Pirmasis vizitas gydyti vaiko danties skylutę – ne iš maloniausių.
Nors tėvai vaikų seniai nebegąsdina gydytojais, mažieji kažkodėl suakmenėja išvydę sterilų kabinetą, odontologo kėdę ir metalinį „gręžimo“ aparato stiebą. Odontologui tenka pabūti ne tik gydytoju, bet ir personažu – Dantukų fėja ar Dantukų užkalbėtoju.
Mamos Lauros iš Vilniaus pasakojimas:
Kartą, valydama trimetės dukros Guodos dantukus (iki ketvirtojo gimtadienio buvo likęs vos mėnuo) pastebėjau nutrupėjusį dantį. Pusė likusio kramtomojo danties buvo pajuodusi. Labai sunerimau, nes nesitikėjau, kad tokiems mažiems vaikams dantys genda taip akivaizdžiai – trupa ir juoduoja. Puolėme kasdien kuo kruopščiau šveisti dantukus, bet kelis kartus dukrai užsiminus, kad skauda žandą, nutariau nuvesti pas odontologą.
Pabandžiau internetu ieškoti specializuotos vaikų odontologijos klinikos ir radau vos keletą. Pasirinkau vieną jų ir užrašiau nelaimėlę. Dar beveik mėnesį palaukusios savo eilės nuėjome į kliniką.
Pirmiausia praėjome bendrinę apžiūrą.
Man leido vaiką pasiguldyti ant savęs, kol apžiūrės burną (taip vaikui drąsiau). Iš odontologės mimikų (ir komentarų vėliau) paaiškėjo, kad ne tas vienintelis dantukas reikalauja taisymo. Po apžiūros mano vaikui papasakojo apie dantų higieną, supažindino su odontologų naudojamais įrankiais. Susimokėjusi už „pažaidimą“ išėjau su viltimi, kad kitą kartą sutvarkysime dantuką be problemų.
Atėjus skirtą dieną viskas vyko toli gražu ne taip, kaip planavau. Dukra atsigulė ant manęs, gydytoja pradėjo taisyti. Tiksliau, pabandė sušvirkšti nuskausminamųjų. Odontologė kalbėjo apie burnoje gyvenančias kirmėles ir apie tai, kaip ji jas išplaus.
Seselė dukrai uždengė akis, liepė nejudėti (normalu, nes reikėjo tiksliai sušvirkši nuskausminamųjų dozę). Kol leido nuskausminamuosius, dukra muistėsi, nes norėjo viską matyti… Tada gydytoja paėmė grąžtą ir Guodos žandikaulis susirakino. Ji tiesiog sukando daktarės pirštus, kai ši bandė kišti vatos tamponėlius ir veidrodėlį į burną. Gydytoja bandė ir vienaip, ir kitaip tartis, bet viskas buvo beviltiška. Dantų taisymas buvo baigtas. Odontologė pasakė, kad reikia palaukti, kol paaugs, arba taisyti taikant sedacijos metodą (kai vaikai apsvaiginami vaistais). Deja, tuo metodu galima pasinaudoti tik kai kuriose klinikose.
Išėjusi iš klinikos supratau, kad rankų nenuleisiu ir apsvaiginimo metodo imsiuosi tik neturėdama jokios kitos išeities.
Apskambinau šalia namų esančius 4 odontologijos kabinetus. Poroje iš jų atsakė, kad tokio amžiaus vaikų negydo, kiti du patarė pabandyti, jei vaikas leisis – sutaisys dantukus. Užsirašiau jau kitai savaitei, su nerimu laukiau. Atėjusi į kabinetą iškart pastebėjau, kad aplinka tikrai skiriasi nuo specializuotų įstaigų. Jokių žaislų, išpieštų sienų ir naujutėlaičių blizgančių prietaisų… Odontologas pasitaikė vyriškis. Jis paaiškino, kad leis vaistukus, neuždengė akių, o Guodai pradėjus muistytis ramiai paprašė pakentėti. Po to ėmėsi taisyti. Rinkome plombos spalvą ir sumokėjusi 70 litų išsivedžiau savo gražuolę su užtaisyta skylute. Žinoma, gydytojas pasakė, kad vaikas nėra ramus ir kokybiškai sutaisyti labai sunku. Gali tekti perplombuoti po kurio laiko. Bet nepaliko vaiko su skyle dantyje!“
Pataria odontologė Daiva Janavičienė
Kodėl vienų vaikų pieniniai dantys sugenda, o kitų lieka sveiki, nors jie laikosi tų pačių higienos normų, valgo tą patį maistą (pavyzdžiui, yra broliai)?
Jei tikrai nesiskiria mityba, higiena, galima būtų „kaltinti“ paveldimumą, šiek tiek kitokią danties struktūrą, seilių sudėties skirtumus.
Ar mama gali pamatyti danties skylutę, pražiodžiusi vaiką?
