Kodėl vienas moteris gimdymas išderina, o kitų – ne?
Kuri po gimdymo neprisimena būsenos, kai čia pat tai ašaros, tai juokas, kai gaila savęs ir verkiančio vaikelio? Vaikams ūgtelėjus linksma prisiminti savo pogimdymines užgaidas ir pakrikimus. Kodėl pagimdžius nervų sistema tampa tokia nestabili, iš pusiausvyros išmuša mažiausios smulkmenos?
Depresija atpažįstama tada, kai liūdna nuotaika trunka ne mažiau nei 2 savaites. Jei po gimdymo moteris stipriai pasikeitė, iš gimdymo namų grįžo lyg ne tas žmogus, jei ta kita moteris gyvena nesikeisdama kelias savaites, reikia tartis su gydytoju.
Per nėštumą ir gimdymą moters organizme įvyksta didžiausi hormonų ir fermentų pokyčiai. Atsiranda pakitimų ir smegenyse. Dėl jų kyla įvairiausių sutrikimų – kad ir ta pati depresija. Be to, gimdymas – rimta psichologinė trauma. Nepaisant džiaugsmo, kad gimė vaikas, moteris jaučiasi netekusi dalelės savęs. Tai vadinama atsiskyrimo krize. Kai moteris pagimdo, aplinkiniai savo dėmesį nukreipia nuo motinos vaiko link.
Juk visą nėštumą artimieji lepino moterį, ją saugojo, puoselėjo. Pagimdžiusi ji nustumiama į antrą planą.
Vienos pagimdžiusios liūdi ir vos sukaupia jėgų ryte atsikelti, o kitos, atvirkščiai, tampa neapsakomai energingos. Perdėtas linksmumas ir energingumas taip pat rodo ligą. Depresija ne visada pasireiškia tik bloga nuotaika. Dažnai ji turi savo kaukę: fizinį silpnumą, galvos skausmą, nemigą. Tad teisingiau būtų sakyti ne „depresija dėl nuovargio“, bet „nuovargis dėl depresijos“.
Sunkesnės pogimdyminės depresijos formos būna moterims, kurios kažką blogo atsineša iš savo praeities. Tai moteriai, kuri patyrė harmoningą vaikystę, gyvena harmoningoje šeimoje, ši liga gresia mažiau. Nervingos, jautrios moterys turi daugiau pavojaus po gimdymo susirgti depresija, tačiau nuo to nėra apdrausta net ir stipriausių nervų jauna mama.
Psichotropinių vaistų yra įvairiausių, tačiau maitinančioms motinoms jų vartoti nepatariama. Galima gydytis kitomis priemonėmis – psichoterapija, relaksacija. Gamta taip sureguliavo kūdikio valgymo režimą, kad mama kasdien gali rasti 2-3 valandas, kurias turėtų skirti tik sau.
Gimus vaikui, ir vyrą apima liūdesys, nes jis praranda moters dėmesį. Vyrai sako: „Žmona po gimdymo labai pasikeitė. Pasidarė pikta ir irzli“.
Vyrai turi suvokti: ne žmona pasikeitė, o gyvenimas. Jau planuodami vaiką vyrai turi susitaikyti su mintimi, kad visas dėmesys, kuris priklausė jiems, po gimdymo kurį laiką atiteks vaikui.
Labai retai, bet pasitaiko, kad nėštumas stumteli moterį į tikrą dvasios ligą, vadinamą pogimdymine psichoze. SOS, jei:
grįžusi iš gimdymo namų mama nustoja orientuotis vietoje ir laike;
jos nuotaika perdėtai gyva, judesiai pagreitėję, karštligiški, mintys šuoliuoja, akys dega;
moters veikla paviršutiniška ir nerišli: pavyzdžiui, pradėjusi žindyti vaiką jį palieka, bėga į vonią skalbtis, atsukusi vandenį skuba į virtuvę kaisti pietų, bet nieko nepadaro iki galo;
mama užuodžia nesamus kvapus, girdi nesamus garsus, jai atrodo, kad vaikas verkia, nors jis ramiai miega;
moteris tapo agresyvi, nesavikritiška;
mama neįprastai elgiasi su vaiku, įsivaizduoja, kad jam nuolatos gresia pavojus, kad paliktas minutei jis numirs;
sutrinka moters miegas: nors ir labai pavargusi ji negali užmigti, anksti atsibunda;
dingsta apetitas, apima apatija, nesinori tvarkytis.
