Rašytoja Lucinda Riley (Liusinda Raili) Lietuvos skaitytojams geriausiai pažįstama kaip romanų ciklo „Septynios seserys“ autorė. Kol autorė rašo šeštąją šio ciklo istoriją, leidykla „Tyto alba“ pristato jos romaną apie operą ir meilę – „Mergina iš Italijos“ (vert. Kristina Miliūnienė). Tai lyg aistringa operos arija skambanti istorija apie kuklią mergaitę iš Neapolio, dėl savo talento patyrusią išdavystę, aistrą ir šlovę.
Rozana Meniči pirmą kartą įžymųjį gražuolį Robertą Rosinį sutiko būdama vienuolikos. Jaunas tenoras Neapolyje – tikra žvaigždė, moterų numylėtinis. Iš drovios mergaitės, susiruošusios dainuoti šeimos šventėje, jis nesitikėjo išgirsti nieko ypatingo. Tačiau vos tik išgirdęs Rozanos balsą jis nebegalėjo daugiau galvoti apie nieką – toks nuostabus ir išskirtinis jis buvo. Po šešerių metų Robertas ir Rozana vėl susitinka Londono operoje ir supranta, kad jų likimai amžiams sujungti.
Sujungti ne tik jų talentų, jų nepakartojamų balsų ir meilės operai, bet ir aistros vienas kitam. Jausmo, kuris degina ne tik juos, bet ir visus, kas priartėja prie įsimylėjėlių, – taigi ir Rozanos sesers Karlotos, brolio Niko ir kitų gyvenimus. Aistringa meilė virsta apsėdimu… Bet Rozana ima suprasti, kad jų sąjungą persekioja praeities įvykiai, kurių nei pakeisti, nei išvengti neįmanoma. Ir kad jai teks gyventi nuolat blaškantis tarp nenugalimos aistros Robertui ir neįveikiamo noro atkeršyti jam už viską, ką jis yra padaręs.
L. Riley knygos išverstos į 35 kalbas, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių, jos nuolat yra „Sunday Times“ ir „New York Times“ bestselerių sąrašuose. Lietuvoje įtaigių, romantiškų knygų autorė išpopuliarėjo 2012 metais, kai buvo išleistas jos romanas „Orchidėjų namai“. Kviečiame paskaityti interviu su L. Riley ir susipažinti su ką tik lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu „Mergina iš Italijos“.
Iš kur sėmėtės idėjų romanui „Mergina iš Italijos“? 
Tiesą pasakius, istoriją apie Rozaną ir Robertą parašiau dar prieš 23 metus. Pavadinimu „Arija“ ji buvo publikuota 1996 metais, pasirašiau ją senuoju slapyvardžiu Lucinda Edmonds. Prieš kelerius metus leidėjai pasiteiravo apie anksčiau išleistus mano romanus. Pasakiau jiems, kad šiuo metu tos knygos nebespausdinamos, tačiau leidėjai paprašė jų kopijų. Iš namų rūsio ištraukiau aštuonias knygas, parašytas prieš, atrodė, daugybę metų. Visos jos buvo padengtos pelių išmatomis, voratinkliais ir kvepėjo pelėsiu, tačiau vis tiek išsiunčiau jas pridėdama pasiaiškinimus, kad šiuos romanus rašiau būdama dar labai jauna, ir kad puikiai suprasiu, jei jie atrodys verti tik šiukšlių dėžės. Visgi, mano nuostabai, leidėjų reakcija buvo labai palanki ir jie paklausė ar nenorėčiau tų romanų publikuoti iš naujo.
