Linos Ruškytės nuotr.
Nuo seno duona – pagrindinis ir svarbiausias lietuvių maistas. Jie tikėjo, kad duona apleidžia tuos namus, kuriuose nėra branginama, gerbiama. Lietuvoje dar mūsų senoliai, parodydami gerą valią ir svetingumą, svečią priimdavo ir palydėdavo su duona ir druska.
Duonos nešdavosi ir į svečius. Duonos būdavo dedama ir į pradedamo statyti namo pamatus – taip būdavo stengiamasi namus apginti nuo negandų, piktųjų dvasių. Žinomas ir toks lietuvių paprotys: kambaryje pašarvojus mirusįjį, ant stalo padėdavo duonos kepalą.
Senovėje duoną įsukdavo į marlę, ir tai būdavo čiulptukas. O dabar – kada ir nuo kokios duonos pradėti?
Duona priklauso šeimos maistui. Šeimos maistas pradedamas duoti kūdikiui 10-12 jo gyvenimo mėnesį. Duonos gabaliuką kūdikiui galite duoti tuomet, kai jis gerai išlaiko jį rankoje. Kūdikiui duodama kietoka duota, kurią jis galėti trinti dantenomis, po truputį atsikąsti. Tai turėtų būti rupaus malimo nešlifuotų rugių, kviečių, kvietrugių duona. Trindamas dantenomis duonos kriaukšlę, išvirtą morką ar nulupto obuolio dalelę kūdikis mokosi kramtyti. Todėl tokį trynimą dantenomis reikia visapusiškai skatinti.
Kokia duona tinkama mažam vaikui?
Kalbėkime apie duonelę kūdikiams nuo 10 mėnesio iki 3-4 metų.
Svarbiausia, kad duona būtų šviežia, kokybiška, be pelėsių, nesužiedėjusi, geriau kepta su raugu, be maisto priedų (nors oficialiai ir leidžiamų). Mūsų proseneliai, jų laimei, tokių priedų nežinojo ir dėl to valgė sveikesnę duonelę… Priedai į duoną dedamai, kad ji ilgai išlaikytų kokias nors savybes, nes, ne paslaptis, kad kai kurios pas mus intensyviai reklamuojamos duonos rūšys yra kepamos Estijoje, Latvijoje didelėmis partijomis visoms Baltijos šalims, nes taip ekonomiškiau.
Nors daug kalbama, kad visa, kas geriausiai – vaikams, realiame gyvenime yra kitaip. Lietuvoje joks prekybos gigantas nei savo parduotuvėse, nei reklamose neskelbia, kokia duonelė labiausiai tinka mažiesiems šalies piliečiams. Duonos gaminiai neturi būti trapūs, sausi ir labai kieti, nes kūdikis pirmųjų metų pabaigoje atsikanda priekiniais dantimis, o maistą trina dantenomis. Jei gaminys bus trapus, jis gali atkąsti daug ir pradėti springti, nes kietų ir trupančių dalių nesigebės sutrinti dantenomis ir suvilgęs seilėmis nuryti.
Produktas turi būti natūralus, pagamintas taip, kaip darydavo senoliai – su raugu. Kuo gaminyje daugiau įvairių priedų (cukraus, aliejaus, vaisių, jau nekalbant apie maisto priedus, pažymėtus E raide su atitinkamais skaičiais, kurie padeda išlaikyti duonos kvapą, korėtumą, gaminio formą, prailgina galiojimo laiką), tuo gaminys nenatūralesnis, mažiau tinkamas vaikams iki 3-4 m.
Sveikiems vaikams nuo 10 mėnesių iki 4 metų netinka duona su linų sėmenimis (linų sėmenys laisvina vidurius, o tai ne visiems būtina) arba aplipdyta saulėgrąžų sėklomis, nes jomis vaikas gali užspringti. Minėto amžiaus vaikams netinka perdžiūvusi duona, taip pat dabar tapusi madinga jau parduotuvėse suraikyta duona, lyg vartotojas pats nebesugebėtų atsiriekti duonos tiek, kiek jis jos tam kartui nori.
