Nepykime, jei vaikai nenori skaityti mūsų vaikystės knygų

Rašytoja su knygos personažu – Pasaiba

Keičiasi mūsų skaitymo įpročiai, keičiasi ir pačios knygos. Kas apie tai gali geriausiai žinoti, jei ne leidėjai?

Kalbamės su vaikų rašytoja ir leidyklos „Terra Publica“ direktore Danguole Kandrotiene.

Danguole, kokio amžiaus jūsų vaikai, kiek jų turite?

Mūsų šeimos vaikus jau būtų sunku pavadinti vaikais: vyresnėlis Vytautas – 22 metų studentas, šiuo metu tarptautinio verslo mokslus kremtantis Didžiojoje Britanijoje, Karina – 15 metų aštuntokė. Žinoma, mamai ar tėčiui bet kokio amžiaus vaikai yra tiesiog vaikai.

Kaip leidėja, tikriausiai išmanote ir pasaulines vaikiškų knygų tendencijas. Kas vyksta su vaikų knygomis, kur link jos eina?

Kaip ir visose prekių ir paslaugų rinkose, taip ir knygų leidyboje egzistuoja tam tikros mados ir tendencijos.

Vaikų knygų leidyba – nėra lengva sritis, nes skaitytojų amžiaus grupių labai daug – kūdikiai, vaikai iki 3 metų, 3–6 metai, 6–9, 9–12, +12 ir +14 metų kategorijos. Leidėjai turi išmanyti kiekvienos amžiaus grupės skaitytojų įpročius, poreikius (šrifto dydžiui, paveikslėlių sudėtingumui ir pan.), mėgstamas temas ir dar sukurti patinkantį tėvams (nes knygų pirkėjai – vis dėlto tėvai) leidinį. Kitaip knyga nebus pagavi, ir vaikas nenorės jos skaityti.

Dabartinės knygos daug labiau konkuruoja su žaislais ir prietaisų ekranais nei buvo anksčiau, todėl ir knygos viršeliai tapo ryškesni su daugiau puošnių akį traukiančių elementų. Skaitmeninis amžiaus pakeitė ir tekstus: sakiniai tapo kur kas trumpesni, šriftai – didesni, atsirado daugiau iliustracijų, knygose paaiškinančių tekstą, net ir popierius dabar storesnis. Todėl nereikėtų pykti, jei vaikas nenori skaityti jūsų vaikystės knygos, – ji, kaip ir jūsų vaikystėje nešioti drabužiai, mieli jums, bet nebūtinai atitinka vaiko lūkesčius ir jo skaitymo gebėjimus.

Vaikų knygelėse apstu įvairių priedų: lipdukų, garsinių signalų ir kitų dalykų, bet tai dažniau būdinga prekybos centrų prekėms ir užduočių knygoms, nes tokios prekės konkuruoja ne vien su knygomis, bet ir su kitomis prekėmis. Esu prieš bet kokias plastiko detales knygose – jei knyga yra popieriaus gaminys, viskas joje turi būti sukurta iš popieriaus ar jo gaminių, kad nekenktų vaikui ir aplinkai. Prognozuočiau, kad dėl taršos ir ekologinių problemų plastikiniai priedai ateityje bus uždrausti. Neseniai viename Anglijos knygyne teko stebėti situaciją: tėtis leido savo sūneliui išsirinkti 2 knygas pačiam, o kai viena iš jo pasirinktųjų buvo su dideliu plastiko vairu, tėtis kantriai aiškino savo 3 metų pypliui apie ekologiją ir apie tai, kaip bus sunku perdirbti jo išsirinktą knygą.

 Ar jūsų šeimoje reikėjo kariauti, kad vaikai skaitytų? Kokių priemonių ėmėtės?

Kelionėje į Prancūziją

Tikriausiai būtų keista, jei leidėjų šeimoje reikėtų, kaip jūs sakote, kariauti su vaikais dėl knygų skaitymo. Ir priežastis visai kita, nei iš pradžių galėtute pamanyti: tėvų verslas, vaikai gali bet kada gauti naujų knygų ar panašiai. Tiesiog tyrimai rodo, kad vaikų skaitymo gebėjimai geresni tose šeimose, kurių namuose daug knygų, vaikai mato skaitančius tėvus ir tėvų išsilavinimas yra aukštasis ar aukštesnysis.

