Sveikam vaikui, pradėjusiam valgyti šeimos maistą, kaip ir suaugusiam žmogui, duonos vartojimas beveik neribojamas, nes duona yra vertingas maisto produktas.
Tačiau kaip išsirinkti sveikiausią? Pataria vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras.
Duona kūdikiui
Duona pradedama duoti kūdikiui 10–12 jo gyvenimo mėnesį. Duonos gabaliukas mažyliui duodamas tuomet, kai jis gerai išlaiko jį rankoje. Kūdikiui duodama kietoka duona, kurią jis galėtų trinti dantenomis, po truputį atsikąsti ir suvilgius seilėmis nuryti. Tai turėtų būti viso grūdo rugių, kviečių, speltos atskirų (t.y. vienos rūšies miltų) arba jų mišinių duona. Duona duodama be suskrudusios plutos, nes joje būna organizmui nuodingos medžiagos akrilamido. Svarbiausia, kad duona būtų šviežia, kepta su raugu, be pridėtinio cukraus (kepant duoną susidaro kažkiek cukraus – jis nėra pridėtinis cukrus), druskos ir maisto priedų, pažymėtų E raide su atitinkamu skaičiumi arba etiketėje parašyta, kokios tai medžiagos pavadinimas, kuris pirkėjui nieko nesako. Taip kai kurie gamintojai slepia maisto priedus, nes žino, kad pirkėjai jų nemėgsta ir vengia. Su raugu kepta duona yra skanesnė, nes jis suteikia duonai malonios rūgštelės skonį. To nepadaro mielės.
Kokia duona vaikams netinka
Vaikams, kurie normaliai tuštinasi, nuo 10 mėn. iki 4 metų imtinai netinka duona su linų sėmenimis, nes jie laisvina vidurius, arba aplipdyta saulėgrąžų sėklomis, nes jomis vaikas gali užspringti.
Minėto amžiaus vaikams netinka ir padžiūvusi duona, bet kokie trapūs duonos gaminiai, nes vaikas gali užspringti. Tik trečiais gyvenimo metais ir vėliau, kai jau yra išdygę krūminiai dantys ir vaikas išmokęs kramtyti, tinka duona su įkeptais kmynais (jie pagerina duonos skonį), smulkintais grūdais, saulėgrąžų sėklomis.
Dabar tapo madinga pardavinėti suraikytą duoną. Tai nėra gerai, nes nesuraikyta duona ilgiau išlieka šviežia, išlaiko natūralų kietumą ir drėgmę.
Vaikams netinka ir ta duona, kuri buvo laikyta arba laikoma šaldytuve ir pagaminta iš šaldytos tešlos.
Mažam vaikui nepatariama duoti duonos su įkeptais vaisiais ar daržovėmis, nes vaikas turi suvokti, koks natūralus duonos skonis. Duona su vaisiais jau yra desertas. Be to, duonos su priedais vaikas negaus nei darželyje, nei mokykloje.
Taip pat nederėtų vaiko pratinti ir prie tokios duonos, į kurią yra įkepta daug kviečių ar kitų grūdų sėlenų, nes jos gali sutrikdyti kai kurių medžiagų pasisavinimą.
Jei pasirodė net ir nedidelis pelėsis, šio produkto, jeigu pelėsį ir nukrapštysite, valgyti jau nebegalima. Pelėsis – tai ženklas, kad visa duona, o ne tik ta jos dalis, sugedusi.
Nepatartina rinktis labai išpurentos duonos, nes ją gaminant greičiausiai buvo naudojamos mielės arba kitos tešlą purenančios medžiagos.
Vaikų nedera pratinti prie saldžių duonos gaminių, nes jų paragavęs gali atsisakyti natūralios, pačios vertingiausios juodos duonos. Įvairios bandelės, batonai, pyragaičiai, meduoliai, keksai, bet kokios rūšies sausainiai, spurgos, žagarėliai nepakeičia natūralios duonos. Jie gali būti duodami išimtine proga, tačiau ta proga neturi būti dažnai.
Kiek duonos duoti
Pagal PSO rekomendacijas, grūdų patiekalai, t.y. duona arba jų košė, vaikams duotina kasdien 3 kartus per dieną. Vaikui leidžiama duoną valgyti vieną arba su bet kokiu patiekalu, pvz., sriuba, kotletu, koše, jogurtu, sūriu, virta mėsa ar užsigeriant vandeniu, jogurtu ar pienu ir pan. Kitaip tariant, mažajam valgytojui leidžiama išmėginti pačius įvairiausius skonius, nes svarbiausia yra tai, kad jis valgytų duoną kaip jam būtiną ir naudingą patiekalą.
Sveikam vaikui, pradėjusiam valgyti šeimos maistą, kaip ir suaugusiam žmogui, duonos vartojimas beveik neribojamas, nes duona yra vertingas maisto produktas. Iš kokybiškų grūdų ir kokybiško jų sumalimo (rupaus) kokybiškai iškeptoje duonoje yra nuo 40 iki 50 proc. angliavandenių, vertingų baltymų ir juos sudarančių amino rūgščių, nedaug riebalų. Duonoje gausu vitaminų (B1 ir B2) bei mikroelementų (kalio, natrio, chloro ir fosforo). Optimaliausiai vitaminai subalansuoti rupaus malimo (viso grūdo) miltuose. Viso grūdo grūdų duonoje yra maistinių skaidulų (ląstelienos). Jų žmogaus organizmas beveik nepasisavina, tačiau jos turi didelės įtakos maisto virškinimui – maistas geriau keliauja virškinimo sistema, mažina puvimo procesus žarnyne, aktyvina žarnyno veiklą, sujungia sunkiuosius metalus ir kitus teršalus ir padeda juos pašalinti su išmatomis iš organizmo.
