Didžiulio dėmesio Lietuvoje sulaukęs, į 20-o amžiaus pabaigos Šiaulius nukeliantis Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ pradėjo tarptautinę kelionę. Neseniai romanas pasirodė ukrainiečių kalba, o šiuo metu verčiamas į vokiečių kalbą.
Atrodo, sunkiai įveikiamos užduoties – išversti Šiaulių šnekta parašytą romaną ėmėsi vertėja Beatričė Beliavciv, o išleido viena geriausių Ukrainos leidyklų – „Видавництво Старого Лева“. Išsipildyti šiai idėjai padėjo Lietuvos kultūros institutas, skyręs Vertimų skatinimo programos lėšų, finansavęs Ukrainos leidėjų vizitus Vilniaus knygų mugėje, romano pristatymą Lvovo literatūros festivalyje.
Kaip įmanoma šį, atrodo, sunkiai išverčiamą romaną, išversti į kitą kalbą, perteikti ne tik kalbinius, bet ir kultūrinius, socialinius niuansus? Kokį kalbinį raktą pavyko atrasti, kalbamės su „Pietinia kronikas“ vertėja į ukrainiečių kalbą B. Beliavciv.
Romanas „Pietinia kronikas“ parašytas Šiaulių šnekta. Didžiulė užduotis išversti tokį romaną į kitą kalbą. Į kokią šnektą, tarmę vertėte kūrinį?
Apsispręsti nebuvo lengva, nes nė vienas man žinomas ukrainiečių kalbos dialektas netiko vertimui. Labiausiai romano sumanymą, mano galva, atitiktų vadinamasis ukrainietiškas „suržykas“. Tai dar 19-o amžiaus pabaigoje atsiradusi buitinė kalba, kurioje maišosi ukrainiečių ir rusų kalbos leksika bei gramatika, tačiau nesilaikoma nė vienos kalbos normų. Ja daugiausiai kalba pramoniniai regionai Ukrainos rytuose.
Tiesa, ukrainiečių kalbininkai „suržyką“ laiko kalbine infekcija, su kuria nepailstamai kovojama. Dėl to nusprendėme romaną versti tiesiog į ukrainiečių kalbą ir perpinti su Donbaso (šachtininkų) regiono tarme, kurioje daug „suržyko“ elementų. Būtent šio regiono pramoninių miestų atmosfera labiausiai priminė Šiaulių Pietinį.
Kaip jūs atradote „Pietinia kronikas“? Kaip nusprendėte imtis vertimo? 
Jauna žurnalistė ir rašytoja Veronika Mironova prieš kelerius metus lankėsi Vilniaus knygų mugėje. Sugrįžusi į Ukrainą, ji aplankė mane ir su didžiuliu užsidegimu papasakojo apie naują, neįprastą romaną „Pietinia kronikas“. Veroniką be galo įkvėpė tai, kad jos tėvų jaunystės laikas gali būti įdomus, svarbus istorijos tarpsnis ir to laiko patyrimus galima aprašyti literatūroje, tos patirtys įdomios menininkams. Mane imtis šio vertimo labiausiai ir motyvavo mintis, kad tas laikotarpis gali sudominti jame negyvenusią kartą, gimusią jau po 1990-ųjų. Beje, Veronika kilusi iš Donbaso, tad ji buvo romano dialekto redaktorė.
Liūc, begemoc i kašaloc. Atrodo, kad kai kurie dalykai R. Kmitos romane sunkiai išverčiami. Turiu omeny ne tik šnektą, bet ir kultūrinius, socialinius niuansus. Kas jums buvo didžiausi iššūkiai ir kaip su jais sekėsi dorotis?
Teko nemažai paplušėti, susidūriau su begale iššūkių. Tiesa, sąmojis apie tris gyvūnus, kurių pavadinimai baigiasi raide „c“, nebuvo pats kebliausias. Daug sunkumų kilo su regbiu. Teko daug gilintis į regbio taisykles, ieškoti terminų atitikmenų ukrainiečių kalba, bet šie dažnai neturėjo nieko bendro su pažodiniu vertimu.
Didelis iššūkis buvo poezijos klasikų kūriniai, pavyzdžiui, A. Baranausko, S. Nėries, H. Radausko tekstai. Į pagalbą pasikviečiau ukrainiečių poetus, vertėjus, tikėjausi rasti reikiamų eilėraščių vertimus. Perskambinau daugelį Ukrainos bibliotekų, ieškodama kažin kada išleistų poezijos almanachų, prašiau draugų gauti juos Kijevo bibliotekose, nes Lvove nebuvo… Ilgas kelias…
Taigi tam tikra prasme romanas „Pietinia kronikas” ukrainiečių kalba – nuoširdžių kolektyvinių pastangų rezultatas. Gal būtent todėl jis ir pavyko. Net neabejoju, kad šis romanas atras nemažą Ukrainos skaitytojų auditoriją. Ir dėl jaunimui artimo šmaikštaus pasakojimo stiliaus, ir dėl vaizdingo ekskurso į netolimą praeitį, kurią vyresnioji karta jau primiršo.
Pasirodžius „Pietinia kronikas“ Lietuvoje ėmė rastis ir daugiau literatūros, kitų meno kūrinių, kalbančių apie nepriklausomybės pradžią, laiką po 1990-ųjų. O kaip yra Ukrainoje, ar šis laikas jau sulaukia menininkų dėmesio? O gal tai gana nauja tema?
Ukraina pastaraisiais metais išgyvena įtemtą laikotarpį. Penkerius metus vykstantis karas, okupuotos teritorijos, priverstinių persikėlėlių iš šių teritorijų likimai – būtent tokios temos šiandien daugiausia sulaukia Ukrainos menininkų refleksijų. Dėl to laikotarpis po 1990-ųjų nelabai populiarus. Galima paminėti vos keletą žymesnių autorių, pavyzdžiui, S. Žadanas, A. Čiapajus, kurie šiek tiek kalba apie laiką po Sovietų Sąjungos griūties. Nuo 2005 metų Oranžinės revoliucijos iki dabar ukrainiečių tautai teko daug grėsmingų nepriklausomybės išbandymų, tad 1990-ieji nėra vertinami kaip pilnavertis tautos atgimimas bei tikrosios nepriklausomybės pradžia.
Kita vertus, neabejoju, kad „Pietinia kronikas“ suras savo skaitytoją, nes to laiko ekonominė ir socialinė padėtis Ukrainoje buvo labai panaši į situaciją Lietuvoje. Juk pradėjome kurti savo valstybes ant sovietmečio palikimo, todėl to meto žmonių gyvenimo aktualijos ir problemos buvo beveik identiškos. Mes visi, atėję iš 1990-ųjų, puikiai prisimename „kas dieną pingančio pinigo ir turkiškų megztinių košmarą“ (Gucė), spirito „Royal“ etiketę ir languotas terbas, prigrūstas ukrainietiškų dešrų traukinyje Lvovas/Kijevas– Ryga. Tik, deja, ukrainiečių menininkai tame laike dar neatrado įkvėpimo kūrybai. Nors tarp jaunų, po 1990-ųjų gimusių kūrėjų jau pastebiu susidomėjimą tėvų jaunystės laikais. Ką gali žinoti, gal „Pietinia kronikas“ Ukrainos menininkus paskatins atsigręžti į netolimą praeitį.
Susiję straipsniai