Pogimdyminė psichozė gydoma ligoninėje. Ja moterys suserga arba iškart po gimdymo, arba po savaitės kitos. Pavojus susirgti išlieka 2 mėnesius. Dažniau šia liga suserga pagimdžiusios pirmą kartą.
Depresijos simptomus patiria 25-35 proc. nėščių moterų. Po gimdymo prislėgta nuotaika vargina 50-85 proc. moterų, o tikroji pogimdyminė depresija nustatoma 10-20 proc. moterų. Dauguma moterų po gimdymo patiria išgąstį, nusiminimą ar sutrikimą. Tokie jausmai trunka 10–14 dienų po gimdymo ir praeina savaime, nesukeldami pasekmių sveikatai.
Pogimdyminė depresija, trunkanti 3-6 mėnesius, kartais praeina savaime be jokio gydymo medikamentais. Negydoma depresija gali užtrukti iki 2 metų, ūmėti. Jeigu depresija negydoma praeina savaime, po metų ar dvejų dažniausiai pasikartoja. Tuomet jos forma būna sunkesnė.
Jau nėštumo metu galima nustatyti rizikos veiksnius, kurie lemia depresiją po gimdymo. Ar moters giminėje nebuvo sergančiųjų depresija? Ar iki nėštumo nebuvo nuotaikos sutrikimų, ar moteris nejautė nerimo bei panikos? Ar moteris yra patyrusi psichiką traumuojančių įvykių? Ar būsimoji mama turi darbą? Pogimdyminę depresiją gali lemti ir ankstesni komplikuoti nėštumai: persileidimai, abortai, buvę vaikų apsigimimai.
Kaip save pralinksminti?
Psichologai jaunoms mamoms pataria mylėti save, rasti laisvo laiko ir prasiblaškyti. Kiekviena žino, kas jai mieliausia.
Save įmanoma pralinksminti net paprasčiausiu apsipirkinėjimu. Naujas lūpų dažas gali pakelti moteriai nuotaiką visai dienai.
Apnikus liūdesiui, valgykite saldžiau. Šokoladas, saldainiai pakelia nuotaiką. Šokolade yra medžiagų, kurios skatina išsiskirti laimės hormoną endorfiną. Panašių medžiagų yra ir bananuose. Gal todėl Afrikos gyventojai visada tokie atsipalaidavę? Įtraukite į savo kasdienį menių bananą ir šokoladuką.
Kokybiškas seksas taip pat skatina endorfinų gamybą, gaila, kad po gimdymo moteris bent 4-6 savaites yra neliečiama.
Išėjimas iš namų, pokalbiai, šokiai, dainos, bendravimas su draugais pakrauna geros nuotaikos. Psichiatrai sako: „Kuo daugiau švenčių, tuo mažiau sergama“. Net jei jaučiatės stora ir negraži, vis tiek eikite į vakarėlius, jei tik kas kviečia.
Nuotaiką kelia skanus maistas.
Nepamainomi blogos nuotaikos gydytojai yra filmai, koncertai, knygos, gera muzika.
Ne vieną liūdną moterį nuo liūdesio išgelbsti nauja šukuosena ar kitu atspalviu nudažyti plaukai.
Kažin ar dar kada nors išgyvensite tokį nuotaikų, minčių ir emocijų chaosą kaip pirmaisiais mėnesiais po gimdymo.
Laikas, kai po ilgo nėštumo maratono pasiektas puikus rezultatas, kai sveikas ir lauktas kūdikis čepsi šalia, turėtų būti pats gražiausias gyvenime. Tačiau tūkstančiams moterų būna atvirkščiai.
10 signalų, kaip atpažinti artėjančią depresiją
Aš nepatenkinta savo gyvenimu, dalis kaltės dėl to tenka ir mano vaikui.
Dažnai pykstamės su vyru, pykčiai kyla ir dėl vaikų.
