„Tai yra knyga, parašyta iš širdies“, – savo debiutinę esė ir dokumentinės prozos knygą „Laiškai hipokampui“ pristato vilnietė vertėja Lina Laura ŠVEDAITĖ.
Tai – atvira merginos brendimo istorija, kurioje susilieja vergiško darbo gėlių šiltnamiuose Anglijoje ir laisvamaniškų klajonių po Iraną, susidūrimo su mirtimi ir motinystės atradimų patirtys. „Mano tekstuose užfiksuotas kone kertinis žmogaus gyvenime virsmas – lėtas ir nevisiškai sklandus tapimas suaugusiuoju gerąja šio žodžio prasme, – tokiam debiutinės knygos pristatymui pritaria autorė. – Galbūt todėl ši knyga ypač kelia jaunesnio amžiaus žmonių ar savęs ieškančių jaunuolių tėvų susidomėjimą. Daug kas iš skaičiusių „Laiškus hipokampui“ teigia, kad jie gali pasitarnauti jauniems skaitytojams. Manau, ne tik dėl to, kad įkvėptų klajonėms, ieškojimams ar padrąsintų nežinančius, ko nori iš gyvenimo (kas tokiame amžiuje yra normalu), nelipti į kieno nors jau ištryptus pėdsakus ir nebijoti daryti savų klaidų, bet ir dėl to, kad parodytų kitą jaunystės pusę – naivumą, nepatyrimą – ir visas iš to atsirandančias pasekmes – likusį gyvenimą. Man dažnai atrodydavo, kad tai, kaip dabar gyvenu, yra juodraštis, kada nors prasidės švarraštis, tada tai pavarysiu. Dabar atrodo, kad šitaip klaidingai mąstyti išmokau ne kur kitur, o mokykloje.“
Kiekvienas knygos puslapis tiesiog alsuoja asmeniniais išgyvenimais – ar nesijauti taip, lyg atsistotum nuoga prieš tą, kuris atsiverčia „Laiškus hipokampui“?
Niekada neplanavau rašyti knygos, turinčios autobiografinių elementų. Išpažintinė literatūra man visada atrodė perdėm narcisistinė. Kita vertus, greičiausiai visi rašantys sutiks, kad gyvenimas ir jo įvykiai nori nenori sugula tarp eilučių.
Aš, kaip pradedanti autorė, turiu vieną didžiulę baimę – kad skaitytojas nepatikės. Rinkausi rašyti apie tai, ką išmanau geriausiai. Gyvenimas man nepašykštėjo istorijų. Todėl į tekstus ir prasiveržė nuogos asmeninės patirtys. Vėliau supratau, kad nuoširdus pasakotojo tonas geriausiai sujungia tekstus ir perteikia knygos žinutę.
Nuo tada, kai ji tapo pasiekiama skaitytojams, tikrai jaučiuosi apsinuoginusi ir pažeidžiama. Išties būtent dėl to knygos atsiradimas man yra ir trauminė patirtis. Rašydama įtikėjau, kad šie, kartais sutirštinti ar pagražinti atsivėrimai, sušmėžuojantys tekstuose, turės ir terapinę galią, bet nežinojau, kad tai taip stipriai paveiks mane. Dabar, kai koks nors kaimynas ar tėvų pažįstamas pasako, kad perskaitė mano knygą, man darosi neramu ne tik dėl to, ar jam patiko tekstai, bet ir dėl to, kad galbūt jis tapatina mane su knygos pasakotoja.
Kaip pristatytum savo knygą?
Kad ir kaip dabar pristatyčiau „Laiškus hipokampui“, greičiausiai tai tebūtų mano lūkesčiai, prasilenkiantys su realybe. Pavyzdžiui, rašydama laiškus įsivaizdavau, kad tai bus lėto skaitymo knyga, kurią galima laižyti kaip medų arba viskį. Pasirodo, daug kas ją suryja per vakarą. Vienaip ar kitaip, manau, kad „Laiškai hipokampui“ yra drąsus debiutas dėl kiek eksperimentinio formato ir struktūrinių sprendimų, kurie man iki šiol neduoda ramybės, dėl interaktyvaus dizaino ir, išdrįsiu pasakyti, dėl trumpojo žanro – ne itin populiaraus ir tarp skaitytojų, ir tarp leidyklų. Na, o jeigu reikėtų pristatyti vienu sakiniu, sakyčiau, kad tai yra knyga, parašyta iš širdies. Kol kas jai abejingų nelieka.
