Knygos Z kartos kalba (rubrika)
Visus šiuos metus rengsime interviu ciklą su šiuolaikiniais lietuvių rašytojais. Norime padėti jums, tėveliai, geriau orientuotis vaikiškos literatūros knygų rinkoje, juk apie 20 procentų visos knygų produkcijos sudaro nauji lietuvių autorių kūriniai.
Ką siūlyti skaityti, kad vaikai susidomėtų, kad jų nereikėtų versti skaityti prievarta? Kad knyga taptų viso gyvenimo poreikiu?
Interviu „Knygos Z kartos kalba“ leis geriau pažinti autorius, jų pasaulėžiūrą, sužinoti, kokius dalykus savo kūryboje jie akcentuoja. Rašytojų įžvalgos apie šiuolaikinius vaikus ir jų gyvenimo aktualijas galbūt bus naudingi ir patiems tėvams, kad geriau pažintų tą „Z kartą“.
Rebeka Una (Jurga Patricija Šalaševičiūtė): „Nežinau, ką reiškia rašyti suaugusiesiems“
Trumpai apie autorę:
Rebeka Una – knygų vaikams ir paaugliams autorė. Rašytojos debiutinė knyga „Atjunk“ pelnė iškart dvi premijas: Prano Mašioto premiją (apdovanota IBBY tarybos) kaip geriausia knyga vaikams ir paaugliams bei Metų knygos premiją, kurią išrinko visos Lietuvos skaitytojai. „Atjunk“ išrinkta į reikšmingiausių vaikų knygų šimtuką (goo.gl/e94MN9) ir pateko į populiariausių 2016 m. lietuvių autorių grožinės literatūros knygų penketuką (goo.gl/kRRCBW). Rašytojos apysaka „Aš esu Tomas, seklys“ šiemet nominuota „Metų knygos“ vaikams rinkimuose. Rebeka Una šiemet tapo „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja. Jos rankraštis – psichologinė drama „Šeštadienį, aštuntą valandą“ išrinkta geriausia iš 16 pateiktų kūrinių.
Rašytoja išleido devynias knygas, šešios iš jų – jaunesniems skaitytojams.
Jurga, kokių sąlyčio taškų turėjote su vaikiška auditorija, rašydama pirmąją knygą vaikams?
O, tarp jų bėga visas gyvenimas. Vaikai lydi nuolat ir visur, man jų reikia turbūt labiau nei jiems reikia manęs, nes pati jaučiuosi vaikas visą gyvenimą. Didelė šeima, du broliai, dvi seserys, mano pačios vaikai (turiu du sūnus: devintoką Pijų (15 m.) ir antroką Herkų (8 m.), mano dukrelė Rebeka – danguje), krikšto vaikai, draugių vaikai, mokiniai.
Kelerius metus dirbau mokykloje anglų kalbos mokytoja, dabar dirbu privačiai. Mano mokiniai – įvairaus amžiaus: nuo šešiamečių iki…
Kiek svarbi asmeninė patirtis, rašant vaikiškas knygas? Išgyvenimai, patirti jausmai, net buities detalės?
Manau, rašant svarbus visas gyvenimas, ir kiek gyvai rašytojas gyvena savo kasdienį gyvenimą. Žinoma, yra momentų ir situacijų, kuomet rašytojas neleidžia sau kažko patirti kasdienybėje, – tuomet pratęsia save paraleliniuose gyvenimuose. Tokiu būdu rašymas virsta nebloga terapija, vienu iš būdų pažint save ir leisti sau gyventi. Galima rinktis, kiek patirties perteikti, atiduoti, parodyti mažiau ar labai mažai, tačiau rašydama vaikams ir apie vaikystę, mielai ja dalinuosi, nes vaikystė – tai universalus, mums visiems priklausantis tarpsnis. Rašydama viską išgyvenu, užuodžiu, apčiuopiu iš naujo. Tai nuostabus jausmas, o sakoma, kad laiko atgal neatsuksi.
Galbūt kiekvienam suaugusiajam vertėtų pasinerti į vaikystės prisiminimus, kaip į savotišką terapiją?
Jeigu vaikystė šviesi, – galima ir reikia joje nardyti; juk kaip kitaip puoselėsime vaiką savyje? Jeigu ji buvo baisi, reikia ją priimti ir kalbėtis apie ją su profesionalu. Nardydama darsyk perkuriu ją, darsyk išgyvenu – viena ar su vaikais. Deja, pojūčio ir patyrimo pilnatvės neperteiksi.
