Sunkieji metalai ir vaiko sveikata: būkime atidūs ir grybaudami, ir pirkdami žaislus

Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja

Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja

Tikrindami vaiko sveikatą profilaktiškai, negausime siuntimo atlikti tyrimo „dėl sunkiųjų metalų“. Tokie tyrimai brangūs ir sudėtingi. O jei juos atliktume visiems?

Vaikų ligų gydytoja ir vaikų endokrinologė Lina Orlovskaja

Maži kiekiai reikalingi

Pradėti straipsnio nuo to, kad visi sunkieji metalai nuodija organizmą, būtų klaida. Maži kai kurių sunkiųjų metalų kiekiai organizmui būtini. Kobaltas, chromas, varis, magnis, geležis, molibdenas, manganas, selenas, nikelis ir cinkas yra būtinos maistinės medžiagos, reikalingos įvairioms fiziologinėms ir biocheminėms organizmo funkcijoms palaikyti. Nepakankamas šių metalų kiekis gali sukelti įvairias ligas ar simptomus.

Dideli kiekiai žudo

Čia geroji dalis ir baigiasi – maži kiekiai būtini, tačiau didelės sunkiųjų metalų dozės gali sukelti ūmų ar lėtinį apsinuodijimą.

Iš sunkiųjų metalų patys pavojingiausi žmogaus organizmui yra švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg). Jie nepriklauso prie gyviesiems organizmams būtinų elementų. Aliuminis, nors ir nėra sunkusis metalas, tačiau gana paplitęs mūsų aplinkoje ir buityje, tad jo gaminių naudojimą irgi reikėtų riboti.

Sunkiųjų metalų toksinis poveikis organizmui:

  • Kancerogeninis, sukelia vėžinius susirgimus.
  • Mutageninis, sukelia mutacijas organizmo genuose.
  • Teratogeninis, sukelia apsigimimus.
  • Neurotoksinis, pažeidžia nervinį audinį.

Sunkieji metalai nuolat  kaupiasi žmogaus organizme ir išlieka jame 20–30 metų. Dešimtmečiais nesuskilę, jie išlieka ir aplinkoje, grunte, todėl ir toliau nuodiją mūsų organizmą, patekdami į jį su geriamuoju vandeniu bei maistu ar įkvepiamomis dulkėmis.

Kaip sunkieji metalai patenka į organizmą

serga

Studijos „G foto“ nuotr.

Iš 35 natūralių gamtoje randamų metalų, 23-jų specifinis tankis yra didesnis negu 5g/cm3, o atominis svoris didesnis kaip 40,04, todėl šie metalai vadinami sunkiaisiais. Sunkieji metalai pasklidę ore, vandenyje, augalinės bei gyvūninės kilmės maiste. Nemažai sunkiųjų metalų į mūsų organizmą patenka su pesticidais nupurkštomis daržovėmis bei vaisiais.

Sunkieji metalai pasklinda aplinkoje vykstant natūraliems gamtiniams procesams, tokiems kaip ugnikalnių išsiveržimai, nuosėdos iš atmosferos, trykštantys šaltinių vandenys, dirvos  erozija ir bakterijų veikla. Tačiau gana daug sunkiųjų metalų į aplinką patenka ir dėl žmogaus veiklos, kai deginamas iškastinis kuras, vyksta pramoniniai procesai, žemės ūkio veikla.

Transporto priemonių išmetamosiose dujose irgi yra sunkiųjų metalų, juos skleidžia ir gaisrai bei rūkymas. Dažniausiai į aplinką sunkieji metalai patenka su naftos produktais užterštomis atliekomis: tai transporto atliekos (padangos, panaudoti tepalai, filtrai, akumuliatoriai), cheminių medžiagų atliekos (lakai, dažai, skiedikliai), buitinės chemijos produktai.

Pagrindinis gyvsidabrio bei arseno šaltinis žmonių organizme yra žuvis ir jūros gėrybės, aliuminio – tam tikri vaistai, kadmio – daržovės, grūdinės kultūros, tabakas.

