Sienas drebinęs sovietinių laikų dantų grąžto garsas liko praeityje, tačiau odontologų baimė niekur nedingo.
Skaičiuojama, kad JAV nuo 9 iki 20 proc. gyventojų vengia lankytis pas odontologus, nes jų tiesiog bijo. Nors Lietuvoje tikslios bijančiųjų statistikos nėra, bet medikai teigia, kad ši baimė universali visame pasaulyje ir jos negalima ignoruoti dėl paprastos priežasties: kuo ilgiau laukiama, tuo daugiau susikuriama sveikatos problemų.
Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Kariesiologijos ir endodontijos poskyrio vadovė, gydytoja Rūta Bendinskaitė sako, kad individualūs gydytojo gebėjimai rasti bendrą kalbą su pacientu yra labai svarbūs.
„Nors pacientų pasitenkinimą vizitu pas odontologą labiausiai lemia paslaugų kokybė, ne mažiau svarbūs ir psichologiniai faktoriai. Abipusis pozityvus santykis prasideda pirmiausiai nuo paciento išklausymo. Geriau suprasdamas paciento problemas gydytojas pamato platesnį paveikslą, išsiaiškina, kaip su pacientu bendrauti ir pateisinti jo lūkesčius“, – pasakoja R. Bendinskaitė.
Tylėjimas ne visuomet „auksas“
Dažniausiai vizitą pas odontologą pacientai sieja su „adatomis“ ir „grąžtais“, tačiau ne ką mažiau svarbu ir tai, kaip odontologas sugeba nuteikti ir paruošti savo pacientą gydymui. Odontologų baimė vadinama dentofobija ir jai pirmiausiai būdinga baimė patirti skausmą.
„Jau daugiau nei prieš pusę amžiaus buvo įrodyta, kad odontologui labai svarbu pabendrauti su pacientu dar prieš procedūras. Pirmiausiai ištiriama burnos ertmė, o tuomet pacientui išsamiai paaiškinama situacija ir kartu aptariami galimi gydymo variantai.
Gydytojas odontologas turėtų sugebėti laisvai bendrauti, šypsotis, kalbėti ramiu tonu, stengtis suprasti pacientą ir, žinoma, jį gerbti. Staigus, ūmus būdas ar priešingai, abejingumas, pacientą gali ne tik išgąsdinti, tačiau pas tokį gydytoją jis negrįš pats ir nerekomenduos kitiems, net jeigu gydymas bus suteiktas be priekaištų“, – pasakoja ji.
Norint atrasti tarpusavio ryšį, jos teigimu, svarbu pasitelkti verbalinius ir neverbalinius įgūdžius, suteikti pacientui galimybę išsipasakoti, skatinti pasitikėjimą gydytoju, neslėpti rūpesčio bei užuojautos. Psichologijos svarbą odontologijoje rugsėjo 27–28 d. aptars ir Baltijos regiono odontologai. Specialiai į parodą „Baltic days of dentistry“ „Litexpo“ iš Kanados Britų Kolumbijos universiteto atvyks ir doc. dr. Jolanta Aleksejūnienė, kuri skaitys pranešimą „Socialinė psichologija odontologijoje“.
Odontologas ne tik dėl grąžto
Gydytoja R. Bendinskaitė pasakoja, kad vis rečiau pasitaiko atvejų, kai gydytojai su pacientais bendrauja grubiai. Anot jos, ši nuostata, jog apsilankymai pas odontologus sukelia stresą, yra likusi iš sovietinių laikų, kai gydytojai nesidrovėdavo pacientų apšaukti, o apie gydymo procesą nei pasakodavo, nei apskritai kalbėdavosi.
„Odontologų darbas ne itin malonias asociacijas kelia dėl naudojamų instrumentų. Be to, jie turi pasiekti pažeistą danties ar burnos vietą, naudoja stiprų į veidą nukreiptą apšvietimą. Visa tai kai kuriuos pacientus priverčia pasijusti ne itin patogiai. Burnos ertmė apskritai yra itin intymi žmogaus kūno vieta, o odontologas yra priverčiamas peržengti šią ribą. Apskaičiuota, kad bendraujant saugiausias atstumas tarp dviejų žmonių yra maždaug 1–1,5 metro, o ją pažeidus įžengiama į kito žmogaus komforto zoną“, – sako R. Bendinskaitė.
Jos teigimu, dėl neigiamos patirties odontologo kabinete gali išsivystyti ir psichologinė trauma, atsirasti baimė dantų tvarkymui. Skaičiuojama, kad maždaug 30 proc. baimių yra įgyjama mokantis iš aplinkos, o maždaug 70 proc. baimių „įgyjama“ per tiesioginę patirtį.
„Iškalbingas pavyzdys, kai dantų gydymo baimę, perdėtą nerimą dėl gydymo procedūrų ir neigiamą nuomonę apie odontologus tėvai perduoda savo vaikams. Kiti pradeda bijoti odontologų netgi iš viešojoje erdvėje formuojamo prasto įvaizdžio apie gydytojus. Žinoma, pasitaiko ir tokių atvejų, kai patyręs skausmingą dantų gydymą žmogus ateityje pradeda rečiau lankytis pas odontologą, o nereguliarūs vizitai tik augina dantų gydymo baimę“, – pasakoja ji.
