Sudėtinga vaikystė, mokymosi sutrikimai, vis kitos mokyklos, nebaigtos studijos, skrydžių palydovo darbas oro linijose ir… svaigi motyvuojančio pranešėjo, vienu geriausių Vokietijos oratorių laikomo lektoriaus, galiausiai – ir rašytojo karjera. Tobias BECKAS (42) pritraukia milijonus interneto vartotojų, paskaitos – šimtus tūkstančių klausytojų, o debiutinė knyga „Išlįsk iš savo dėžės“ masina skaitytojus net 36 šalyse. Tarp jų – ir Lietuvoje (knygą išleido BALTO leidybos namai).
„O taip – Vilnius nuostabus! Puikiai žinau, nes kažkada dirbau tarptautiniam restoranų tinklui, turėjome filialų ir jūsų sostinėje, tad esu ten lankęsis. Visiems sakydavau, kad Lietuvoje – kaip Švedijoje, tik žmonės šaunesni!“ – Tobias Beckas žino, kad skaniausia pokalbį pradėti nuo pamaloninimo. Juk ne be reikalo daugybę metų studijuoja psichologiją, gilinasi į saviugdos paslaptis – moko kitus ir nenustoja mokytis pats.
„Buvau ir dar kažkuriame Lietuvos mieste. Ten atsidūrėme su mano latve žmona Rita, važiuodami iš jos gimtosios Liepojos. Pavadinimo neatsiminsiu, bet kokia yra Lietuva, tikrai žinau“, – artimais ryšiais su kaimynine Latvija intriguoja.
Kaip šovė mintis parašyti knygą „Išlįsk iš savo dėžės!“?
Daugybė dalykų gyvenime nutinka atsitiktinai. Kartą su Rita keliavome į Bankoką. Išėjus iš oro uosto pamatėme milžiniškus – tiesiog nesuvokiamo dydžio – reklaminius stendus. Tai buvo naujo „iPhone“ reklamos, nepastebėti tokių tikrai būtų neįmanoma. Užrašas skelbė: „Unbox Your Phone“ – ištrauk savo telefoną iš dėžės. Po ilgo skrydžio jaučiausi nusikalęs, vargino laiko skirtumas. Apsidairiau ir pasakiau žmonai: „Klausyk, dvidešimt metų dirbu saviugdos srityje, bet taip ir nežinau, kodėl žmonės iš dėžių neištraukia savo gyvenimo?“ „Ką turi galvoje?“ – paklausė ji. O aš mintyse jau lyginau mus su telefonais. Juk irgi turime kažkuria prasme instaliuotas mobiliąsias aplikacijas – vadinamuosius appsus, pavyzdžiui, meilę, šeimą, tarpusavio ryšius, finansinę nepriklausomybę, laisvę, sportą, dvasingumą. Bet, jei tų appsų neatidarome, niekas neįvyksta. Tai ir buvo pirminė knygos mintis. Taigi, mes – lyg tie telefonai su programėlėmis, bet vien instaliuoti jas maža – reikia pradėti naudoti. Tik taip matysime jų veikimo rezultatus – sėkmę, santykius, laimę, laisvę. Nuo tada, kai šovė ši mintis, prabėgo treji metai, kol parašiau knygą, nors – matėte – ji visai nedidukė (juokiasi).
Išties užtrukote!
Žinote, esu pranešėjas, nuolatos valandų valandas kalbu šimtams tūkstančių. Užtat reikėjo laiko, kad tai, ką kaskart pasakau, sukoncentruočiau į knygą – puslapį po puslapio, nes siekiau tą padaryti tikrai gerai. Užtat neatsidžiaugiu, kad knyga jau išleista 36 šalyse visame pasaulyje! Ji išversta į šešiolika kalbų. Tokia sėkmės mane glumina, tiesą sakant. Bet meluočiau, kad nesididžiuoju, jog radau raktą į žmonių širdis – jiems knyga patinka. Tai man – lyg stebuklas ir tuo pačiu didelė atsakomybė.
Šiandien gyventi teisingai moko daugybė knygų. Kodėl turėtume rinktis būtent jūsiškę? Kuo ji kitokia?
Negimiau turtuolių šeimoje, nesu multimilijonierius, nuo 23-ejų iki dabar dirbu paprastu skrydžių palydovu. Darbe aš visuomet kalbindavau žmones, skraidančius pirmąja klase. Ir metams bėgant supratau, kas jiems padėjo tapti supersėkmingais. Ištraukęs iš jų tas žinias, ėmiau lyginti savo ir jų gyvenimus. Didžiausias stebuklas, kuris įvyko: aš staiga pradėjau skaityti knygas – tokias pat, kokias skaitė tie pirmosios klasės keleiviai. Iki tol buvau tas, kuris daugiau mokosi iš gyvenimo nei knygų. Buvau išmestas iš dešimties mokyklų, nebaigiau universiteto.