Kas nutinka, kai sunkiųjų metalų per daug

Sunkiųjų metalų ir toksinių medžiagų koncentracijos normos žmogaus organizme nėra nustatytos. Paprastai remiamasi vidutinėmis sveikų žmonių organizmuose randamomis jų koncentracijomis, o apsinuodijimas nustatomas ne pagal vieno ar kito metalo koncentraciją žmogaus organizme, bet pagal klinikinius simptomus.

Apsinuodijimas sunkiaisiais metalais gali būti ūminis arba lėtinis, o požymiai priklauso nuo to, kokiais sunkiaisiais metalais apsinuodijote.

Dėl ūminio apsinuodijimo sunkiaisiais metalais (tarkime, vaikui nurijus iš švino pagamintą žaislą ar įvykus gaisrui šalia namų esančioje gamykloje) gali pasireikšti apatija, sąmonės netekimas, pykinimas, vėmimas, odos bėrimai, viduriavimas, plaučių pažeidimas, padidėjęs kraujospūdis, širdies ritmo sutrikimai, kraujagyslių, inkstų, kepenų, širdies, smegenų, virškinamojo trakto pakenkimas, pilvo ir galvos skausmai, nuovargis, nemiga, haliucinacijos, galvos svaigimas, metalo skonis burnoje, seilėtekis.

Dėl lėtinio apsinuodijimo sunkiaisiais metalais gali pasireikšti galvos skausmas, silpnumas, nuovargis, sąnarių skausmas, raumenų skausmai, vidurių užkietėjimai, rankų drebėjimas, mažakraujystė, papilkėjusi veido oda, melsvai pilkšva (švino sankaupos) juosta dantenų pakraštyje arčiau dantų arba pageltę dantys, šviesiai rudi vainikėliai prie dantenų (kadmio sankaupos), metalo skonis burnoje, reprodukcinės sistemos pažeidimai, koordinacijos sutrikimai, lėtinis nuovargis, atminties susilpnėjimas, agresijos priepuoliai, Alzheimerio, išsėtinės sklerozės, Parkinsono ligos atsiradimas.

Nėščioms moterims apsinuodijimas sunkiaisiais metalais gali pakenkti vaisiui. Palikuonims gali pasireikšti protinis atsilikimas, smegenų pažeidimai, primityvių refleksų sutrikimai, apsigimimai, autizmas, protinis atsilikimas, psichozė , alergijos, svorio praradimas, paralyžiai, hiperaktyvumas, koma ir kitos komplikacijos.

Vienas dažniausių apsinuodijimų – švinu

liga

Pexels.com

Į žmogaus organizmą švinas patenka su maistu ir vandeniu.

Vaikams švinas pirmiausia pažeidžia nervinį audinį, centrinę nervų sistemą, suaugusiesiems – inkstus ir kepenis. Vaikų apsinuodijimo švinu požymiai gali pasireikšti kaip irzlumas, pablogėjęs dėmesys, prastas apetitas, miego sutrikimai, hiperaktyvumas, pablogėjusi trumpalaikė atmintis.

Apie švino nuodingumą rašė dar Hipokratas (370 m. Pr. Kr.). Romos imperijos laikais švinu apsinuodydavo patricijai, gerdami vyną, laikytą švino induose. Lėtinis apsinuodijimas švinu gali pasireikšti ir laikant maistą moliniuose induose, kurių glazūros sudėtyje yra švino. Į maistą švino gali patekti iš emaliuotų indų, kuomet emalio sudėtyje yra švino, ypač verdant ar laikant juose rūgščius produktus.

Švinas lengvai virsta dulkėmis, garais, jis tirpsta vandenyje ir lengvai tampa įvairių terpių dalimi. Aplinkos tarša švinu susidaro dėl transporto išmetamųjų dujų, kūrenimo anglimi, šiukšlių deginimo.

Švinas naudojamas televizorių, kompiuterių, planšečių, telefonų ir kitų ekranų gamyboje. Ypač didelė švino koncentracija randama dirvoje netoli automagistralių, su lietaus vandenimis iš čia švinas patenka ir į geriamojo vandens šaltinius.

