Birutė Mar – aktorė, režisierė, rašytoja, septynių knygų autorė. Trys iš jų skirtos vaikams: „Marija ir Pūkelis“ (proza ir poezija vaikams), „Princesių sala“ (proza vaikams), „Gėlininkė“ (apysaka vaikams).
Birute, ko šiuolaikiniams vaikams reikia? Romantikos? Veiksmo? Humoro?
Pamenu, kai rašytojas Vytautas V. Landsbergis man pasiūlė sukurti knygą vaikams ir jos ėmiausi, – mėginau rašyti labai juokingai, galvojau, kitaip vaikams bus nuobodu. Tačiau netrukus pajutau, kad meluoju sau. Ir tik po visokių bandymų atradau savąjį „kamertoną“ – rašydamas vaikams tarsi pavirstu vaiku. Dėlioju mintis, kaip dėliotų vaikas. Ir tada nereikia nei juokinti, nei pernelyg daug veiksmo, nei išgalvotos romantikos. Vaikų mintys skrieja lengvai, tarsi žaidžiant. Bet jie apie mūsų pasaulį mąsto labai rimtai ir giliai.
Ko reikėjo vaikystėje jums pačiai? Tikriausiai buvote romantiška mergaitė? Svajotoja?
Taip, buvau labiau svajotoja nei maištautoja. Man artimesnė buvo Pelenė nei Pepė Ilgakojinė. Vaikystėje norėjau greičiau užaugti, nes daugybė žaidimų atrodė labai nuobodūs. Svajojau gyventi saloje vidury ežero, dainuoti scenoje, būti gimnaste, balerina ir t.t. Pirmą „knygą vaikams“ parašiau kokių aštuonerių metų – apie savo vasaros atostogas, pati nupiešiau ir iliustracijas. Tą knygelę tėvai išsaugojo ir neseniai net nustebau, ją pamačiusi.
Koks mėgstamiausias jūsų vaikiškų knygų personažas?
Mikė Pūkuotukas, ši knyga ir dabar – prie mano lovos. Tikra išminties knyga.
Knygutė „Princesių sala“ labiau skirta mergaitėms. Ar mūsų laikais įmanoma būti princese?
Mintis parašyti „Princesių salą“ atėjo dalyvaujant viename labai rimtame psichologiniame seminare, skirtame moterims, – susirinkusios suaugusios dalyvės mėgino įvardinti savo norus, jausmus, savivertės stoką… Savo norus ir jausmus piešėme spalvotais pieštukais, lipdėme – kaip vaikai. Staiga atėjo mintis: juk tebesame mažos mergaitės, dar vis negebančios būti tikromis princesėmis. Ir sugalvojau parašyti knygą mergaitėms šio seminaro užsiėmimų motyvais – kas yra tikra princesė, ko reikia išmokti, kad ja taptum. Knyga labiau skirta mergaitėms, bet pastebėjau, kad berniukams ji irgi įdomi, – juos irgi traukia princesės paslaptis…
O „Gėlininkė“ – irgi labai mergaitiška knyga? Kaip gėles jaučiate jūs pati?
„Gėlininkė“ – tai knyga apie meilę. Pasak redaktorės Janinos Riškutės, tai – romanas vaikams. Pati ją kūriau, įkvėpta meilės, knyga prasidėjo nuo keisto sapno: susapnavau, kad esu gėlininkė ir gatvėje dalinu gėles. Gėlės man – tikras stebuklas: jų spalvos, kvapas, įvairiausios netikėčiausios formos… Iš vaikystės prisimenu „sekretus“ – kuomet su draugėmis iš gėlių žiedų išdėliodavome kompoziciją ant žemės ir ją uždengę stiklo šuke, užkasdavom. Įdomu, ar dabar mergaitės tebedaro tokius „sekretus“ – po žeme užkastas gėlių paslaptis?
Akimirkos iš spektaklių. D.Matvejevo nuotraukos
Ką manote apie vaikiškų knygų teksto ir vaizdo darną? Juk pirmas įspūdis renkantis knygutę ir būna – ar gražiai iliustruota? Kas iliustravo visas tris jūsų knygutes vaikams?
Visas mano vaikiškas knygeles (ir ne tik vaikiškas) iliustravo dailininkė grafikė Kristina Norvilaitė. Vėliau pakviečiau ją net kurti scenografiją savo spektakliams, nors ligi tol Kristina nebuvo dirbusi teatre. Man labai svarbu – toji bendrystė, kūrybinė ir žmogiška. Net nežinau, kaip ją apibūdinti. Tiesiog su vienu žmogumi ją išsyk pajunti ir gali keliauti kartu. Taip ir su Kristina tebekeliaujame…
O teksto ir vaizdo darna vaikų literatūroje ypač svarbi. Aš pati iš vaikystės prisimenu, kaip įsimylėdavau nupieštus knygelių herojus, – Mikę Pūkuotuką, Merę Popins, Karlsoną ir kitus. Dailininko dėka tavo parašytas personažas atgyja. Pavyzdžiui, rašydama knygą „Gėlininkė“, aš ją visai kitaip įsivaizdavau, o kai pamačiau Kristinos nupieštą savo heroję – labai nustebau. Bet netrukus ji man ėmė labiau patikti už manąją, kuri buvo vaizduotėje, – Kristinos dėka ji tapo paslaptingesnė, tarsi ne iš pasakos, bet iš mūsų gyvenimo.