Tai reiškė, kad turiu perskaityti savo knygas iš naujo. Kaip ir kiekvienas autorius, kuris peržvelgia anksčiau parašytus darbus, atsiverčiau pirmąjį „Arijos“ puslapį virpėdama. Tai buvo keista patirtis, jau buvau pamiršusi didžiąją dalį istorijos, tad knyga mane įtraukė taip, kaip įtraukia skaitytoją: verčiau knygos puslapius vis greičiau ir greičiau nekantraudama išsiaiškinti, kas nutiks toliau. Jaučiau, kad romaną reikia šiek tiek atnaujinti ir paredaguoti, tačiau neprireikė ypatingai tobulinti nei pačios istorijos, nei veikėjų. Tad dabar mano keletos savaičių darbo vaisius vadinasi „Mergina iš Italijos“.
Kaip gimė ši knyga?
Pirmą kartą atvykau į Italiją kai man buvo penkeri, o po to aplankiau ją dar ne kartą. Romane „Mergina iš Italijos“ norėjau papasakoti apie turtingą Italijos kultūrą ir dideles bei temperamentingas šios šalies žmonių širdis.
Manau, Italija – viena gražiausių šalių pasaulyje ir vieną dieną norėčiau turėti ten namus. Mano svajonė – gyventi mažame kaimelyje „tikroje“ Italijoje, kur kiekvieną dieną galėčiau lankytis vietinėse kavinėse ir valgyti fantastiškąjį kumpį, neapsakomo skonio pomidorus, pastą ir rizotą!
Kodėl opera? Mano dėdė buvo vyriausiasis šviesų dailininkas Londono Karališkojoje Operoje, tad man teko matyt daugybę pasirodymų ir repeticijų. Man net teko stebėti garsiosios Kiri Te Kanawa debiutą operoje „Bohema“. Užaugusi su opera, norėjau apie ją parašyti. Veržli muzikos drama tapo puikiu fonu emocingiems Roberto ir Rozanos santykiams. „Mergina iš Italijos“ – aistringiausia ir liūdniausia meilės istorija, kokią man kada teko sukurti.
Romano „Mergina iš Italijos“ veiksmas vyksta Neapolyje ir Milane. Ar esate ten praleidusi daug laiko?
Vienas pirmųjų prisiminimų – kelionė kartu su tėvais į Neapolį, tada pamačiau Kaprį ir Vezuvijaus ugnikalnį. Milanas – vienas mano mėgstamiausių miestų. Šios vietos architektūra pritrenkianti, o kultūra, t.y. menas ir muzika, gniaužia kvapą ir įkvepia. Visa Italija yra tokia gyvybinga ir aistringa, kad, rodos, net gali tai užčiuopti.
Roberto ir Rozanos santykiai be galo aistringi. Ar kurdama tokius santykius sėmėtės įkvėpimo iš pažįstamų žmonių?
Žinoma! Mūsų su vyru ryšys labai dinamiškas, negana to, dabar dar ir dirbame kartu. Jis yra mano literatūros agentas ir vadybininkas.
Darbas kartu suartina, nes dalinamės tais pačiais laimėjimais, tik ne visada lengva sutarti, kaip tuos laimėjimus pasiekti!
Pagrindinės jūsų romanų herojės visuomet būna labai artistiškos. Kodėl?
Pati buvau balerina ir aktorė, tad rašau apie tai, ką išmanau.
Kuris romano „ Mergina iš Italijos“ veikėjas jums patinka labiausiai?
Žaviuosi Luku. Jis nesavanaudis, bet kartu nepamiršta savo svajonių bei kantriai laukia, kol galės jas išpildyti.
Minėjote, kad „Mergina iš Italijos“ perrašytas romanas. Kodėl pirmiausia pasirinkote perrašyti būtent „Ariją“?
Tai viena mano mėgstamiausių istorijų. Kaip sakiau, žaviuosi Italija, operos vaidmeniu Rozanos ir Roberto gyvenimuose. Liūdna, kad „nevaldoma aistra“ kartais taip ir nevirsta ilgais ir tvirtais santykiais.
Lucinda Riley. mergina iš Italijos. Iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė. Viršelio dailininkė Asta Puikienė. Tyto alba, 2019.