Dirvožemio taršą švinu didina tręšimas fosforo, azoto trąšomis, organinėmis trąšomis, pesticidais.

Ypač daug švino kaupia žuvys bei moliuskai.

Į geriamąjį vandenį švino gali patekti iš senų metalinių vamzdžių, todėl seni vamzdynai šiais laikais keičiami plastmasiniais.

Sunkiųjų metalų aptinkama senuose paveiksluose, tapytuose dažais su švinu.

Ypač gerai organizme rezorbuojami organiniai švino junginiai (iki 90 proc.).

Švinas kaupiasi kepenyse, inkstuose, kauluose, dantyse, plaukuose, naguose. Pagal iškritusių pieninių dantų tyrimus JAV nustatyta, kad pradinių klasių mokiniai, kurių dantyse rasta daugiau švino, blogiau mokėsi, buvo nervingi, pasižymėjo agresyvumu, turėjo žemesnį intelekto koeficientą, jų atmintis buvo silpnesnė.

Švinas gali patekti į dar negimusio vaisiaus organizmą, nes praeina pro placentos barjerą. Rūkymas nėštumo metu irgi didina švino kiekį vaisiaus organizme.

Nemažai sunkiųjų metalų yra ir dekoratyvinėje kosmetikoje, todėl nėštumo bei žindymo metu patartina atsisakyti dekoratyvinės kosmetikos – kaip vieno iš žalingų įpročių.

Net ir nedidelis švino kiekis kraujyje (10–25 mcg/dl) gali neigiamai paveikti vaiko sveikatą.

Vaikų kvėpavimo dažnis didesnis nei suaugusiųjų, todėl su dulkėmis vaikai įkvepia daugiau švino dalelių, be to, čiulpiant nešvarius pirštus, kišant į burną žaislus, švino irgi patenka į jų organizmą. Svarbu neleisti vaikams čiulpti nešvarių rankų, dažnai plauti jų rankytes, žaislus, valyti dulkes patalpose, kuriose vaikai leidžia laiką.

Pakankamas geležies ir kalcio kiekis maiste padeda sumažinti toksinį švino poveikį.

Kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai sureaguoja į tokį patį kiekį švino. Švino rezorbciją skatina:

1) Baltymų trūkumas maiste, nes pieno išrūgų baltymai ypač gerai jungiasi prie švino ir mažina jo rezorbciją žarnyne.

2) Angliavandenių perteklius maiste.

3) Vitamino D, vitamino C, geležies, vario ir magnio trūkumas maiste.

4) Riebalų trūkumas maiste, nes riebalai apgaubia švino daleles ir slopina jo rezorbciją žarnyne.

5) Kalcio trūkumas maiste.

6) Pektino trūkumas maiste, nes pektinas suriša šviną ir padeda jam pasišalinti iš organizmo (pektino yra pomidoruose, obuoliuose ir kt.).

7) Badavimas, nes badaujant suaktyvėja virškinimo fermentai, dėl to suaktyvėja ir švino rezorbcija.

8) Sulėtėjusi žarnyno peristaltika.

9) Jaunas amžius, vaikų organizmas šviną absorbuoja keliskart geriau nei suaugusiųjų.

Kadmis – apie jį mažai žinote, nors jis šalia

liga

Pixabay.com

Kadmis yra bene plačiausiai iš visų sunkiųjų metalų naudojamas pramonėje, todėl labiausiai paplitęs ir aplinkoje. Kadmis sklinda aplinkoje deginant naftą, akmens anglį, šiukšles, jo yra dažuose, plastmasės gaminiuose.

Kadmio į maistą gali patekti iš pramoninių taršos šaltinių, per užterštą dirvožemį bei geriamąjį vandenį.

Kadmį ypač kaupia lapinės daržovės (salotos, špinatai, burokėlių lapai).

Daugelyje Lietuvos vietų dirvožemis yra užterštas švinu, kadmiu, cinku.