Žodis yra ribotas prieš jusles ir atmintį, tačiau nereiškia, kad reikia nustoti pasakoti vaikams, kas vyko prieš trisdešimt metų, kai gyvenai be kompiuterių ir planšečių. Normalu jaustis atitrūkusiam, keistai ar nepatogiai. Aš dažnai jaučiuosi nepatogiai laimingesnė už dabartinius vaikus dėl savo vaikystės. Be pasakojimų, dar svarbiau yra leisti kuo daugiau laiko su vaikais: būti, žaisti, klausytis jų.
Labai pasikeitė mūsų gyvenimas nuo tarybinių laikų. Vaikai tikriausiai irgi, ką pastebite susitikimuose su skaitytojais?
Nepasakyčiau, kad vaikai keičiasi taip greitai, kaip visi būgštauja. Viskas priklauso nuo to, kaip pats augini vaiką, koks pats esi, ką renkiesi akcentuoti ir perduoti. Jei paliksi vaiką dienai ar pusdieniui prie ekrano, nesistebėk, kad ilgainiui jis nebenorės net žaisti su tavimi. Kai vaikus išjudini, jie visada norės ir sportuoti, ir rodyti triukus, ir vaidinti. Žinoma, jie tai darys, jei jausis priimti ir išklausyti. Vaikai, su kurias susitinku, smalsūs, gyvybingi. Samprotauja išmaniai. Tokie patys, kaip aš vaikystėje.
Kokių įdomių minčių ir klausimų esate išgirdusi iš vaikų?
Vaikai klausia, kiek man metų, kodėl mano vardas Rebeka, ar mano vaikai yra mano knygų herojai, ar jie yra skaitę mano knygas. Taip pat klausinėja, kodėl vienas ar kitas veikėjas pasakė knygoje taip, o ne kitaip. Padarė tą, o ne aną. Dažnai jie nori knygų tęsinių. Aš jiems sakau: tai jūs rašykite tęsinius. Kai jie sako: man labai patiko tas ir tas, arba: skaitau jūsų knygą jau trečią kartą – apima geriausias jausmas pasaulyje.
Iš tiesų: kodėl Rebeka Una? Nuo pat pirmos knygos?
Rebeka dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai mano pirmagimės dukrelės vardas, jos šviesus atminimas. O kita – labai paprasta. Rašydamas tampi kitu žmogumi, nenuostabu, kad užsienio rašytojai turi slapyvardžius. Rebeka – tarsi dar viena mano tapatybė, dar viena aš. Save neįvardinu daiktavardžiu, labiau veiksmažodžiu. Aš rašau… tai veiksmas, tačiau ir prie jo nenoriu prisirišti. Prie nieko nenoriu neprisirišti. Norisi kartu ir skaityti, ir būti tuo vaiku, kuris klausosi, arba rašytoju, kuris visai nebenori rašyti. Taip įdomiau.
Kokios temos domina jus pačią, apie ką norisi rašyti?
Apie viską. Džiaugsmą, skausmą, eilinę žmogaus dieną, paprastą paprasto žmogaus ir vaiko dieną – juk joje įvyksta visi įmanomi stebuklai. Ne grynoje fantastikoje.
Sako, kad dabartiniai vaikai mėgsta tik „Nevykėlio dienoraštį“ ir „Prietrankos dienoraštį“. Na, dar Davido Waliamso knygas, nes jos juokingos ir su juodojo humoro skoniu. Kaip manote jūs?
Nežinau, ar jie skaito tik tai. Kai kurie vaikai skaito ilgas knygas be paveikslėlių – suprask, tai labai gerai. O jei skato Prietranką, – tegul skaito.
Knygos yra istorijos, su kuriomis vaikai susipažįsta. Nerandi įdomios knygos? Pats rašyk savo ir draugų nuotykius, sakau vaikams. Aišku, neperskaitęs nė vienos knygos, nemokėsi užrašyt, bet visada gal sukurt sau įdomesnę knygą nei tos, kurios jau sukurtos.
Papasakokite, koks santykis su knygutėmis jūsų pačios šeimoje, ar vaikai skaito, varto?
Vaikus skatinu skaityti. Pasiūlau jiems knygas, kurias vaikystėje skaičiau. Vakarais skaitau jiems pati. Ypač pasakas, arba „Širdį“ vyresniajam.