Maistinės skaidulos – puikus maistas žarnyne gyvenančioms bakterijoms, kurios svarbios imunitetui ir bendrai savijautai.
Su 4 metų ir vyresniu vaiku jau galima pasitarti, kada jis valgys duonos riekę, kada ir kokią košę, ar močiutės iškeptą blyną su vienu ar kitu pagardu.
Ruginė duona
Ruginė duona vaiką pasotina greičiau nei kitos duonos rūšys. Ruginės duonos kramtymas padeda išlaikyti sveikus vaikų dantis ir dantenas, o joje esančios skaidulinės medžiagos teigiamai veikia virškinamąjį traktą, valo žarnyną, skatina gerųjų bakterijų augimą ir veiklą. Ruginė duona ypač tinka turintiems antsvorio. Viso grūdo ruginė juoda duona dėl joje esančio didesnio kiekio vitaminų, mikroelementų ir maistinės ląstelienos vertingesnė už kvietinę.
Namuose kepta duona yra viena iš sveikiausių, jei kepėja ją kepa su raugu, nepadaugina mielių ir neprisotina pridėtiniu cukrumi, druska, didesniu neaiškios kokybės riebalų kiekiu. Naminės duonos receptų yra daugybė.
Kaip nepasiklysti tarp duonos lentynų
Dabar duonos pasiūla kaip niekada didelė. Todėl tie, kas perka duoną sau ir vaikams, turi rasti valios ir laiko perskaityti etiketę, pasiteirauti, kaip ir iš kokių produktų iškepta duona, o ne pasikliauti pardavėjo atsakymu „mano duona skani“.
Nereikėtų rinktis duonos ir jos gaminių, kurių 100 g druskos yra daugiau kaip 1 g (nes 1–3 metų vaikams rekomenduojama suvartoti ne daugiau 1,5 g druskos, o 4–8 m – 1,9 g per parą).
Kai gaminio pavadinime pažymėta, kad duona yra ruginė, jos sudėtyje turėtų būti ne mažiau kaip 90 proc. ruginių miltų. Geriau rinktis bemielę duoną. Natūraliosios medicinos specialistų teigimu, mielės žarnyne sukelia puvimo procesus, todėl kenkiama žarnyno mikroflorai, kuriai nuolat tenka kovoti su puvimo bakterijomis.
Sėklos (saulėgrąžų, moliūgų, sezamo) taip pat yra puiki duonos sudėtinė dalis, tačiau tik tuomet, jei duona nėra kepama per aukštoje temperatūroje – iki 180°C (deja, tai užtikrinti lengviausia kepant duoną patiems, o iš prekybininko sužinoti apie gaminio gimimą praktiškai neįmanoma). Sėklos duonai suteikia papildomų nesočiųjų riebalų ir maistinių skaidulų.
Kasmet duonos gamintojai patiekia rinkai naujų produktų. Taip rinkoje atsirado 3 rūšių avižų duona (kaip alternatyva avižų košėms), miežių, grikių, speltos, kukurūzų duona, kurioje kiekvienoje minėti produktai sudaro ne mažiau kaip 20 proc. Taip pat yra trijų ir daugiau grūdų duonos su kmynais ir nepageidaujamu pridėtiniu cukrumi. Dar yra duonos su kefyru (jo iki 15 proc.), daržovėmis (iki 30 proc. sudaro pupos, morkos, burokėliai ar pastarnokai). Daržovės ar vaisiai suteikia natūralaus saldumo bei sumažina pridėtinio cukraus kiekį, o kefyras praturtina duoną baltymais. Tik, kaip jau kalbėjome, tokia duona skirta vyresniems vaikams.
Siekdami suvilioti pirkėją, pardavėjai gali pasinaudoti įvairiais pavadinimais, tokiais kaip, pavyzdžiui, „7 grūdų“,„100 proc. natūrali“, o įprasti kvietiniai miltai etiketėje gali būti pakeisti pavadinimais, tokiais kaip „nebalinti kvietiniai miltai“, „stambaus malimo miltai“. Todėl svarbu išnagrinėti etiketėje nurodomą sudėtį ir visada rinktis duoną, kurios kepimui nebuvo naudojamos ne tik mielės, bet ir cukrus ar kiti saldikliai, hidrinti riebalai.
Šviežia duona geriausia
Duonos maistingumas priklauso ir nuo jos kokybės. Kuo šviežesnė, tuo puresnė ir minkštesnė, tuo geriau ją suvilgo virškinamosios sultys ir geriau pasisavina organizmas. Graži duonos išvaizda ir malonus kvapas sužadina apetitą ir pagerina virškinimą. Perpjovus atšalusios geros duonos kepalą, matomos mažos vienodos akutės. Jei duona buvo neišrūgusi, minkštai užminkyta arba prastų miltų, ji yra stambiai ir nevienodai išakijusi, o kartais ir visai sukritusi. Pluta atšoksta, jei tešla per mažai arba per daug išrūgsta, jei vartojami sukaitę miltai arba iškepta duona sumaigoma.
Tai, kiek ilgai duona išliks šviežia, priklauso ir nuo mūsų pačių. Duona visuomet laikytina duoninėje, uždarame maišelyje bei paslėpta nuo tiesioginių saulės spindulių. Taip pat svarbu, kad duoninė būtų švari, joje nebūtų pelėsio. Kai kurie žmonės duoną laiko šaldytuve. Nors tai padeda išvengti pelėsio, taip pagreitinamas duonos senėjimo procesas – pradeda kristalizuotis duonoje esantis krakmolas, ir ji tampa kietesnė, lengviau trupa.
„Mamos žurnalas“