Esate išleidusi poezijos knygų. Ar neturite sumanymų kurti eiles vaikams?
Eiles vaikams viena ar kita forma vis kuriu. Štai pernai sukūriau eiliuotą libretą muzikiniam spektakliui „Žiemos pasaka“ (A. Kučinsko muzika) pagal lietuviškas pasakas, kurį Kalėdoms pastatė ansamblis „Lietuva“. Esu parašiusi eiliuotą libretą „Paukštė“ pagal M. Meterlinką, kompozitorius L. Vilkončius sukūrė muziką. Ir knygoje „Marija ir Pūkelis“ yra eilėraščių.
„Marija ir pūkelis“ – knyga ne apie kasdienybę, buitį, bet apie angelus, apie pasaulį, kuris žmogui nepažinus. Ar su vaikais reikia kalbėti filosofinėmis, egzistencinėmis temomis?
Būtinai! Vaikai – tikri filosofai, ir būtent per kūrybą vaikams galima „panerti giliausiai“. Prisiliesti prie žmogui nepažinaus pasaulio – apie tai galvojau, kurdama „Mariją ir Pūkelį“. Tai neišgalvota, tikra istorija – mergaitė, kalbanti su angelėliu, kuris jai duoda atsakymus į klausimus, į kuriuos suaugusieji atsakyti negali.
Prisiminkite savo vaikystę – ar tėvai kalbėdavo visomis temomis? Apie šeimos patirtį, tremtį, neteisybę, kančią – ar tos temos nebuvo tabu?
Tėvai vaikus visados nori apsaugoti nuo skausmingų dalykų, nori, kad jie gyvenime patirtų mažiau neteisybės, kančios. Todėl turbūt ir apie tremtį tėveliai man nedaug pasakojo. Dabar manau, kad vaikams vis dėlto reikia apie tai kalbėti. Kalbėti jų kalba, kad jie suvoktų šio pasaulio poliariškumą. Nebijotų jo. Nes paskui tenka labai nusivilti šiuo pasauliu.
Kaip tėvams nepaleisti iš rankų ryšio su vaiku?
Vaikystėje prisimenu nemažai veiklų, kurias praleisdavom su šeima. Žiemą – slidinėjimas miške Vičiūnuose, netoli Kauno, pačiūžos ir rogutės, vasarą – išvykos į sodybą, uogavimas, grybavimas, ežeras… Jūra, Juodkrantė. Badmintonas, šachmatai, šaškės kartu su tėčiu. Kelionės į Operos teatrą, Vilniun. Šventės visados kartu – šeima ir artimiausi draugai. Mano mama net kartu su manimi pradėjo mokytis groti pianinu, kai ėmiau lankyti J.Naujalio meno mokyklą Kaune. Knygos – jas labai mėgau, ir tėtis labai rūpinosi jas gauti, kad galėtume perskaityti (tuomet knygas dar reikėjo „gauti“). Tai labiausiai ir siejo su tėvais. Apie praeitį (savo vaikystę tremtyje, Sibire) jie per daug nepasakojo, turbūt norėjo, kad vaikai gyventų gražesniame pasaulyje.
Žinoma, ir man iš vaikystės buvo išlikę visokių nuoskaudų, kad mama ar tėtis nepasielgė taip ar anaip, kad davė diržu, kad prisigalvojo visokių taisyklių, nors man tai buvo svetima ir pan. Bet kitaip ir būti negali…
Tėvams svarbiausia nepamiršti, kad vaikams jie gali duoti meilę, emocinį ryšį su pasauliu, gebėjimą jausti. Ir leisti vaikams būti savimi – tai labai svarbu.
Esate sakiusi, kad savirealizacija – viena iš laimės sąvokų. Ar kalbate su vaikais, kas yra laimė? Kada žmogus laimingas? Kaip rasti savo kelią gyvenime?
Kai kalbuosi su vaikais, labai noriu pažadinti juose kūrybiškumą – tą žaidžiantį, ribų nežinantį pradą, kuris ir yra savirealizacijos „grūdas“. Tuomet vaikai atsiveria, atveria savo gražias širdutes. Iš čia gimsta kūryba, atjauta, laisvė. Kiekvienas vaikas man – toks neribotų galimybių stebukliukas, žiūri į jį ir negali atplėšti akių, klausytum ir klausytum jo pasakojimų ir minčių…
Koks jūsų naujausias kūrybinis projektas, skirtas vaikams?
