Jaukią šeštadienio popietę charizmatiškasis virtuvės šefas ir Kulinarijos studijos šeimininkas Gian Luca Demarco bičiuliams ir gerbėjams pristatė savo pirmąją kulinarinę knygą „Carpe diem. Angelų įkvėpti itališkos virtuvės receptai“.
Ką italai iš tiesų vadina „makaronais“? Ir kodėl kone kiekvienuose italų namuose yra pastos gaminimo mašinėlė? Kaip gaminti tikrai skanų pestą, o kaip jį paruošti… iš burokėlių? Kuo itališki balandėliai skiriasi nuo lietuviškų? Ir kokį gėrimą reikia suplakti norint numaldyti užsirūstinusią žmoną?..
Kulinarijos studijos šeimininkas, TV laidų vedėjas, puikus virtuvės šefas ir tiesiog draugiškas italas, Lietuvą mylintis ne ką mažiau nei patys lietuviai, dalijasi receptais, kuriuos išmoko iš savo šeimos ir gyvenimo kelyje sutiktų nuostabių žmonių. Ne vienus metus Lietuvoje gyvenantis ir dirbantis Luca puikiai žino jos gyventojų skonį ir atrinko patiekalus, kurie neabejotinai ras tiesų kelią į lietuvių širdis, yra gardūs ir lengvai pagaminami.
Tačiau ši knyga – ne tik apie skanų maistą. Luca pasakoja savo kelią iki Kulinarijos studijos, ir tame pasakojime susipina italų virtuvės tradicijos, meilė maistui, šeimos ryšiai ir tikrosios vertybės.
Luca, esate be galo užsiėmęs: vadovaujate Kulinarijos studijai (vedate čia privačius vakarėlius, neseniai pradėjote siūlyti klientams pietus, pastą išsinešti), filmuojatės kassavaitinėje TV laidoje, neatsisakote tarti žodį įvairiuose seminaruose, konferencijose, daug dėmesio reikalauja ir šeima – trys maži vaikai, draugai… Kaip radote laiko dar ir knygai?
Aš šitos knygos labai norėjau. Nes joje – ne tik receptai. Kartu tai mano padėka visiems, dėl kurių tapau toks, koks esu dabar, ir turiu tai, kas mane šiuo metu supa, kuo labai džiaugiuosi. Mintis išleisti būtent tokią knygą man pasirodė prasminga, turinti išliekamąją vertę. Būtų keista nerasti tam laiko. Be to, tai – dovana mano tėvams, norėjau, kad jie galėtų pasidžiaugti, manimi didžiuotųsi. Mano mama jau seniai svajojo, kad vienas jos vaikų kada nors parašytų knygą, nelabai svarbu apie ką, jei publikuotų mano mokslų baigiamąjį darbą, manau, irgi tiktų. Todėl kai leidykla pasiūlė: „Rašom?“, iš karto sutikau. Procesas buvo įdomus ir malonus, truputį gaila, kad dėl mano laiko stokos užtruko net dvejus metus. Bet noras buvo labai didelis – kad šita knyga pasirodytų ir pasiektų kuo daugiau namų. Receptai yra naminiški, nesudėtingi, daug kartų patikrinti – ne tik italų, virtuvės šefų, bet ir paprastų ne profų virėjų lietuvių. Noriu, kad pagal mano receptus galėtų gaminti net ir visai patirties virtuvėje neturintys žmonės.
Kodėl knygai parinkote pavadinimą „Carpe diem“?
Per gyvenimą mane lydi filmas „Mirusių poetų draugija“, frazė „Carpe diem“ („Gaudyk dieną“) jame ne kartą skambėjo, kontekstas kitoks, bet esmė ta pati. Stengiuosi pagauti šį momentą, nepraleisti, ir pasimėgauti – su kiekvienu sutiktu man svarbiu žmogumi. Esu palaimintas, nes Dievulis į mano gyvenimo kelią pribarstė nepaprastai puikių žmonių, vadinu juos savo angelais žemėje. Jie man dovanojo tai, ko patys yra turtingi, dalinosi su manimi žiniomis ne tik apie maistą, bet ir apie gyvenimą apskritai. Būtent dėl jų ir savo paties patirčių dabar turiu nuostabią šeimą, didelio džiaugsmo teikiantį darbą, įdomių ateities planų… Taigi šitoje knygoje jūs rasite trumpus pasakojimus apie mano angelus ir jų įkvėptus itališkų patiekalų receptus. Man pačiam jie labai patinka, pagal juos dažnai gaminu.
Tikriausiai skiriasi valgymo kultūra Italijoje ir Lietuvoje?
Italijoje kur bendravimas, ten ir maistas, kitaip nebūna; visi susėda prie stalo, niekur neskuba, mėgaujasi, daug diskutuoja, džiaugiasi… Aš niekaip negaliu priprasti, kad Lietuvoje jau darželiuose vaikams draudžia valgant kalbėtis ir nuolat ragina paskubėti.
Ei, nedarykite taip! Kalbėjomės su viena itale vienuole, čia gyvenančia jau apie trisdešimt metų, kad daug lietuvių, jei ir turi namuose didelį stalą, jį naudoja tik per šventes, o tada stebisi, kad šeimoje visi susvetimėję… Maistas mano gimtinėje – kasdienis džiaugsmas, įprasminantis kasdienes gyvenimo akimirkas. Linkiu įsigyti arba iš kampo ištraukti didelį stalą ir pradėti švęsti – ne tik savo šventes, bet ir gyvenimą apskritai. Ir nustokite nuolatos maistą vertinti (ir nuvertinti) – prie stalo reikia bendrauti ir džiaugtis! Dar lietuviams labai svarbi estetika, ko nepasakyčiau apie italus – yra ne vienas patiekalas, kuris atrodo labai nekaip, tačiau yra žiauriai skanus, pavyzdžiui, paprikos su ančiuvių padažu, išbandykite!