Kaip pradėjai rašyti „Laiškus hipokampui“?
Pirmieji knygos tekstai radosi maždaug prieš trejus metus. Juos sukūrusi laimėjau keletą konkursų ir Kultūros tarybos stipendiją. Vėliau ištraukas iš rašomos knygos nusiuntusi paskaityti kokiam draugui ar pažįstamui, sulaukdavau labai šiltų atsiliepimų, keletą teko publikuoti kultūrinėje spaudoje. O išsiuntusi rankraštį kelioms leidykloms, gavau ne vieną teigiamą atsakymą. Taip ir gimė knyga – be didelių kančių.
Tik dabar suprantu, kad būti subrendusiam knygai – reiškia ne tik turėti leidybos vertą tekstą ir norėti juo pasidalinti, bet ir gebėti prisiimti atsakomybę už tai, kas slepiasi tarp eilučių, gebėti priimti kritiką, nesustoti augti bei rašyti. Tad tebebręstu.
Kas yra hipokampas ir kaip jis atsirado knygos pavadinime?
Visų pirma hipokampas – smegenų dalis, atsakinga už ilgalaikę atmintį ir daug pažinimo funkcijų. Dabar hipokampas yra labai ant bangos mokslo pasaulyje – tyrinėjamas skersai išilgai. O išvertus iš graikų kalbos hipokampas reiškia jūrų arkliuką. Paguglinę pamatytume, kad smegenų hipokampas yra labai panašus į šį mielą jūrų gyvūnėlį. Būtent dėl to taip ir pavadintas.
Be to, rašydama knygą aš laukiausi ir kai internete ieškojau piešinukų, vaizduojančių vaisių kiekvieną savaitę, pamačiau, kad nėštumo pradžioje jis taip pat primena jūrų arkliuką. Tad knygos pavadinimas „Laiškai hipokampui“ gali būti aiškinamas įvairiai – tai gali būti ir laiškai atminčiai, ir laiškai jūrų arkliukui, ir laiškai žmogui iš ateities, ir viskas iš karto.
Užsiminei, kad gyvenimas nepašykštėjo istorijų. Medžioti nuotykių leidaisi iškart, kai tapai pilnametė ir rankose buvo mokyklos baigimo atestatas: išvažiavai savanoriauti į Lisabonos lūšnynus, nes…
…labai idealizavau savanoriavimą. Maniau, kad esu kone motina Teresė – belieka pasiraitoti rankoves ir tuoj išgelbėsiu visą pasaulį. Nuvykusi ten, iš pradžių tiesiog ištirpau nuo Lisabonos senamiesčio grožio ir karštos saulės, o lūšnynai, kuriuose glaudėsi pabėgėliai iš buvusių Portugalijos kolonijų, man buvo absoliuti egzotika – tiek dėl kultūros, tiek dėl skurdo svetima erdvė. Tik pagyvenusi „Afrikos“ kasdienybėje pradėjau suvokti, kad dirbti su žmonėmis iš visai kitos kultūros neturiu nei kompetencijos, nei noro, – supratau, kad nesu motina Teresė ir nereikia jų gelbėti. Juk jie net neprašo pagalbos. Galbūt lūšnynai laikomi viena nesaugiausių vietų Lisabonos apylinkėse, bet man atrodo, kad tai vis dėlto yra stereotipas. Ten tiesiog veikia šiek tiek kitokie dėsniai – kita kultūra, kuriai pažinti reikia daug laiko ir pastangų.
Iš Portugalijos laikotarpio įstrigę nemažai ryškių prisiminimų tikriausiai dėl to, kad pirmą kartą gyvenau svetimoje šalyje ir pirmą kartą pamačiau, kokia išties esu – be artimųjų, draugų, cepelinų ir lietaus. Tas vaizdas nelabai nudžiugino. Supratau, kad nemoku gaminti valgio, kad dvylika metų praleidusi mokykloje nemoku suregzti padoraus angliško sakinio, kad dar tiek daug nemoku… Taip pat labai branginu pažintis su savanoriais, su kuriais teko dalintis namais, ir visus su jais patirtus nuotykius. Na ir galiausiai savanoriaudama pamačiau, kaip žmonėms dažnai sunku priimti vieniems kitus, kaip jiems svarbu atstumti tai, ko nesupranta – svetimą, dėl to kyla abipusė neapykanta.