Tai mūsų ritualas. Vieną knygą skaitau vyresnėliui, kitą – jaunesniajam. Klausomės visi. Dabar su jaunesniuoju skaitome eiles. Skaitome pakaitomis, po eilutę ar dvi ir su intonacija, ne bet kaip, kaip tikri aktoriai. Herkui patinka baisieji nepedagogiški Hoffmano „Vaikai vanagai“, taip pat Čepauskaitės „Baisiai gražūs eilėraščiai“, Marcinkevičiaus „Voro koja“. Nuostabus laikas, kuomet guli lovoje ir skaitai kartu su vaiku. Herkus išmoksta eiles mintinai, geriau ir greičiau už mane. Raginu visus tėvus leisti laiką prieš miegą skaitant vaikams. Bent devynias minutes.
Jūsų vaikystės kultinė knyga? Ar turėjote mėgstamiausią?
O, jei jau knyga patikdavo, skaitydavau net iki penkių šešių kartų. Nemirtinga knyga buvo „Alfonsas Bailus“. Džiūvau dėl E. Emičio „Širdies“ ir „Robino Hudo“. Taip pat patiko „Plėšikas Hocenplocas“, „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, „Mes varnų saloje“, „Be šeimos,“ „Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti“. Nuolat buvau įsisiurbusi į knygas. Pati pradėjau rašyti nuo trečios klasės.
Ar reikia vaikų literatūroje viską „padėti ant lėkštutės“, atskirti gėrį nuo blogio? Ar vaikai kuo puikiausiai patys susivokia, kas yra kas?
Manau reikia, ypač pačioj pradžioje. Reikia dėl paties dialogo, ypač kalbant apie tėvų ir vaikų santykį. Svarbu ir reikalinga aptarti tiek matytą filmą, tiek perskaitytą knygą. Kodėl? Gyvename labai įdomiame amžiuje – viskas reliatyvu, vertybių kaip ir nėra, nes vertybės kiekvieno darže skiriasi. Kartais, atrodo, kad išlikusi tik viena vertybė – tolerancija, bet kam? Kartais tikrai nežinia kam. Kačiukui durstyti akių negalima, tas aišku, bet kaip su abejingumu, atšiaurumu? Nemušu kito, bet nepadedu kitam, slepiuosi už medžio? Duodu kitam obuolį, kai turiu per daug, o kaip tuomet, kai pats esu alkanas? Blogio atmainų daug daugiau nei gėrio, bent aš taip manau. Todėl ir keblu darosi gyventi, tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
Ar dabar rašote kažką naujo vaikams?
Taip, rašau beveik nuolat. Bet minčių sukasi dar daugiau. Kartais tik stebiu istorijas galvoje, kartais būna tylu, jaučiu, kad štai nebeturiu ką pasakyti, netgi pat sau. Tuomet leidžiu sau nerašyti, leidžiu mintims ateiti ir išeiti. Gera visiškai atsitraukti nuo Rebekos Unos, neprisirišti prie niekieno įvaizdžio, misijos ar poreikio kažką perduoti. Bet pajuntu, kad tai, ką darau, išteka iš begalinio džiaugsmo versmės, ir to džiugesio sulaikyti negaliu. Tai lyg šaltinis. Tuomet grįžtu prie lapo, su nauja jėga.
Kuo skiriasi rašymas suaugusiesiems nuo rašymo vaikams? Galbūt vaikams stengiatės koncentruoti mintį, mažinti žodžių kiekį?
Nežinau, ką reiškia rašyti suaugusiesiems. Rašau paaugliams ir vaikams, ir manau, kad vaiko pasaulis, nors pilnas skausmo, labai šviesus, pilnas noro keisti pasaulį, padaryti jį geresniu. Pakeisti tuos amžinai blogus ir liūdnus suaugusius žmones. Vaiko širdis pilna naivaus, bet tikro idealizmo. Grynų vertybių.
Dar tik bandau mokytis rašyti suaugusiesiems. Atrodo, jų pasaulį domina tik alkoholis, seksas ir smurtas. Norėčiau rašyti pasakas, skirtas būtent suaugusiesiems. Vaikams rašau vienaip, paaugliams – kitaip. Labiau kliaujuosi intuicija, stengiuosi aiškiai išgirsti herojus, nuspalvint savo pačios mintis. Tai įgūdis, kuris vystosi sulig kiekviena knyga.
Rebekos Unos parašytos knygos:
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 sausio 31 dieną.
