Prieš penkerius metus ekskursijos po periferinius sostinės rajonus daugeliui atrodė keistoka idėja. Šiandien apie „Gatvės gyvos“ įkūrėjo ir gido Alberto Kazlausko ekskursijas žino ne tik vilniečiai. Ne mažiau puikiai sekasi ir jo žmonai Viktorijai Bružaitei-Kazlauskienei, kuri rūpinasi, kad ir mažieji pažintų savo miestą, prisiliestų prie jo istorijos.
Liepos 1-ąją organizacija „Gatvės gyvos“ minės penkerių metų jubiliejų. Ta proga vyks trys ekskursijos po vieną seniausių Lietuvos vienuolynų – pranciškonų (Trakų g. 9).
Likus porai dienų iki jubiliejaus, gidas A. Kazlauskas ir „Gatvės gyvos vaikams“ įkūrėja V. Bružaitė-Kazlauskienė pasakoja apie penkerius „Gatvės gyvos“ metus – prisimena, kaip atsirado pavadinimas, įvardija išmoktas pamokas ir dalijasi artimiausias planais.
Pasikalbėti apie penkerius „Gatvės gyvos“ veiklos metus ketinome Užupyje, tačiau dėl lietaus kalbamės jūsų biure Pranciškonų rūmuose. Tikriausiai ne veltui susitikti norėjote seniausiame Vilniaus priemiestyje. Ką jums reiškia Užupis?
Albertas Kazlauskas (A. K.): Užupyje viskas prasidėjo. Skirtumas tik tas, kad ten vykusi pirmoji ekskursija buvo sukurta labiau užsieniečiams nei miestiečiams. Kai į šią ekskursiją atėjo didelis būrys vietinių ir parodė susidomėjimą, supratau, kad veiklą reikėtų vystyti ta kryptimi, kaip dabar. Po Užupio atsirado maršrutas po Naujininkus ir kitus rajonus.
Kokia buvo pati pirmoji ekskursija? Kaip sekėsi surinkti grupę?
Albertas: Jaudinausi, nes nežinojau, ar apskritai susirinks žmonių – savo draugus ir pažįstamus kviečiau per „Facebook“. Į pirmą ekskursiją atėjo maždaug dešimt žmonių. Kadangi ne visi norintys galėjo dalyvauti pirmojoje, ją pakartojau. Antroje dalyvavo keturi-penki, o gal net ir trys žmonės. Visai mažai, todėl kilo klausimas, kiek tokia veikla galėtų tęstis? Tačiau į trečią ekskursiją atėjo gerokai daugiau žmonių – apie septyniasdešimt.
Kas lėmė taip staiga išaugusį dalyvių skaičių?
Albertas: Trečios ekskursijos renginį „Facebook“ kūriau kaip privatus asmuo ir aprašymo pabaigoje buvau parašęs: „Ekskursijos pabaigoje norintys atsidėkoti vyrukai galės paspausti ranką, o merginos – apkabinti ar pabučiuoti“. Tačiau kažkokiu būdu šis renginys pasiekė žmogaus teisių gynėjus, kurie renginio „sienoje“ dėl aprašymo pradėjo mane vadinti seksistu, kaltinti moterų žeminimu, diskriminacija ir pan.
Rengdamas tekstą piktų kėslų neturėjau, tiesiog šis renginys buvo skirtas draugams. Vis dėlto tai iššaukė tam tikrą reakciją, dėl kurios renginį pamatė daugiau žmonių.
Pati ekskursija praėjo visai neblogai. Matėsi, kad buvo ne vienas, kuriam patiko ir norėtų pasivaikščioti ir kitur. Supratau, kad tai gali būti įdomu ne tik draugams, bet ir nepažįstamiems žmonėms.
Viktorija, koks jūsų indėlis į „Gatvės gyvos“ veiklą? Ar prisijungėte nuo pat pradžių?
Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė (V. B.-K.): Manau, kad prie „Gatvės gyvos“ atsiradimo prisidėjau išvykdama į stažuotę Paryžiuje. Tuomet Albertas išėjo iš darbo banke ir pas mane atvažiavo. Atsivežė knygų, nes grįžęs ketino pradėti gidauti. Taip ir buvo. Buvau šalia, tačiau kurį laiką dar dirbau kitus darbus.