Paskui laukė išbandymai gėlių šiltnamiuose ir indų restorane Anglijoje, kur tave su draugu atvedė tikslas užsidirbti pinigų svajonių kelionei į Iraną. Koks vaizdas iškyla prieš akis prisiminus šioje valstybėje praleistą pusmetį?
Pirmieji iškylantys vaizdai yra susiję su moterimis. Matau jas. Visur tos juodos čadros, slepiančios didžiules širdis. Labai gaila, kad moterims ten vis dar draudžiama viešai dainuoti ir šokti. Daug kas draudžiama. Bet patikėkite manim – jos ten dar ir kaip šoka ir dainuoja. Dar matau jaunus žmones Teherane, apranga ir vertybėmis beveik nesiskiriančius nuo vakariečių. Dauguma jų nori žūtbūt išvažiuoti ir gyventi gyvenimus, nuo kurių dažnas vakarietis jaučiasi pavargęs. Ir matau save, pasiklydusią toje matricoje.
Ar iki šiol prisimeni persų kalbą, kurios keliaujant po šalį daugiausia pakeleivingomis mašinomis pavyko pramokti?
Kartais pasižiūriu persiškai skaitomas žinias. Žaviuosi poetiška šios kalbos prigimtimi. Persai, net aptardami naftos kainas, regis, sukuria eilėraštį. Arba aš tiesiog dar esu iki ausų įsimylėjusį šią, kaip patys persai sako, saldžią kalbą.
Iš tos kelionės parsivežiau svetingumo tradiciją. Ten žmonės visada tave priims į savo šeimą kaip karalių, net jeigu ir vedami paprasčiausio smalsumo. Taip pat man labai gražus jų šeimos suvokimas. Ypač kaimuose ar mažesniuose miesteliuose. Ten kur kas mažiau individualumo. Nežinau, ar galėčiau gyventi tradicinėje iranietiškoje šeimoje, – greičiausiai pradėtų trūkti oro. Bet iš jų tikrai galima pasimokyti pagarbos vienas kitam, mokėjimo išlikti kartu tiek džiaugsme, tiek varge.
Iranas vilioja grįžti?
Šiandien grįžčiau ten nebent turėdama konkretų tikslą. Mane labai paveikė žinojimas, kad daugelis iraniečių negali keliauti, tad nesinori važiuoti į Iraną ar į kitą panašią šalį kaip į zoologijos sodą – pažiūrėti, kaip ten žmonės blogai gyvena. Jau pažiūrėjau.
Tačiau nuotykių troškimo Iranas nenuslopino: vertimą studijavai ne tik Vilniaus universitete, bet ir Portugalijoje, Prancūzijoje, išmaišei visą Europą skersai išilgai. Ko išmoko kelionės?
Keliaudama išmokau pasitikėti gyvenimu. Nutiks tai, kas turi nutikti. Dabar skamba gan banaliai, bet užtenka šiuos žodžius ištarti gyvenimiškesniame kontekste – ir jie tampa aukso vertės. Taip pat sužinojau, kad žmogui reikia visai nedaug: vandens, kito žmogaus ir tikėjimo plačiąja šio žodžio prasme.
Dar buvo toks momentas, kai eilinės kelionės metu atvykusi į dar vieną rojaus kampelį supratau, kad man nebeišeina visu tuo grožėtis. Tada, prisimenu, labai susinervinau. Tikėjausi, kad visą gyvenimą man pavyks „maitintis“ vaizdeliais iš atvirukų ir vargo nematyti. O viskas praeina.
Knygoje ypač sukrečia pasakojimas, kaip vieną rytą, kai tau tebuvo dvidešimt penkeri, patekai į ligoninę ir tik per stebuklą išgyvenai po insulto. Vieno išmokė kelionės, kito – laimingos ir nelaimingos meilės, o ką atskleidė liga?