Mamoms gana lengva pastebėti skylutes apatiniame žandikaulyje, o viršutiniame, ypač pačiuose paskutiniuose dantukuose, tarpdančiuose tai padaryti sunkiau. Dažniausiai mamos pastebi jau pažengusius gedimus, nes pradiniam pažeidimui pastebėti, ypač jei jis yra nelabai patogioje vietoje, reikia gero apšvietimo ir įgudusios akies.
Kokio amžiaus vaikams jau pradeda gesti pieniniai dantys?
Jau metų vaikiukas gali turėti kariozinių pažeidimų priekiniuose dantukuose, o krūminiuose skylutės gali atsirasti apie 2,5-3 metus.
Ar vesti pas odontologą, jei skylutė yra, bet vaikui neskauda?
Būtinai! Geriausia, aišku, lankytis profilaktiškai. Kažkodėl mamos nepatogiai jaučiasi atvesdamos vaiką, kuris neturi jokių problemų. Kuo dažniau atvesite sveiką vaiką pas odontologą, tuo didesnė tikimybė, kad pažeidimų dantukuose nebus arba jie bus minimalūs. Kuo mažesnė skylutė, tuo lengviau ją gydyti, didesnė tikimybė išsaugoti dantuką gyvą (nešalinant „nervukų“) iki pat dantų kaitos.
Ar gali dantuką skaudėti, jei nėra skylutės? Vaikai, kurie moka kalbėti, skundžiasi, kad skauda dantį, bet odontologas karieso neranda.
Dažnai vaikams pastebima, kad kažkam (pvz., maisto likučiams) įstrigus tarpdantyje, prasideda gan smarkus ir skausmingas dantenų uždegimas. Pašalinus „svetimkūnį“, uždegimas greitai praeina.
Kartais vaikai skundžiasi, kad skauda dantuką, kai tiesiog pasiilgsta savo dantų gydytojo ar dėmesio…
Ar tiesa, kad pieniniai dantys nėra tokie jautrūs, kaip nuolatiniai, todėl taisant vaikui nelabai skauda? Be to, kartais mažieji „užgyvena“ tokias skyles dantyse, kad, atrodo, turėtų baisiausiai skaudėti, o jie sako – neskauda.
Kiekvieno žmogaus jautrumas vis kitoks, nors tikrai pieniai dantukai mažiau jautrūs už nuolatinius. Bet didžiulės skylės dažniausiai jau nebeskauda, nes dantis būna nebegyvas – jo nervukas jau žuvęs nuo infekcijos. Tada dažnai laukia sudėtingesnis gydymas.
Ar visada taisant pieninį dantį reikia „užšaldyti“ skruostą, dantenas? Papasakokite, kaip tai daroma?
Būtų geriausia nuskausminti prieš gydant. Bet dažnai tenka atsižvelgti į mažylio amžių. Dvimečiai- trimečiai labiau išsigąsta aptirpimo jausmo, kad kažkas su jais vyksta. Tad jei skylutė nedidukė, tikėtina, kad taisant visai neskaudės ir nenuskausminus. O prieš atliekant nuskausminimą (dantuko migdymą) vaikučiui papasakojama pasakėlė, ką jis jaus, ko gali tikėtis. Visos pasakėlės specialiai čia nepasakoju, nes kiekvienas gydytojas turi savo paruošimo būdą. Tad tėveliams iš anksto perpasakojus vieną būdą, vaikas jo ir tikėsis atvykęs pas savo gydytoją, o jei šis turi kitokią istoriją prieš nuskausminant, gali kilti nesklandumų… Pirmiausia paviršiniu nuskausminimo vaistuku nuskausminama gleivinė, kad mažiau jaustųsi leidžiant vaistukus. Bet tėveliams geriau apie nuskausminimą iš anksto vaikui nepasakoti, jo „neparuošinėti“, nes dažnai pavartojus netinkamus žodžius galima sulaukti nesėkmės kabinete. Geriau palikite šitą darbą gydytojui.
Ar visada reikia gręžti?
Jei dantukas jau pažeistas karieso – gręžti tenka. Bet patarčiau namie nepersistengti su „gręžimo“ istorijomis, nes vaikas dažniausiai būna matęs tik tėvelį ar senelį, gręžiantį sieną paveikslui pakabinti. Tad mažylio lakiai vaizduotei gydytojas su grąžtu – įspūdingas reginys… Tokių fantaziją „lavinančių“ frazių geriau nenaudoti. Pavyzdžiui, aš savo praktikoje sakau, kad prausime dantuką mažu dušiuku, jis burgs ir pils vandenėlį, o seilių siurbtukas savo straubliuku išsiurbs jį, kad būtų patogiau.
Daugybė vaikų neprasižioja. Kokio amžiaus vaikai labiausiai bijo? Ką darote, kai neprasižioja?