Užterštame dirvožemyje auginant maistinius augalus bei augmenija maitinantis gyvuliams sunkieji metalai patenka ir į mūsų organizmą per maistą, pieną, vandenį, o nuo neapželdinto grunto su dulkėmis pakilusius į orą sunkiuosius metalus mes įkvepiame. Todėl negerai, kai vaikai žaidžia neapželdintose vietovėse, ypač esančiose netoli kelio.

Pakelėse augančios uogos ir grybai irgi yra užteršti sunkiaisiais metalais. Nors benzinas, sudėtyje turintis švino, nenaudojamas, tačiau šis sunkusis metalas aplinkoje neskyla ir išlieka daugybę metų.

Naudojant nelegalius, nesertifikuotus gaminius (dažus, žaislus, plastiko gaminius, apdailos detales) ar naudojant ne pagal paskirtį (pavyzdžiui, apdailos detales, skirtas naudoti lauke, panaudojant vidaus darbams), taip pat galima apsinuodyti sunkiaisiais metalais.

Kadmio randama senuose glazūruotuose induose ar turguje platinamuose, ES nesertifikuotuose ar ne ES šalyse pagamintuose induose – keramikiniuose, fajansiniuose, porcelianiniuose, stikliniuose.

Kadmio daug kaupia ir tabako lapai, dėl to juo dažnai apsinuodija rūkaliai bei rūkalių vaikai (dėl pasyvaus rūkymo).

Gyvsidabris – iš termometrų ir jūros

Gyvsidabris naudojamas chemijos, popieriaus pramonėje, medicinoje. Apsinuodijimų gyvsidabriu kur kas sumažėjo sumažinus jo panaudojimą termometruose, spaudimo matavimo aparatuose ir buityje.

Iš dirvožemio gyvsidabris patenka į daržoves, grūdines kultūras, gyvsidabrio labai daug kaupia žuvys bei moliuskai. Ypač užteršta yra Baltijos jūros žuvis. Baltijos jūros žuvies negalima valgyti vaikams iki 14 metų ir nėščioms bei žindančioms moterims. Kitiems rekomenduojama valgyti ne dažniau kaip kartą per savaitę.

Kaip bus toliau

liga

Pixabay.com

Biologinė žmogaus stebėsena – tai mokslo šaka, apimanti įvairaus amžiaus žmonių biologinių terpių ir organizmo stebėseną, kurios metu nustatinėjama įvairiausių aplinkos teršalų koncentracija žmogaus organizmo terpėse (šlapime, kraujyje, plaukuose, naguose, seilėse). Tiriami metalai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, ftalatai, dioksinai, pesticidai, aromatiniai aminai, perfloruotos medžiagos, tabako dūmų produktai, lakieji organiniai junginiai ir kt. Tai oro taršos medžiagos, išmetamos pramonės, šiluminių elektrinių ir automobilių, plastiko gamyboje naudojamos minkštinančios medžiagos, kurios pasiekia mūsų organizmus, įvairios kitos konservuojančios, emulguojančios, degumą mažinančios, sutepančios, antibakterinės, antiparazitinės ir panašios medžiagos, kurių yra mūsų ore, vandenyje, maiste, ant drabužių, būstuose, namų apyvokos daiktuose, kosmetikoje…

Žmogaus organizme ieškoma pačių medžiagų arba jų apykaitos produktų. Be to, tiriamas poveikis baltymams, genams, vėžio atsiradimui. Šiuo metu Europos mastu vykdomas didžiulis Europos žmogaus biologinės stebėsenos iniciatyvos projektas, kuriame dalyvauja 29 Europos valstybės ir Izraelis. Projekto tikslas – nustatyti pavojingų cheminių medžiagų koncentraciją žmonių biologinėse terpėse bei jos poveikį žmogaus sveikatai, inicijuoti nacionalines žmogaus biologinės stebėsenos programas ir imtis priemonių visuomenės sveikatos gerinimui, sprendžiant dėl užterštos aplinkos kylančias sveikatos problemas.

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − = 4

Kitos temos: