Dabar Toniui 14 metų
Alergijos raida gali būti ir netipinė. Net kūdikis gali sirgti astma. Taip prieš keliolika metų nutiko mažajam Toniukui. Jo mama Rasa iki šiol prisimena labai sudėtingą sūnelio auginimo pradžią. O ar pavyko Toniui šią ligą išaugti?
Pirmasis pavasaris
Berniukas gimė sveikutėlis, nepernešiotas, buvo įvertintas tarp 9–10 balų. Jam augant, nepastebėjome, kad jis būtų kažkam konkrečiai alergiškas.
Pirmą kartą Tonis susirgo pavasarį, pradėjus sprogti medžiams. Jam tada buvo beveik 6 mėnesiai. Galbūt kažkokių alergenų prisirinko vaiko nosytėje, ji pradėjo šlapiuoti, o po kiek laiko – oplia, jau ir kosėja. Kosulys sunkėjo, pakilo temperatūra – kreipėmės į šeimos gydytoją. Ji, nenorėdama rizikuoti, išsiuntė mus į ligoninę. Ten pirmą kartą išgirdome įtarinėjimus apie galimą astmos ligą. Mūsų paklausė, ar giminėje yra sergančiųjų astma. Buvome girdėję niekuo nepagrįstas kalbas, kad vyro senelis galėjo sirgti šia liga. Daugiau jokių žinių apie galimą ligos paveldėjimą nežinojome.
Ir vėl ligoninė
Neilgai trukus, bronchitas pasikarotojo. Gal Tonis sušalo miegodamas savo lovytėje, nes nuolat nusispardydavo antklodę. Šeimos gydytoja tiesiog iš savo kabineto iškvietė greitąją ir išsiuntė į ligoninę.
Mums ligoninė – didžiausia gyvenimo trauma, vaiko venos buvo smulkutės, trūkinėjančios, kateterį statydavo po 3 kartus į dieną, kol galiausiai tai tapo visiškai nebeįmanoma. Tada 5 kartus per dieną leisdavo antibiotikus į raumenį (užpakaliuką), nes nebebūdavo kūnelyje vietos, kur būtų galima įkišti tą kateterį. Verkiu iki šiol prisiminusi, kaip matau seseles, koridoriumi atnešančias Toniuką nuo adatų dūrių apsikruvinusiais drabužėliais ir dar kalbančias tarpusavyje, kad labai spardosi vaikas, reikėtų kitą kartą vystyklais surišti.
Pirmasis astmos priepuolis
Neilgai trukus Tonį naktį ištiko pirmasis rimtas astmos priepuolis. Tuomet jau gydėmės pas kitą šeimos gydytoją, turėjome pripažintą ligą – astmą, naudojomės kūdikiams skirta tarpine (tai toks prietaisas).
Naktį skubiai kvietėme greitąją pagalbą, nes pirmą kartą mūsų akyse vaikas pradėjo kosėti (loti), paskui dusti, išsigandome. Taip atsiradome ligoninėje trečią kartą (tik šį kartą jau kitoje). Pasitaikė, kad Tonį gydė pati ligoninės vedėja, ji pastebėjo, kad vaikas su šia tarpine negauna reikiamos dozės vaistų, todėl gydė ligoninės tarpinėmis, o besigydant reikalingą tarpinę nupirko Toniuko krikšto mama. Ligos diagnozė – bronchinė, alerginė astma ir bronchitas. Sūnui, žinoma, vėl 5 kartus per dieną į raumenį buvo leidžiami antibiotikai, dėl dažno verkimo Tonis vis vemdavo, norėdami tai sustabdyti, gydytojai jam leido net hormonus.
Kai vaikas apsveiko, ir mus išleido namo, iki smulkmenų buvome išmokyti, kaip numalšinti astmos priepuolį namų sąlygomis ir kokias preparatais sustiprinti vaiko imuninę sistemą. Viskas iki šiol puikiai veikia ir be galo tuo džiaugiamės.
Tonis ligoninėse įgijo baltų chalatų baimę. Tris mėnesius po grįžimo iš ligoninės nepratarė nė vieno žodžio, o paskui vėl iš naujo pradėjo kalbėti nuo „mama“, „tete“, „baba“… Lankėmės pas įvairius specialistus, chalatų baimę vaikas pamiršo, bet kalba dar ilgokai strigo.
Dėl Tonio ligos šeimai teko daug ko atsisakyti
Kaip gyventi su astma
Alergenų tyrimas parodė, kad Tonis labiausiai alergiškas dulkių erkutėms ir pelėsiams.
Išmokome, kaip elgtis astmos priepuolio metu. Vaikas pradėdavo netikėtai kosėti (loti), tai vadinama astmatiniu kosuliu. Tuomet pūsdavome po 2 įpūtimus „Ventolino“, ir taip kartodavome kas 15 min., tol, kol priepuolis praeidavo.
Būdavo, dieną Toniukas puikiai jaučiasi, o tik užmigęs nakties miegu pradeda kosėti… Kosulys dažnėdavo, stiprėdavo, pūsdavome „Ventoliną“, vaikas mieguistas verkdavo, muistydavosi. Verkimas ir kosulys visuomet baigdavosi gausiu vėmimu. Tiesiog skęsdavo ir vaiko lovytė, ir kambariai, ir vonia, vienodai atrodydavome ir mes. tėvai, ir vaikas. Bet po kankinančio vėmimo, dar kartą sukvėpavęs „Ventoliną“, Tonis nurimdavo ir ramiai užmigdavo… apie 4 val. ryto.
Astmos priepuoliai pasireikšdavo dažniau, jei vaikas būdavo „pasigavęs“ kokią bacilą, susloguodavo ar po ligoninėse supumpuotų antibiotikų dozių būdavo nusilpusi imuninė sistema.
Liaudiški gydymo būdai
Toniuko 85 metų prosenelė pamokė virti jos pačios džiovintų šalpusnių lapų arbatas. Taip pusę metų vaiką girdėme tik tokia arbata. Būdavo, užplikau ąsotėlį su šalpusnių lapais, kartais, kad skonis nenusibostų, įberiu žiupsnelį ramunėlių, mėtų ar melisų lapelių ir pasaldinu šaukštu medaus. Labai noriai gerdavo, bet medaus šiuo metu jam jau nė už ką nebeįsiūlysi.
Pastebėję, kad sūnus geriau kvėpuoja gamtoje, pabandėme jį nuvežti prie jūros – nesvarbu, koks oras, stumdydavome vežimėlį po 2–3 val. pakrante. Prie jūros vaikas nei dusdavo, nei ištikdavo priepuoliai. Toks grynas oras nuostabiai padeda astma sergančiajam.
Sudie, katyte
Dėl Tonio ligos teko daug ko atsisakyti. Pirmiausia – mylimos katytės Akvos. Katė buvo visiškai baltos spalvos, smulkutė, skirtingų spalvų akimis, labai meili ir tvarkinga. Beje, Toniukas niekada nėra sakęs žodžio „katė“, jis bet kokius keturkojus vadindavo vardu Akva, nes toks buvo mūsų katytės vardas.
Katę be galo mylėjome, dukryte vadinome, bet vaikas svarbiau. Nors nebuvo matyti, kad Tonį kažkaip blogai veikia katė, bet paklausėme gydytojų…
Susirgus astma, teko daryti staigias namų pertvarkas. Visą natūralią patalynę pakeitėme sintetine, net važiuodami į svečius pasiimdavome savą. Naujutėlį minkštų gobeleninių baldų komplektą pardavėme ir už tą pačią sumą nusipirkome prastesnius, bet natūralios odos baldus. Kilimus atidavėme savo mamoms. Užuolaidas pakeitė roletai, o miegamajame – vertikalios žaliuzės.
Visos kambarinės gėlės ištisus metus du kartus per savaitę būdavo išrikiuotos vonioje ir nuplautos po dušu. Rinkdavomės lapuočius, apie kiekvieną augalą pasiskaitydavome internete, ir jei įtardavome, kad augalas gali kenkti vaikui, jį tiesiog pastatydavome kieme ant šiukšlių konteinerio.
Ne tik buitį turėjome pakeisti… Tėtis metė rūkyti derindamasis prie vaiko. Kadangi vaikui netiko jautiena ir kiauliena, dažnai gamindavau paukštieną. Visi valgėme tuos produktus, kurie nekenkia Toniukui. Taip ir patys pradėjome sveikiau gyventi, nes astma nemažai susijusi su mityba. Pavyzdžiui, atsisakėme bulvių traškučių ar kitokių nesveikų patiekalų, kurie gali sukelti dusimą. Mūsų Toniukas nesiskundė apetitu, todėl teko reguliuoti vaiko mitybą, nes buvau girdėjusi, kad stambiam vaikui dažniau pasireiškia astma.
Po šios istorijos praėjo trylika metų. Kaip gyvena Toniukas dabar, ar išaugo astmą?
Jau kūdikystėje gydytojai patarė keisti gyvenamą vietą arčiau jūros. Mes gyvenome Panevėžio centre. Keltis į pajūrį? Kaip žinote, darbų pasiūla mūsų pajūrio miesteliuose tikrai nėra gausi. Aš dirbau dailės mokytoja vidurinėje mokykloje (su 5–12 klasės mokiniais), vyras – plastikinių konstrukcijų firmoje. Jauna šeima, pirmas vaikas, didelė bėda ir jokios paramos…
Kitoje gatvės pusėje buvo įsikūrusi firmelė, vežanti žmones uždarbiauti į svetimas šalis. Mes abu, kaip tarybiniai vaikai, mokame rusų ir anglų kalbas. Rusija netinka, liko Jungtinė karalystė. Pasiryžo vyras ir liko nesuprastas firmos darbuotojos, kodėl nenori Londono ar Newcastlo, kur gausybė darbų… bet nori bet kokiame miestelyje arti vandenyno. Pasiūlė Alnwick, vos kelios mylios nuo Šiaurės jūros, netoli Škotija, gausu kalnų, pievų, miškų, gryno oro. Taip, metęs darbą Lietuvoje, 2010 metais vyras atsirado Jungtinėje Karalystėje. Išnuomojo butą kitoje pusėje Alnwick pilies, kurioje buvo filmuojamas Hario Poterio filmas.
Po trijų mėnesių atvykome aplankyti tėtį ir nuspręsti, ar galima ten gyventi. Man, kaip meno žmogui, retro stiliaus namai, pilies vartai, matomi pro langą, šilti žmonės, ir gamta truputį kompensavo skausmą palikus mėgstamą darbą, šeimą ir draugus.
Kiekvieną vakarą vežėme Tonį prie jūros. Ilgi pasivaikščiojimai lėmė geresnį miegą, sumažėjo astmos priepuoliai. Toje šalyje astma nelaikoma neįgalumu, nemokamos jokios pašalpos, bet visi reikalingi vaistai bei gydymas – nemokami (skirtingai nuo Lietuvos).
Praėjusių metų rugsėjo 15 dieną Toniukas užpūtė 14 žvakučių. Pamiršome, kas yra inhaliatorius, nors jis visuomet lydi, kad ir trumpose kelionėse, mokyklos seselė turi jam reikalingų medikamentų. Dabar Tonis geria tik specialią tabletę prieš miegą. Dingo tas nuo steroidinių astmos vaistų išsipūtęs mažylis, dabar Tonis – sportiško sudėjimo, lanko boksą, bėga krosą pajūriu, važinėja dviračiu, lanko žirgų jodinėjimo bei plaukimo pamokas, po pamokų mokosi ugniagesio amato. Tik dėl koronaviruso dabar treniruojasi nuosavo namo kieme.
Man labai trūko meninių užsiėmimų, bet nemačiau savęs angliškoje mokykloje, todėl tapau fotografe. Jau daug metų dirbu fotografe AlnwickPhoto.uk. Vaikai – mylimiausi modeliai. Dažnai girdžiu, kad standartiniai imigrantai turėtų arti fabrikuose, bandydami užsidirbti, todėl mūsų, „varlių keliauninkių“, šeima iki šiol kelia nuostabą. Ne pinigai vaiko sveikatą grąžino, jei reikėtų, – viską pakartotume…
Tomio mama Rasa Garuckienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