Nesuraikyta duona, pagaminta be priedų, ilgiau išlaiko savo šviežumą, natūralų kietumą, drėgmę. Vaikams netinka ir ta duona, kuri neapibrėžtą laiko tarpą laikoma šaldytuve ar pagaminta iš šaldytos tešlos. Kuo natūralesnė duona, tuo ji skanesnė, tuo daugiau turi biologiškai aktyvių medžiagų, pvz., B grupės vitaminų ir amino rūgščių.
Kiek duonos (batono) riekių per dieną gali suvalgyti vaikutis?
Pagal PSAO rekomenduojamą sveikos mitybos piramidę, grūdų patiekalai (o duona yra grūdų patiekalas) turi būti vartojami kasdien po 6-11 porcijų. Viena porcija – viena duonos riekė ir pan. Duona gali būti pakeičiama paplotėliu, koše, dribsniais ir pan. Svarbu, kad visur būtų naudojami nenušlifuoti grūdai. Per dieną vaikas iki 3-4 metų turi gauti įvairių grūdų produktų ar košių, ne vien „baltos ar juodos“ duonos.
Ar leisti vaikui viską užsikąsti duona. Anksčiau buvo populiari mada – ir sriubą, ir kotletus užsikąsti duona, kad „būtų sočiau“. Gal dabar tokios mados neįvedinėti?
Taip, leisti, nes kokybiška duona yra sveikas maistas. Vaikų skonis turi būti gerbiamas – bus laikas, kai vaikas mėgs vienos rūšies duoną ir ją valgys kartu su jogurtu, po kurio laiko duonos riekelę dažys į sriubą ir valgys su šviežiu obuoliu, dar vėliau galbūt norės duoną valgyti su vaisių mišraine arba su kotletu. Dauguma vaikų yra smalsūs ir mėgsta eksperimentuoti – pajusti naujus skonius. Kas vaikui yra skanu – nebūtinai turi būti skanu suaugusiajam.
Ar tinka mažiems vaikams duona su grūdais?
Mokantiems kramtyti, antrų metų pabaigoje-trečių pradžioje, kai išdygę krūminiai dantys, tinka duona su saulėgrąžų sėklomis ar smulkintais grūdais, įkeptais į pačią duoną. Netinka tokia duona, kurios paviršius yra gausiai aplipdytas įvairiomis sėklomis ir nesmulkintais grūdais.
Ar tinka vaikams batonas su purikliais?
Tokio batono geriau neduoti, nes jis sunkiai kramtomas (nesvarbu, kad yra minkštas). Jo atsikandęs vaikas ryja jį „gniužulais“ ir nesunkiai gali užspringti. Be to, tokie kąsniai vaikams iki 3-4 m. veliasi burnoje. Labai puriuose gaminiuose yra purumą skatinančių, nors ir leistinų maisto priedų, pažymėtu E raide su skaičiumi. Geriau apseiti be jų. Dabar kai kurie maisto gamintojai „išgudrėjo“ – etiketėje neberašo raidės E su skaičiais, o parašo nieko vartotojui nesakančius medžiagų pavadinimais, kaip savaime suprantamą dalyką. Perkant duoną (ir ne tik) geriausia vadovautis taisykle: kuo paprastesnis produktas ir kuo mažiau jis yra „iškentėjęs“ pramoninio perdirbimo, tuo jis yra geresnis.
Ar tinka duona su priedais – ajerais, sėlenomis, džiovintais vaisiais?
Geriausia yra juoda, ruginė su gana aštriu salyklo aromatu, saldžiarūgščio skonio ajerų duona. Ji ruošiama su plikiniu ir natūraliu raugu. Ant pado matyti ajerai. Ajerų duona – senovinės formos ir švelniai saldoko skonio, kvepianti ajerais, ji ilgai išlieka šviežia, lyg tik ką ištraukta iš karštos kaimiškos krosnies. Perkant duoną svarbu žinoti, kad ji būtų iškepta pagal tradicinę technologiją, naudojant natūralius raugus ir plikimą. Todėl būtina paskaityti gaminio etiketę ir įsigilinti, kas joje rašoma. Nors pagal minėtą technologiją iškepta ruginė duona ne tokia puri, tačiau ji – sveikas ir natūralus produktas. Žmonės dažnai nesusimąsto ir renkasi kuo minkštesnę duoną, nežiūrėdami į tai, kad joje gausu konservantų ir maisto priedų.