Taigi mūsų šeima tiesiog atitinka šiuos kriterijus. Nėra sunku vaiką paskatinti skaityti knygas, jei patys jas skaitote. O jei ne, ką gi, siekite to sąmoningai: apribokite ekranų laiką visai šeimai, išsirinkite knygą kartu su vaiku, skaitykite ją kartu, jei vaikas mažesnis, arba atskirai, jei jis – patyręs skaitytojas, o paskui aptarkite knygą su vaiku. Patikėkite, vaikams patinka matyti tėvus skaitančius vaikų knygas! Tik leiskite jiems patiems išsirinkti norimą knygą ir leiskite laisvai reikšti nuomonę – neužgožkite, neverskite, būkite kantrūs ir išmintingi.

Žinoma, ir mūsų namuose buvo laikotarpių, kai vaikai skaitė mažiau, tačiau tai visiškai normalu – braškių irgi nevalgome kasdien. Knyga yra hobis, laisvalaikio praleidimo forma, savišvieta, malonumas, todėl ją skaityti vaikui bus sunku, jei jis pavargęs, užsisėdėjęs ar tiesiog nori valgyti. Labai dažnai problemų dėl vaiko noro skaityti knygas atsiranda tada, kai jis susiduria su privaloma (aš sakyčiau – prievartine) literatūra mokykloje. Šiuo atveju aš palaikau vaikus ir paauglius, o dabartines mokymo programas pavadinčiau net priešiškomis vaikui ir literatūrai: nuobodžios programos, prastai parinkti kūriniai, nekūrybiškos užduotys, stereotipai ir pan.

Ar einate visa šeima į knygynus – kaip laisvalaikio praleidimo vietą?

Knygos pristatymas Vaikų literatūros muziejuje. Zenono Baltrušio nuotr.

Knygynas – dar viena leidėjo darbo vieta, tad ten tenka lankytis ir dirbti nuolat, tiek viešint užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Dabar šeimoje visi yra savarankiški ir knygas perkasi patys, o kai vaikai buvo mažesni, į knygyną užsukdavome kartu, kad šie patys išsirinktų sau knygų. Tas knygas, kurias norėjau kad jie perskaitytų, bet žinojau, kad dėl kokių nors priežasčių neišsirinks, pirkdavau viena. Todėl dabar knygynas jiems – smagi vieta ne tik knygai išsirinkti. Kol aš perkuosi maisto produktus, dukra dažnai ten neria paskaityti knygų, dažniau tenka ją raginti važiuoti namo nei išgirsti priekaištų, kad užtrukau!

Jei norite, kad vaikai skaitytų knygas, užsukite į knygyną kartu su vaikais. Tik iš pradžių aiškiai susitarkite, ką ten planuojate veikti: kiek knygų vaikui leidžiate išsirinkti, ką planuojate įsigyti, kokios temos knygelės ieškosite. Vaikui bus lengviau pačiam orientuotis knygų margumyne, o jūs galėsite skirti laiko sau. Daugelyje didelių knygynų yra specialios žaidimų erdvės vaikams, kuriose jie gali pavartyti išsirinktas knygeles ar pažaisti.

Ar vaikai dar dovanoja vieni kitiems knygas gimtadienių progomis?

Taip, žinoma, jei tik jiems tai leidžia daryti tėvai. Vis dėlto knygų pirkėjas yra suaugęs žmogus, ne vaikas. Gimtadienis – labai svarbi diena, todėl jei planuojate pirkti knygą vaikui, visų pirma pagalvokite apie skaitytojo amžių ir pirkite ne tą knygą, kurios jūs patys norite dovanoti, o tą kuri patiktų būsimam skaitytojui, atitiktų jo amžių, pomėgius. O dar geriau – nusiveskite jį į knygyną, lai pats išsirenka, arba padovanokite knygyno čekį.

Papasakokite apie susitikimus su mažaisiais skaitytojais. Ką tie susitikimai duoda jums pačiai?

Deja, laiko susitikimams lieka vis mažiau ir mažiau. O gaila, nes bendrauti su vaikais – man didelis malonumas!  Kartais pasvajoju, kaip norėčiau vieną naktį su kokia nors pradinukų klase surengti naktinį skaitymą bibliotekoje: skaitytume knygas ir pasakotume vieni kitiems nuotykius. Po tokios nakties tikrai gimtų dar viena knyga vaikams.