Jaučiuosi visiškai išsekusi. Neturiu jėgų nė kasdieniams darbams.
Mano vaikas veda mane iš kantrybės, kartais aš jo tiesiog nekenčiu.
Galvos skausmai ir sutrikęs miegas dar labiau sekina mano nervų sistemą.
Kartais man atrodo, jog esu bloga mama.
Mano ateitis nežada nieko gero.
Dažnai baru savo vaiką, grasinu, kad nubausiu jį, ir net mušu.
Nebeturiu jėgų kovoti su namiškiais, jaučiuosi atsidūrusi aklavietėje.
Jaučiu poreikį skubiai pasikalbėti su kuo nors apie savo problemas.
Jei kelis iš šių simptomų galite pritaikyti sau, skaitykite toliau.
Pasakoja mamos:
Atrodė, paliksiu vaiką, ir jis mirs
Laukdamasi iš pagimdžiusių draugių girdėdavau, kad vaiką užauginti nelengva. Bet tikėjau, kad sugebėsiu viską: ir auginti vaikelį, ir gaminti šeimai maistą, skalbti, švariai prižiūrėti namus.
Realybė pasirodė žiauresnė. Pirmos juodos mintys aplankė jau gimdymo namuose.
Pogimdyminėje palatoje su vaikeliu buvau viena. Pieno buvo labai mažai. Dukrytę ištisai laikiau prie krūties, bet ji nurimdavo trumpam.
Pasnausdavo kelias minutes ir vėl verkdavo. Seselė sakė, kad jei kils problemų, galiu jai skambinti trumpuoju numeriu, kuris buvo kitame koridoriaus gale. Kaip iki jo nueiti, kai dukra visą laiką rėkia?
Bijojau ją palikti vieną. Nežinau, kas man buvo, bet atrodė, kad jei paliksiu ją vieną, ji mirs. Atsimenu, labai norėjau į tualetą. Ilgiau nebegalėjau kentėti, skaudama širdimi nuėjau į tualetą prieš tai peržegnojusi dukrytę. Einu koridoriumi, o ašaros byra kaip pupos, skauda visą kūną, o galvoje – minčių chaosas. Prisimenu tik viena: „Nereikėjo man gimdyti…“ Šiaip ne taip susivaldžiau, paskambinau seselei, ji davė mažylei mišinuko. Dukra užmigo, o aš vėl prapliupau verkti. Tikriausiai būtent tada supratau, kad mano gyvenimas pasikeitė visiems laikams.
Vėliau tokių depresijos priepuolių buvo ne vienas. Bus ir ateityje, žinau. Bet taip pat žinau, ką daryti profilaktikai. Pirmiausia reikia suvokti, kad esate pikta, nelaiminga ir liūdna ne dėl vaiko kaltės. Vaikas augs ir viskas eis tik geryn. Niūriai nuotaikai prasklaidyti siūlau vienai kažkur išeiti, o vaiką palikti artimiesiems. Aš privalau viena pabūti nors pusę valandos per dieną, kitaip darausi suirzusi. Kiti žmonės nori būti kompanijoje, vienatvė juos slegia, o man atvirkščiai – norisi pabūti vienai.
Loreta
Save vadinau kosmonaute
Kai mokiausi Vilniaus pedagoginiame universitete, lankiau psichologo Gintaro Chomentausko seminarą „Šeimos psichologija ir seksologija“.
Įsiminė, ką psichologas pasakojo apie pogimdyminę depresiją. Per įskaitą jis beveik kiekvienos studentės klausinėjo, kas yra pogimdyminė depresija, kuo ji pasireiškia. Rodėsi, viskas aišku, ar galėjau pagalvoti, kad pati ja susirgsiu?
Lengvai pagimdžiusi sūnų grįžau į namus. Jau kitą dieną pajutau, kad kažkas negerai. Svaigo galva, blogai jaučiausi. Mama iškvietė gydytoją. Ji pamatavo spaudimą, suleido vaistų, davė tablečių. Regis, viskas praėjo. Sūnus buvo irzlus, mažai miegojo, vis rėkė ir rėkė. Valandų valandas jį nešiodavau, dainuodavau, pusvalandį numigdavo ir vėl rėkdavo. Valgė daug, svorio priaugdavo pakankamai. Save pradėjau vadinti kosmonaute, nes man jau buvo vienodai – diena ar naktis. Gyvenau lyg nesvarumo būklėje. Kai mane trumpam pakeisdavo tėtis ar mama, griūdavau ir miegodavau. Pirmą kartą išmiegojau 6 valandas, kai sūnui buvo trys mėnesiai, antrą kartą – kai buvo šeši.
Augindama tokį vaiką turbūt dažnai kuri moteris būtų sunegalavusi. Kad susirgau pogimdymine depresija, supratau greitai, kai sūnui buvo kelios savaites. Neturėjau galimybių nueiti pas psichiatrą – pati maitinau, o prie gydytojo kabineto eilėje reikėdavo laukti porą valandų. Nejau eisi su rėkiančiu vaiku… Tiesa, kai pagimdžiau antrą sūnų, pas psichiatrą eidavau ir su vaiku ant rankų. Tas laukimo valandas žingsniuodavau poliklinikos koridoriumi pirmyn atgal.
Kai pagaliau kreipiausi į psichiatrą, man buvo visai blogai. Nenorėjau gyventi, nevalgiau, buvau apimta visiškos apatijos, nebeturėjau kantrybės, norėjosi daužyti vaikus. Turėjau tik vieną norą: miegoti ir sapnuoti ar bent gulėti užsimerkus. Kartais pati nesuprasdavau – sapnuoju, ar jau ne.
Psichiatrė skyrė gydymą. Antidepresantai padėjo – pamažu grįžau į normalų gyvenimą. Vaikus išleidau į darželį, pati vėl pradėjau dirbti. Dvejus metus jaučiausi visai sveika. Praėjusį rudenį vėl pradėjau darytis irzli, jausdavau tai apatiją, tai perdėtą energingumą, sutriko miegas. Taigi vėl geriu vaistus. Sunkiausia sau pačiai pripažinti, kad esu psichinė ligonė. Apie mano bėdą žino tik artimieji. Draugams, kolegoms ar mokiniams nė nešautų į galvą, kad sergu depresija.
Lina
Nuo depresijos išgydė pavasaris
Apie pogimdyminę depresiją buvau daug skaičiusi, girdėjusi. Labai nenorėjau su ja ,,susidraugauti”. Austėja gimė ankstyvą pavasarį.
Džiaugiausi, kad maitinu pati, bet naktinis maitinimas labai sekino. Trūko miego. Ryte būdavau suirzusi, išsiblaškiusi. Namiškiai sakydavo: „Eik, pasivaikščiok“, bet koks čia vaikščiojimas, kai mažoji be pieno neištveria… Pagaliau atėjo laikas, kai galėjome į lauką išeiti abi. Pasirodo, man to ir reikėjo. Dingo slogi nuotaika, irzlumas. Lauke išbūdavome po 4-5 valandas bet kokiu oru. Nuvargdavau, bet tas nuovargis buvo malonus. Kasdien vis šiltesnis oras, skaistesnė saulutė. Po tokių kelionių greitai tirpo ir priaugti kilogramai. Drąsiai galiu pasakyti – mane nuo depresijos išgydė pavasaris. Kai Austėjai buvo 7 savaitės, pradėjome lankyti vonias kūdikiams. Dukrai nauda, o man – prasiblaškymas. Visaip stengiuosi įveikti savo blogą nuotaiką, nes kokia mano nuotaika, tokia ir dukros.
Austėjos mama Skirmantė
Ėjau skandintis
Kai Ernestutei buvo 5 mėnesiai, man prisikabino pogimdyminė depresija. Nebenorėjau gyventi ir net ėjau skandintis į Širvėnos ežerą (tada gyvenome Biržuose). Bet sulaikė sesuo. Ji atskaitė moralą ir įtikino, kad aš labai reikalinga Ernestutei. Dabar manau, kad į depresiją puoliau todėl, kad prieš savaitę buvau nustojusi maitinti krūtimi. Pieno pritrūko, nes prasidėjo karšti orai. Matyty, labai skaudžiai išgyvenau, kad nebegaliu pati maitinti.