Sunki liga atskiria žmogų. Ir tą atskirtį aš įsivaizduoju kaip dykumą. Tiek sunkiai susirgęs, tiek atsidūręs dykumoje žmogus turi mobilizuotis, susikaupti, kad nepalūžtų dvasiškai. Susirgus tarsi savaime dingsta nereikalingi santykiai, darbai. Lieka noras džiaugtis tuo, ką turi, nes supranti, kad ir to gali neturėti.
Po insulto patyriau egzistencinę krizę. Iš pradžių buvo baisu suvokti, kad išgyvenau. Kodėl nemiriau.
Ieškojau atsakymo. Vėliau, kai pastojau ir pagimdžiau, norėjosi visa tai pamiršti ir gyventi, lyg nieko nebūtų buvę. Bet tai neįmanoma. Kiekvieną rytą pabudusi patikrinu, ar liežuvis nesuparalyžiuotas. Ir tai vargina. Ir tai mane veda.
Kuo gyveni dabar?
Dabar gyvenu naujais kūrybiniais projektais. Nemažai rašau, organizuoju renginius. Taip pat bandau prisijaukinti šeimos gyvenimą. Aš ir mano mylimasis Borisas – muzikantu, su kuriuo suvedė Paryžius, – džiaugiamės galėdami daug laiko praleisti kartu su savo mažyliu Emiliu (jam netrukus sukaks dveji) ir stebėti, kaip jis auga. Natūralu, kad pamažu mano galvoje randasi ir istorijų vaikams.
Kokių įvertinimų knyga jau sulaukė?
Džiugu, kad kol kas vyrauja teigiami atsiliepimai. Maloniai nuteikia, kai knyga sužavi bent iš pirmo žvilgsnio visai kitokią gyvenimo patirtį turintį arba labai apsiskaičiusį skaitytoją ar rašytoją. Labai nerimavau, kaip ją priims mano šeima. Ir be reikalo.
Keisčiausia, žinoma, yra priimti kritiką. Vienas literatūros kritikas parašė gal kokius keturis (!!!) neigiamus atsiliepimus apie „Laiškus hipokampui“ ir pavadino juos bižuterine literatūra. Tikriausiai čia turėčiau susimąstyti, kad rašau netikrus, o gal pigius tekstus, žodžiu, tikrai ne brangakmenius. Bet man toks gražus tas prancūziškas žodis – bijouterie, kad tegul rašo ir penktą atsiliepimą. Beje, ne pirmą kartą mano tekstai ar jų stilius kritikams asocijuojasi su juvelyrika.
Daug pastangų įdėjai, kad knyga vizualiai būtų išskirtinė. Kodėl tau tai buvo taip svarbu?
Prieš pat išleidžiant knygą teko perskaityti rašytojo Andriaus Jakučiūno straipsnį, kuriame jis kalba apie perteklinio dizaino knygas, be saiko kertamus miškus ir niekinės vertės literatūrą. Perskaičiau ir man net rankos nutirpo. Juk, pažiūrėjus iš vieno kampo, mano knygos dizainas – tikrai perteklinis, pati knyga – debiutinė, mažai žinomos ir jaunos autorės. O jeigu dar suskaičiavus tuos iškirstus medžius… Bet, pažiūrėjus iš kito kampo, sulaukiau didžiulio leidyklos ir kitų palaikymo, norėjosi paeksperimentuoti su pačia knygos idėja – ką šiandien reiškia knyga? Norėjosi sukurti išskirtinį kūną šiems tekstams, sukurti knygą, kurią būtų galima patirti ne tik skaitant nuo pradžių iki galo, galiausiai – kurią pati norėčiau turėti knygų lentynoje. Esu labai dėkinga dizainerei Jurgai Juodytei už subtilias idėjas, kurios pavertė knygą galbūt net meno kūriniu, Skaistei Tylaitei už iliustracijas ir leidyklai už pasitikėjimą, pastangas ir įgyvendinimą. Kad būčiau teisingai suprasta, dar tikriausiai turėčiau pabrėžti, jog teksto kokybė man buvo svarbiausia. O dėl iškirstų medžių… Bandau visaip išsipirkti.
Irma LAUŽIKAITĖ