Tad mano knygoje ir yra užkoduota žinutė: jei jau aš, skrydžių palydovas, sugebėjau šio to pasiekti, jūs galite juo labiau. Visa knyga – lyg veidrodis, kurį pasidedate priešais save ir juokiatės. Knygą galite dovanoti kaimynui, su kuriuo pliekiatės nuo penkerių. Perskaitykite ją abu ir vienas į kitą pažvelgsite kitomis akimis.
Apie gyvenimą galima galvoti dvejopai. Pirmasis kelias: aš nieko nekontroliuoju, viskas yra skirta iš aukščiau, kitas – mano artimiausia aplinka, šeima ir draugai, smarkiai priklauso ir nuo manęs, tad jei aš esu pozityviai nusiteikęs artimiausioje aplinkoje, tą galiu perteikti ir savo gatvei, gal net mano miestas taptų laimingesnis. Ši knyga apie tai, kaip gali būti smagu ištraukus savo gyvenimą iš nusistatymų dėžės.
Beje, matėte knygos viršelį – kiek jame konfeti? Per ilgus gilinimosi į sėkmės istorijas metus supratau: jei sviedi džiaugsmą nešančius konfeti kitiems, jie sugrįžta ir tau. Konfeti, detalytė po dalelytės, ir sudėlioja tą dėlionę, kuria vadiname gyvenimu. Kiekviena dėlionė, kiekviena sėkmės istorija, yra vis kitokia. Tad ši knyga skirta ne atskleisti konkrečią laimės formulę, o rasti tai, kas tiks kiekvienam atskirai, kopiant į savąjį kalną.
Knygoje rasite gyvenimiškų situacijų pavyzdžių, užduočių, paveikslėlių, kurie privers nusišypsoti, kad nepamanytumėte, jog savęs ugdymas – tik varginantis darbas. Tobulinti save yra smagu. Kaip ir skaityti šią knygą, kuri, kitaip nei dauguma panašaus žanro literatūros, nėra prikimšta nurodymų, paliepimų. Mano knyga lengvai skaitoma, pateikti pavyzdžiai skatina pagalvoti: ar tik tai – ne apie mane? Aš siūlau į viską žvelgti lengvai ir linksmai žaisti tą žaidimą, kurį vadiname gyvenimu.
Aprašote įvairias situacijas pirmuoju asmeniu. Jos – iš jūsų gyvenimo?
Beveik visos. Tik tai, ką patyrei pats, gali aiškiai ir įtikinamai papasakoti kitiems. Knygoje kalbu apie kelis savo gyvenimo guru. Viena jų – senutė Ruth iš senjorų namų, kurią, žalioje jaunystėje dirbdamas ugniagesiu–gelbėtoju, lydėjau į dializės procedūras. Pasakoju Ruth išmintį, gautas pamokas tik todėl, nes kažkur Lietuvoje tikrai turite tokią pat nuostabią kaimynę. Tokie žmonės gelbsti kopiant į gyvenimo kalną, jei tik jiems tai leidžiate. Jei matote kažką, jau pakilusį į savo viršūnę, nebijokite paklausti, kaip tai pavyko padaryti. Žmonės paprastai linkę padėti ir pasidalyti patyrimu. Tą pajutau ir bendraudamas su pirmosios klasės keleiviais. Jei tik jie pamatys tavo akyse ugneles, įžvelgs jose dalelę savęs, tikrai padės ir pasidalys patarimais.
Aštuonerius metus studijavau psichologiją, kone kasdien lankiau paskaitas, bet, kai po visko bičiulis paklausė, kur daugiau išmokau – skraidydamas ar studijuodamas, susimąsčiau: tikrai lėktuvuose. Juose išklausiau tūkstančius istorijų ir iš kiekvienos išsirinkau tuos konfeti purslus. O tai ir yra gyvenimo universitetas.
Skrydžių palydovo darbas sunkus – visiems turi būti malonus, net jei keleiviai siutina…
Taip, tai – aptarnavimo sritis. Tarp eilučių knygoje galima pajusti, kad svarbiausia – kažką duoti žmonėms ir nesitikėti iš jų grąžos. Grąža ateis kada nors, kaip augalas subrandins vaisius. Tik tam reikia kantrybės. Beje, mano knygoje slypi vienas pavojus. Ją perskaitę galite pasikeisti ir matyti gyvenimą pilną spalvotų konfeti, o tai gali nepatikti tiems, kurie pasaulyje daugiausia regi mėšlą ir šiukšles, pyktį, neapykantą. Naujasis „jūs“ tokių tikrai nežavės.
Knygoje žmones skirstote į parazitus, skruzdėles, deimantus, superžvaigždes. Ar įmanoma gyvenime kai kurių jų rūšių atsikratyti? Pavyzdžiui, matančių tik šiukšles.
Mobiliajame telefone peržiūrėdami kontaktų sąrašą pagalvokime, su kuriais iš tų žmonių norėtume leisti laiką?
Kurie iš jų nusiurbia energiją? Su tokiais geriausia nebeturėti reikalų. Nebent jie – šeimos nariai, tada neišvengsi, bet gali išmokti ignoruoti. Pavyzdžiui, kai mano tetulytė prie Kalėdų stalo ima bambėti, koks sunkus gyvenimas ir koks blogas oras, tiesiog nebekreipiu dėmesio. Giminių nepasirinksi, bet draugus – galime. Užtat vienu metu perskambinau keliems bičiuliams ir paaiškinau, jog juos, kaip žmones, labai myliu, bet mūsų požiūriai į daugybę dalykų radikaliai skiriasi, daugiau nebenorėsiu su jais klubuose gerti alkoholio, nes tiesiog nebenoriu nei alkoholio, nei taip leisti savaitgalių.
Neturėjo būti lengva…
Ypač sunku buvo tą pasakyti žmonėms, kurie išties artimi. Vieni jų taip pat norėjo keistis ir mūsų bendravimas peraugo į kitą lygmenį. Per tuos metus, kiek domiuosi psichologija ir saviugda, į mano gyvenimą atėjo daug nuostabių žmonių, o ryšys su tais, kurie išliko nuo senų laikų, tapo dar tvirtesnis. Jie – lyg nuostabi trąša, jei būčiau augalas, sakyčiau, tiesiog tarpstu.
Prieš tris dienas, grįžęs po skrydžio, telefone išklausiau senos bičiulės balso žinutę: „Tobi, perskaičiau tavo knygą. Neketinau to daryti, bet gydytojas patarė.“ Kadangi ši knyga Vokietijoje dabar gana populiari, dėl to nenustebau. „Kadangi buvau viena tų, kurią tu išspyrei iš gyvenimo, tavęs nekenčiau, pykau. Bet perskaičiusi supratau, kodėl tu tą padarei! Aš tikrai nemylėjau savęs tokios, kokia buvau. Dabar suvokiau, kad galvoje privalau daug ką pakeisti.“ Buvau sukrėstas, nes ji kalbėdama daug verkė.
Kelionę gyvenimu galime lyginti su autobusu. Gerai, jei visi jame riedame ta pačia kryptimi, bet jei kažkam norisi išlipti – prašom. Jei visiems reikia sukti kairėn, o tau – dešinėn, būk mielas malonus ir persėsk į kitą autobusą ar eik pėsčias. Grįžkime prie lėktuvų. Ką daro pilotas, tarkim, diena dienon skraidinantis lėktuvą iš Vilniaus į Niujorką? Laikosi tikslaus kurso. Nes jei vos vos nuo jo nukryps, lėktuvą nutupdys nebe Niujorke, o Los Andžele ar kur kitur. Taigi, jei leisime kitiems vairuoti gyvenimą ar įtakoti jo kryptį, savojo tikslo nepasieksime. Kitas pavyzdys: jei iš Vilniaus norėsite nuvažiuoti į paplūdimį Liepojoje, bet savo navigacijoje įvesite viso labo žodį „pliažas“, tikrai pasieksite ne Liepoją, o bet kokį pliažą. Taigi, laimingo gyvenimo paslaptis – įvardinti sau, kur link keliauji. Ir, žinoma, pasirinkti bendrakeleivius.
Skaitytojai jus tikriausiai užverčia klausimais, ką daryti, kaip tvarkytis gyvenimą?
Patikėkit! Laiškus peržiūri mano padėjėja, ji pabraukia tas vietas, kur svarbiausi klausimai, – taip taupo mano laiką. Daugiausia visi teiraujasi apie santykius – su mama, broliu, mylimąja. Tai natūraliai padiktavo kitos mano knygos „Išlaisvink savo santykius iš dėžės!“ pavadinimą ir temą. Ši knyga išeis spalį. Dar žmonės klausia, ar jaučiuosi teisingame kelyje. Atsakau: „Nežinau.“ Atsakyti galime tik kiekvienas sau. Žinau tiek, kad gyvenimas mums duotas vienas, nebent esate budistas ir tikite reinkarnacija. Jei ne, rojus ir pragaras – viskas viename – yra čia ir dabar. Jei esi pragare, neįsikurk jame lyg viešbutyje ilgam, neik į pragaro barą, išvis – išeik iš ten. Juk jei turėjome gyvenime kokių nors problemų, dėl jų netapome blogesni, priešingai – tvirtesni, labiau patyrę, jei sugebėjome savo pragarą pereiti. Knygoje pasakoju apie savo patirtis Tokijuje, ten kurį laiką gyvenau japonų šeimoje ir bandžiau mokytis kalbos. Didžiausią įspūdį paliko, kaip sudužusius plonyčio porceliano indus japonai suklijuoja auksu – taip šie tampa dar gražesni, unikalesni. Taip ir mes turime didžiuotis savo randais ir dėl visko, kas negerai, nekaltinti praeities.