Vertingi yra duonos gaminiai su kviečių sėlenomis. Sėlenos – tai luobelės, liekančios malant grūdus. Jose gausu ne tik ląstelienos, bet ir kitų grūdų paviršiuje buvusių vertingų medžiagų. Sėlenos naudingos žarnyno mikroflorai, saugo nuo vidurių užkietėjimo, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Gaminiai su sėlenomis greičiau sukelia sotumo jausmą, o tai naudinga norintiems suliesėti.
Vaikų nedera įpratinti prie saldžių duonos gaminių, nes jų paragavęs gali atsisakyti natūralios, pačios vertingiausios juodos duonos.
Įvairūs meduoliai, keksai, pyragaičiai, šakočiai, sviestiniai, kakaviniai ir visokiausi kitokie sausainiai nepakeičia natūralios duonos. Jie gali būti duodami išimtine proga, tačiau tos progos neturi būti dažnos. Geriausia vaikui duoti duonos riekelę kaip nuostabų patiekalą, vieną kartą juodą, kitą kartą – ragaišį, kitą kartą – su priedais. Vaikams, ypač mažiems, nepatinka didelės riekės – riekelė turi būti tokia, kuria jis laisvai paėmęs į rankutę galėtų manipuliuoti. Duona tinka su uogomis, vaisiais (obuoliu, kriauše). Maisto suderinamumo šalininkai mano, kad duona netinka su mėsa, žuvimi, sūriu.
Kada ir kiek duoti sausainių, džiūvėsių, reistainių, kukurūzų, krekerių, talerių, trapučių? Duonos gaminių – gyva galybė, kaip parinkti vaikui tokius, kurie geriausiai tinka?
Visi suaugę šeimos nariai turi rasti valios perskaityti, kokius grūdų produktus perka sau ir ypač vaikams. Vaikams nuo 10 mėn. iki 3-4 metų tinka tie gaminai, kurių receptai kuo paprastesni, juose kuo mažiau cukraus, riebalų, aštrių prieskonių, druskos, sodos ir E. Bėda ta, kad gamintojas ne visuomet paiso pirkėjo interesų – į gaminį „privaro“ įvairių medžiagų, kad tik pakiltų jo kaina, gaminys būtų įmantresnis už konkurentų ir pamiršta, kiek tai duoda naudos pirkėjui, ypač tam, kuris augina vaikus. Riestainiai, jeigu jos yra pagamintos verdant, yra tamprios, o ne traškios, gali būti duodamos mažiems vaikams kaip rankose laikomas maistas, pvz., duonos kriaukšlė. Riestainis mažiau vertingas už duonos gabaliuką. Riestainis gali būti duodamas kaip išimtis, juo duona nepakeičiama.
Jokie sausainiai, pūsti ar spraginti kukurūzai, krekeriai, taleriai, trapučiai nepakeičia natūralios duonos. Mažiems vaikams netinka traškūs duonos gaminiai, nes jais lengva užspringti. Pavyzdžiui, krekeriai – šiaip jie yra maistingas produktas su sumažintu cukraus kiekiu, tačiau krekeriai yra maži (iki 4 cm skersmens), be to –traškūs. Maisto pramonė sugeba viską – krekerius gali pagaminti ir iš bulvių.
Taleriai – maži traškūs vafliukai, miltų konditerijos gaminys. Jų yra įvairių skonių – tik „Arbatiniai“ kepami su augaliniai riebalais, druska, maltodekstrinu, o kitos rūšys su įvairiais priedais. „Arbatinius“ galima sutepti trintomis uogomis ir duoti su arbata ar jogurtu, tačiau vis vien jie išlieka traškūs ir dėl to jų duokite atsargiai. Kitos talerių rūšys mažiems vaikams netinka. Taleriai gali būti alternatyva „čipsams“.