Muzikinė pasaka „Trimito miestas“, kurią parašiau Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrui „Trimitas“, – tai istorija apie nuo seno garsų muzikos miestą, kuriame gyvena daug ponų Pučiamųjų. Kokie gi ten gyvena miestelėnai, ir kas nutiko tame Trimito mieste vieną žiemos dieną, – labai kviečiu visus ateiti ir pasiklausyti. Ir suaugusiuosius, ir mažuosius!
Birute, kaip, jūsų manymu, keičiasi žmogus: matote dabartinius vaikus, palyginkite su savo vaikyste. Ar domina panašūs dalykai? Kokie esminiai skirtumai? Gal kažkas neramina vaikų elgsenoje?
Esminiai skirtumai, aišku, susiję su besivystančiomis technologijomis. Mes vaikystėje turėjome pagrindinį malonumą – išeiti žaisti į lauką, šokinėti virvutę, žaisti badmintoną ir pan. Na, ir dar vakarais pažiūrėti televizorių – laidą „Labanakt, vaikučiai“. Dabar mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais vaikai moka žaisti dar nemokėdami vaikščioti. Žinoma, tai atima tarpusavio bendravimo galimybę, pasaulis darosi vis labiau virtualus. Net nežinau, ar tai blogai, ar gerai, – turbūt, kaip ir viskas, tai turi dvi puses: šiuolaikiniai vaikai nuo vaikystės išmoksta priimti kur kas didesnius kiekius informacijos, žaidimai ir internetas ugdo jų žaibišką reakciją, loginį mąstymą. Iš kitos pusės, tai sumažina pasaulio pažinimą per emocinį ryšį, bendravimą.
Koks jūsų įspūdis apie vaikus ir ekranus? Ar nebūna nejauku matyti, kaip vaikai jau vežimėliuose brauko telefonus, kad mamos galėtų ramiai gerti kavą?
Taip, tėvai dažnai naudojasi technologijų galimybėmis – vaikai tuo tarpu nukeliauja į virtualų pasaulį ir būna kurį laiką ramūs, tėvai gali pailsėti. Bet, manau, labiausiai tėvai „nusikalsta“, patys rodydami pavyzdį, – o vaikai jį žaibiškai perima iš tėvų. Mobiliuosius telefonus braukome ir prie kompiuterio daug laiko leidžiame mes patys, vaikai tai mato – supranta, kad tai gerai. Aš pažįstu ir nemažai tėvų, kurie elgiasi kitaip, – mobiliuoju telefonu vaikui leidžia pažaisti labai limituotą laiką. O vaikams pasiūlo kitų malonumų – sportą, būrelius ir t.t. Čia, kaip ir visur pasaulyje, svarbiausia išmokyti save ir vaikus pusiausvyros. Nes nuo technologijų niekur nepabėgsime, ateities pasaulyje jų tik daugės.
Birutės Mar parašytos knygos:
Kaip labiausiai jaučiate savo vaikišką auditoriją – spektaklių vaikams metu? Susitikimuose su skaitytojais? Stebėdama žmones mieste?
Vaikų auditorija labai imli, tiesiog stebuklingai. Štai dabar įvyko muzikinio spektaklio „Trimito miestas“ premjera – vaikai salėje kartoja vos ne kiekvieną mano judesį, jei imi žygiuoti, – ir jie pradeda žygiuoti, jei iškeli ranką – ir jie kelia rankas. Suskambus ritmingai muzikai, tuoj ima judėti, vos ne šokti. O jei nuobodu, – jie nieko neslepia, išsyk ima muistytis, nuobodžiauti. Be galo įdomu su vaikais, ir spektaklių, ir susitikimų metų. Ypač daug vaikų sutikau, kuomet mano knyga „Gėlininkė“ tapo pirmojo nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureate (inicijuoto fondo „Švieskime vaikams“) ir buvo nominuota 2015 m. „Metų knygai vaikams“. Pasijutau tarsi Astrida Lindgren! Vaikų laiškai, piešiniai, apsikabinimai… Tai buvo labai prasmingas ir gražus laikas. Net vaikų darželiuose vaikai nustebindavo, kuomet atvažiuoju pas juos (dar nemokančius skaityti) – auklėtojos jiems jau perskaitę „Gėlininkę“, o jie įsiminę tiek detalių, epizodų iš knygos, – ima man juos pasakoti, pridėdami savo sufantazuotų detalių, pratęsdami istoriją. Negalėdavau patikėti: juk jie dar nemoka skaityti! Vaikai pasako tokių įdomybių, išminties perlų… Ir savo knygas parašiau, bendraudama su vaikais, – užsirašau jų fantazijas, mintis, o paskui tęsiu… Jie moko nemeluoti ir būti savimi. Kol vėliau, kokioje 3–4 klasėje, vaikai jau ima užsisklęsti, išmoksta taisyklių. Deja, supranta, kad šiame pasaulyje atsiverti pavojinga – gali būti labai įskaudintas.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 kovo 13 dieną.