Iš pradžių Albertas vedė ekskursijas kaip privatus asmuo. Kaip ir kada atsirado pavadinimas „Gatvės gyvos“?
Viktorija: Kai Albertas pradėjo vesti ekskursijas, sumąstėme, kad reikia atskiro „Facebook“ puslapio, asmeninės paskyros nepakako. Sėdėjome viename Vokiečių gatvės kieme, vaikų žaidimų aikštelės supynėse, valgėme ledus ir galvojome pavadinimą. Pamenu, Albertui labai nepatiko žodis „gatvė“.
Albertas: Man jis atrodė labai banalus. Prieš tai kūriau repo muziką, todėl žodis „gatvė” atrodė nuvalkiotas
Viktorija: Atsimenu, sakiau, kad čia tik jam taip atrodo. Priėjome iki „Gyvos gatvės” varianto, tačiau atrodė, kad kažkas ne taip. Nors lietuvių kalboje tai nėra įprasta, sukeitėme žodžius vietomis. Iki šiol dalis žmonių mus vadina „Gyvos gatvės“.
Albertas: „Gatvės gyvos“ skamba kaip teiginys.
Viktorija: Taip, kaip teiginys – „gatvės yra gyvos“. Toks buvo mano prisidėjimas – įtikinau Albertą, kad su žodžiu „gatvės“ yra viskas gerai (juokiasi)!
Kurią datą laikote „Gatvės gyvos“ įkūrimo diena?
Albertas: Įkūrimo datą skaičiuojame nuo 2015 m. liepos 1 d., kai buvo sukurtas „Facebook“ puslapis. Pirmos ekskursijos po Užupį įvyko birželio viduryje.
Kaip šiemet minėsite artėjantį „Gatvės gyvos“ penkerių metų jubiliejų?
Viktorija: Nutarėme pakviesti visus į ekskursijas po Pranciškonų vienuolyną – čia esame įsikūrę, čia jau ne vienerius metus veikia mūsų vaikų dienos stovyklos. Nors šis istorinis ansamblis yra šalia pagrindinių senamiesčio gatvių, pastebime, jog daugelis žmonių čia nėra užsukę. O pastatas tikrai nuostabus – visus nustebina ilgi koridoriai skliautų lubomis, didžiulis vidinis kiemas. Čia ir kviesime paskanauti gimtadienio torto.
Ar anksčiau švęsdavote gimtadienius?
Viktorija: Šventėme tik pirmąjį ir gan netradiciškai.
Albertas: Sutarėme su savivaldybe, kad tą dieną atidarytų buvusią Tyzenhauzų ligoninę Naujininkuose. Žmonės galėjo pasivaikščioti po apleistą, neseniai uždarytą pastatą, juos vaišinome tortu, sultimis.
Viktorija: Gimtadienį minėjome Naujininkuose, nes ten vyko pirmosios tikros „Gatvės gyvos“ ekskursijos.
Viktorija, 2016 m. šalia „Gatvės gyvos“ atsirado „Gatvės gyvos vaikams“ – istorinės-kultūrinės ekskursijos, edukacijos ir stovyklos vaikams. Kas jus pastūmėjo imtis tokių veiklų organizavimo?
Viktorija: Iš tikrųjų niekada nemaniau, kad organizuosiu veiklas vaikams. Mano mama – pradinių klasių mokytoja, prisimenu, kaip jai esu sakiusi, kad niekada nedirbsiu su vaikais… Likimo ironija!
Tikriausiai viskas prasidėjo nuo to, kai kartu su drauge, kuri yra pedagogė, nutarėme lankyti gidų kursus. Albertas juos jau buvo baigęs, atrodė įdomu. Pamaniau, galbūt ir man kada prireiks gidauti.
Lankyti kursus ir vaikščioti po miestą mums labai patiko. Draugė jau buvo dirbusi vaikų stovyklose, tad pasiūlė pamėginti sukurti ekskursiją vaikams. Sutarėme, kad aš rūpinsiuosi organizaciniais dalykais, o ji kurs turinį. Ekskursija įvyko, viskas praėjo smagiai, buvo pozityvi reakcija – netgi iškart atsirado norinčių užsisakyti tokią ekskursiją vaikų klasėms. Supratome, kad tokios veiklos vaikams yra reikalingos. Tad nutarėme surengti stovyklą istorine tema. Taip ir pradėjome.