Lengvi ir traškūs kviečių trapučiai – kasdienės duonos pakaitalas, pagamintas iš nesmulkintų ekologiškų kviečių grūdų.
Kviečių trapučiai nekaloringi, juose visai nėra konservantų, mielių, kepimo priedų, cholesterolio. Tai puikus, suderintas ir vertingas bet kurios dietos papildas. Dėl tobulos trapučių gamybos technologijos juose išsaugotos visos ekologiškų grūdų savybės. Kviečių trapučiai tinka ruošti sumuštiniams su sūriu, kumpiu ar žuvimi, jūros gėrybėmis, juos galima valgyti su daržovėmis, vaisiais. Kviečių trapučiai praturtina pusryčių, pietų, vakarienės stalą. Kviečių trapučius galima naudoti be papildomo paruošimo, labai skanu su jogurtu, pienu. Trapučiai tinka gerai kramtantiems mažiems vaikams.
Spraginti, „pūsti“ ir kitaip „paveikti“ kukurūzai nėra vaikų, ypač iki 4 m., maistas.
Ar duonos gaminiai laikomi normaliu maistu, ar tik priedu prie maisto. Pavyzdžiui, ar suvalgęs džiūvėsių su arbata vaikas „pavalgo“ ar tik „užkanda“?
Duonos gaminiai yra laikomi normaliu maistu. Duona – tai maisto produktas, kurį vartoja visi gyventojai ir ją valgydami pavalgo. Sveikam vaikui, pradėjusiam valgyti šeimos maistą, kaip ir suaugusiam žmogui, duonos vartojimas praktiškai neribojamas. Duonoje yra nuo 40 iki 50 proc. angliavandenių, taip pat baltymų ir nedaug riebalų. Ji teikia apie 600-900 kcal energijos per parą. Todėl 1/4 iki 1/3 visos gyvybiškai reikalingos energijos žmogus gauna su duona ir grūdų gaminiais. Nuo senų laikų lietuviui duona – pagrindinis maistas. Net kalbėdami apie savo kasdienį gyvenimą sakome – užsidirbu duonai, iš savo darbo duoną valgau.
Ar tinka pusryčiams arba vakarienei bandelė?
Taip, tinka. Tačiau prisiminus mūsų senoles, kai balta duona, pyragas, ragaišiai būdavo dedami tik ant šventinio stalo, reikėtų iš jų pasimokyti ir sveikos mitybos paslapčių. Mat tokius gardėsius valgė ne tik dėl taupumo. Manyta, kad dažnai valgyti pyragus ne itin sveika, kur kas geriau suvalgyti juodos duonos riekę. Dabar kepami batonai, bandelės turi daug angliavandenių, mažai vitaminų, ląstelienos, kurie labai reikalingi mūsų organizmui normaliai virškinti. Ir, mano nuomone, nereikėtų jų valgyti kasdien. Įvairiausios bandelės dažniausiai yra saldūs duonos gaminiai. Šiuos produktus valgant reikia jausti saiką.
Kokia duona geresnė – balta ar juoda?
Ruginė duona maistiniu požiūriu yra daug vertingesnė už kvietinę, nes joje daugiau ląstelienos, vitaminų ir mikroelementų. Ruginė duona padeda lengviau suvirškinti maistą. Rugiai jau septintajame amžiuje prieš Kristų buvo naudojami Tibeto liaudies medicinoje.
Rugių sėlenų nuoviru buvo gydomas bronchitas ir kitos kvėpavimo organų ligos. Nuo seno žinoma, kad ruginė duona labai tinka vidurių užkietėjimu besiskundžiantiems vaikams nuo 1 metų ir suaugusiesiems. Ji padeda išvengti labai nemalonios ligos – hemorojaus. Valgantys ruginę duoną rečiau suserga širdies ligomis. Taip yra todėl, kad ruginiuose miltuose gausu nesočiųjų riebiųjų rūgščių, ypač – lanolino rūgšties. Ruginė duona yra B grupės vitaminų šaltinis, joje taip pat gausu vitamino E bei įvairių vertingų mineralinių medžiagų.