Edukacijos metu Valstybės pažinimo centre

Ar susitikimai daugiau pilietinė pareiga, ar būdas pažinti vaikų auditoriją? Papasakokite kokių įdomesnių epizodų iš tų susitikimų.

Tai vienas didelis nuotykis, į kurį mielai leidžiuosi. Susitikdamas su vaikais tu niekada nežinai, ko jie paklaus, kaip pasisuks susitikimas, kokia bus jų nuotaika ir netgi kuri tavo knyga jiems patiks labiausiai. Ne mažesnis iššūkis – autografų dalijimas po renginio: kiekvienas jų nori, kartais nori visi, ir iš karto (na, o kuris mėgsta laukti eilėje?). O mano autografai – ilgi, skirtingi kiekvienai knygai, su specialiomis užuominomis būsimam skaitytojui. Todėl kartais koks nors gerbėjas neišlaiko ir ateina paskubinti, o vienas vaikinukas net yra pasakęs: „Žinot, rašytoja, jei jūs trumpesnius autografus rašytumėte, tai dar vieną knygą būtute parašiusi“. Ir ką? Jis visiškai teisus!

Pakalbėkime apie enciklopedijas. Dabar vaikai sako, kad žinoti nieko nebereikia, nes viskas yra guglyje. Ką manote jūs?

Taip, beveik viską galima surasti internete, todėl tiesos čia tikrai daug. Tačiau tam reikia daug laiko, o ir informacija gali būti nebūtinai tiksli.

Galų gale ir enciklopedijos perkamos ne tam, kad skaitytojas sužinotų kuo daugiau faktų ar išmoktų kuo daugiau datų. Jos tikslas išmokyti palyginti, išmąstyti, surasti informaciją, abejoti pateiktais faktais ir išsirinkti tinkamiausią variantą ir pan. Dažniausia enciklopedijas ir žinynus renkasi tiksliukai – tai jų knygos ir šių skaitymas jiems suteikia daug džiaugsmo. Manau, kad tiksliukų tėvai neturėtų savo vaikų versti skaityti vien tik grožines knygas, nes pažintinės jiems teikia daug daugiau džiaugsmo. Mokyklų  rekomenduojamuose knygų sąrašuose pažintinių (negrožinių) knygų gali ir nebūti, todėl tėvų laisvė vaikams išrinkti knygas yra labai svarbi.

Danguolė sukūrė knygų apie Pasaibą seriją

Mėgstate keliauti su šeima? Ką vaikams duoda kelionės?

Mūsų šeimos tėtis – Vytautas Kandrotas – keliautojas ir turizmo ekspertas, tad mūsų šeimoje kelionės yra toks pat įprastas dalykas, kaip ir knygos. Kai vaikai buvo mažesni, kelionei ruošdavomės kitaip nei dabar. Kartu su vaikais žiūrėdavome filmus apie šalis, kur lankysimės, skaitėme grožines knygas ir tų šalių pasakas, studijuodavome žemėlapius, net kulinarines knygas kartu pavartydavome. Nuo pasiruošimo labai priklauso kelionės sėkmė, vien tik užkandžių ar žaislų vaikams neužtenka, jei norite, kad vaikai grįžtų ne tik pailsėję, bet ir daug sužinoję ar išmokę. Vaikai labai smalsūs, tad juos lengva sudominti aplinka, tik tam reikia pasiruošti. Geriau mažiau kelionių, bet gerų, tinkamu laiku ir su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais.

Leidykla „Terra Publica“ šią vasarą išleido atnaujintą kelionių po Lietuvą vadovą šeimoms – „Po Lietuva su šeima“, pavartykite, ten yra daug patarimų, ką pamatyti Lietuvoje, kur keliauti ir ką parodyti bei papasakoti savo vaikams.

Rašote ranka, rašalu, lietui lyjant… Koks tas kūrybos procesas?