Po tėvo mirties mama man nuo jo perdavė… dešrą – kad mudu su draugu, kuris tada mane labai palaikė, vėl susėstume ir smagiai sau besišnekučiuodami suvalgytume. Italams bendravimas yra neatsiejamas nuo maisto, valgomo švenčiant gyvenimą. Carpe diem!
Kokių receptų galima rasti šioje knygoje?
Receptų iš mano vaikystės, praleistos Volpjane šalia Turino, – tėvų, senelių, tetų, krikšto tėvų, visų tų, su kurių didele meile aš augau. Taip pat yra receptų iš mano jaunystės, laikotarpio, kai žengiau pirmuosius žingsnius į šefų pasaulį, ieškojau pašaukimo tarp vienuolių, dalyvavau misijoje, sutikau būsimą žmoną Eglę… Iš viso to laikotarpio, kai formavausi kaip vyras ir, žinoma, kaip virtuvės šefas. Kai kuriuos receptus knygai turėjau galvoje, kitus (mama ir tetos) diktavo man telefonu, dar kitus gavau elektroniniu paštu, o kai kurie yra užrašyti. Italijoje receptai dažnai perduodami iš kartos į kartą kaip didžiausias neįkainojamas turtas. Madrina (mano krikšto mama Daniela) vestuvių proga man įteikė pačią didžiausią dovaną, kokią tik galėjau įsivaizduoti, – į storą sąsiuvinį raudonais viršeliais ranka surašė mano mamos šeimos sardiniškus receptus. Sunku apsakyti, kokia tai brangi dovana ir kaip esu Danielai už tai dėkingas. Eglė juokėsi, nes tą sąsiuvinį namuose buvau padėjęs į seifą šalia brangiausių daiktų, o aš net pagalvoti nedrįstu, kas būtų, jeigu ta dovana dingtų. Gerai, kad daug receptų (net 70) bus išsaugota ir dėl šitos knygos. Čia rasite daug sykių ragautų patiekalų (tiramisu, pesto, rizoto, picos…) ir dar negirdėtų (kiaulienos apelsinų padaže, vištienos aluje, kalabrietiškų švilpikų…), visi labai skanūs – drąsiai bandykite!
Parašėte knygą, kurioje – jūsų gyvenimo receptai ir istorijos apie jums labai svarbius žmones. Ar jau pagalvojate apie antrą knygą, kad ir humoristinę, juk garsėjate kaip virtuvės šefas linksmintojas?
Aš labai mėgstu skaityti ir man pačiam labai patinka receptų knygos, kuriose yra istorijų. Gamindami pagal mano knygą ir vėliau valgydami prisiminsite to patiekalo kilmę, jausite Italiją, kartais juoksitės. Prisipažinsiu, turiu svajonę surengti savo stendapą teatre, kur sėdėtų daugiau nei tūkstantis žmonių ir visi žvengtų iš to, ką sakau. Bet dar nepribrendau – pats sau jaučiuosi juokingas, tik nežinau, ar toks esu ir kitiems, nors palaikymo komandą jau turiu. O jei rimtai – apie antrą knygą dar negalvoju, reikia gyventi šiuo momentu ir sulaukti, kaip žmonės įvertins pirmąją.
Išduokite paslaptį, kaip italui sekėsi rašyti lietuviškai?
Tik jau negalvokite, kad aš pats tai padariau. Iš pradžių bandėme su viena mergina, nepavyko. Tuomet leidykla atsiuntė Kristiną, ji vėl viską pradėjo nuo nulio ir beveik per metus pabaigė. Kristina tapo mano drauge – nors nesu tikras, ar ji pasakytų tą patį, nes kiek kantrybės jai prireikė neišprotėti su manimi! Niekas kitas nebūtų ištvėręs, patikėkite. Buvau žiauriai užsiėmęs, ruošėmės atidaryti Kulinarijos studiją… O dar šitiek išklausyti, užrašyti, sutikrinti, perklausti – juk kas man, virtuvės šefui, savaime aišku, jums būtų buvę visiškai neaišku. Ir tik Kristinos dėka mano istorijos ir receptai tapo absoliučiai suprantami visiems.
O kas sudėtingiausia buvo kuriant knygą?
Surinkti artimųjų nuotraukas. Eglė, mama, tetos – visos jos viešumos nemėgsta ir žiauriai nenori fotografuotis. Gal kokius tris kartus turėjau vykti į Italiją, kol pagaliau tetos susirinko dėl bendros nuotraukos – buvo reikalų! Pamatysite, mano mama knygoje tik vos vos šypsosi, nes ji nekenčia fotografuotis, pasakė: aš tavo knygai fotografavausi daugiau nei per visą gyvenimą! Dabar pamačiusi mano draugą ir knygos fotografą Robertą jau iš tolo ima mojuoti rankomis: „Nebefotografuok!“
Nei mama, nei tetos neklausinėjo, ką apie jas rašau. Turėtų būti labai juokingų reakcijų, kai gaus knygą lietuvių kalba.
Bet bus labai gražu, kai atsisėsime, skaitysime ir aš joms versiu.
Roberto Daškevičiaus nuotraukos