Kuo miltai rupesni, tuo duona maistingesnė. Neapdorotuose (nešlifuotuose, nepoliruotuose) kviečiuose ir kituose grūduose gausu kalcio, fosforo, geležies, magnio, vitaminų B1, B2. Pridėjus kviečių, miltų kepinys vadinamas ragaišiu, nes jis yra nei juodas, nei baltas, o įvairaus atspalvio pilkai gelsvas. Vaikui, ypač mažam, tai įdomu. Išmintingieji japonai – tarp jų makrobiotikos dietos kūrėjai – Džordžas Ozava ir Mikijo Kuši teigia, kad stipria sveikata gamtos neapdovanotiems žmonėms reikėtų stengtis, kad nors trečdalį maisto sudarytų neapdoroti grūdai.
Pavojus duonos trupinėlyje
Nors vaikas gali užspringti ne tik duona ar jos gaminiais, bet chrestomatiškai manoma, kad būtent duona yra tas produktas, nuo kurio dažniausiai springstama. Rizika užspringti didesnė vaikams iki 4 m. ir turintiems kramtymo, rijimo sunkumų. Rizikuoja užspringti ir tie vaikai, kurie neturi visų krūminių dantų, reikalingų sukramtyti kietesnį maistą (vieniems krūminiai prasikala 24-26 mėn., o kitiems – tik 30-33 mėn.). Užspringti galima mėginant iš karto praryti per daug maisto.
Užspringimo rizika sumažėja, kai:
Vaikas valgo sėdėdamas kėdutėje prie stalo, nugara atsirėmęs į jos atramą, o kojos sulenktos per kelius ir atsirėmusios į specialią kėdutės plokščią atramą arba į grindis, žodžiu, vaikas sėdi taisyklingai
Valgydamas vaikas neskuba ir nežaidžia.
Valgio metu vaikas nelinksminamas, jam neleidžiama žiūrėti televizoriaus, stebėti namų gyvūno.
Valgantis mažas vaikas nepaliekamas be priežiūros arba jaunesnio vaiko priežiūrai.
Kad neužspringtų, vaikui neduokite:
Apvalių, ovalių formų maisto gabaliukų – ritinėliais supjaustytos morkos, banano, čiulpinukų, nedidučių kietų saldainių, vynuogių, agrastų, mažų pomidoriukų, žirnių, pupų.
Slidaus, drėgno maisto – šaltienos, kramtomosios gumos, šaldytų uogų, žalių ar konservuotų vaisių (slyvos gabaliukų, brokolių, žiedinių kopūstų).
Kieto, sunkiai sukramtomo maisto gabaliukų – mėsos, dešros, sūrio.
Plonų įvairaus maisto lazdelių – bulvių ar sviestu apteptos duonos juostelių.
Džiovinto maisto – riešutų, razinų, slyvų, kukurūzų, bulvių traškučių ir panašių produktų.
Maisto su nesuvalgomomis dalimis – vaisių su sėklomis, kauliukais, žuvies su ašakomis, vištienos su kaulais.
Kaip elgtis, jei vaikas užspringo
Maži vaikai gali „paspringti“ ne tik traškaus maisto trupiniu, bet ir mažu žaisliuku, popieriaus gabalėliu, žirniu ar t.t. – bet kuo, kas patenka į burną, o paskui atsitiktinai – į kvėpavimo takus. Kvėpavimo takų svetimkūniai yra patys pavojingiausi, nes vaikas gali uždusti. Svetimkūniui įstrigus plaučiuose prasideda sunkus plaučių uždegimas.
Ką daryti, jei vaikas įtraukė svetimkūnį, pradėjo springti?
Leiskite vaikui kosėti, nes tai pats efektyviausias būdas svetimkūniui pašalinti. Apžiūrėkite burną – jei matote svetimkūnį, pirštu jį pašalinkite (tik nenustumkite toliau!).