Ranka jau neberašau, man nėra sunku rašyti ir kompiuteriu. Matyt, mano mūzų klaviatūros garsai negąsdina. O iš tiesų nemanau, kad rašymas – tai įkvėpimo paieškos. Rašytojai nelaukia įkvėpimo – tiesiog renka medžiagą, dėlioja mintis, todėl kartais po truputį gimsta ne viena, o net keletas knygų iš karto. O pats rašymo procesas tikrai labai įdomus ir net paslaptingas: nesvarbu, ką tu būtum sudėliojęs mintyse, rašant dalis tavo plano ima ir pasikeičia. Jauti, kaip pirštus užvaldo mintys, ir tekstas liejasi laisvai, nepriklausomai nuo kūrėjo. Perskaitai kūrinį ir sunku patikėti, kad jį pats parašei. Kartais vaikai klausia, ar sunku rašyti knygas. Ne, nesunku rašyti, sunku surasti tam laiko, nes leidyklos direktoriaus darbas – administracinis, dažnai trunka iki vėlaus vakaro, o grįžus dar kartą sėsti prie stalo jau kartais nebeužtenka jėgų.

Jūsų knyga „Spintos istorijos“ tapo geriausia metų knyga vaikams. Tad pakalbėkime apie knygų sėkmę – kurios sulaukia dėmesio, pripažinimo? Ar yra tam tikrų temų, kurios šiuolaikiniams vaikams aktualiausios?

D. Kandrotienė su vyru Vytautu Bolonijos knygų mugėje

Jei leidyklų vadovai žinotų knygų sėkmės receptą, tik tokias ir leistų. Iš tiesų labai sunku nuspręsti, kuri knyga taps bestseleriu. Kartais tai gali būti labai vidutinės kokybės knyga tik išleista tinkamu laiku. Vidutinis vaikų knygų tiražas yra didesnis nei suaugusiųjų grožinės literatūros, bet bestselerių čia irgi mažiau. Labai gerai literatūros kritikų vertinama ir apdovanojimus pelniusi knyga gali ir nesurasti kelio pas savo skaitytoją.

Visais laikais vaikai norėjo skaityti apie vaikus ir tuos dalykus, kurie aktualūs skaitytojo amžiui.

Kaip minėjau, vaikų knygų amžiaus grupių labai daug, ir kiekviena jų turi savo temas, todėl įvardinti vienos negalėčiau. Dažnai tėvai ar seneliai – žmonės, kurie perka knygą, –  ir būna tie stabdžiai, kurie vaikams neleidžia atrasti įdomesnių ir auginančių knygų. Suaugusieji nori vaikus apsaugoti nuo gyvenimo problemų ir vengia knygų, kuriose kalbama apie mirtį, ligas, skyrybas. Bet knyga pati problemos nesukelia, ji tik neša informaciją, verčia susimąstyti, į pasaulį pažvelgti kito žmogaus akimis – tai ir yra knygos, kaip minties formos, unikalumas.

Kokie šiuolaikiniai vaikai? Juk jų vaikystė kur kas skiriasi nuo mūsų vaikystės?

Šiuolaikiniai vaikai irgi yra tik vaikai, jie nori žaisti, draugauti, būti mylimi. Didžiausias skirtumas – naujos technologijos ir saugumas. Man atrodo, kad mūsų vaikai gyvena daug nesaugesniame pasaulyje, nei mes gyvenome. Nors iš tiesų gali būti ir taip, kad daugelį baimę sukūrėme mes patys, o situacija iš esmės nėra pasikeitusi. Tiesiog mes turime daugiau informacijos, ir tai yra ir gerai, ir blogai. Dabartiniai žmonės patiria daug streso, ir vaikai čia – ne išimtis. Mūsų visų išsigelbėjimas galėtų būti šeima: laikas kartu, šeimos pietūs, bendras laisvalaikis be interneto prie stalo žaidimo ar knygos, pasivaikščiojimai, bučinys prieš miegą. Tai, kas nieko nekainuoja ir nėra supakuota į blizgias dėžutes.

Kokia jūsų, kaip leidėjos, svajonė kalbant apie vaikiškas knygas?

Žinoma, labiausiai norėčiau, kad vaikai skaitytų knygas ir po šimto metų. Kad skaitytų… lietuviškai. Tikriausiai tai ir yra svarbiausia.

Danguolės parašytos knygos:

Ginta Liaugminienė

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 birželio 6 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = nulis

Kitos temos: