti termino, per kiek laiko šis atradimas bus padarytas. Tai ne daikto gamyba, kai gali tiksliai suplanuoti, kiek laiko užtruks. Yra iškeltas klausimas, pradedamas projektas, bet labai dažnai atsakymas į tą klausimą nustebina. Pavyzdžiui, tai gali būti net aklavietė, kai reikia išvis keisti strategiją. O gali būti ir taip, kad pasikeis kryptis, ir tyrimas tęsis 10 metų. Greito rezultato neįmanoma pasiekti, nes dirbame su gyvenančiais gyvūnais, tad eksperimentai labai ilgi. Žiūrime į gyvūnų elgiasi ir stebime, kaip ląstelės „elgiasi“ senėdamos.
Ar nustebinote savo komandą, kad laukiatės? Gal laikoma, jog gera mokslininkė tik ta, kuri ištekėjusi už mokslo?
Mokslininkės kartais pasirenka neturėti vaikų. Mano atveju situacija susiklostė labai keista. Savo laboratoriją atidariau 2017 metų lapkričio mėnesį, o 2018 metų pradžioje sužinojau, kad laukiuosi.
Tikrai juokinga – nors mokslas ir kūdikis sunkiai suderinami, mano komanda manęs nepažinojo ne nėščios. Dabar jiems viskas yra keista, nes vyksta atvirkštinis procesas – aš keičiuosi į kitą pusę, kurios jie dar nėra matę. Kaip juokauju, po truputį normalėju, nors vis dar nusitraukinėju pieną darbe.
Užtikrinau savo komandą, kad jos nepaliksiu, juk kai kurie studentai pas mane pradėjo rengti savo doktorantūrą, esu už juos atsakinga. Jiems labai svarbu jų pirmieji žingsniai moksle, jiems reikia daugiau patarimų ir globos. Užtikrinau, kad nedingsiu, išmokslinsiu juos, kad ir su kūdikiu ant rankų.
Kiek dienų iki gimdymo dar dirbote laboratorijoje?
Na, laboratorijoje buvau ir tą dieną, kai nubėgo vandenys, – tai negaliu pasakyti, kiek dienų iki gimdymo, matyt, gimdymas ir prasidėjo laboratorijoje. Atsisveikinau su bendradarbiais pirmadienio vakarą. Paprastai būname darbe ilgokai, nes nepradedame darbo 8 ryto (man net fiziškai nepavyktų taip anksti atvažiuoti traukiniu iš Londono). Po atsisveikinimo eidama namo pajutau bėgančius vandenis, o dukra gimė po 18 valandų.
Po gimdymo į Kembridžą pradėjau važinėti tik po 4 savaičių. Tiesa, į buvusią laboratoriją University College London ėjau praėjus 10 dienų po gimdymo, kartu su Eva. Ten dirba mano buvęs vadovas, turime įvairių bendrų reikalų, kolaboracijų, atestacijų. Nuo mūsų namų iki University College London pusė valandos pėsčiomis. Jeigu mano laboratorija būtų Londone, manau, Evą imčiau su savimi kartu. Dabar jos vežioti viešuoju transportu tokį ilgą kelią nesinori.
Ėmėme interviu iš operos solistės, kuri nusitraukinėja pieną skraidydama lėktuvu, o kokia jūsų patirtis?
Traukiniuose, laimei, neteko pieno nusitraukinėti. Turiu savo kabinetuką, ten užsidarau ir kas keletą valandų nusitraukiu. Dabar jau procesas trumpesnis, o anksčiau tekdavo užsidaryti ir 40–50 minučių. Paskui pienuką parvežu dukrytei.
Dukrą labai padeda prižiūrėti mano ir Mariaus mamos – jos pakaitomis pas mus atvažiuoja iš Lietuvos. Mano mama gyveno su mumis pirmuosius 3 mėnesius, tada mėnesiui atvyko Mariaus mama, dabar vėl gyvena mano mama.
Močiučių auka dėl anūkės ar dėl pasaulinio mokslo?
Jų auka tikrai labai didelė. Evai pasisekė, nes ji yra pirma anūkė iš abiejų pusių, labai laukta.
Kadangi mes su Mariumi buvome visiškai panirę į mokslus, metai ėjo, tėvai labai laukė anūkų ir vis žadėdavo: „Padėsime, padėsime, tik gimdykite“. Na štai, tos pagalbos ir prireikė. Močiutės yra dar jaunos – 58 ir 64 metų. Tokios auklės idealios ir dėl meilės, ir dėl kalbos – nuspręsta, Eva būtinai kalbės lietuviškai, ir gerai, kad ji tą kalbą gali girdėti ne tik iš mūsų.
Viskas sutelkta į mokslą. O ar turite laisvalaikio tik sau – knygos, filmai, masažai?
Nuo Evos gimimo, nuoširdžiai pasakysiu – to, ką išvardinote, nėra. Net filmų nebėra. Tik darbas ir Eva, kuri šiuo metu yra mano laisvalaikis. O kol neturėjau kūdikio, be galo patiko skaityti. Ir… laipioti sienomis. Oi, meluoju, aš turiu dar vieną veiklą, kurios nenutraukiau per nėštumą, ir labai greitai po nėštumo į ją sugrįžau, – 10 metų lankau jogą.
Ar pavyko susidvejinti ir suderinti du visiškai skirtingus polius – idėją (mokslą) ir materiją (kūdikį)?
Labai geras pasakymas – susidvejinimas. Pajutau tą būseną. Nieko nenustebinsiu, kad būdavo situacijų, kai vienoje rankoje – žindomas kūdikis, o kita raka kažką rašau kompiuteriu, nes dega „dedlainai“. Būna, kad Eva klausosi mūsų su Mariumi mokslinių diskusijų. Bet dažniausiai aš persijungiu: kai būnu darbe, negalvoju apie vaiką, o kai būnu su Eva, negalvoju apie darbą. Neverkiau tą dieną, kai pirmą kartą turėjau palikti Evą ir važiuoti į laboratoriją. Labai pasitikiu mamomis, todėl man paprasta atsijungti.
Ką turi padaryti tėvai, į kokius būrelius nukreipti, kad užaugintų mokslininką, potencialų Nobelio premijos laureatą?
Pirmas 10 klasių mokiausi Grigiškėse, ten gyvenau. Paskui išsikraustėme į Vilnių ir mokiausi Licėjuje. Manęs stipriai motyvuoti nereikėjo, nes pačiai labai patiko mokytis.
Turiu brolį, kuris buvo auginamas taip pat, bet jis pasirinko būti programuotoju (irgi puiku!). Nemanau, kad yra receptas, kaip užauginti mokslininką. Buvau laiminga dėl to, kad mano tėvai išgalėjo mane leisti ten, kur aš noriu. Kai paklausiau, ar galiu lankyti muzikos mokyklą, jie sakė – taip, žinoma, ir davė pinigų. Kai norėjau mokytis kalbų, jie sakė – puiku, ir taip pat rėmė šį mano norą. Niekada man nepasakė NE, leido bandyti.
Man be galo patiko tikslieji mokslai, dalyvaudavau olimpiadose. Kai tapo aišku, kad man tikrai neblogai sekasi, tėvai samdė korepetitorių, kad padėtų ruoštis olimpiadoms.
Tad, manau, didžiausia paslaptis – nestabdyti savo vaiko.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