Vaiko baimė priklauso nuo jo patirties – gali lemti ne tik sutikti odontologai, bet ir kiti gydytojai, ypač jei ta patirtis neigiama. Esu pastebėjusi, kad daugiau laiko reikia dvimečiams prisikalbinti (kartais tenka tiesiog palaukti, kad šie paaugtų). Taip pat nemažai pasitaiko sudėtingiau prakalbinamų penkiamečių-šešiamečių.
O būdų vaiką „pražiodyti“ nemažai – pirmą kartą galima ateiti tik apsižiūrėti, pačiupinėti instrumentus, galbūt pastebėti, kaip gydomas kitas vaikas. Vieniems užtenka atvykti kartą, kitiems prireikia kelių. O kartais tiesiog užtenka pakeisti gydytoją (juk ir mes patys ne pas bet ką einame), nes ne į kiekvieno vaiko širdį pavyksta atrasti raktą…
Ką patariate mamai prieš vedant vaiką pas odontologą – kaip teisingai vaiką nuteikti, kad jis prasižiotų?
Pirma – negąsdinti vaiko odontologu, kai mažylis valgo saldainius ar nesivalo dantų. Tėvai sako: „Jei taip darysi, eisime pas dantų gydytoją, o jau tada bus“. Tikrai po tokių kalbų įrodyti, kad nesi baubas labai sudėtinga.
Antra – nereikia pradėti kalbinimo „tu nebijok“, „tau neskaudės“. Vaikas tikrai galvos atvirkščiai, jei jau tėvai apie tai užsimena.
Trečia – reikia pasakyti tik, kad „eisime pas dantų gydytoją apžiūrėti, paskaičiuoti dantukų“. O jau visas kitas istorijas tegu pasakoja pats gydytojas.
Ketvirta – nereikia plėstis aptariant procedūras, nes tėveliams pasakojant vaikams kyla klausimų. Šie bando atsakyti ne visada žinodami tikslų atsakymą, vaikai dar prisikuria ir išeina pasaka be galo… Mat tėvai nejučia į šiuos pasakojimus įdeda savo patirtį (ne visada teigiamą), baimę ir nerimą. O vaikai labai pagaulūs menkiausiai užuominai, žodžiui ar nuotaikai.
Penkta – geriau pas gydytoją eiti su tuo tėveliu, kuris mažiau turi neigiamos patirties, kad nedarytų įtakos vaikui.
Kai vaikas nesileidžia dantų taisyti, jam siūloma eiti į specializuotą klinką, kur taikoma rimtesnė anestezija. Kokie šiais laikais taikomi anestezijos metodai, norint vaikui sutaisyti dantis?
Dėl rimtesnės anestezijos galima kreiptis į specializuotas dantų klinikas, be to, yra ir privačių kabinetų, turinčių anesteziologus ir galinčių suteikti šią paslaugą. Gali būti atliekama premedikacija – kai skiriami geriami vaistai, pašalinantys baimę, taip pat taikoma ir bendrinė nejautra.
Teko girdėti apie kažkokią „tabletę“, nuo kurios vaikas apspangsta, bet ir tai nėra garantijos, kad apspangęs išsižios. Pakomentuokite. Ar tai nekenksminga?
Yra toks vaistas. Bet jį naudojant taip pat privalo būti anesteziologas-reanimatologas, nes pasitaiko rimtų šalutinių reakcijų.
Ar verta taisyti sugedusius pieninius dantis, gal juos geriau išrauti?
Jei dar dantį įmanoma atstatyti, ir nuolatinis dantis dar dygs šioje vietoje negreitai, tada gydyti būtina. Pašalinus dantį toje vietoje neišsaugoma vieta nuolatiniam dančiui, dantukai ima grūstis.
Kokios pieniniams dantims taikomos plombos – ar jos kuo nors skiriasi nuo tų, kuriomis gydomi nuolatiniai dantys?
Iš esmės plombos panašios. Pieninukai turi „privilegijų“ – galima rinktis spalvotas plombas. Jų sudėtis tokia pati, kaip ir baltų, tik vaikams smagiau. Bet čia paskutinį žodį taria tėveliai, nes ne visiems jų priimtinos spalvos vaikučio burnytėje…
Ar silantai gerai apsaugo krūminius dantis?
Silantais dengiamos nuolatinių dantų vagelės. Bet tai nėra būtina ir privaloma procedūra. Jei vaikas neturėjo sugedusių pieninukų, o dygstančių nuolatinių dantų vagelės pakankamai plačios ir negilios – silantų galima ir nedėti. Padengimas silantu negarantuoja danties sveikatos visu 100 procentų. Jį vis tiek reikia valyti ir prižiūrėti. O kartais nekokybiškai uždėtas silantas gali padaryti ir žalos.
Bet procedūrą atlikus kruopščiai – tai išties gera profilaktikos priemonė.
„Mamos žurnalas“