Kiek metų nebedirbate skrydžių palydovu?
Tebedirbu! Keturias dienas per mėnesį. Būna, vieną dieną sėdžiu pirmoje klasėje kaip keleivis, kitą – jau patarnauju ten skrendantiems. Tikiu, kad tik patarnaudamas jaučiu tikrąjį ryšį su žmonėmis. Jie neretai mane atpažįsta, klauso mano audioknygos ar paskaitų internetu. Bet tebesu Tobias skrydžių palydovas, nes tai, kad parašiau populiarią knygą, manęs nepavertė geresniu ar kokiu ypatingu.
Tiesa, dabar sau leidžiu rinktis tik trumpesnius skrydžius, nes nebenoriu kentėti pratinantis prie skirtingų laiko juostų. Taip nebeliktų laiko naujoms knygoms!
O kur sutikote savo latvę žmoną?
Viename Frankfurto klubų, į kurį mane nusitempė bičiulis airis. Turiu rimtą bėdą – labai prastai matau tamsoje, tad tame šokių klube vos žengęs gilyn vožiau galvą į kažkokį kolonos atsikišimą. Šalia buvusi mergina iš juoko apsipylė ašaromis. Sukandęs dantis iškošiau: „Labai juokinga!“ Ir ji tapo mano žmona (šypsosi). Močiutė man visuomet kartodavo: „Kai sutiksi TĄ TIKRĄJĄ, iškart žinosi.“ Ir aš žinojau! Beliko tik ją įtikinti, kad tas tikrasis esu būtent aš.
Buvo paprasta?
Apsikeitėme telefono numeriais ir kitą dieną susitikome. Tris mėnesius padraugavę apsigyvenome kartu, po metų susituokėme. Esame laimingi, auginame du vaikučius. Ji – geriausia mano draugė, beje, visuomet mane traukianti iš mano dėžės. Mūsų santykiuose Rita yra tikroji superžvaigždė, ne aš. Mudviejų dukrytei Mayai – treji, sūnui Emiliui – šešeri, jis ką tik tapo pirmoku. Kadangi pats turėjau ne kokios patirties valstybinėse ugdymo įstaigose, sūnų leidome į Valdorfo mokyklą, tokių, žinau, yra ir Lietuvoje. Labai noriu, kad jis kuo ilgau jaustųsi vaiku.
Prisimindamas, kaip man buvo sunku mokytis ir augti, dabar kasmet tūkstantį paauglių nuo 12 iki 15 metų sukviečiu į nemokamą seminarą, kuriame pats pasirūpinu užkandžiais, gėrimais ir mokau juos, kaip ir rašau knygoje, ištraukti iš savo dėžės svajones, viltis, siekius. Tikiu, kad kiekvienas vaikas savyje turi daug daugiau stebuklingų dalykų, nei mokykla sugeba atskleisti.
Ir lėktuvuose, ir paskaitose ištisai bendraujate. Kaip nuo to ilsitės?
Medituoju. Anksčiau maniau, kad žmonės tuo užsiima iš neturėjimo ką veikti (juokiasi). Gyvenau su vienuoliais Tailande, kur medituodavome po penkiolika valandų, paskui jiems plaudavau kojas, patarnaudavau – norėjau geriau suprasti gyvenimą, stipriau pajusti savo šaknis, perprasti žmones, kad galėčiau jiems patarti, padėti.
Laisvalaikį stengiuosi skirti šeimai, savo vaikams, arba rašau – artimiausiais metais turėtų pasirodyti net trys knygos. Rašyti pirmą knygą buvo labai sunku, antrąją – jau lengviau, nes supratau, kaip tą daryti. Noriu parašyti, kaip žmonėms išlaisvinti gebėjimą kalbėti, kad kiti juos geriau suprastų, iš dėžės ištraukti savo svajones, paleisti vaikystę su nuoskaudomis ar gražiais dalykais. Minčių ir planų begalė.
Dalia MUSTEIKYTĖ
Susiję straipsniai