Jei svetimkūnio pašalinti nepavyko ir vaikas yra sąmoningas, kol atvyks greitoji pagalba darykite šiuos veiksmus:
Paguldykite kūdikį kniūbsčią galva žemyn ant savo dilbio. Pirštas prilaikykite galvą ir kaklą. Kitos rankos delnu 4 kartus staigiai suduokite tarp menčių, smūgio kryptis – galvos link, o smūgio jėga tokia, kad nesužeistumėte vaiko.
Kitas metodas – klūpėdami paguldykite kūdikį ant nugaros galva žemyn. Ranka, padėta ant kelių, prilaikykite kūdikio galvą ir kaklą.
Kitos rankos 2-3 pirštus padėkite maždaug per pirštą žemiau linijos, jungiančios spenelius. Staigiai 4 kartus spustelėkite jais kūdikio krūtinkaulį taip, kad jis įdubtų 1,5-2,5 cm.
Jeigu vaikas be sąmonės ir nekvėpuoja, skubiai paguldykite jį ant nugaros, apžiūrėkite burnos ertmę, pašalinkite matomus svetimkūnius ir darykite dirbtinį kvėpavimą – įpūskite apžioję vaiko burną oro 2 kartus ir jeigu krūtinės ląsta iškyla (oras patenka į plaučius), pūskite kas 3 sekundes. Jei oras į plaučius nepatenka, įpūskite vieną kartą oro, 4 kartus spustelėkite krūtinkaulį ir 4 kartus suduokite tarp menčių. Tada patikrinkite burnos ertmę ir tęskite toliau – įpūskite 2 kartus oro ir viską kartokite kaip aprašyta, kol bus įmanoma suteikti specializuotą pagalbą.
Jeigu vaikas turi sąmonę, taikytinas Heimlicho pagalbos būdas sąmoningiems vaikams: atsistokite arba atsiklaupkite už vaiko nugaros, rankomis apimkite jo liemenį, vienos rankos kumštį radialine puse (ta, kurioje nėra nykščio) prispauskite ties vidurine pilvo linija per vidurį tarp bambos ir kardialinės ataugos (trikampio kaulo, kuriuo pasibaigia krūtinkaulis), kitos rankos plaštaką uždėkite ant kumščio.
Tada staigiu judesiu, nukreiptu gilyn ir į viršų, spustelkite vaiko pilvą. Taip darykite tol, kol svetimkūnis iššoks arba vaikas praras sąmonę ar bus suteikta medicininė specializuota pagalba.
Heimlicho pagalbos būdas gali būti taikomas ir nesąmoningiems vaikams. Paguldykite vaiką aukštielninką ant kieto lygaus paviršiaus, apžiūrėkite jo burnos ertmę, pašalinkite visus pašalinius daiktus, kuriuos matote. Tada darykite dirbtinį kvėpavimą – įpūskite oro 2 kartus, sustokite, jeigu vaikas pradėjo kvėpuoti. Jei vaikas nepradėjo kvėpuoti, padėkite vieną ranką delnu ties vidurine pilvo linija tarp bambos ir kardinės ataugos, kitą delną uždėkite ant viršaus ir staigiais judesiais, nukreiptais gilyn ir galvos link, paspauskite 6-10 kartų.
Jeigu svetimkūnio pašalinti nepavyko, veiksmų seką (burnos ertmės apžiūrėjimą, oro įpūtimus, pilvo paspaudimus) kartokite tol, kol bus suteikta specializuota pagalba.
Jeigu svetimkūnį pavyko pašalinti, ir vaikas pradėjo normaliai kvėpuoti, jį vis tiek turi apžiūrėti specialistai (otolaringologas, vaikų ligų gydytojas, vaikų chirurgas).
***
Konsultavo docentas Algimantas Vingras. Tekstas parengtas Europos komisijos, Pasaulio sveikatos organizacijos, Švedijos ir Italijos sveikos mitybos institutų išleistu dokumentu „Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas: standartinės rekomendacijos Europos Sąjungai“, skirtą mitybos specialistams, visiems gydytojams ir slaugytojoms, dirbantiems su vaikais. .
„Mamos žurnalas“