Kai mintimis grįžtu atgal, pagalvoju, kad to, ką mes tada darėme, dabar neišdrįsčiau įgyvendinti.
Tikriausiai tai buvo jaunatviškas maksimalizmas. Dabar viską šimtą kartų pasveriu, pagalvoju, ar tikrai reikia, nes suprantu, kuo rizikuoju. Tada viskas atrodė daug paprasčiau.
Ko išmokote per šiuos penkerius metus?
Albertas: Kai turi savo įmonę, labai greitai visko mokaisi. Priešingai nei dirbdamas korporacijoje ir atlikdamas tam tikras operacijas tau specialiai paruoštame burbule. Kadangi savo veikloje patys kuriame ne tik turinį, bet ir patys jį administruojame – rašome sąskaitas faktūras ir panašiai – mokomės daug ir greitai. Šie penkeri metai buvo gana intensyvūs, tačiau šiandien daug geriau žinome, kaip gyvenime viskas veikia.
Pats labai daug sužinojau apie Vilnių. Iki 24-erių juo visai nesidomėjau, buvau eilinis vartotojas. Dabar žiūriu visai kitaip, čia gyventi pasidarė žymiai įdomiau.
Tikėtina, kad vedžiojant didelius būrius ekskursantų įvyko ne viena kuriozinė situacija, tiesa? Galbūt papasakotumėte kokį nutikimą?
Albertas: Kartą vienoje iš ankstesnių ekskursijų po senamiestį vesdamas žmones per Vokiečių gatvės vidinį kiemą nepastebėjau, kad šalia sustatytų automobilių yra žemos metalinės grandinės. Jau temo, todėl nepamatęs užkliuvau ir nosimi pargriuvau ant plytelių. Keli ekskursijos dalyviai greitai pribėgo, nes mano veidas buvo kruvinas ir nuvežė į Lazdynų ligoninę. Tie patys žmonės netgi suklijavo mano megafoną ir atnešė į kitą ekskursiją. Tąkart buvo baisu, kad liks randas. Gidui tai – tikrai ne į naudą. Pirmą mėnesį, kai siūlės buvo neišimtos, iš tikrųjų atrodžiau klaikiai. Keistas sutapimas, nes maždaug po dviejų mėnesių per ekskursiją paslydau ir dar kartą nugriuvau. Laimei, jokios traumos nepatyriau. Dabar daugiau nebegriuvinėju (juokiasi).
Kaip šiandien įsivaizduojate „Gatvės gyvos“ ateitį? Kokia jūsų vizija?
Albertas: Manau, kad ekskursijų banga kažkada turi nuslopti. Galbūt karantino laikotarpis taps postūmiu atrasti kitas pramogas ir privalėsime sugalvoti kažką naujo. Ekskursijos vyks, tačiau reikės atrasti naujų veiklų. Pavyzdžiui, galbūt pradėsime daugiau dirbti su svečiais iš užsienio. Turime bunkerį, kuris turėtų būti įdomus užsieniečiams iš Vakarų. Galbūt kursime maršrutus, kuriais žmonės galėtų keliauti savarankiškai, taip savo sukauptą patirtį ir medžiagą atiduotume individualiam naudojimui. Sunku pasakyti, nes viskas keičiasi labai greitai. Svarbu daryti tai, kas pačiam būtų smagu. Jei po metų patiks daryti tą patį, kodėl gi ne?
Norėtųsi, kad „Gatvės gyvos“ būtų kokybės ženklas. Tikriausiai tai yra svarbiausia.
Viktorija, o kaip jūs įsivaizduojate „Gatvės gyvos vaikams“ veiklą po penkerių metų?
Viktorija: Įsivaizduoju panašiai, kaip dabar, tik platesniu mastu – su daugiau ekskursijų, su daugiau vaikų. Šiuo metu „Gatvės gyvos vaikams“ ekskursijas vaikams ir mokyklų klasėms rengiame ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Norėčiau, kad jos atsirastų ir Klaipėdoje, kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose, kurie turi istorinį centrą, tarkime, Kėdainiuose ar Telšiuose.
Taip pat ketiname organizuoti stovyklas vyresniems vaikams, kad grandinė nenutrūktų. Jei paauglys nori gilintis į kultūrą, istoriją, paveldą, pasiūlysime jiems tinkamų veiklų.
Labai svarbu, kad vaikai pažintų vietą, kurioje jie gyvena, kad suprastų vietos istoriją, prisiliestų prie paveldo, nes kitaip vėliau nesugebės jo vertinti. Užaugs tais, kuriems tas pats, ar XVI a. istorinis pastatas išliks, ar jį nugriaus ir pastatys naują.
Albertai, neseniai pasiūlėte neįprastą, išskirtinę pramogą, apie kurią jau užsiminėte. Tai – apsilankymai Šaltojo karo slėptuvėje su audiogidu. Kaip jums pavyko surasti šią slėptuvę-bunkerį?
Albertas: Vienas kolega domisi tokiais objektais, jis rado šią autentišką slėptuvę. Pasikeitę viso gamyklos komplekso savininkai nusprendė gamyklose patalpose įrengti loftus, o vietoje bunkerio – sandėliukus. Tai reiškė, kad bunkeris bus sunaikintas. Įdomus sutapimas, kad loftų vystytojų įmonėje dirba draugė iš studijų laikų. Ji ir pasiūlė bunkerį įsigyti. Su Viktorija svarstėme, ar tokia avantiūra mums reikalinga, nes objektas tikrai brangus. Kol kas tai – brangiausias mūsų gyvenime pirkinys.
Viktorija: Taip! Draugai juokėsi, kad dar neturime įsigiję būsto, bet turime bunkerį (juokiasi)!
Albertas: Tai – įdomus objektas ateičiai, nes bunkeriai vis labiau nyksta. Tokių kaip šis Vilniuje yra išlikę labai mažai. Dažnai jie neatpažįstamai transformuojasi – tampa boulingais arba naktiniaus klubais. Pavyzdžiui, buvęs naktinis klubas „Gravity“ ar Šiaurės miestelyje veikęs klubas „Cuba studija“. Apsilankęs net nesuprastum. Kiti bunkeriai sunyksta dėl nepriežiūros.
Visada reikia galvoti apie naujoves, todėl, manau, kad slėptuvė atsirado tinkamu metu. Be abejo, karantinas planus stipriai pakoregavo – pirminė idėja buvo ją atverti lankytojams iš užsienio, tačiau dabar užsieniečių srautas artimas nuliui. Vis dėlto gimė išganinga mintis leisti žmonėms slėptuvę lankyti savarankiškai, be pašalinių asmenų ir kontakto, naudojantis audiogidu. Rezultatai net viršijo lūkesčius, širdyje labai smagu, kad žmonėms toks bunkerio lankymo būdas palieka puikų įspūdį.
Ar po karantino atsirado daugiau naujovių? Galbūt pavyko sukurti naujų ekskursijų maršrutų?
Viktorija: Sukūrėme keletą žaidimų šeimoms, skirtų pažinti Vilniaus senamiestį. Tereikia telefone įsidiegti mobiliąją programėlę, ir bet kuriuo metu su savo artimaisiais galima leistis į sužaidybintą ekskursiją.
Albertas: Artimiausiu metu pristatysime ekskursiją po Šnipiškes ir jų medinę dalį. Šį maršrutą buvau planavęs paskelbti kovo antroje pusėje. Grupės bus mažesnės nei įprastai, nes vaikštant tam tikrose Šnipiškių vietose jaučiasi skirtumas, ar eina dešimt, ar dvidešimt žmonių.
Apie šį rajoną turiu ką papasakoti iš asmeninių prisiminimų, nes Šnipiškėse esu praleidęs nemažą dalį vaikystės. Ten, kur dabar stovi „Europos“ dangoraižiai, esu čiuožinėjęs nuo kalno. Ten buvo tokia dauba… Prisimenu daug visokių įdomių dalykų. Ekskursantams galėsiu parodyti, kaip šnipiškiečiai apsirūpina vandeniu iš kolonėlės. Raktą turiu, nes Šnipiškėse gyvena mano močiutė.
Kalbino Auksė Podolskytė
Susiję straipsniai