Ernestos mama Laura
Verkiau 6 paras
Esu romantiška asmenybė. Vaikelio labai laukiau. Visus 9 mėnesius svajojau, kaip priglausiu savo pirmąjį vaikelį, kaip mažiukas gulės man ant pilvo, gers pienelį. Ir štai – gimdymo diena. Nuo 5 valandų ryto man jau maudžia nugarą, jau šiandien turėsiu leliuką. Iš palatos išsikraustau į gimdyklą. Ateina gydytoja, prijungia prie aparatų. Girdžiu, kaip tuksi širdytė, matau, kokie didžiuliai sąrėmių ,,kalnai”. Dar kartą patikrina, kiek atsidaręs kalelis. Sako: „Veidinė padėtis, bandykite gimdyti“. Nuleidžia vaisiau vandenis. Liepia vaikščioti, o aš negaliu net pajudėti.
Prarėkiau 15 valandų, o vaikutis vis nenori gimti, vis nenori. Vėl visi tikrina, vėl mato – veidinė padėtis. Tada neiškentusi sakau: „Gydytojai, jūs ne rankas ten kiškite, o peilius galąskite, nes jau nebegaliu, nebėra nei ašarų, nei jėgų“. Išgirstu: „Ruoškis cezariui, norėjai – bus“. Atsidusau – pagaliau…
Atsibudau nuo gydytojos balso: „Kelkis, Giedre, turi dukrą“. Aš jau palatoje, tuoj atneš mergytę. Ji tokia graži, bet visai nesuruošia gerti mano pienelio. Akušerė „pavaišina“ mišinėliu, dukra visiškai atsisako žįsti krūtį. Pamažu prasideda depresija. Iki šiol džiaugiuosi, kad 6 dienas gulėjau ligoninėje, namie nebūčiau ištvėrusi. Ligoninėje praverkiau visas 6 paras. Verkiau dėl visko: kad nepagimdžiau pati, kad nežinda krūties, kad nemačiau dukros tik gimusios. Grįžau namo, Gustė išmoko žįsti, aš pailsėjau, depresija baigėsi. Dabar dukrelei 1,3 metų. Viskas puiku.
Mama Giedrė
Dėl depresijos vos neišsiskyriau su vyru
Kai gimė dukrytė, buvau pati laimingiausia, atrodė, ko daugiau reikia? Bet laimė truko neilgai. Kai grįžome iš ligoninės, prasidėjo depresija. Nei iš šio, nei iš to pradėdavau verkti, kabinėdavausi prie vyro, atrodė, kad jis viską daro ne taip. Jis norėdavo man padėti, o aš to neįvertinau ir niršau.
Nuolatos priekaištaudavau, kad ne taip paėmė mergaitę, ne taip užsegė sauskelnes. Galiausiai jam nusibodo mano priekaištai ir jis nieko nebedarė.
Tada aš užsiverčiau darbais, nieko nespėdavau, neišsimiegodavau.
Ir taip – visą savaitę, kol visai išsekau. Nenorėjau nieko, net prie dukros eiti, nei namuose ruoštis. Taip pakrikau, kad paprašiau vyro skyrybų.
Tuo metu protas buvo aptemęs. Vyras mane tik išvadino kvaile ir apsisukęs išėjo. Liejau ašaras kelias dienas, kol atvažiavo mano sesuo. Ji pasakė, kad palikčiau vaiką vyrui, o pati eičiau atsipalaiduoti, pasivaikščioti po parduotuves, aplankyti drauges. Nenorėjau, bet taip ir padariau.
Po kelių pasivaikščiojimų atsigavau, ir su vyru reikalai susitvarkė. Vieną vakarą su vyru susėdome ir pasikalbėjome. Taip depresija pamažu ir praėjo.
Jovita
„Mamos žurnalas“
Vaiko neturinti moteris niekada nesupras kokias kančias patiria ką tik pagimdžiusi mama. Natūralu, kad hormonai iš kart po gimdymo moteryje siaučia, todėl svarbiausias dalykas – aplinkinių palaikymas.