Pirmieji ratukai, kuriuos valdo pats vaikas

ratukai

Jurgitos Kerulienės nuotr.

Vos vaikas atsistos ant kojų, namie atsiras priemonių su ratukais – paspirtukai, mašnėlės, balansiniai ir tikri dviratukai, triratukai ir keturračiai. Vaikas ir ratai neatsiejami.

Jau naujagimiams rekomenduojama mankštelė „miname dviratuką“. Turbūt ji duoda naudos ir sąnariukams, ir raumenims?

Taip. Kojų sąnariukų lenkimas ir tiesimas atliekamas švelniai ir lengvai, žaidžiant. Ypač jeigu raumenys įsitempę, tai padeda juos atpalaiduoti.

Sulaukus metukų, tėvai skuba pirkti plastmasinius dviratukus, kuriuose nėra pedalų, o vaikas spiriasi kojomis arba mama sėdintį vaiką veža, stumdama rankeną. Ar duoda naudos tokie dviratukai?

Tai daugiau žaislas, kuris gali pridaryti ir žalos, jei vaiko kojų raumenų tonusas yra padidėjęs, o jis spiriasi pirštų galais. Tada labiau įsitempia kojų raumenys, gali sutrumpėti Achilo sausgyslė ir pan.

 

Tačiau jei vaikas sveikas, tai smagi pramoga. Toks dviratis šiek tiek lavina pusiausvyrą, padeda pasiruošti važiavimui kitais dviratukais.

Kada pirkti pirmąjį triratuką?

Triratuku jau sugeba važiuoti 2–3 metų vaikas, priklausomai nuo vaiko išsivystymo. Važiavimas triratuku lavina vaiko raumenų, ypač kojų, jėgą, pusiausvyrą, koordinaciją, reakcijas ir orientaciją.

Dabar madingi balansiniai dviračiai, kai vaikas spirdamasis kojomis turi išlaikyti pusiausvyrą. Ką galėtumėte pasakyti apie juos?

Balansiniai dviratukai yra smagesni nei triratukai. Triratukai yra lėti ir dažniausiai nelabai manevringi.

Ant balansinio dviratuko vaikas visą savo dėmesį sutelkia į balansavimą, pusiausvyros laikymą, o ne į pedalų mynimą – taip užtikrinama didesnė tikimybė, kad vaikas nenuvirs. Kai vaikai išmoksta laikyti pusiausvyrą, jiems labai lengva pereiti prie normalaus dviračio. Vaikams patinka savarankiškumas, kurį jie gauna važiuodami balansiniu dviratuku. Bet kuriuo atveju lai tai sprendžia patys tėvai. Balansiniai dviratukai – patobulinta naujovė ir, jei tėvai turi galimybę nupirkti vaikui šį dviratuką, tegu perka. Tai prisidės prie vaiko motorinės raidos lavinimo ir įvairovės.

Kada nuo triratuko persėsti prie dviratuko (ar nuimti pagalbinius ratelius)?

Būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko pasiruošimą. Kiekvieno vaiko motorinė raida skirtinga. Tikamiausias laikas yra 5–6 metai.

Vaikai paprastai labai mėgsta paspirtukus. Ar jie nedaro žalos, juk vaikas spiriasi tik viena koja, juda tik viena kūno pusė?

Važiuojant paspirtuku, dirba abi kūno pusės, ta, kuri „nejuda“, dirba dar daugiau, nes atlieka statinį darbą, turi išlaikyti kūno pusiausvyrą, kad išlaikytų stabilų kūną, įsijungia raumenų stabilizatoriai, kuriuos būtina lavinti visą gyvenimą.

Minant dviratuką, daug dirba kojos. Kaip stiprinti viršutinę kūno dalį? Ar sėdint ant dviratuko apkraunama ir nugara?

Važiuojant dviračiu, dirba visas kūnas: ir viršutinė kūno dalis, ir nugara. Vaikas turi išlaikyti pusiausvyrą, stabilų kūną. Įsijungia ir greitosios raumenų skaidulos, pvz., kojų raumenų, ir lėtosios raumenų skaidulos, pvz., nugaros, pečių juostos raumenų, kad išlaikytų kūną stabilų ir koordinuotą.

Dviratis yra geras treniruoklis tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Jei būtina papildomai sustiprinti viršutinę kūno dalį, galima atlikti pratimus ant didžiųjų kamuolių, su pasunkintais kamuoliais, lipimu kopėtėlėmis, plaukimu ir pan.

Ar tikrai kiekvienam vaikui reikia dviračio? Kokių įgūdžių moko važiavimas dviračiu?

Pageidautina, bet nebūtina. Dviratis – pagalbinė priemonė vaikui smagiau mokytis išlaikyti kūno pusiausvyrą, lavinti koordinaciją ir kūno raumenis, orientuotis aplinkoje, nugalėti baimes kristi, pasijusti savarankiškam. Ir tai jis daro su džiaugsmu. Kam nepatinka pasivažinėti dviračiu?!

Kodėl sakoma, kad vaikui išmokti važiuoti dviračiu lengva, o suaugusiajam sunku?

Vaikas nuolat yra mokymosi ir pažinimo procese. Jis imlesnis daugybei dalykų, jo neriboja baimės, jis atviras viskam, lengviau atsipalaiduoja, yra lankstesnis. Suaugusieji dažnai prisikuria mitų, kad tik nepasirodytų silpnesni ir neapsijuoktų. Jeigu žmogus turi koordinacijos ar pusiausvyros sutrikimų, be abejo, jam sunkiau išmokti važiuoti dviračiu.

Jei vaikui sunku išlaikyti pusiausvyrą ant dviračio, ar tai gali būti susiję su smegenų sutrikimais?

Tuomet reikia įvertinti, kaip jis juda aplinkoje: eina, bėga, pašoka. Ar dažnai užkliūva, parvirsta? Kaip vystėsi jo motorika iki metų? Kada pradėjo savarankiškai vaikščioti? Tik tada galime ieškoti rimtesnių sutrikimų. O mokantis važiuoti dviračiu visada iš pradžių sunku išlaikyti pusiausvyrą. Prisiminkime savo vaikystę…

Galbūt vaikui, kuriam tikrai sunku išlaikyti stabilų kūną, iš pradžių padėtų balansiniai dviratukai? O gal mūsų didesnė kantrybė ir supratimas bei nuoširdus noras padėti vaikui pažinti save, savo kūną ir supantį pasaulį? Ir daryti tai su džiaugsmu!

Konsultavo kineziterapeutė Daiva Piekautienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − keturi =

Kitos temos: